estudo-V

Os três porquinhos - a peça!

2011-12-07T00:25:00.001+03:00

Numa bonita casa de campo viviam 3 porquinhos:
Prático, Heitor e Cícero. Quando não iam à escola, ficavam a brincar felizes e despreocupados no campo.

Um dia, Cícero, o mais pequeno, propôs:
C - Agora que já somos grandes! podemos construir ruma casa só para nós e viver sozinhos! Eu não me queria cansar muito, e construo uma cabaninha fresca e confortável.
Heitor - Eu penso que uma cabana de madeira seria suficientemente confortável e resistente, e que não teria de trabalhar demasiado para a construir.
Prático - queria uma casinha como a da avozinha. Por isso trabalho com muito afinco. Assim estarei resguardado do lobo, que de vez em quando sai do bosque.
De facto, veio o lobo e bateu na casinha de palha: Toc! Toc!
C - Quem é?
O Lobo – Um amigo... abre!
C – Não! És o lobo mau e não te vou abrir a porta!
L - É assim é? Vê então como abro a tua porta! – E de um sopro varreu a cabaninha fazendo rolar para bem longe o porquinho.
Enquanto Cícero escapava, o lobo foi bater à porta do Heitor:
L - Abre, não te farei mal!
Heitor também não quis abrir, mas um par de sopros foram suficientes para destruir a sua casinha.
Muito esfomeado, o lobo bateu à porta da casa do Prático.
P - Vai-te embora, lobão!
Desta vez, o lobo soprou e soprou muitas vezes.
P - a minha casinha, construída com cimento e tijolos era demasiado sólida.
L - Por agora, deixo-te... mas depressa voltarei! E vou-te comer de uma só vez.
Quando se fez noite o lobo voltou. Prático ouvi-o a trepar pelo algeroz para subir até ao telhado da casa.
Mas Prático atiçou a chama com toda a lenha que tinha.
O lobo já estava a meio caminho quando começou a cheirar a queimado: era a sua cauda que começa a chamuscar! Saiu pela chaminé e desapareceu uivando.

No dia seguinte, a povoação celebrava a valentia do porquinho sábio e o retorno à tranquilidade.

2011-12-05T23:29:00.002+03:00

Canção da canção triste

Foge Foge Bandido

Diz-me o porquê dessa canção tão triste
Que me diz não vir de ninguém

Decerto alguma coisa tu pediste a essa voz

Que tu não sabes de onde vem

Diz-me o porquê dessa canção tão triste

Me fazer sentir tão bem

Decerto alguma coisa mais te disse a mesma voz

Que tu não dizes a ninguém

Eu sei que tudo ser em vão é triste

Como é triste um homem morrer

Pergunta à voz se essa canção existe

E se ela não souber ninguém mais vai saber

Diz-me o porquê desta canção tão triste

Te fazer sentir tão bem

Decerto eu oiço a voz que tu ouviste

Talvez tu saibas de onde vem

Daina apie liūdną dainą

Pasakyk šios liūdnos dainos priežastį,

Kuri man sako, kad iš nieko nesklinda.

Tikrai kažko paklausei šio balso

Nežinant iš kur jis ?

Sakyk, kodėl dėl šios liūdnos dainos

Taip gerai jaučiuosi?

Tikrai kažką dar tau pasakė tas pats balsas,

Kažką, ko niekam neišduodi.

Žinau, kad būtis beprasmiška ir liūdna,

Kaip kad liūdna žmogaus mirtis.

Paklausk šio balso, ar ši daina yra,

O jei nežino, daugiau niekas nesužinos.

Sakyk, kodėl dėl šios liūdnos dainos

Tu taip gerai jauties?

Tikrai, girdžiu balsą, kurį girdi,

Turbūt žinai, iš kur jis.

2011-12-03T20:54:00.001+03:00

Olá,chamo-me Barbara. Sou da Lituânia. Eu sou polaca. Agora moro em Lentvaris com a minha familia. Eu tenhovinte anos. Sou estudante de Direito na Universidade de Vilnius. Nãosou casada, sou solteira. Eugosto muito de música e cinema, de viajar, lerlivros. Também gosto danças e vou as discotecas. Vilnius ha sempre muitas possibilidades para ocupar o tempo. Eu tenho muitos amigos lituanos, polacos, russos e... e um portugues! :)

2011-12-01T17:26:00.001+03:00

-Olá! Sou a Miglė.Tenho vinte anos, sou lituana e sou estudante de direito na Universidade.
Sou de Kaunas, na Lituânia, mas agora moro em Vilnius, na casa da minha familia, na Rua Liepų.
Não sou casada, sou solteira, mas tenho muitos amigos lituanos.
Eu gosto de ver basquetebol e sou uma torcedora do „Lietuvos rytas“. Gosto de ir ao cinema e ouvir música. Também gosto danças. :)

Olá!

2011-12-01T00:48:00.012+03:00

Eu sou a Jolanta, mas toda a minha familia me chama ursa. O meu nome significa violeta e o sobrenome significa floresta. Esta flor floresce na floresta na primavera. Eu mesmo sou uma filha da primavera. Sou estudante do segundo ano de estudos japoneses na Universidade de Vilnius. Gosto muito de música e de filmes asiáticos. Gosto muito de aprender línguas estrangeiras, por isso falo inglês e japonês e falo um pouco francês, alemão, russo, coreano e português. Telenovelas brasileiras, Bossa Nova e Fado são as minhas fontes para aprender português.
Você sabia que 'Garota de Ipanema' – uma canção muito famosa de Bossa Nova – ganhou um Grammy em 1965?

Olá, chamo-me Vilma

2011-11-23T22:24:00.001+03:00

Olá, chamo-me Vilma. Eu sou uma estudante de geografia na Universidade de Vilnius.
Eu adoro viajar e conhecer novos lugares, conhecer pessoas e olhar para cada cultura através dos olhos de um morador local, gosto de descobrir novas "cozinhas".
Um dia eu gostaria de viajar à volta do mundo para ver muitas regiões, para explorar muitas culturas. Mas...
Apesar do mundo, eu amo a minha Lituânia, que é muito bonita e verde.

Olá!

2011-11-07T13:38:00.001+03:00

Chamo-me Agne e sou da Lituânia. Tenho dezoito anos e sou estudante de espanhol e inglês na Universidade. Eu moro em Kaunas, com a minha família. A cidade é pequena, mas muito bonita. A nossa casa fica perto do centro, na Rua Varniu. Tenho uma irmã que amo muito. Não sou casada; sou solteira. Sou católica e a religião é muito importante para mim. Eu gosto de ver futebol e sou uma torcedora do Real Madrid. Também gosto do Chelsea FC. Eu falo sempre sobre futebol e portanto as pessoas pensam que eu sou louca. Também sou simpática e tenho bom senso de humor. O Flamengo é a minha outra paixão.

Olá

2011-11-05T21:11:00.001+03:00

Olá! Sou a Aušra. Sou lituana. Sou de Tauragė, mas agora moro em Vilnius, no dormitório de estudantes, numa rua gira com árvores. No meu quarto há vinhos e chás ;) Eu estudo medicina na universidade de Vilnius. Gosto de passear na cidade velha, beber vinho com meus amigos... Eu conheço muitas pessoas, tenho bons amigos – acredito que sou uma pessoa feliz.

2011-11-05T12:54:00.001+03:00

SÃO TOMÉ AND PRÍNCIPE

Officially the Democratic Republic of São Tomé and Príncipe, is an island in which people speak portuguese language. It is located in Gulf of Guinea, in the western coast of Central Africa. The country contains of two islands: São Tomé and Príncipe. Both islands were formed during volcanic eruptions. São Tomé was named in honor of Saint Thomas who was one of the first explorers who arrived at the island. São Tomé and Príncipe is the second – smallest country in the African continent, also it is the smallest portugeese speaking country. Its population in 2010 was 163,000, but still, this is the country which number of nation is growing more than 3 % per year and the biggest groups of age is children and youth.
Sometime around 1470 portuguese arrived into this island. Before it this island was uninhabited. Portuguese explored it and decided that it is good location for bases to trade with the mainland. The discovery day for Sao Tome is dated as December 21, which is also St Thoma’s day, and January 17 which is St Anthony’s day. It’s because Príncipe until 1502 was named as Santo Antao. First settlers to Sao Tome came were estabblished in 1493. Príncipe was settled in 1500 under a similar arrangement. Soon these settlers found that the volcanic soil of the region is suitable for agriculture.
Because the agriculture processes increased soon settlers began to import slaves, a lot because of that by the mid-16th century the Portuguese settlers had turned the islands into Africa's foremost exporter of sugar. Colony’s economy started to grow rapidly. But the large slave population also proved difficult to control.

São Tomé and Príncipe achieved independence on July 12, 1975, the first president of the country become Secretary General Manuel Pinto da Costa. In 1990, São Tomé became one of the first African countries to embrace democratic reform, and changes to the constitution — the legalization of opposition political parties — led to elections in 1991 that were nonviolent, free, and transparent.

The 19th century, the economy of São Tomé and Príncipe has been based on plantation agriculture. SAO Tome and Principe exports more than 90% of it’s agriculture production.

Of São Tomé and Príncipe's total population estimated at 163,784. All are descended from various ethnic groups that have migrated to the islands since 1485. Seven groups are identifiable: Mestiços, Angolares, Forros, Serviçais, Tongas, Europeans and Asians.
Education in São Tomé and Príncipe is compulsory for four years. The educational system has a shortage of classrooms, insufficiently trained and underpaid teachers, inadequate textbooks and materials, high rates of repetition, poor educational planning and management, and a lack of community involvement in school management.
São Toméan culture is a mixture of African and Portuguese influences. São Toméans are known for ússua and socopé rhythms, while Príncipe is home to the dêxa beat. Portuguese ballroom dancing may have played an integral part in the development of these rhythms and their associated dances.

San Tomė ir Principė buvo apgyvendinta po 1417 m., kai į salą įsikėlė pirmieji naujakuriai atplaukę iš portugalijos. Šalyje greitai buvo pritaikyta žemdirbystė. Iš pradžių pagrindinis verslas buvo iš cukraus eksporto, vėliau vietiniai pradėjo auginti kavą ir kakavą. Tam, kad šalyje būtų vystoma augalininkystė buvo pradėti įsivežti vergai. Tačiau vergų darbo ir gyvenimo sąlygos buvo nepakenčiamos. Todėl tremtinių išvadavimo judėjimas prasidėjo 1953 m., po portugalų žemės savininkų nuslopino darbininkų riaušes nužudydami kelis šimtus afrikiečių darbininkų. 1974 m. Portugalijos revuliucija užbaigė užjūrio imperijų valdymą. 1975 m. liepos 12 d. San Tomė įgijo nepriklausomybę. Dabartinis prezidentas - Fradique de Menezes. San Tomė ir Prinsipė priklauso JTO, PSO, TVF, Afrikos Sąjungai, Centrinės Afrikos valstybių ekonominei bendrijai, Afrikos plėtros bankui ir kitoms tarptautinėms organizacijoms, siekia narystės PPO. Šalis yra padalinta į dvi provincijas - San Tomę ir Prinsipę. Šios provincijos dalinamos į 7 rajonus - šešis San Tomėje ir vieną Prinsipėje.
San Tomė ir Prinsipė yra salų valstybė Atlanto vandenyne, Gvinėjos įlankoje, šalia Afrikos žemyno. Mažiausia žemyno valstybė. Jūrų sienos ribojasi su Pusiaujo Gvinėja ir Nigerija. Šalies plotas yra labai mažas, tik 964 km². Valstybės aukščiausias taškas San Tomė (São Tomé) kalnas – 2024 metrai. Šalies klimatas – pusiaujo. Kritulių iškrinta apie 1500 mm. Tai lemia šiltoji Gvinėjos srovė.

San Tomės ir Prinsipės sostinė yra San Tomė. Joje gyvena 57 tūkst. Gyventojų. San Tomės ir Prinsipės ekonomikos pagrindas − žemės ūkis. Dirbamoji žemė sudaro ~ 1/3 šalies teritorijos. Žemės ūkis kooperuojamas. Auginami galvijai, avys, ožkos. Sugaunama nemažai tonų žuvų.
Beveik visi San Tomės ir Prinsipės gyventojai (95 %) kalba valstybine šalies kalba - portugalų. Dauguma San Tomės ir Prinsipės gyventojų krikščionys katalikai- 70,3 %, evangelikai - 3,4 %, naujųjų apaštalų bažnyčios tikintieji - 2 %, adventistai- 1,8%. Yra negausi, bet auganti musulmonų bendruomenė.
96 % šalies gyventojų gyvena San Tomės saloje, beveik 4 % - Prinsipėje, likę - mažose aplinkinėse salelėse. Gyventojų daugumą sudaro vaikai ir jaunimas. San Tomės ir Prinsipės kultūra panaši į kitų luziafrikietiškų šalių (Angolos, Mozambiko, Žaliojo Kyšulio) kultūrą. Čia susimaišiusios afrikietiškos (daugiausia bantų) tradicijos su portugalų kultūros elementais. Šalies muzikai būdingas ritmiškumas, teatrališkumas, muzika neatskiriama nuo šokio (populiarūs stiliai socopé, danço-congo, tchiloli).

Olá! Sou a Artura...

2011-11-02T21:22:00.002+03:00

Sou a Artura. Sou de Vilnius, na Lituânia. Sou estudante de Econometria na Universidade de Vilnius. O meu horóscopo é Capricórnio e tenho 20 anos. Eu tenho uma irmã e já sou tia. Falo lituano, inglês, um pouco português e russo. Durante os tempos livres eu gosto de jogar voleibol. Estou interessada em muitos tipos de desportos (como basquetebol, futebol e hóquei). Também gosto de ir ao cinema e ouvir música. Eu gosto de muitos tipos de música.

Olá! Sou a Gabriele...

2011-11-02T16:37:00.004+03:00

Olá! Sou a Gabriele. Tenho vinte e dois anos e sou estudante de História na Universidade de Vilnius. Sou de Kaunas, mas agora moro em Vilnius perto do centro. Não tenho irmão ou irmã. Eu gosto de música Latina, danças, especialmente SALSA, e bons livros. Eu gosto de aprender novas línguas, então agora estou interessada em Português.

Eu também adoro viajar. O meu sonho é viajar para Cuba e Porto Rico. Há dois anos atrás eu estive em Portugal, nas cidades do Porto e Bragança. Na cidade de Bragança fui à feira medieval. Encontrei lá interessantes danças e canções.

Macau

2011-11-01T06:28:00.008+03:00

Today, Macau is a special administrative region of the People's Republic of China. However, few know that until recently, Macau for over 400 years belonged to Portugal. It was returned to China in 1999, thus putting an end to the epic story of European colonialism. The unusual history of this Chinese province, a mixture of two cultures makes Macau a truly unique and attractive place for tourists.

Before Macau was a Portuguese colony, this city had a different name – Haojing (Oyster Mirror) or Jinghai (Mirror Sea). It is believed that the name Macau is derived from the A-Ma Temple, built here in 1448 in honor of the goddess of seafarers and fishermen, Matsu. Now the official name of this region in Chinese is Aomen (Inlet Gates).

Geographically, Macau is situated on the coast of the South China Sea. It lies on the western side of the Pearl River Delta and includes the territory of the peninsula of Macau, Taipa and Coloane islands, a total area of 28.6 km². Through the strait it is bordering the metropolis of Zhuhai.

In 1553 the Portuguese established in Macau their trading post. They started to use this land as a base for trade with other regions of China, as well as with Japan. The Portuguese and Chinese merchants had been settling Macau actively, resulting in unfolded trade with India and Southeast Asia. In 1557 Portugal gained the consent of the Chinese authorities to control Macau in exchange for the payment of tribute. Despite this, the official sovereignty over Macao still belonged to China, the Chinese people obeyed the imperial laws. However, after the First Opium War (1839–1842) Macao Peninsula and Taipa island were transferred to Portugal, and in 1864 Portugal also received the island of Coloane.
After the establishment in 1979 of diplomatic relations between Portugal and the People's Republic of China, negotiations for the return of Macau under Chinese jurisdiction began, although the transfer of Macau to China took place only on December 20, 1999.

Nowadays, Macau is home to about 500 thousand people. 95% of them are Chinese, while the remaining 5% are mostly Portuguese. Despite the fact that the Portuguese language, along with the Chinese is official in Macau, the vast majority of the population still speaks the Chinese language.

Macau is an open port and a major financial center, world famous for its many casinos. There are 33 casinos on the territory of the special administrative region. The best known among them are “The Venetian”, “Grand Lisboa” and “Galaxy”. Gambling business is about 70% of the revenues of Macau, no wonder it is often called Chinese Las Vegas.

However, not only casinos attract large crowds of tourists to modern Macau. The unique history of this city has left here many attractions. Chinese temples in Macau are side by side with Catholic churches: the oldest one is A-Ma Temple, which was built nearly 600 years ago. At the highest point of the city is situated the oldest lighthouse at all the Chinese coast; it was built in the 17th century.

Also worthy of attention are Dom Pedro V Theatre, the first Western-style theatre in China, and Macau Camões Garden, which is one of the oldest Macau's parks. Macau Camões Garden is named after the greatest Portuguese poet – Luís de Camões, best remembered for his epic work “Os Lusíadas” (The Lusiads). There are a number of buildings in colonial style on the Senado Square which is located in historic downtown. The square is part of the UNESCO World Heritage Site “Historic centre of Macau”.

Macau also hosts many sporting events, such as the Macau Grand Prix (annual motor-racing event) and the Macau International Dragon Boat Races. Horse racing and even greyhound racing are also quite popular among the local community.

Of particular interest is the unique Macanese cuisine, which appeared as a result of blending Chinese and Portuguese traditions. Thus, one of the most popular dishes in Macau is bacalhau, dried and salted codfish – a favourite dish of Portugal. Along with traditional Chinese dishes, such delicacies as Portuguese sausage and roasted pork are also included in Macanese cuisine. Olives, cheese and herbs are most common snacks. From the Portuguese the inhabitants of peninsula also inherited the fresh bread and a passion for coffee.

If you are a romantic, who is not indifferent to the historical sights, delicious meal and gambling, then you should visit Macau – the first and last European colony in China, the place where West meets East.

...

Makao

Nūdien Makao yra specialusis administracinis rajonas, priklausantis Kinijos Liaudies Respublikai. Tačiau vargu ar daug kas žino, kad iki visai neseniai Makao daugiau nei 400 metus buvo Portugalijos kolonija. Šioji teritorija buvo sugrąžinta Kinijai 1999 m. – taip buvo padėtas taškas epinėje Europos kolonializmo istorijoje. Nepaprasta Makao praeitis ir dviejų kultūrų sintezė daro šią vietą unikalia bei itin patrauklia keliautojams.

Prieš Portugalijai kolonizavus Makao, šis regionas turėjo kitokį pavadinimą – Haojing, arba Jinghai. Manoma, kad žodis Makao yra kilęs iš šventyklos A-Ma pavadinimo. Jūreivių ir žvejų globotojos, deivės Matsu šventykla buvo pastatyta čia 1448 m. Šiuolaikinis oficialus Makao pavadinimas kinų kalba yra Aomenas (išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia „įėjimo vartai“).

Makao – Kinijos miestas, įsikūręs Pietų Kinijos Jūros pakrantėje, Perlų upės deltoje. Taip pat apima Makao pusiasalio ir Taipos bei Koloano salų teritoriją, kurios bendras plotas yra 28.6 km². Sąsiauris skiria Makao nuo Zhuhai didmiesčio.

1553 m. Makao teritorijoje portugalai įkūrė prekybos faktoriją. Jie pradėjo naudoti šią žemę kaip prekybos su kitais Kinijos regionais, o taip pat ir su Japonija, bazę. Vėliau čia apsigyveno portugalų bei kiniečių pirkliai, kas lėmė prekybos su Indija bei Pietryčių Azija užmezgimą. 1557 m. Portugalija gavo Kinijos valdžios sutikimą perduoti Makao Portugalijai mainais už duoklės mokėjimą. Nepaisant to, Makao vis dar priklausė Kinijai, o gyventojai laikėsi imperatoriškų įstatymų. Tačiau situacija pasikeitė po Pirmojo Opiumo karo (1839–1842), kai Makao pusiasalis ir Taipos sala buvo perduoti Portugalijai. O 1864 m. Portugalija gavo ir Koloano salą.
Po diplomatinių santykių tarp Portugalijos ir Kinijos Liaudies respublikos užmezgimo 1979 m., prasidėjo derybos dėl Makao teritorijos sugrąžinimo Kinijai. Tačiau tai įvyko tik 1999 m. gruodžio 20 d.

Šiuolaikiniame Makao mieste gyvena apie 500 tūkstančius žmonių. Pagal tautinę sudėtį 95% jų – kiniečiai, o likusius 5% sudaro daugiausiai portugalai. Nepaisant to, kad kaip ir kinų, portugalų taip pat yra Makao valstybinė kalba, didžioji dauguma gyventojų visgi naudojasi būtent kinų kalba.

Makao – tai atviras uostas bei stambus finansų centras, visame pasaulyje garsėjantis savo kazino. Specialiojo administracinio rajono teritorijoje įsikūrė 33 kazino. Itin garsūs yra „The Venetian“, „Grand Lisboa“ ir „Galaxy“ lošimo namai. Kazino verslo pajamos sudaro apie 70% viso Makao biudžeto, ne veltui Makao dažnai yra vadinamas Kinijos Las Vegasu.

Vis dėlto, didžiulius turistų srautus vilioja ne vien tik šio miesto kazino. Unikali Makao praeitis paliko čia daug istorinių įžymybių. Kiniečių šventyklos mieste stovi šalia katalikų bažnyčių: seniausia iš jų – šventykla A-Ma, kuri buvo pastatyta prieš beveik 600 metų. Pačioje aukščiausioje miesto vietoje stovi seniausias visoje Kinijos pakrantėje švyturys, pastatytas net XVII amžiuje.

Taip pat, verti dėmesio pirmasis Kinijoje vakarietiško stiliaus teatras bei Makao Camões Sodas – vienas didžiausių miesto parkų, pavadintas įžymaus portugalų poeto Luís de Camões (garsiausias jo parašytas veikalas – „Luziados“) garbei. Centrinėje miesto aikštėje (Largo do Senado) galima pamatyti daug kolonialinio stiliaus pastatų. Šioji aikštė, o ir visas Makao senamiestis yra įtraukti į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Makao taipogi vyksta nemažai įvairių sporto renginių, tokių kaip Makao Grand Prix bei tarptautinės Makao drakonų valčių lenktynės. Tarp vietinių gyventojų taip pat populiarios yra žirgų lenktynės ir net šunų lenktynės.

Įdomi yra Makao virtuvė, atsiradusi kinų ir portugalų tradicijų susiliejimo pasekmėje. Vienas iš populiariausių Makao patiekalų yra bakaliau (bacalhau), džiovinta sūdyta menkė – Portugalijoje labai gerbiamas skanėstas. Greta tradicinių kinų patiekalų Makao virtuvėje galima aptikti tokius valgius kaip portugališkos dešrelės bei kepta kiauliena. Užkandžio vaidmenį dažniausiai atlieka alyvuogės, sūris ir žalumynai. Iš portugalų Makao pusiasalio gyventojai taip pat paveldėjo šviežią duoną bei aistrą kavai.

Jeigu jūs esate romantikas, kuris nėra abejingas istorinėms įžymybėms, skaniam maistui ir azartiniems žaidimams, būtinai turite aplankyti Makao – pirmąją ir paskutiniąją Europos koloniją Kinijoje, vietą, kur Vakarai pasitinka Rytus.

Democratic Republic of Timor-Leste

2011-10-31T12:17:00.001+03:00

Demokratinė rytų Timūro respublika
Demokratinė Timor-Leste respublika, dažniausiai žinoma kaip Rytų Timūras, yra įsikūrusi Azijos pietričiuose.
16tame amžiuje Rytų Timūras buvo Portugalijos kolonija ir buvo žinomas kaip Portugalų Timūras iki kol Portugalija atsižadėjo šios kolonijos. 1975 metų pabaigoje Rytų Timūras paskelbė nepriklausomybę, bet vėliau, tais pačiaus metais, šalis buvo užgrobta ir okupuota Indonezijos ir tapo 27-toji Indonezijos povincija. 1999 metais Jungtinių Tautų pagalba, Indonezija atsižadėjo šios teritorijos ir Rytų Timūras tapo pirmąja nauja valstybe XXI amžiuje. Tai įvyko 2002 metais gegužės 20 dieną. Rytų Timūras yra viena iš dviejų katalikiškų šalių Azijoje, kita yra Filipinai.
Žodis „timor“ yra kilęs iš žodžio timur, kuris reiškia „rytus“ indonezų ir malajų kalbomis.
Rytų Timūre gyvena apie vienas milijonas žmonių. Šis skaičius staigiai pradėjo augti šiomis dienomis dėl didelio gimstamumo ir, dėl emigrantų sugrįžimo. Didžiausia populiacija yra Dilio regione.
Rytų Timūras turi dvi oficialias kalbas: portugalų ir tetumų. Pagal indonezų taisyklę, portugalų kalba buvo uždrausta, tačiau ji toliau buvo slaptai vartojama, ypač kaip priemonė susisiekti su išoriniu pasauliu. Tetumų kalba laikoma kaip pasipriešinimo ir laisvės simboliu. Dėl šios piežasties ji buvo pripažinta kaip viena iš dviejų oficialių kalbų ir kaip ryšys su tauta skirtinguose žemės kampeliuose.
Rytų Timūro vietinę kultūrą veikė skirtingų kultūrų poveikis, tokių kaip Portugalijos, katalikų ir Malaizijos. Išlikusi legenda apie šią salą: didelis krokodilas transformavosi į Timūro salą, kitaip dar dažnai vadinama Krokodilo salą. Rytų Timūro kultūra yra labai paveikta australų ir katalikų legendų. Čia yra labai stipri poezijos tradicija. Pavyzdžiui, net ministras pirmininkas Xanana Gusmão yra žymus poetas. Kalbant apie architektūrą, keli portugalų stiliaus pastatai gali būti rasti kartu su tradiciniais rytų regiono totemų namais. Šie namai žinomi kaip uma lulik (šventi namai) Tetume ir lee teinu ( namai su kojomis) Fatalukuke. Yra plačiai paplitęs meistriškas tradicinis šalikų ir tais audimas.
Šios šalies tradicijos, taip pat, glaudžiai susijusios su animisto spiritualizmu, kuris yra vyraujantis iki šių dienų. Animisto religija skelbia, kad negyvų žmonių sielos turi būti garbinamos, o ne jų bijoma. Žmonių sielos įgauna formas, tokias kaip šuliniai, upeliai, akmenys, gyvūnai. Timoresų kalboje jie yra žinomi kaip Luliks.
Rytų Timūro menas susideda iš tekstilės, amatų, šokių, muzikos ir įvairių paveikslų. Timor Leste turi labai svarbią tekstilę vadinamą Tais. Tais perteikia šalies gražias ir antikines tradicijas. Jas dažniausiai praktikuoja Rytų Timūro moterys. Tais, taip pat, užima svarbų vaidmenį šokyje, religiniuose susibūrimuose ir specialiuose ritualuose Rytų Timūre. Įvairių produktų, skirtų kasdieniniam vartojimui, tokių kaip piniginės, krepšiai ir knygų žymekliai, yra pagaminti iš Tais.
Timor Leste muziką lėmė Portugalijos ir Indonezijos kultūros. Populiariausia forma yra Likurai. http://www.youtube.com/watch?v=mWgcSRE0d6w
Šis šokis buvo sukurtas moterų, kurios sveikindavo grįžtančius vyrus po karo. Toks šokis užėmė vietą procesijose einant per kaimus. Iš tikrųjų, dabar šio šokio modifikuota forma naudoja moterys, kurios sielia prisimeilinti.
Šalies muzika didelį dėmėsį skiria kovai su nepriklausomybe. Grupė Dili All Stars išgarsėjo su daina, kuri plačiai buvo naudojama formuojant referandumą dėl nepriklausomybės. Tuo pačiu metu, Jungtinės Tautos pasirodė su daina Hakotu Ba. Šios dainos pagrindinis tikslas buvo raginti žmones balsuoti dėl referendumo.
http://www.youtube.com/watch?v=ORQtG-qeFVI
Rytų Timūre pagrindinis patiekalas yra ryžiai. Taip pat, čia auginami kukurūzai, saldžiosios bulvės, manijokai ir Taro. Auginamos daržovės, tokios kaip kopūstai, špinatai, pupos, svogūnai. Iš tikrųjų, dauguma žmonių augina naminius paukščius, kiaules ir ožkas, kurios irgi naudojamos maistui. Taip pat, jie valgo žuvį. Timūriečiai kultyvuoja bananus, melionus, mangus, papajus ir kokosus. Jie vartoja įvairius prieskonius.

Democratic Republic of Timor-Leste
The Democratic Republic of Timor-Leste, commonly known as East Timor, is a state in Southeast Asia.
East Timor was colonized by Portugal in the 16th century, and was known as Portuguese Timor until Portugal's decolonization of the country. In late 1975, East Timor declared its independence, but later that year was invaded and occupied by Indonesia and was declared Indonesia's 27th province the following year. In 1999, following the United Nations-sponsored act of self-determination, Indonesia relinquished control of the territory and East Timor became the first new sovereign state of the 21st century on May 20, 2002. East Timor is one of only two predominantly Roman Catholic countries in Asia, the other being the Philippines.
"Timor" derives from timur, the word for "east" in Indonesian and Malay, which became Timor in Portuguese and entered English as Portuguese Timor. Lorosa'e (lit "rising sun") is the word for "east" in Tetum.
The population of East Timor is about one million. It has grown considerably recently, because of a high birth rate, but also because of the return of refugees. The population is especially concentrated in the area around Dili.
East Timor's two official languages are Portuguese and Tetum, which belongs to the Austronesian family of languages spoken throughout Southeast Asia. Under Indonesian rule, the use of Portuguese was banned, but it was used by the clandestine resistance, especially in communicating with the outside world. The language, along with Tetum, gained importance as a symbol of resistance and freedom and was adopted as one of the two official languages for this reason, and as a link to nations in other parts of the world.
The culture of East Timor reflects numerous influences, including Portuguese, Roman Catholic, and Malaysia, on the indigenous Austronesian and Melanesian cultures of Timor. Legend has it that a giant crocodile was transformed into the island of Timor, or Crocodile Island, as it is often called. East Timorese culture is heavily influenced by Austronesian legends, although the Catholic influence is also strong. There is a strong tradition of poetry. Prime Minister Xanana Gusmão, for example, is a distinguished poet. As for architecture, some Portuguese-style buildings can be found, along with the traditional totem houses of the eastern region. These are known as uma lulik (sacred houses) in Tetum, and lee teinu (houses with legs) in Fataluku. Craftsmanship is also widespread, as is the weaving of traditional scarves or tais.
East Timor traditions also points to animist spiritualism which is quite predominant till this time too. The animist religion proclaims that the spirits of the dead people should be worshiped rather than being feared. The spirits are given a shape of materialism with the various objects like wells, streams, stones, animals and in the Timorese language they are known as Luliks.
East Timor Art comprises of the textiles, handicrafts, dances, music and the various paintings of Timor Leste. Timor Leste has a very important textile called the Tais. Tais conveys the beautiful and ancient traditions of East Timor and is mainly crafted by the women of Timor Leste. Timor Leste Art has a deep connection with Tais and consists of simple back straps. Tais also has a special place in the dances, religious gatherings and the special rituals of Timor Leste. Many kinds of products for daily use like Table runners, purses, bags and bookmarks are made out from it.
Timor Leste had been under Portugal and Indonesia for quite some time. As a result East Timor Music reflects the influence in its music of these countries. The most popular form of East Timor Music is Likurai. http://www.youtube.com/watch?v=mWgcSRE0d6w
This danced was performed by women when they welcomed men back to their homes after the war. This dance made use of the drum and sometime even the head of enemies was used. Such a dance also took place in the form of processions through villages. In fact in present times a modified form of the dance continues to be used by the women during courtship.

As a result the modern East Timor Music is closely related with the struggle for independence. The band by the name of Dili All Stars came up with a song that was widely used in the process of forming a referendum on Independence. At this point of time the United Nations too came up with a song known as the Hakotu Ba. This song aimed at encouraging people to vote for the referendum. http://www.youtube.com/watch?v=ORQtG-qeFVI
The staple East Timor Food consists of Rice. Besides, the other food crops grown here include Maize, sweet potatoes, cassava, and Taro. The vegetables that form a part of the East Timor Food consist of cabbage, spinach, beans, cowpeas and onions. In fact in many houses poultry, pigs and goats are domesticated and they also serve as a source of meat. Besides, East Timor Food also includes fish as a part of it. Also, the Timorese people cultivate bananas, watermelons, mangoes, papaya and coconuts.
East Timor Food recipes make the use of a variety of spices. Japanese, Italian, Chinese, Portuguese and Thai foods are also available here.

Mozambique

2011-10-30T17:48:00.000+03:00

Mozambique is a country in the southeast coast of Africa. The history of this country reaches as far as the 1st century when Bantu (a sub-branch of the Niger–Congo languages) speaking people started migrating to the area. Later, Arab and Swahili traders settled the region. Their settlements remained here for several centuries and the region is even named after an Arab sheikh Mussa Ben Mbiki who also gave the name to the Island of Mazambique.

Vasco da Gama visited the country in 1498 and in 1505 it was colonized by Portugal. Although Mozambique gained independance in 1975, Portuguese influence remains very significant to this day. Portuguese is the only official language of Mozambique, as well as Christianity is the largest religion. However, Swahili, Makhuwa, and Sena languages are quite widely spoken here and Muslim and African traditional religion minorities exist too.

Although Mozambique is considered to be one of the most poverty stricken countries in the world, rich natural resources give a huge potential to its‘ economy. The tourism sector is growing too, because natural beauty, historical heritage and unique culture make Mozambique interesting for the rest of the world.

Mozambican culture shows a great diversity arising from various sources of influences, ranging from the heritage of Bantu peoples to Islamic traditions. For example, The Makonde in the north are are well known for their wood carvings - masks and ebony sculptures depicting evil spirits Shetani or the Ujaama, life-like faces of people and various figures. The Chopi living in the south central coast are famous for their dance. There are many kinds of Chopi dances, but all of them are ritualistic in nature. For instance, people act out battles dressed in animal skins.

However, probably the most interesting aspect of Mozambican culture is music. Music serves for many different purposes here, including religious and social expression or traditional ceremonies. Musical instruments are usually handmade, such as wooden drums or drums made of animal skin. Some of the instruments are exclusively unique to Mozambique, for instance, the lupembe (a woodwind instrument) or the mbila (a kind of xylophone).

Modern Mozambican music is also a very strong aspect of culture. The most popular contemporary musical style is called marrabenta. It is a mixture of Portuguese and Mozambican folk and the Western popular music. The word marrabenta derives from the Portuguese rebentar, which means to break, because early marrabenta musicians used cheap guitars and their strings snapped quickly. Marrabenta songs are sung in local languages and the lyrical themes include social criticism and love. There earliest examples of marrabenta date back to 1940s, however, this style of music became popular only in 1980s with bands like‘‘Eyuphuro‘‘. The increased popularity could be related to National Dance Festival that was organized in 1978 and involved more than half a million people. Subsequently, this event led to the creation of many organizations and other festivals promoting Mozambican music.

The newest style of music in Mozambique is called pandza. It could be described as a mixture of marrabenta and ragga and is mostly popular among young people. Pandza songs are usually sung in Portuguese and the Shangaan language from Maputo and its lyrics focus on the daily lifestyles of Mozambican youth. Lyrical themes could be one of the main reasons why pandza gets so much attention from young people.

It is also worth mentioning that these styles of Mozambican music also influenced other kinds of Lusophone music even in such places as Brazil and Cuba. Interestingly enough, the same could be said about Mozambican culture in general. Mozambican food, traditions, as well as music, are now part of Portugal culture, therefore the Portuguese influence on Mozambique could not be treated as one-sided.

---------------

Mozambikas - šalis pietrytinėje Afrikos pakrantėje. Mozambiko istorija siekia pirmą amžių, kuomet Bantu kalba kalbantys žmonės ėmė migruoti į šią teritoriją. Kiek vėliau šalį pasiekė arabų bei Swahili pirkliai, kurių įkurtos gyvenvietės išliko čia keletą šimtmečių. Mozambikas vardo kilmė taip susijusi su arabais - šeichu Mussa Ben Mbiki, kurio garbei pavadinta ir Mozambiko sala buvusi šio arabo namais.

1498 m. Mozambiką aplankė Vasko da Gama ir jau po septynerių metų šalis tapo Portugalijos kolonija. Nepriklausomybė atgauta tik 1975 metais. Portugalų kultūros įtaka čia išlieka itin ryški iki šių dienų. Portugalų kalba - vienintelė oficiali kalba Mozambike, o krikščionys sudaro religinę daugumą. Vis dėlto nemažai gyventojų kalba Swahili, Makhuwa ir Sena kalbomis, šalyje taip pat egzistuoja musulmonų ir tradicinių Afrikos tikėjimų religinės bendruomenės.

Nepaisant to, jog Mozambikas laikomas vienu skurdžiausių regionų pasaulyje, naturalūs ištekliai suteikia dideles galimybes plėtotis ekonomikai. Turizmo sektoriuje taip pat jaučiamas pakilimas, mat gamtos grožis, turtingas istorinis palikimas bei unikali kultūra daro šią šalį itin įdomią likusiam pasauliui.

Kultūra Mozambike - labai įvairi, susiformavusi tokių skirtingų šaltinių kaip Bantu tautų ar Islamo tradicijų įtakoje. Pavyzdžiui, šiaurėje gyvenanti etninė grupė, žinoma Makonde vardu, garsėja savo medžio drožiniais. Paprastai tai yra kaukės arba tamsios spalvos skulptūrėlės, vaizduojančios piktąsias dvasias Shetani, ir Ujaama - tikroviški žmonių veidai, įvairios kitos figūros. Chopi, gyvenantys pietų ir centriniuose regionuose, žinomi dėl ritualinių šokių. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti šokis, kuomet kailiais apsirengę žmonės imituoja kovas.

Vis dėlto, ko gero, įdomiausias Mozambiko kultūros aspektas - muzika, čia atliekanti įvairias funkcijas, įskaitant religinius ir socialinius ritualus bei tradicines ceremonijas. Tradiciniai muzikos instrumentai Mozambike paprastai yra gaminti rankomis, pavyzdžiui, mediniai arba gyvūnų odos būgnai. Kai kurie šių instrumentų - unikalūs regionui, kaip kad pučiamasis instrumentas lupembe ar ksilofoną primenantis mbila.

Moderni muzika taip pat vaidina gana svarbų vaidmenį Mozambiko kultūroje. Populiariausias šiuolaikinės muzikos stilius vadinamas marrabenta. Tai - portugalų ir Mozambiko folklorinės bei Vakarų populiariosios muzikos mišinys. Pavadinimas kildinamas iš portugalų kalbos žodžio rebentar, reiškiančio lūžį, nutrūkimą, mat pirmieji šios muzikos atlikėjai naudodavo pigias gitaras, kurių stygos greit nutrūkdavo. Marabentos dainos paprastai dainuojamos vietinėmis kalbomis, o tekstuose vyrauja socialinės kritikos bei meilės temos. Pirmieji šios muzikos pavyzdžiui aptinkami jau penktajame dešimtmetyje, tačiau didžiausią pakilimą marabenta išgyveno aštuoniasdešimtaisiais, kuomet pasirodė tokie atlikėjai kaip „Eyuphuro“. Šią datą taip pat galima sieti su keleriais metais anksčiau vykusiu nacionaliniu šokių festivaliu, kuriame dalyvavo daugiau nei pusė milijono žmonių ir kuris davė pradžią daugybei kitų muzikinių renginių bei organizacijų.

Naujausias muzikos stilius Mozambike - pandza, apjungiantis marabentos ir ragga muzikos elementus ir daugiausia gerbėjų turintis jaunimo tarpe. Pandza atlikėjai dainuoja portugalų arba Shangaan kalba, tekstuose susitelkiama ties kasdienėmis Mozambiko jaunimo problemomis, kas gali paaiškinti tokį didelį pandza populiarumą tarp jaunų žmonių.

Taip pat paminėtina, jog Mozambiko muzika įtakojo ir kitus portugalų kalba atliekamos muzikos stilius, įskaitant maxixe Brazilijoje ir Kubos muziką. Tą patį galima pasakyti apie Mozambiko kultūrą apskritai - tiek šios šalies muzika, tiek virtuvė, tiek kitos tradicijos jau yra tapusios kasdienio Portugalijos gyvenimo dalimi.

Cabo Verde

2011-10-29T22:43:00.000+03:00

Žaliojo Kyšulio salų istorija

Žaliojo Kyšulio salos, kurios nutolusios nuo Senegalo krantų 450 km, yra pačiame Atlanto vandenyno viduryje. Salų pavadinimas „Žaliasis iškyšulys“ manoma kilo dėl to, kad nuo Senegalo krantų salų kontūras atrodo tamsiai žalias. Žaliąjį Kyšulį sudaro 10 salų ir 8 salelės. Vulkaninės kilmės Žaliojo Kyšulio salos yra visiškai skirtingos. Kai kurioms saloms būdingas kalnuotas kraštovaizdis, kitos pasižymi ilgais smėlėtais paplūdimiais. Žaliasis Kyšulys sudarytas iš šių salų: Sao Antao, Sao Vicente, Santa Luzia, Sao Nicolau, Sal, Boavista, Maio, Santiago, Fogo, Brava. Salose gyvena 427 000 gyventojų. Sostinė Praia yra įsikūrusi Santiago saloje. Oficiali Žaliojo Kyšulio salų kalba– portugalų, tačiau vietiniai žmonės kalba kreolų kalba (mišinys tarp portugalų ir Afrikos kalbų). Dėka palankios geografinės padėties salų gyventojai ir keliautojai gali mėgautis puikiu klimatu, kur vyraujanti metinė vidutinė oro temperatūra yra 24-26 laipsniai šilumos, o vandens temperatūra - 22 laipsniai šilumos.

Šiandien Žaliasis Kyšulys – tai sparčiai besivystanti valstybė, garsėjanti taika ir socialiniu stabilumu. Ši valstybė užima 3 vietą pagal išsivystymo lygį tarp Afrikos valstybių. Salos pastarąjį dešimtmetį labai išpopuliarėjo tarp Vakarų Europos turistų ir nepriklausomų keliautojų. Salas kaip tinkamas ir patrauklias turizmui pirmieji atrado italai, o jas dar XV a. kolonizavo portugalai. Nepriklausomybę iš Portugalijos diktatūros salos atgavo tik 1980 m. Neveltui šios salos vadinamos laukinėmis, nes iki XV a. nebuvo apgyvendintos ir net dabar kai kurios mažesnės salos nėra nuolatos gyvenamos. XV a. portugalai kolonizavo Žaliąjį Kyšulį ir Santiago saloje įkūrė Cidade Velha. Siekiant vystyti žemės ūkį, aptarnauti atplaukiančius prekybinius bei vergų laivus, į Cape Verde iš vakarų Afrikos pakrantės atgabenti pirmieji vergai. Per kelis šimtmečius salose tarpusavyje maišėsi įvairios Afrikos gentys ir baltieji kolonistai, todėl šiandien antropologai suskaičiuoja net 70 skirtingų odos atspalvių, pasitaikančių tarp vietos gyventojų. Nuo pat šalies istorijos pradžios Žaliojo Kyšulio gyventojų daugumą sudaro metisai: 80 procentų gyventojų yra metisai, 17 procentų – juodaodžiai ir 3 procentai – baltieji. Salos paženklintos ne tik vergove, bet ir nuolat pasikartojančiu badu. Badas įveiktas tik XX a. pradžioje.

Gyvenimas Žaliajame Kyšulyje

Žaliojo Kyšulio kultūra - europietiškos ir afrikietiškos kultūros mišinys. Tradicinė salų muzika yra morna, kurią po pasaulį išgarsino dainininkė Cesária Évora. Taip pat populiari muzika yra kizomba, portugališkos-afrikietiškos muzikos ir šokio mišinys funaná. Žymiausi šalies rašytojai - Luís Romano de Madeira Melo, Ovídio Martins, Sergio Frusoni, Manuel Lopes.

Papročiai. Vasario/kovo mėnesį visose salose vyksta karnavalai, trunkantys bent savaitę. Pirmąjį rugpjūčio savaitgalį Sao Vicente saloje vyksta Baia da Gatas muzikos festivalis, žinomiausias Vakarų Afrikoje.

Virtuvė. Žaliojo kyšulio salų virtuvėje susipynė portugalų ir Vakarų Afrikos maisto ruošimo tradicijos, labai populiarūs žuvies ir jūros gėrybių patiekalai. Tradiciniai patiekalai: pastel com diablo dentro („pyragėlis, įdarytas velniu“), cachupa arba coldo de peixe.

Cape Verde History

Cape Verde Islands, distanced from the coast of Senegal for about 450 km, are located in the middle of the Atlantic Ocean. The name of Islands "Cape Verde" maybe came because that from the coast of Senegal these Islands look darkly green. Cape Verde is composed of 10 islands and 8 islets. The Islands of Cape Verde are volcanogenic and very different. Some of them have a mountainous landscape; the others are marked by longs, sandy beaches. Cape Verde is composed of these islands: : Sao Antao, Sao Vicente, Santa Luzia, Sao Nicolau, Sal, Boavista, Maio, Santiago, Fogo, Brava. In the Islands live 427 000 habitants. The capital Praia is in the Santiago Island. The official language of Cape Verde is Portuguese, but local people are talking Creole (is a mix of Portuguese and languages of Africa). Thanks to a good geographical position the habitants and tourists can enjoy excellent climate, where the average temperature of the year is 24-26 degrees and the water’s temperature is 22 degrees.

Today Cape Verde – it’s a fast developing country, which’s known by the peace and social stability. This country takes a third place by a level of development between the countries of Africa. The Islands are becoming more and more popular the last decade between the tourists from the West of Europe and the independents tourists. The Islands as suitable and attractive to tourism were discovered by Italians, later these Islands were colonized by the Portuguese in the 15th century. The independence from a dictatorship of Portugal Cape Verde retrieved just in 1980. These islands are named wild not without a reason, they were unpopulated till 15th century and even now there are some small islands without a permanent residents. In 15th century Portuguese colonized Cape Verde and created Cidade Velha in the Santiago Island. In pursuance to develop rural economy, to serve commercial ships and the ships of slaves, there were brought the first slaves to Cape Verde from the west cost of Africa. During some centuries in the Islands various tribes of Africa and the colonists have been mixing, so nowadays anthropologists count even 70 various colours of skin between the local residents. Since the beginning of country’s history the majority of Cape Verde’s residents are mestizos: 80% of residents are mestizos, 17% are black people and 3% are white people. The Islands are marked not just by slavery, but also by a repeating famine. Famine has been overcame just in the beginning of 20^th century.

Life in Cape Verde

The culture of Cape Verde is a mix of European and African cultures. Traditional music of the Islands is “morna”, which is popular in the world thanks to a singer Cesária Évora. Another popular style of music is “coladeira” and also a mix of Portuguese and African music and dance – “funaná”. The most famous writers are Luís Romano de Madeira Melo, Ovídio Martins, Sergio Frusoni, Manuel Lopes.

Traditions. During February/ March there are carnivals in all the Islands which continues at least a week. The first week-end of August in the Island Sao Vicente a festival Baia da Gatas takes place and it’s the most famous festival in West Africa.

Cuisine. In cuisine of Cape Verde the traditions of Portuguese and West Africa cooking are mixed, the most popular are fish dishes and seafood. The traditional dishes are: pastel com diablo dentro, cachupa or coldo de peixe.

Angola

2011-10-27T20:01:00.013+03:00

Republic of Angola

Rebublic of Angola is a country in south-central of Africa with Luanda as its capital and a total population of 18.9 million (UN, 2010). Portuguese is the official language and Christianity is the major religion.

From the 16th to the 19th century, the Portuguese were interacting with the peoples that lived in the territory of what is now Angola. But as a Portuguese colony Angola was established at the end of 19th century.

After independence in November 1975, Angola faced a civil war which lasted till 2002 and claimed millions of lives. Today Angola is one of Africa's major oil producers, but also one of the world's poorest countries.

A Brief History of Angola is presented in the fallowing movie:

Although Angola and Portugal share cultural aspects, but Angolan culture is more African. The traditional art of Angola is sculpturing and mask making. Also they craft baskets and ceramics. Figure making is the oldest type of art in Angola.

Music and dance have a primordial importance in the African culture of Angola.

The popular drum they use is bongos which is good for most dances, they also use a marimba which is a like a xylophone with the drums. A type of dance they dance is the Nkili dance, the dance includes a man and a woman. Its a very dramatic dance and requires very strong women with strong shoulders to hold up the man.

Kuduro is a type of music and dance originally born in Angola in the 1980s. It is characterized as uptempo, energetic, and danceable. Kuduro, which translates as "hard ass", began in Luanda, Angola in the late 80s.

Kuduro is very popular across the former Portuguese overseas provinces in Africa, as well as in the suburbs of Lisbon, Portugal, due to the large number of Angolan immigrants. It is a common kind of music played in Portugal's Latin Dance floors.

Local artists and groups include: Sibem, Tony Amado, Dog Murras, Bruno M, Agre G, Gata Agressiva, Noite e Dia, Fofando, Pai Diesel, Presidente Gasolina & Principe Ouro Negro, Os Lambas and many others.

Example of Kuduru music in Angola:

Example of Kuduro dance in Angola:

Sports

Sport plays a significant part in the lives of the Angolan people. The country is one of the leading basketball nations on the African continent having won the African Basketball Championships in 2003. Angola also represented the continent in the basketball competition at the 2004 Olympics in Athens, Greece.

Soccer or football is the most popular sport in Angola. The country’s made its mark on the international scene when it qualified for the 2006 World Cup in Germany. And also many Angolan footballers play internationally.

Despite all of the issues Angola faces it is a very beautiful country, with amazing nature, rich culture and friendly, accepting people.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Angola – tai valstybė pietvakarių Afrikoje. Sostinė – Luanda. Gyventojų skaičius - 18.9 mln. Angolos nacionalinė kalba yra portugalų, o religija – krikščionybė.

Nuo 16 iki 19 amžiaus Portugalija aktyviai bendravo ir darė įtaką žmonėms, kurie gyveno dabartinėje Angolos teritorijoje. Tačiau ofiacialiai Angola tapo Portugalijos kolonija tik 19to amžiaus pabaigoje. Po 1975m. atkurtos nepriklausomybės Angolą sukretė žiaurus civilinis karas, kuris tęsėsi iki 2002. Karo metu buvo pareikalauta milijonų gyvybių, nuniokota ekonomika bei socialinė santvarka. Šiandien Angola yra viena didžiausių naftos tiekėjų Afrikoje, tačiau viena skurdžiausių pasaulio šalių.

Angolos istorija trumpai apžvelgta sekančiame filmuke: (Žr. viršuje)

Nors Angolą ir Portugaliją sieja bendri kultūriniai aspektai, tačiau Angolos kultūrai didesnę įtaką padarė Afrikiečiai. Tradiciniai Angolos amatai – skulptūrų ir kaukių gamyba. Taip pat, krepšių bei keramikos gamyba turi ilgas tradicijas. Skulptūrėlių darymas – seniausia meno forma Angoloje.

Muzika ir šokiai yra neatsiejama Angolos kultūros dalis, susijusi su Afrika.

Daugumoje šokių dažniausiai naudojamas būgnas – „bongos“ kartu su „mariba“ (mušamasis ksilofoninių grupės muzikos instrumentas). Autentiškiausias ir labai dramatiškas Angoloje šokamas šokis – Nkili, kurį šoka moterys ir vyrai. Norinčios šį šokį šokti moterys turi būti pakankamai stiprios, nes jos turi išlaikyti vyrą ant pečių.

Kuduro – muzikos ir šokio stilius, atsiradęs 1980m. Angoloje. Tai labai energingas, ritmingas ir įtraukiantis stilius. „Kuduro“ išvertus reiškia – „hard ass“ (kietas užpakalis) prasidėjo Luandoje 1980-taisiais.

Kuduro yra labai populiarus tarp buvusių Portugalojis kolonijų Afrikoje ir pačioje Portugalijoje, ypač Lisabonoje, nes ten gyvena daug imigrantų iš Angolos.

Vietiniai atlikėjai užsiimantys Kuduro yra šie: Sibem, Tony Amado, Dog Murras, Bruno M, Agre G, Gata Agressiva, Noite e Dia, Fofando, Pai Diesel, Presidente Gasolina & Principe Ouro Negro, Os Lambas ir daugelis kitų.

Kuduro Angoloje: (Žr. viršuje)

Kuduro šokis šokamas argentiniečių: (Žr. viršuje)

Sportas

Sportas yra didelė dalis dabartinio Angolos gyvenimo. Krepšinis Angoloje yra labai populiarus bei išvystitas, nes Angola yra viena geriausių Afrikos krepšinio atstovių, o 2003 laimėjo Afrikos Krepšinio Čempionatą. Taip pat, Angola atstovavo Afrikos žemynui 2004m Olimpiadoje Atėnuose.

Futbolas – populiariausias sportas. Angola paliko pėdsaką futbolo istorijoje, kai 2006m. dalyvavo Pasaulio Futbolo Čempionate. Daugybė Angolos futbolininkų žaidžia garsiuose futbolo klubuose ir taip dar labiau didina susidomėjimą futbolu savo šalyje.

Nepaisant to, kad Angola susiduria su daugybę rūpeščių, tai yra labai graži šalis, turinti nuostabią gamtą, turtingą kultūrą, bei draugiškus ir nuolankius gyventojus.

Olá! Chamo-me Milda...

2011-10-24T23:01:00.000+03:00

Olá! Chamo-me Milda, sou lituana. Tenho vinte e dois anos e sou estudante de História Cultural e Antropologia na Universidade de Vilnius. Sou de Palanga, mas agora moro em Vilnius, na cidade velha perto do palácio Presidencial e ao lado da praça de Daukantas.Tenho pais, uma irmã e um irmão, eles não moram comigo. Falo inglês, lituano, um pouco russo e polaco. Não falo francês, espanhol, chinês, finlandês e outras línguas, mas agora estudo e posso apresentar-me em português - aplausos para mim!

Não sou casada, não tenho crianças. Eu gosto de música, cinema, livros e adoro café! Sou uma fã da equipa de basquetebol “Žalgiris”, Morte Verde para outras equipas! Também gosto de uma banda portuguesa – Buraka Som Sistema e da sua nova canção – (We stay) Up all night!
Adeusinho!

Olá a todos! Chamo- me Giedrė...

2011-10-22T14:06:00.003+03:00

Olá a todos!

Chamo- me Giedrė e tenho vinte anos. O meu horóscopo é Sagitário. Sou de Vilnius moro com a minha família e um rato. Eu tenho um irmão ele tem vinte e quatro anos, eu amo-o muito. Sou estudante de fisioterapia na universidade de Vilnius. Eu sou uma garota desportiva. Eu amo desportos, eu não posso imaginar a minha vida sem desporto. A minha linguagem favorita é o Inglês e o Espanhol, estou aprendendo Espanhol por mim. Eu tenho alguns amigos do México. Eu realmente espero que eu vou poder vê-los um dia. Eu gosto muito de música e cinema, o meu músico favorito é Michael Jackson. Eu amo filmes de terror.

Olá! Chamo-me Laura Linartaitė...

2011-10-18T20:27:00.004+03:00

Olá! Chamo-me Laura e tenho vinte e um anos. Sou de Vilnius e estudo filologia lituana e língua espanhola. No Verão trabalhei no norte da Espanha. As pessoas ali falam galego. É uma língua muito parecida com o português. Quero voltar e entender o que eles dizem. Por isso estou aprendendo português. No meu tempo livre gosto de ouvir música, tirar fotos, viajar e ver basquetebol. Não tenho irmãos, sou filha única.

Um pouco sobre mim... Chamo-me Jūratė...

2011-10-18T01:01:00.004+03:00

Olá,

Chamo-me Jūratė e moro em Vilnius. Eu sou enfermeira e trabalho no hospital. Também sou estudente de Ciências da Saúde e Política na universidade de Mykolas Romeris em Vilnius. Eu também estudo português na universidade de Vilnius. Eu moro na minha pequena, mas bonita casa numa larga e barulhenta rua. Mas a minha casa é tranquila, porque em frente das janelas há um pequeno jardim. Eu vivo junto com o meu namorado que é português. Nós gostamos de passear, fotografar, ver filmes no cinema, apanhar cogumelos no Outuno na floresta e viajar na Lituânia e noutros países. No Verão eu ando de bicicleta em Vilnius. Eu tenho muitos livros e eu gosto de ler. Eu também gosto muito de fazer bolos e pastéis. Eu tenho uma irmã e muitas amigas.

Eu sou a Monika Zavistanavičiūtė...

2011-10-18T00:42:00.003+03:00

Eu sou a Monika. Sou de Kaunas. Eu estudo na Universidade de Vilnius, Filologia Inglesa. Eu também estudo italiano e agora português. Eu tenho 21 anos. Eu toco um pouco de piano. Eu gosto muito de música e cinema. Eu também gosto de viajar, cozinhar e ler livros. Eu tenho uma irmã.

Introdução (Akvilė Vaiginytė)

2011-10-17T08:40:00.004+03:00

Olá. O meu nome é Akvilė Vaiginytė. Eu tenho dezanove anos. Eu sou estudante de filologia clássica na universidade de Vilnius, no segundo ano. Estudo grego antigo e latim. Adoro os temas dos meus estudos. Gosto de literatura, ir ao teatro e ver filmes, especialmente filmes antigos. Também gosto de dar um passeio pela floresta, que é ao lado da minha casa. Quando dou uma caminhada gosto de ouvir música variada. Também gosto de estar com os meus amigos e família, viajar e fotografar.

Rūta Kaminskaitė: de mim.

2011-10-16T21:39:00.007+03:00

Olá! Eu chamo-me Rūta. Sou estudante de psicologia na universidade de Vilnius. Sou de Vilnius e moro com a minha família. Temos a casa numa rua muito tranquila. Sou comprometida, mas o meu namorado mora noutro país. Tenho duas irmãzinhas que eu amo tanto. No verão eu gosto de nadar no mar e praticar windsurf, mas no inverno eu toco piano e escrevo cartas para os meus amigos que estão longe de mim.

how to write the portuguese accents in computer...

2011-10-13T13:18:00.010+03:00

Olá! Sou o Tadas.

I'm going to show an useful thing for everyone, so i'll write in English.
It is about accents when writting in Portuguese.

There are 4 different accents: wave (~), right (´), left (`) and reversed tick (^).
For a better explanation, i suggest you to turn on "On screen keyboard".
If you are using Windows 7 OS or Vista, just press "START" button
and in a search field write "keyboard"
"On screen keayboard" will appear on top of a list.

If you are using Windows XP, then you can find it in:
Start -> Programs -> Accessories -> accessibility ->
"On screen keyboard"

For Mac's:
http://www.techiecorner.com/1048/on-screen-keyboard-in-mac-os-x/

It will be little different, but the main idea is the same:
to see which letter is dedicated for any keyboard's button in that language.

If you would change typing language, you can see, that letters changes too.
(Try change between English/Portuguese/Lithuanian)
If you press "caps lock" or "shift", you can see, whether capital letters or another symbols are activated (Like our interested - accent symbols)

I marked them in red and dedicated numbers.
The point to understand:
"SHIFT" activates capital letters AND ` ^ accents only for capital letters.
"CAPS LOCK" activates ONLY CAPital letters. Accents ´ ~ stays same.

So if you want to get á, you need to press button "1" and then letter "a".
{That is the same for é, í, ó, ú, ý}
ã, you need to press button "2" ant letter "a".{That is the same for õ}
à, first press "caps lock" (activate capital letters), AND THEN
"HOLD shift" (Activate accents ` ^ and DEactivate capital letters), nr. 1 and "a".
{That is the same for è, ì, ò, ù}
â, first press "caps lock", "HOLD shift", nr. 2 and "a".
{That is the same for ê, î, ô, û}

To get capital letters:
Á - "caps lock" (activate capital letters), nr. 1 and "A". [É, Í, Ó, Ú, Ý]
Ã - "caps lock" (activate capital letters), nr. 2 and "A". [Õ]
À - "HOLD shift", nr. 1 and "A". [È, Ì, Ò, Ù]
Â - "HOLD shift", nr. 2 and "A". [Ê, Î, Ô, Û]

It's like a vice versa thing, but that's how it is.
Hope, it helped you.

P.S. I believe, same accent thing can be found for any language.
I don't know how it is done, but i'm sure, there is way.

P.S.S. if you would press right "ALT" button,
you can see, how symbols changes in each language.

Alina Ihnatenko. De mim...

2011-10-10T20:13:00.004+03:00

Olá! Sou a Alina. Sou ucraniana e sou estudante de inglês na universidade de Vilnius. Os meus pais moram numa pequena cidade, Visaginas, mas eu moro em Vilnius, na rua Rinktinės. Em Vilnius há muitos parques, pastelarias e lojas. Não sou casada, sou solteira. Tenho muitos amigos lituanos e russos.

ALUNOS 2010 - 2011

2011-09-28T15:36:00.000+03:00

CURSO DE CULTURA PORTUGUESA / FACULDADE DE FILOLOGIA
(1º SEMESTRE):

Miglė Aleksėjūnaitė

Monika Čapaitė

Laura Dirmaitė

Gintarė Kimbirauskaitė

Justina Medžiūnaitė

Vaiva Nagytė

Liucina Pavlovskaja

Ringailė Rinkūnaitė

Darius Sakalauskas

Erika Sinkevičiūtė

Jurgita Skeirytė

Akvilė Šermukšnytė

Jurga Tumasonytė

Brigita Žilėnaitė

Akvilė Radžiūnaitė

Indrė Šlapšinskaitė

Augustė Žernitė

Julija Kaselytė

Rasa Šakaitė

Živilė Buragaitė

Kristina Baturinaitė

Justina Audzeviciūtė

Kamilė Tureviciūtė

Aušra Uleckaitė

Eglė Žilinskaitė

Martyna Juraitė

Justyna Palewicz

Eglė Tumėnaitė

Greta Toločkaitė

Aleksandras Supranavičius

Jekaterina Kirpa

CURSO DE LÍNGUA PORTUGUESA / INSTITUTO DE LÍNGUAS ESTRANGEIRAS

NÍVEL 1 (1º SEMESTRE)

Andrius Valuta

Ugnė Gabija Svirbutavičiūtė

Žydrė Pauliukevičiūtė

Greta Cincilevičiūtė

Natallia Liadnik

Jonė Veličkaitė

Lina Svirskytė

Neringa Ulmytė

Tautvydė Švedaitė

Simona Ema Lisicyna

Rūta Kibarskytė

Eglė Žilėnaitė

Gintaras Mickeliūnas

Alina Bartnovskaja

Laura Ižganaitytė

Matas Plūkys

Aušra Mankevičiūtė

Gabriele Radaviciute

CURSO DE CULTURA PORTUGUESA / FACULDADE DE FILOLOGIA

(2º SEMESTRE):

Veronika Vasiljeva

Milda Vaitilavičiūtė

Eglė Tumėnaite

Lina Barauskaitė

Urtė Sakalytė

Jolanta Dovgialo

Diana Sėjūnaitė

Gytė Skirkaitė

Milda Mockevičiūtė

Marius Armonas

Julija Stepančuk

Vaida Gailiutė

Greta Tauvydavičiūtė

Simona Ema Lisicyna

Agnė Danieliūtė

Justė Janulytė

Rita Muzikevičiūtė

Mykolas Maciulevičius

Indrė Adomonytė

Aušra Uleckaitė

CURSO DE LÍNGUA PORTUGUESA / FACULDADE DE FILOLOGIA

NÍVEL 1 (2º SEMESTRE)

Dominika Adomaitytė

Diana Jablonskaja

Martyna Jūraitė

Rokas Klydžia

Viktorija Kornilovič

Viktorija Paciukonytė

Diana Paškevičiūtė

Greta Pleckevičiutė

Erika Sinkevičiutė

Aistė Vyšniauskaitė

Eglė Žilinskaitė

Tadas Žižiūnas

Andrius Mykolas Ignotas

CURSO DE LÍNGUA PORTUGUESA / INSTITUTO DE LÍNGUAS ESTRANGEIRAS

NÍVEL 1 (2º SEMESTRE)

Vytas Neviera

Rasa Niurkaitė

Miglė Ravnialičevaitė

Ignas Taraškevičius

Angelė Urbonavičiūtė

Šarunas Kapčius

Žiedrūnė Celiešiūtė

CURSO DE LÍNGUA PORTUGUESA / INSTITUTO DE LÍNGUAS ESTRANGEIRAS

NÍVEL 2 (2º SEMESTRE)

Greta Cincilevičiūtė

Simona Ema Lisicyna

Aušra Mankevičiūtė

Matas Plūkys

Vilmantas Prėskienis

Andrius Valuta

Anna Baranova

THE BIGGEST DATABASE IN LITHUANIAN ABOUT PORTUGAL

2011-06-08T12:38:00.001+03:00

estatistics of the Vilnius University blog

Today, opening the blogs that I’m developing with my students of Vilnus University (www.estudo-v.blogspot.com) and Vytautas Magnus University, Kaunas (www.estudo-k.blogspot.com), I was very surprised with the world success of them!!!

I must say that we have more than 400 articles in Lithuanian language about Portugal!!!! I believe that could be the most important database in Lithuanian about my country.

Some curiosities:

- Total of visits: almost 70.000 visits (46% of Portuguese people in estudo-V and 68% of Brazilians in estudo-K);

I believe that the big percentage of Brazilians visits is a consequence of the important Lithuanian descent lineage in that country.

- Countries visiting the sites:

estudo-v: 120 (the last country registered is Uganda)

estudo-k: 132 (the last country registered is Bangladesh)

- Visits average (per day):

estudo-v: 51 / per day

estudo-k: 78 / per day

- Visits from Lithuania:

estudo-v: 17%

estudo-k: 5%

estatistics of the Vytautas magnus University blog

Kviečiame į naują kursą ,,Contemporary Portuguese Culture: The period of pos-revoliution'', kurį Filologijos semestre rudenį skaitys lektorius Nuno G.

2011-06-02T18:50:00.002+03:00

Bacalao (codfish) / Bacalao (menkė)

2011-05-21T20:01:00.012+03:00

Bacalao , also known as klippfish,means ''cod'',and originates from the portuguise word ''Bacalhau".It is dryed and salted codfish.It is the national dish of Portugal and they are obsessed with it,since their fishing boats reached Newfoundland.Bacalao dishes are also made in Galicia(north of Spain),Angola , Macau , Brasil , Greece,Skandinavia ,Puerto Rico.It is said there are 1001 recipes to cook this fish in Portugal.Bacalao (salted dryed codfish) usually comes from Norway,Iceland or Newfoundland.It is used to be a fairly economical food , but the stocks then collapsed and it has become a little more expensive.Salted cod has been produced for over 500 years , since European discoveryes of the New World.When Newfoundland was discovered ,the portuguese began fishing and discovered bacalao.It was necessary to preserve the codfish,so Portuguese sailors started salting it and drying their catch in order to make it last for the long journey home.''Bachalau'' became a primary food for the portuguese , and codfish the best fish to be salted.They even gave a nickname to the fish ''Fiel amigo''(faithful friend).Bacalao can be purchased with bones or boneless,but is much easyer to prepare the boneless.There are many bones in bacalao , so it's a job in itself to remove them.There is , in fact , an island called Baccalao island wich is at the northeast tip of Newfoundland's Avalon peninsula.If you like fish , you will probably like Bacalao!

Bacalao(menkė)

Bacalao , taip pat žinomas kaip menkė,ir kildinamas is portugališko žodzio''Bachalau''.Tai džiovinta ir sudyta menkė.Tai yra portugalijos nacionalinis patiekalas ir jie yra jo tesiog pakerėti juo , nuo tuo laiku kai portugalai pasieke Niufaundlenda.Bacalau patiekalų yra gaminama Galicijoje(šiaures Ispanija),Angoloi , Makau , Puerto Rike,Skandinavijoje , Graikijoje.Sakoma kad yra 1001 receptas šiai žuviai pagaminti Portugalijoje.Bacalao(sudyta džiovinta menkė)paprastai būdavo atvežama is Norvegijos,Islandijos arba Niufaundlendo.Tai buvo gana rentabili žuvys , bet dabar jinai nežymiai pabrango.Džiovinta menkė gaminama jau 500 metu,nuo pirmų Europietiškų Naujojo Pasaulio atradimų.Kai europiečiai atrado Niufaundlenda , portugalai pradejo žvejyba ir atrado bacalao.Reikejo išsaugoti zuvį ilgajai kelionei namo,todel portugalai pradejo sudity ir dziovinti menkė.Bachalau tapo pagrindinių maisto šaltiniu portugalams,o menkė geriausia žuvys tinkanti sudymui.Jinai netgi gavo pravarde''Fiel amigo''(Ištikimas draugas).Bacalao galima isigity su kaulais ir be jų.Bacalao labai daug kauliukų , todel išimti juos visus yra nemenkas darbelis.Yra netgi sala pavadinta Baccalao vardų šiaures rytu Niufaundlendo Avalono pusiasalyje.Jeigu jums patinka žuvys , jums neabejotinai patiks BACALAO!

Portugalijos vėliava/ Flag of Portugal

2011-05-05T01:57:00.005+03:00

Vėliava yra vienas iš svarbiausių atributų valstybės gyvenime. Aptariant bet kurios valstybės kultūrą, būtina paminėti vėliavą, suprasti joje užfiksuotą simboliką bei nors šiek tiek susipažinti su jos geneze.

Portugalijos vėliava yra nacionalinė Portugalijos Respublikos vėliava. Jos genezė prasidėjo 1095 metais. Tuo metu ji tebuvusi simboliu ant skydo, pavaizduota kaip mėlynas kryžius. Nors tai ir nebuvo vėliavos pavidalo objektas, tačiau žengtas pirmas žingsnis link to. Visas kelias, kurį nuėjo svoliucionuodama Portugalijos vėliava grįstas karinės institucijos veikla.

Dabartinė vėliava patvirtinta 1911 metų birželio 30 dieną. Po ilgų diskusijų ir atskiros komisijos sukūrimo, priimta, kad nauja vėliava – atgimimo pradžia. Pasirinktas dviejų spalvų pagrindas – nelygiai padalintas raudonos ir žalios spalvos. Spalvų susijungime patalpintas herbas, apsuptas auksnio žiedo.

Portugalijos vėliavoje yra trys jiems nemirštantys ir svarbūs dalykai – spalvos, herbas ir žiedai. Kiekvienas iš jų turi savo simboliką, kurią privalu suprasti:

· Spalvos: raudona žymi išlietą kraują ginant Portugaliją, žalia – Portugalijos tautos viltį.
· Herbas – praeities liudininkas, monarchijos ženklas.
· Auskinis žiedas – astronomijos ir navigacijos simbolinis, kuris Portugalijai, kaip jūriniai valstybei yra svarbus veiksnys.

Visas šis simbolizmas turi būti suprantamas ne kaip politinio, bet religinio pagrindo, gyvenimo suvokimas, įsisavinimas.

Nesustojant prie kiekvieno Portugalijos vėliavos genezės punkto, darosi aišku, kad šis objektas – Portugalijos naujo gyvenimo pradžios simbolis dvelkiantis praeitimi ir tikėjimu.

Flag of Portugal

I am sorry for my "broken" english.

If we are talking about culture of nation, must mention importance of flag. Flag is symbol for people of culture, history, beliefs. Everybody has to know symbolism of flag and little bit about its’ genesis.

Flag of Portugal is national flag of Portuguese Republic. It had been evolved from 1095. Than it was only a blue cross on the shield. But that shield had started history of Portuguese flag. Also, that shows how important for symbolism is military.

Nowadays, flag of Portugal is come from 1911 June 30. After discussions, work of board there were made conclusion. Conclusion said that Portuguese flag is new start for Portugal. Portuguese flags’ background is from two (red, green) colors, divided by 2/5 and 3/5. Also there are arms and golden ring. All of these (colors, arms, ring) are important and immortal for all the people of Portugal.

These symbols have they value:

· Colors: green is hope of nation, red is blood which was given by people who were protecting Portugal;
· Arms – symbol of monarchy, history of Portugal;
· Golden ring is symbol of astronomy and navigation. Navigation is important for Portugal, because of sea life.

All these symbols came not from political side, but from religion side.

I haven’t mentioned all steps in flags’ genesis. But, in conclusion, flag for Portuguese people is a sign of a better, new life. Also they can fell breath of past, history.

Drug policy of Portugal

2011-04-28T12:44:00.005+03:00

Quick quiz: Which European country has the most liberal drug laws? (Hint: It's not the Netherlands.)

"You just need to rid yourselves of prejudice and take an intelligent approach." Portuguese Prime Minister Jose Socrates

Treating, not punishing

In 2001 newspapers around the world carried graphic reports of addicts injecting heroin in the grimy streets of a Lisbon slum. The place was dubbed Europe’s “most shameful neighbourhood” and its “worst drugs ghetto”. This lurid coverage was prompted by a government decision to decriminalise the personal use and possession of all drugs, including heroin and cocaine.

This “ultraliberal legislation”, said the foreign media, had set alarm bells ringing across Europe. The Portuguese were said to be fearful that holiday resorts would become dumping-grounds for drug tourists. Some conservative politicians denounced the decriminalisation as “pure lunacy”. Plane-loads of foreign students would head for the Algarve to smoke marijuana, predicted Paulo Portas, leader of the People’s Party. Portugal, he said, was offering “sun, beaches and any drug you like.”

Yet after all the furore, the drug law was largely forgotten by the international and Portuguese press—until 2 years ago, when the Cato Institute, a libertarian American think-tank, published a study of the new policy by a lawyer, Glenn Greenwald. In contrast to the dire consequences that critics predicted, he concluded that “none of the nightmare scenarios” initially painted, “from rampant increases in drug usage among the young to the transformation of Lisbon into a haven for ‘drug tourists’, has occurred.”

Mr Greenwald claims that the data show that “decriminalisation has had no adverse effect on drug usage rates in Portugal”, which “in numerous categories are now among the lowest in the European Union”. This came after some rises in the 1990s, before decriminalisation. The figures reveal little evidence of drug tourism: 95% of those cited for drug misdemeanours since 2001 have been Portuguese. The level of drug trafficking, measured by numbers convicted, has also declined. And the incidence of other drug-related problems, including sexually transmitted diseases and deaths from drug overdoses, has “decreased dramatically”.

There are widespread misconceptions about the Portuguese approach. “It is important not to confuse decriminalisation with depenalisation or legalisation,” comments Brendan Hughes of the European Monitoring Centre for Drugs and Drug Addiction, which is, coincidentally, based in Lisbon. “Drug use remains illegal in Portugal, and anyone in possession will be stopped by the police, have the drugs confiscated and be sent before a commission.”

Nor is it uncommon in Europe to make drug use an administrative offence rather than a criminal one (putting it in the same category as not wearing a seat belt for instance). What is unique, according to Mr Hughes, is that offenders in Portugal are sent to specialist “dissuasion commissions” run by the government, rather than into the judicial system. “In Portugal,” he says, “the health aspect [of the government’s response to drugs] has gone mainstream.” The aim of the dissuasion commissions, which are made up of panels of two or three psychiatrists, social workers and legal advisers, is to encourage addicts to undergo treatment and to stop recreational users falling into addiction. They have the power to impose community work and even fines, but punishment is not their main aim.

Officials believe that, by lifting fears of prosecution, the policy has encouraged addicts to seek treatment. This bears out their view that criminal sanctions are not the best answer. “Before decriminalisation, addicts were afraid to seek treatment because they feared they would be denounced to the police and arrested. Now they know they will be treated as patients with a problem and not stigmatised as criminals.” says Manuel Cardoso, deputy director of the Institute for Drugs and Drug Addiction.

The number of addicts registered in drug-substitution programmes has risen from 6,000 in 1999 to over 24,000 in 2008, reflecting a big rise in treatment (but not in drug use). Between 2001 and 2007 the number of Portuguese who say they have taken heroin at least once in their lives increased from just 1% to 1.1%. For most other drugs, the figures have fallen: Portugal has one of Europe’s lowest lifetime usage rates for cannabis. And most notably, heroin and other drug abuse has decreased among vulnerable younger age-groups, according to Mr Cardoso.

The share of heroin users who inject the drug has also fallen, from 45% before decriminalisation to 17% now, he says, because the new law has facilitated treatment and harm-reduction programmes. Drug addicts now account for only 20% of Portugal’s HIV cases, down from 56% before. “We no longer have to work under the paradox that exists in many countries of providing support and medical care to people the law considers criminals.”

Portugalijos narkotikų politika

Greita viktorina: Kuri Europos šalis turi liberaliausius narkotikų įstatymus? (Užuomina: Tai ne Olandija.)

„Jums tereikia atsikratyti prietarų ir pasitelkti protingą požiūrį“ Portugalijos Ministras Pirmininkas Jose Socrates

Gydyti , ne bausti

2001 metais pasaulio laikraščiuose buvo apstu pranešimų ir nuotraukų kuriuose buvo vaizdžiai parodyti narkomanai besišvirkščiantys heroiną nešvariose Lisabonos landynių gatvėse. Vieta buvo praminta Europos „gėdingiausiu rajonu“ ir jos „blogiausiu narkotikų getu“. Ši sukrečianti aprėptis lėmė vyriausybės sprendimą dekriminalizuoti visų narkotikų asmeninį turėjimą ir vartojimą, įskaitant heroiną ir kokainą.

Toks „ultraliberalus teisės aktas“ užsienio žiniasklaidos buvo pavadintas “pavojaus varpų skambėjimų visai Europai”. Portugalai bijojo, kad jų kurortai taps narkomanų turistų iškrovos vieta. Kai kurie konservatyvūs politikai dekriminalizaciją pasmerkė kaip „gryną beprotybę“. Daugybe užsienio studentų vyks į Algarve parūkyti marichuanos, pranašavo Paulo Portas, Liaudies partijos lyderis. Jis sakė, kad Portugalija siūlė „saulė, paplūdimius ir bet kokius narkotikus, kurie jums patinka.”

Tačiau po viso triukšmo, apie narkotikų įstatymą buvo iš esmės užmiršta. Iki to, kai Cato Institutas išleido advokato Gleno Greenwaldo tyrimą apie naująją politiką. Priešingai skaudžioms pasekmėms, kurias prognozavo kritikai, jis padarė išvadą, kad "nė vienas iš košmariškų scenarijų, nuo paplitusio narkotikų vartojimo tarp jaunimo iki Lisabonos transformacijos į narkomanų turistų prieglobstį, neįvyko."

Ponas Greenwaldas teigia, kad duomenys rodo, jog "dekriminalizavimas neturėjo neigiamos įtakos Portugalijos narkotikų vartojimo rodikliams", kurie "daugelyje kategorijų, dabar yra vieni mažiausių Europos Sąjungoje". Skaičiai atskleidžia mažai įrodymų dėl su narkotikais susijusio turizmo: 95% su narkotikais susiję baudžiamieji nusižengimai nuo 2001 m. buvo įvykdyti portugalų. Prekybos narkotikais lygis, išmatuojamas pagal nuteistųjų skaičių, taip pat sumažėjo. Kitų, su narkotikais susijusių problemų, įskaitant lytiniu būdu plintančių ligų ir mirčių nuo narkotikų perdozavimo atvejų skaičius, "labai smarkiai krito".

Yra paplitęs neteisingas supratimas apie portugalų metodą. "Labai svarbu nepainioti dekriminalizavimo su legalizavimu", komentuoja Brendanas Hughesas iš Europos Narkotikų ir Narkomanijos stebėjimo Centro, kurio būstinė atsitiktinai yra Lisabonoje. „Narkotikų vartojimas Portugalijoje tebelieka neteisėtas ir kiekvienas, juos turintis bus sustabdytas policijos, narkotikai bus konfiskuoti, o nusikaltėlis bus siunčiamas komisijai."

Kas yra neįprasta Europoje, kad narkotikų vartojimas yra administracinės teisės pažeidimu, o ne baudžiamosios (toje pačioje kategorijoje kaip pavyzdžiui saugos diržų nesegėjimas). Pagal Poną Hughes, unikalu yra tai, kad pažeidėjai Portugalijoje yra siunčiami į specialias "atkalbinėjimo komisijas" valdomas vyriausybės, o ne į teismų sistemą. "Portugalijoje valdžios atsakas į narkotikų vartojimą nuėjo integracijos keliu." Atkalbinėjimo komisijų, kurios sudaromos iš dviejų ar trijų psichiatrų, socialinių darbuotojų ir juridinių konsultantų, tikslas yra skatinti narkomanus gydytis ir sustabdyti pramoginių vartotojų patekimą į priklausomybę. Jie turi galią taikyti viešuosius darbus ir net baudas, tačiau bausmė nėra pagrindinis jų tikslas.

Pareigūnai yra įsitikinę, kad persekiojimo baimės kelimo politika paskatino narkomanus gydytis. Tai, jų nuomone, patvirtina idėją, kad baudžiamosios sankcijos nėra geriausias atsakymas. “Prieš dekriminalizaciją narkomanai bijojo gydytis, nes žinojo, kad apie juos bus pranešta policijai ir jie bus suimti. Tuo tarpu dabar jie žino, kad su jais bus elgiamasi kaip su pacientais turinčiais problemą, o ne niekinama kaip nusikaltelius.” sako Manuelis Cardoso, Narkotikų ir Narkomanijos instituto direktoriaus pavadotojas.

Narkomanų, registruotų narkotikų pakaitalų programoms, skaičius išaugo nuo 6 tūkstančių 1999 metais iki daugiau kaip 24 tūkstančių 2008 metais. Skaičiai atspindi didelį gydymo augimą, bet ne narkotikų vartojimą. Tarp 2001 ir 2007 metų portugalų, kurie sako esą nors kartą vartoję heroiną, skaičius išaugo nuo vos 1% iki 1,1%, daugelio kitų narkotikų vartojimo skaičiai sumažėjo. Pasak Pono Cardoso Portugalijoje yra sunaudojama mažiausiai kanapių Europoje. Svarbu tai, kad heroino ir kitų narkotikų vartojimas sumažėjo tarp pažeidžiamiausių jaunesnio amžiaus grupių.

Heroino vartotojų, kurie švirkščiasi narkotikus dalis taip pat sumažėjo nuo 45% prieš dekriminalizaciją iki 17% dabar, nes naujas įstatymas palengvino gydymo ir žalos mažinimo programų kūrimasį. Narkomanai dabar sudaro 20% Portugalijos ŽIV atvejų lyginant su ankstesniais 56%. “Mes jau nebeturime remtis paradoksu egzistuojančiu daugelyje šalių, teikiančių paramą ir medicinos pagalbą žmonėms, kurie įstatymo yra pripažinti nusikalteliais.” M. Cardoso.

Community of Portuguese Language Countries

2011-04-27T11:43:00.002+03:00

Also called CPLP, is the intergovernmental organization for friendship among lusophone (Portuguese-speaking) nations where Portuguese is an official language. The Portuguese-speaking countries are home to more than 240 million people located across the globe. The CPLP nations have a combined area of about 10,772,000 square kilometres (4,159,000 sq mi).

The CPLP was formed in 1996 with seven countries: Portugal, Brazil, Angola, Cape Verde, Guinea-Bissau, Mozambique, and São Tomé and Príncipe. East Timor joined the community in 2002 after gaining independence.

The CPLP is a bloc in the process of construction and the societies of the eight member nations have little knowledge of each other. One of the features of the CPLP is that its members are linked by a common language and shared cultural features, which form a bridge among countries separated by great distances and on different continents.

When the CPLP was formed, Equatorial Guinea asked for observer status. Equatorial Guinea was a Portuguese colony from the 15th to 18th centuries and has some territories where Portuguese-based creole languages are spoken and cultural connections with São Tomé and Príncipe and Portugal are felt. Also, the country has recently cooperated with Portuguese-speaking African countries and Brazil at an educational level. At the CPLP summit of July 2004, in São Tomé and Príncipe, the member states agreed to change the statutes of the community to accept states as associate observers. Equatorial Guinea is in discussion for full membership.

Mauritius, which was unknown to Europeans until the Portuguese sailed there and has strong connections with Mozambique, also obtained associate observer status in 2006.

In 2008, Senegal, with historical connections to Portuguese colonisation in Casamance, was admitted as Associate Observer.

Portugališkai kalbančių šalių bendruomenė

Comunidade dos Países de Língua Portuguesa

Tai tarpvyriausybinė, portugališkai kalbančių šalių organizacija, jungianti tautas, kur portugalų kalba yra oficiali kalba.

Portugališkai kalbančiose šalyse visame pasaulyje gyvena daugiau nei 240 milijonų žmonių. PKŠB (portugališkai kalbančių šalių bendruomenės) tautų bendras plotas apie 10.772.000 kvadratinių kilometrų.

PKŠB buvo suformuota 1996 metais septyniose šalyse: Portugalijoje, Brazilijoje, Angoloje, Žaliojo Kyšulio Respublikoje, Bisau Gvinėjoje, Mozambike, San Tomė ir Prinsipė. Rytų Timoras prisijungė prie bendruomenės 2002 m. atgavus nepriklausomybę.

PKŠB yra vis dar organizavimo procese, aštuonių valstybių tautų visuomenės turi mažai žinių apie viena kitą. Viena iš PKŠB funkcijų yra sujungti šalis, atskirtas dideliais atstumais, ir skirtingus kontinentus sujungti vienijančiu tiltu, juk bendrijos nariai yra susiję bendra kalba ir bendrais kultūros bruožais.

Kai PKŠB buvo suformuota, Pusiaujo Gvinėja paprašė suteikti jai stebėtojos statusą. Pusiaujo Gvinėja buvo Portugalijos kolonija nuo XV iki XVIIIa. ir turi tam tikrų teritorijų, kuriose jaučiamas ryšus su portugalų pagrįsta kreolų kalba, taip pat ir kultūriniai ryšiai su San Tomė, Prinsipė ir Portugalija. Be to, šalis pastaruoju metu bendradarbiavo su portugališkai kalbančiomis Afrikos šalimis ir Brazilija siekiant pagerinti šalių išsilavinimo lygį. PKŠB susitikimo 2004 m. liepos mėn. Metu valstybės narės susitarė pakeisti bendruomenės įstatus ir priimti asocijuotus stebėtojus. Dabar yra svarstoma dėl visateisės Pusiaujo Gvinėjos narystės.

Mauricijaus sala, kuri europiečiams nebuvo žinoma, kol portugalai ten nenuplaukė, taip pat turinti stiprius ryšius su Mozambiku, ji šiuo metu irgi pripažinta asocijuota stebėtoja.

Senegalas, turintis tiesioginių ryšių su Portugalijos kolonizacija Kasamanse, asocijuotu stebėtu buvo pripažintas 2008 metais.

Rita Muzikevičiūtė

Portuguese language

2011-04-14T22:57:00.002+03:00

Portuguese is a Romance language developed from Galician-Portuguese which was spoken in the medieval Kingdom of Galicia. Although the greater part of the Portuguese vocabulary comes from Latin, a number of words have also been absorbed from Arabic, French, and Italian, and also from some of the indigenous South American and African languages. With around 240 million speakers, Portuguese is the sixth most spoken language and the third most spoken European language in the world (after English and Spanish). While the Portuguese language has its roots firmly in Europe, most of the world's Portuguese speaking people live elsewhere.

During the Age of Exploration, Portuguese sailors carried their language to far off places. The exploration followed the attempts to colonise new lands by Portugal and as a result Portuguese became a widely dispersed language in the world. Brazil and Portugal are two primary Portuguese speaking nations. It's also widely used as a lingua franca in former Portuguese colonies of Mozambique, Angola and some more.

Just like other widespread languages, it has been influenced by and has influenced the languages it has come into a contact with. The system of sounds in Portuguese is quite similar to the phonologies of Catalan or French. Still the grammar, structure and vocabulary of the Portuguese and Spanish languages are so similar that phonetic differences are not significant.

Portuguese is the official language of Angola, Brazil, Cape Verde, Guinea-Bissau, Portugal, São Tomé and Príncipe and Mozambique. It is also one of the official languages of East Timor and the Chinese special administrative region of Macau. There are also significant Portuguese speaking immigrant communities in many countries including Andorra, Australia, Canada, France, Luxembourg, Jersey, Paraguay, Namibia, South Africa, Switzerland, Venezuela and even Japan.

More over, Portuguese is also the fourth most learned language in the world - at least 30 million students study this language. Similar legislation is being considered in Venezuela, Zambia, Congo, Senegal and many more.

According to UNESCO, Portuguese is one of the fastest-growing European languages after English. This language as well as Spanish has the highest potential for growth as an international language in southern Africa and South America. The Portuguese-speaking African countries are expected to have a combined population of 83 million people by 2050. In total, the Portuguese-speaking countries will have 335 million people by the same year.

Portuguese is a very rich language in terms of dialects, each with its particularity. Most of the differentiation between them is the pronunciation of certain vowels. Between Brazilian Portuguese and European Portuguese, there are differences in vocabulary, pronunciation and syntax, especially in popular varieties, while between educated Brazilians and Portuguese these differences are reduced. The most exotic Portuguese dialect is vernacular São Tomean Portuguese, because of the interaction with local Portuguese Creoles, but even with this one there are no difficulties when talking to another person from another country. Although the country is very small, a city or village can have its own particular dialect. Still most of Portuguese speakers do not understand what they speak as dialects.

Portuguese alphabet (alfabeto português)
A a	B b	C c	D d	E e	F f	G g	H h	I i
á	bê	cê	dê	é	efe	gê	agá	i
J j	K k	L l	M m	N n	O o	P p	Q q	R r
jota	cá/capa	ele	eme	ene	ó	pê	quê	erre
S s	T t	U u	V v	W w	X x	Y y	Z z
esse	tê	u	vê	dábliu, dáblio, duplo-vê	xis	ípsilon, ipsilão, i grego	zê

In the street

- Por favor, poderia me dizer?: Could you please tell me...?

- Pode me ajudar por favor?: Can you help me, please?

- Muito obrigado: Thanks a lot

- Eu lhe agradeço muito / Muito agradecida(o): I thank you so much

The Weather

- Hoje está um dia lindo: It is a lovely day!

- Faz calor / Está quente: It is hot!

- Faz frio / Está frio: It is cold

Travel & directions

- Por favor, preciso de uma passagem de ida para...: I need a single (one way) ticket to...,please

- Que horas saí o próximo ônibus?: At what time does the next bus leave to..?

- Quanto custa uma corrida de táxi ao centro da cidade?: How much does it cost a taxi to the city centre?

- Onde posso encontrar um ponto de táxi?: Where can i find a taxi-stop?

- Eu perdi minha mala/bagagem/sacola: I have lost my suitcase...

- Pode me dizer como ir a/ao...: Can you tell me how to go to...?

- Acho que estou perdido(a): I think I am lost.

Portugalų kalba

Portugalų kalba – romanų kalbų šeimos atšaka, išsivysčiusi iš galisų-portugalų kalbos, kuria viduramžiais šnekėta Galisijos karalystėje. Didžioji portugalų leksikos dalis kilusi iš lotynų kalbos, bet daug sąsajų ir su arabų, prancūzų, italų kalbomis, jos panašumų randama netgi su kai kuriomis Pietų Amerikos, Afrikos tautomis. Pagal kalbėtojų skaičių, kuris yra net 240 milijonų, portugalų kalba yra šešta didžiausia kalba pasaulyje ir trečioje vietoje po anglų ir ispanų kalbų kaip populiariausia iš Europos kilusi kalba. Nors šios kalbos šaknys Europoje, dauguma jos kalbėtojų gyvena kituose žemynuose.

Didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu, portugalų jūreiviai paskleidė savo kalbą net tolimiausiuose žemės kampeliuose. Prisidengiant siekiu ištyrinėti nežinomas žemes, buvo kolonizuojamos tautos, to rezultatu ir tapo toks žymus portugalų kalbos išplitimas. Brazilija ir Portugalija – didžiausios teritorijos, kuriose nacionalinė kalba yra portugalų. Ši kalba kaip pagrindinė vis dar vartojama ir kai kuriose buvusiose imperijos kolonijose.

Taip plačiai paplitusi kalba, be abejo, buvo įtakota ir pati įtakojo ne vieną svetimą kalbą. Pavyzdžiui, portugalų garsų sistema panaši į katalonų ir prancūzų. Visgi nepaisant fonetinių nesutapimų, portugalų yra artimiausia ispanų kalbai, ypač gramatika ir žodynu.

Portugalų – oficiali Angolos, Brazilijos, Bisau Gvinėjos Respublikos, Portugalijos, netgi Mozambiko kalba. Tai taip pat viena iš oficialių Rytų Timūro ir Kinijos Makao regiono kalbų. Daugybė didelių portugališkai šnekančių emigrantų bendruomenių esti tokiose šalyse kaip Andora, Australija, Kanada, Prancūzija, Liuksemburgas, Šveicarija ir Japonija. Dar daugiau, portugalų kalba yra ketvirta tarp labiausiai besimokomų kalbų pasaulyje – mažiausiai 30 milijonų žmonių studijuoja šią kalbą.

UNESCO duomenimis, portugalų – viena iš greičiausiai augančių Europos kalbų pasaulyje. Ši kalba kartu su ispanų turi didžiausią potencialą kaip tarptautinė kalba plisti Afrikos ir Pietų Amerikos žemynuose. Skaičiuojama, kad 2050 m. portugališkai kalbančių Afrikos gyventojų skaičius išaugs iki 83 milijonų žmonių. Taigi tais metais portugalų kalba turėtų apie 325 milijonus kalbėtojų.

Ši kalba labai turtinga dialektų įvairove. Didžiausi skirtumai išryškėja tam tikrų balsių tarime.

The Portuguese Empire

2011-04-14T14:34:00.006+03:00

The Portuguese Empire is also known as the Portuguese Overseas Empire – the first global empire in history. In addition, it was the longest-lived of the modern European colonial empires, spanning almost six centuries, from the capture of Ceuta in 1415 to the handover of Macau in 1999. The empire spread throughout a vast number of territories that are now part of 49 different Sovereign States.

Portuguese sailors began exploring the coast of Africa in 1419, leveraging the latest developments in navigation, cartography and maritime technology such as the caravel, in order that they might find a sea route to the source of the lucrative spice trade. In 1488, Bartolomeu Dias rounded the Cape of Good Hope, and in 1498, Vasco da Gama reached India. In 1500, by an accidental landfall on the South American coast for some, by the crown's secret design for others, Pedro Álvares Cabral discovered Brazil. Over the following decades, Portuguese sailors continued to explore the coasts and islands of East Asia. By 1571, a string of outposts connected Lisbon to Nagasaki along the coasts of Africa, the Middle East and Asia. This commercial network brought great wealth to Portugal.

Between 1580 and 1640 Portugal became the junior partner to Spain in the union of the two countries' crowns. Though the empires continued to be administered separately, Portuguese colonies became the subject of attacks by three rival European powers hostile to Spain and envious of Iberian successes overseas: the Netherlands, Britain and France. With its smaller population, Portugal was unable to effectively defend its overstretched network of trading posts, since then the empire began a long and gradual decline. Portugal achievements in sailing were not as great as the Dutch anymore, that brought an end to the Portuguese trade monopoly in the Indian Ocean.

Brazil became Portugal's most valuable colony until, as part of the wave of independence movements that swept the Americas during the early 19th century, it broke away in 1822. Portugal's Empire was reduced to its colonies on the African coastline, East Timor, and enclaves in India and Macau.

After World War II, Portugal's leader, António Salazar, attempted to keep what remained of the Empire, this happened at a time when other European countries were beginning to withdraw from their colonies. In 1961 the handful of Portuguese troops garrisoned in Goa were unable to prevent Indian troops marching into the colony. Salazar began a long and hard war to quell anti-colonialist forces in the African colonies. The unpopular war lasted until the overthrow of the regime in 1974. The new government immediately changed policy and recognised the independence of all its colonies, except for Macau, which by agreement with the Chinese government was returned to China in 1999, thereby marking the end of the Portuguese Empire. Currently, the Azores and Madeira archipelagos are the only territories overseas that remain politically linked to Portugal.

Portugalijos imperija

Portugalijos imperija, dar žinoma Portugalijos kolonijinės imperijos vardu – pirmoji pasaulinė imperija istorijoje. Tai taip pat ilgiausiai gyvavusi Europos kolonijinė imperija, kurios beveik šešis amžius trukęs klestėjimas, prasidėjo nuo Seuto[1] griūties 1415 m. ir tęsėsi iki Makao teritorijos praradimo 1999 m. Imperija apėmė didžiulį žemių plotą, kuris dabar priklauso 49 skirtingoms suverenioms valstybėms.

Portugalų jūreiviai, pasitelkę naujausius navigacijos, kartografijos ir laivininkystės laimėjimus, tokius kaip karavelė, pradėjo Afrikos pakrančių tyrinėjimus 1419 m. Kelionių tikslas buvo rasti trumpiausią maršrutą pelningai prieskonių prekybai. 1488 m. Bartalomėjus Diasas apiplaukė Gerosios Vilties iškyšulį, o 1498 m. Vasko da Gama pasiekė Indijos krantus. 1500 m. laivų karavelė, vedina Pedro Alvarešo Kabralo atrado Braziliją. Po šių didžiųjų atradimų sekė ilgamečiai Rytų Azijos pakrančių bei salų tyrinėjimai. 1571 m. sargybos postų virtinė tęsusis palei Afrikos, Viduriniųjų Rytų ir Azijos pakrantes, sujungė Lisaboną ir tolimąjį Nagasakį. Šis komercinis kelias Portugalijai leido sukaupti didžiulius turtus.

1580–1640 m. Portugalija saugumo tikslais sudarė dvišalę sąjungą su Ispanija, su sąlyga, kad imperijos liks vadovaujamos skirtingų valdovų. Likimo ironija, bet tuomet vis dažniau pradėtos puldinėti Portugalijos kolonijos, o imperijos skriaudėjai – ne kas kita kaip Ispanijos priešės, modernios laivybos šalys – Olandija, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Portugalija, gyventojų skaičiumi negalėjusi varžytis su didesnėmis tautomis ir efektyviai ginti savo užjūrių teritorijų, nebebuvo pajėgi išlaikyti savo galybės, prasidėjo ilga ir laipsniška imperijos griūtis.

Pietiečių pasiekimai laivininkystėje nebebuvo tokie dideli lyginant su naujai iškilusia jūrine valstybe Olandija, tai portugalų prekybos monopoliją Indijos vandenyne atvedė į pabaigą. Brazilija išliko vienintele itin vertinga Portugalijos teritorija, bet tam taip pat nebuvo lemta tęstis amžinai. XIX a. Pietų Amerikoje prasidėjusios nepriklausomybės kovos 1822 m. atskyrė šias užjūrių žemes visiems laikams. Portugalijos imperijos teritorija sumažėjo iki keleto kolonijų Afrikos žemyne bei Rytų Timūro bei žemių Indijoje ir Makao regione.

Po Antrojo pasaulinio karo Portugalijos vadovas Antonio Salazaras vis dar stengėsi išlaikyti buvusios imperijos didybę nepaisant, kad tuo istoriniu laikotarpiu Europos kolonizuotos teritorijos sėkmingai vadavosi iš savo užgrobėjų gniaužtų. Kai 1961 m. Goa armija išgynė portugalų karius iš savo žemių, Salazaras, siekdamas išlaikyti kolonijas Afrikos žemyne, nusprendė pradėti ilgą ir vėliau daugumos gyventojų pasmerktą karą. Šis karas tęsėsi iki pat jo rėžimo pabaigos. 1974 m. nauja valdžia nedelsdama pakeitė šalies užsienio politiką ir pripažino visų turėtų kolonijų nepriklausomybę, išskyrus Makao, kuri, susitarus su Kinų valdžia buvo atiduota tik 1999 m. Ši data oficialiai laikoma imperijos pabaiga. Šiuo metu Azore ir Madeiros teritorijos yra vienintelės užjūrio žemės politiškai priklausančios Portugalijai.

[1] Teritorija Šiaurės Afrikoje

Guimarães

2011-04-07T23:06:00.034+03:00

Guimarães is a Portuguese city located in Braga District, in the North of Portugal, with a population of 52 181 inhabitants.
It is an historical city that had an important role in the formation of Portugal and it was settled in the 9th century, at which time it was called Vimaranes. This denomination might have had its origin in the warrior Vímara Peres, when he chose this area as the main government seat for the County of Portugal which he conquered for the Kingdom of Galicia
Guimarães is one of the most important historical cities of the country. Its historical center is a UNESCO World Heritage Site, making it one of the largest tourist centers in the region.
The city is often referred to as the "birthplace of the Portuguese nationality" or "the cradle city" (Cidade Berço in Portuguese). This might be because the administrative seat of the County of Portugal was established there by Henry of Burgundy, or that it might also been the birthplace of Afonso I of Portugal, the first Portuguese king or because of the historical role of the city in the Battle of São Mamede (June 24th, 1128), which had a tremendous importance in the formation of Portugal and was fought in the vicinity of the city, However, due to the needs of the Reconquista, the governative center was changed to Coimbra in 1129.
Guimarães, jointly with Maribor, is going to be European Capital of Culture in 2012.

The city of Guimarães is historically associated with the foundation and identity of the Portuguese nationality. Guimarães, among other settlements, precedes the foundation of Portugal and because of its role in the foundation of the country it is known as the "cradle of the Portuguese nationality". In 1128, major political and military events that would lead to the independence and the birth of a new nation took place in Guimarães. For this reason, in one of the old towers of the city's old wall it is written "Aqui nasceu Portugal" (Portugal was born here).
Climate
Guimarães is located in a valley and surranded by hills and because it there is some distance to the sea, the Winter is normally cold and rainy and the Summer is hot and lightly humid. The average annual temperature is 14º Celsius.
Culture
Guimarães, is an average size city but with a booming cultural life. Besides its museums, monuments, cultural associations, art galeries and popular festivities, it has since September 2005, an important cultural space, the Vila Flor Cultural Center. This cultural center has two auditories, exposition center and a concert-caffee. Guimarães is getting ready to be European Capital of Culture in 2012, together with Maribor. Until the event, a new Art Platform will be developed in the old market which is expected to be turned into a contemporany art center.
Guimarães was elected by the New York Times one of the 41 places to go in 2011 and NYT called it one of the Iberian peninsula's emerging cultural spots.
Gastronomy
The fact that since its beginning, Guimarães had a feminine monastery made much influence over its regional gastronomy, specially its confectionery. "Tortas de Guimarães" (Guimarães' pies) and "Toucinho do céu" (normally translated as bacon from heaven) are a good example. Besides the customary Minho gastronomy, the so called "meat" cake is made here, which is a kind of bread in a pizza shape served with pig, sardines or other toppings.
Traditions and Festivities
• "Nicolinas" are the festivities of the students of Guimarães, celebrated in honor of Saint Nicholas. The festivities start on the 29th of November and finish in the 7th of December. They are composed by different celebrations, the "Pinheiro" is the one with most attendancy in which after a dinner in the citys' restaurants, the participants parade the streets of Guimarães playing the "Toques Nicolinos" tune in drums. Latelly, it has been suggested that the "Nicolinas" should be contendent to be UNESCO intangible cultural heritage.
• The Santa Luzia festivities in honor of honor Saint Lucy take place annually in the 13th of December, near to the chapel of Santa Luzia. The selling of traditional cakes made of rye and sugar, which are called "Sardão" and "Passarinha" (these names have sexual connotations in Portuguese). According to the tradition, a boy should offer a "Sardão", which has a phallic form, to the girl and if the girl was interested in dating the boy, she should retribute with a "Passarinha".
Museums, cultural spaces and art galeries
The city of Guimarães has several cultural spaces of reference at a regional and national level. Among the several museums of the city, the Alberto Sampaio museum is the one that stands out. Founded in 1928 and opened its doors to the public in 1931 it is located in the old site of the Canon the Collegiate of Our Lady of Oliveira (Cabido da Colegiada de Nossa Senhora da Oliveira in Portuguese). It contains a rich collection of pieces from the 14th, 15th and 16th century, including one rare vest that used by the king John I.
The Martins Sarmento Society (Sociedade Martins Sarmento in Portuguese) is one of the country oldest institutions dedicated to the study and preservation of archaeological artifacts. The society owns two museums: the Archaeological Museum of the Martins Sarmento Society, which is known by its prehistory and protohistory collections and also its numismatics and epigraphy collections; and the Castro Culture Museum which is dedicated to the castro culture.
There is also: the Primitive Modern Arts Museum, located in the Dommus Municipallis (the old city hall), which contains a collection of naïve art; the Museum of the Village of São Torcato, which is dedicated to the region and its relationship with the monastery and Saint Torcato (São Torcato in Portuguese); the Agriculture Museum of Fermentões, which exhibits collections of the traditional agricultural practices of the region;

Guimarães

Guimarães yra Portugalijos miestas, plytintis šalies šiaurėje, Bragos miesto rajone, kuriame gyvena 52 181 gyventojas.
Tai istorinis miestas, kuris buvo itin svarbus formuojantis Portugalijos valstybei. Įkurtas devintam amžiuje, jis dar vadinosi Vimaranes'as. Šis pavadinimas kildinamas iš kario Vímara Peres'o kuomet nugalėjęs ir prijungęs Portugalijos grafystę prie Galijos (tuometines Ispanijos) karalystės, pasirinko šį regioną savo valdymo tašku. Dėl šių priežasčių Guimarães'as yra vienas svarbiausių istorinių Portugalijos miestų. Jo istorinis centras piklauso Tarptautiniam UNESCO pasaulio paveldo sąrašui, kas pritraukia daugybę turistų į šį žavų miestą.
Miestas dažnai vadinamas „Portugalijos gimimo vieta, arba "lopšio miestas" (port. Cidade Berço). Tai gali būti siejama su administraciniu valdymo tašku, kurį įsteigė Henry of Burgundy, arba dėl Afonso I-ojo, pirmojo Portugalijos karaliaus gimimo vieta. Taipogi tai siejama su svarbią reikšmę Portugalijai turėjusiu mūšiu (São Mamede vykusiu birželio 24, 1128 metais), kuris vyko šio miesto apylinkėse. Vis dėlto dėl vykusios Rekonkistos, 1129 metais valdymo centru buvo pakeistas miestas Coimbra.
2012 metais Guimarães'as kartu su miestu Maribor'u bus Europos kultūros sostinė.
Guimaraes'o miestas yra istoriškai siejamas su portugalų tautos pamatais ir identitetu. Guimaraes'as tarp kitų apgyvendintų vietovių buvo dar prieš Portugalijos sukūrimą ir dėl jo vaidmens valstybės sukūrime jis yra žinomas kaip "Portugalų valstybės lopšys". 1128-aisiais svarbūs politiniai ir kariniai įvykiai įvykę Guimaraes'e atvedė prie nepriklausomybės ir naujos tautos gimimo. Dėl šios priežasties viename iš senųjų bokštų miesto senojoje sienoje yra užrašas "Aqui nasceu Portugal" (Portugalija gimė čia).
Klimatas
Guimaraes plyti slėnyje apsuptas kalvų, kadangi jūra yra gana tolokai, žiema paprastai būna šalta ir lietinga, o vasara karšta ir drėgna. Vidutinė metinė temperatūra čia siekia 14 laipsnių šilumos.
Kultūra
Nors Guimaraes'as palyginti yra vidutinio dydžio miestas, jis pasižymi įspūdingu kultūriniu gyvenimu. Nepaisant gausybės muziejų, paminklų, kultūrinių draugijų, meno galerijų ir populiarių festivalių, jame nuo 2005 metų rugsėjo įsteigta ypač svarbi kultūrinė erdvė "Vila Flor" - kultūrinis centras. Šis pastatas savyje talpina dvi erdves, tai parodų centrą ir koncertų salę. Beto kaip buvo minėta Guimaraes'as kartu su Maribor'u ruošiasi tapti Europos kultūros sostine - 2012. Iki šių metų senojo turgaus vietoje yra statoma nauja meno platforma, kuri turėtų tapti laikinu meno centru.
Populiaraus dienraščio "New York Times" Guimaraes'as buvo išrinktas viena iš 41 ypatingų pasaulio vietų į kurias verta nuvykti 2011 metais. NYT jį pavadino vienu iš Iberijos pusiasalio naujų kylančių kultūros taškų.
Kulinarija

Nuo savo gyvavimo pradžios Guimaraes'as turėjo savo moterų vienuolyną, kuris turėjo didžiulės įtakos šių apylinkių kulinarijai, ypač saldėsių gamyboje. "Tortas de Guimaraes" (liet. Guimaraeso pyragai) ir "Toucinho do céu" (paprastai verčiamas kaip kumpis iš dangaus) yra puikūs to pavyzdžiai. Nepaisant įprastinės Minho kulinarijos (Portugalijos sritys turtingos savo kulinariniu paveldu aut. past.), taip vadinamas mėsos pyragas yra gaminamas būtent čia, tai picos pavidalo duona patiekta su kiauliena, sardinėmis ir kitais pagardais.
Tradicijos ir šventės
• "Nicolinas" yra tradicinė Guimaraes'o studentų šventė, švenčiama švento Nikolo garbei. Fiesta prasideda lapkričio 29 ir baigiasi gruodžio 7-ąją. Ji susideda iš dviejų skirtingų švenčių, tai "Pinheiro"yra labiausiai lankoma, kuomet po vakarienės Guimaraes'o restoranuose, dalyviai pradeda žygiuoti miesto gatvėmis dainuodami ir grodami "Toques Nicolinos" melodiją. Neseniai buvo pasiūlyta įtraukti "Nicolinas" į UNESCO nematerialaus kulūrinio paveldo sąrašą.
• Santa Luzia iškilmės skirtos šventosios Liucijos garbei, vyksta kasmet Gruodžio 13-ąją, šalia šventosios Liucijos koplytėlės. Šventės metu pardavinėjami tradiciniai pyragai iš rugių ir cukraus, vadinami "Sardão", taip pat "Passarinha" (šie pavadinimai turi seksualinių asociacijų portugalų kalboje). Remiantis tradicija, vaikinas turi pasiūlyti "Sardão" pyragą merginai, turintį falo formą ir jeigu mergina yra susidomėjusi vaikinu, ji jam padovanoja pyragėlį "Passarinha", kaip atsaką jam.
Muziejai, kultūros ir meno erdvės
Guimaraes'as turi keletą išskirtinės svarbos kultūrinių vietų. Tarp keleto miesto muziejų Alberto Sampaio muziejus išsiskiria iš jų visų. Įkurtas 1928 metais ir atvėręs savo duris visuomenei 1931 metais. Jame galima rasti turtingą eksponatų kolekciją, siekiančią 14 15 ir 16 amžius įskaitant vieną retą liemenę dėvėtą karaliaus John'o I-ojo.
"Martino Sarmento organizacija" ( port. Sociedade Martins Sarmento) yra viena iš seniausių institucijų šalyje, skirta archeologinių radinių tyrinėjimui. Draugijai priklauso du muziejai "Martino Sermento organizacijos archeologinis muziejus", kuris itin žymus savo priešistorės ir ankstyvosios istorijos kolekcijomis bei numizmatikos ir epigrafijos rinkiniais; kitas - Kastro kultūros muziejus, kuris ir yra skirtas kastro kultūros tyrinėjimams.
Mieste taipogi yra: Modernaus meno muziejus, Dommus Municipallis kuris yra senamiesčio viduryje. Jame yra visos taip vadinamo "naiviojo meno" kolekcijos; São Torcato kaimo muziejus, skirtas regionui ir jo santykiams su vienuolynu ir šventuoju Torcatu (port. São Torcato); Agrikultūros muziejus, kuris eksponuoja kolecijas susijusias su tradiciniu žemės ūkiu.

The Coco

2011-04-07T20:43:00.005+03:00

The Coco

What is the Coco?

The Coco (also known as ; Cuco; Coca; Cuca; Cucuy) is a mythical ghost-monster found in many Lusophone countries. The coco is a male being while coca is the female version of this monster, even though it is not possible to distinguish one from the other as both represent the same being.

What does the word “Coco” mean?

The word "coco" derives from the Portuguese language, and referred to a ghost with a pumpkin head. Coco can also be referred to the head of a human or a skull.

How does the coco look like?

There is no general description of the coco, as far as facial or body descriptions are concerned, but it is stated that this creature being is extremely horrible to look at. The coco is variously described as a shapeless figure, sometimes a hairy monster, that hides in closets or under beds and eats children that misbehave or disobey their parents.

What does the coco do?

The name of the coco is widely used by parents in Portugal and Latin America when children disobey their parents, do not want to go to sleep, do not want to eat, or go to prohibited places. The coco is a child eater and a kidnapper, it immediately d

evours the child and leaves no trace of her or it takes the child away to a place of no return, but it only does this to disobedient children. The coco is always waiting for child's misbehaviour; he takes the shape of any dark shadow and stays watching. They represent the opposite of the guardian angel and are frequently compared to the devil.

Parents sing lullabies or tell rhymes to the children warning them that if they don't sleep, el coco will come and get them.

One of the oldest known rhymes about the coco translates like this:

„Sleep child, sleep now...

Or else the Coco will come and eat you“

* The picture is of the painting "Que Viene el Coco" (1799) by Francisco Goya

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Koko

Kas yra Koko?
Koko, kuris taip pat yra žinomas kaip Kuko; Koka; Kuka; Kukuy yra mistinis vaiduoklis, pabaisa kurį galima rasti daugelyje portugališkai kalbančių šalių. Koko yra vyriškosios giminės žodis, o kuka-moteriškosios, nors tai nereiškia beveik nieko, kadangi jie vis tiek žymi tą pačią būtybę.

Ką reiškia žodis "Koko"?
Žodis "Koko" yra kilęs iš portugalų kalbos, reiškiantis vaiduoklį su moliūgo galva. Koko taip pat gali reikšti žmogaus galvą ar tiesiog kaukolę.

Kaip atrodo koko?

Nėra vieno, konkretaus koko kūno ar veido aprašymo, tačiau pasakojama, kad į šį padarą yra baisu net pažiūrėti. Koko yra įvairiai apibūdinamas, dažniausiai jis minimas kaip beformė figūra, kartais plaukuoti pabaisa, kuri slepiasi spintose ar po lovos ir valgo vaikus, kurie blogai elgiasi arba nepaklūsta savo tėvams.

Ką daro koko?
Koko vardas yra plačiai naudojamas Portugalijos ir Lotynų Amerikos tėvų, kai vaikai jų neklauso, nenori eiti miegoti, valgyti, ar eina ten, kur jiems draudžiama. Koko yra vaikų pagrobėjas ir valgytojas. Jis akimirksniu suryja vaiką ir nepalieka jokių pėdsakų arba nusineša jį ten, iš kur sugrįžti neįmanoma. Koko visada laukia vaiko netinkamo elgesio, jis gali slėptis bet kokiame tamsiame šešėlyje, stebėti ir laukti, kol vaikas nusižengs taisyklėms. Koko yra priešingybė angelui sargui, dažnai palyginamas su velniu

Tėvai dainuoja lopšines ar kurios pasakojama apie tai, kad vaikai turi miegoti, kitaip kuko ateis ir juos pagrobs.

Vienas iš seniausių žinomų rimų apie koko skamba šitaip :

"Miegok vaikeli, miegok dabar pat...
Arba Koko ateis ir suvalgys tave "

* Paveikslėlis yra Francesco Goya kūrinys "Que Viene el Coco" (1799m.)

Aveiro

2011-04-06T20:23:00.006+03:00

Aveiro

Aveiro is a city in Portugal, located in the north-western part of the country, only few kilometres from the ocean in the region of Centro. The city is small as today there live about 73 000 inhabitants but it is the second most populated city in the Centro Region, after Coimbra. About 14,000 inhabitants are students at University of Aveiro, one of the most important Portuguese Universities. That gives this city a youthful vibrancy and an intellectual pulse.

What is interesting about Aveiro?

Aveiro was an important port town until the tremendous storm in 16^th century. After that the new coast ( Costa Nova) was created and Aveiro was no longer a port town. However, its heart still remains with the sea. Statues, monuments of fishermen and women in corroded copper, stand atop many of the bridges and remind us of the

past.

Aveiro is called ‘Venice of Portugal’. It is surrounded by ‘salt-flats’, beaches and lagoons and dominated by the Central Canal running through town. It gives the city quite an individual character. In the old quarter tourists can see the quaint houses of the fishermen and visit, early in the morning, the Mercado do Peixe

(an auction of the fish caught during the night). Of all the boats seen in the area,

the moliceiros are the most elegant, being perfectly lined, painted with bright colours and with often ingenious and humorous decorations. Moliceiros are traditional seaweed travelling boats that were once mainly used to collect seaweed, but now transport tourists down the canal.

But Aveiro is more than former fishing port. It has become a Mecca for lovers of Art Deco. This small tow

n hosts arguably the largest and intact variety of Art Deco buildings in Europe! This existence of so many unusual Art Deco buildings with original features is rare in Europe and even in Portugal.

Aveiro is known in Portugal for its traditional sweets, the ovos-moles and thetrouxas de ovos, both made from eggs. And if you have a saltier tongue, be sure to purchase some salt from the nearby salt flats.

Things to do in Aveiro

There’s never a reason to be bored in Aveiro. There is a number of beautiful historical buildings, such as a former Dominican monastery Convento de Jesús from the 15th century, in which the renowned museum is located, or the Cathedral of Sao Domingos from 15th century as well, the Aveiro Cathedral, Camara Municipal, Carmelite Church A popular tourist destination is also Ílhavo maritime museum, located just a few kilometers away and factory, which produces the famous Portuguese Vista Alegre porcelain. You can also visit nearby lighthouse, which is the highest lighthouse in Portugal and even in the entire Iberian Peninsula.

Also you can visit its parks like the Santo Antonio Park as well as the Dom Pedro Children’s Park. Aveiro City still has lots more to offer any visitor like surfing as well as wind surfing in its Costa Nova Beach and the river, or you can always go shopping at Forum Aveiro or the Rua dos Combatientes de Guerra as well as shop at Avenida Dr. Lourenco Peixinho.

The city is also a great place to get around by bike– with the canals and beautiful paths and bridges you won’t want to bring your car here. It’s a particularly good way to get around while shopping around Forum Aveiro, the central market.

Some people might say, that the comparison to Venice it's exaggerated, others, will deny it. The only thing to know the true is to visit Aveiro city.

Aveiro

Aveiro – miestelis įsikūręs šiaurės vakarų Portugalijoje, Centro regione ir yra vos keli kilometrai nuo vandenyno. Nors miestelis mažas ir jame gyvena tik 73000 gyventoju, tačiau yra laikomas antru pagal populiacijos didumą miestu Centro regione ir jį lenkia tik Koimbra. Maždaug 14 tūkstančių šio miesto gyventojų yra studentai iš vieno geriausių universitetų Portugalijoje- Aveiro Universiteto. Studentai suteikia miestui jaunatviškos energijos ir išminties dvelksmo.

Kuo įdomus Aveiro miestas?

Aveiro miestas buvo laikomas svarbiu uostamiesčiu, tačiau po 16 amžiuje užklupusios stiprios audros šią poziciją užleido naujajam Costa Nova uostui. Tačiau net nustojus būti uostamiesčiu, Aveiro miestas teikė didelę reikšmę vandeniui. Žvejų skulptūros bei paminklai iš surūdijusio vario dabar puikuojasi ant daugelio tiltų ir taip primena apie kadaise buvusio uostamiesčio praeitį.

Aveiro miestas yra laikomas “Portugalijos Venecija“. Jį supa ‘druskingos lygumos’, paplūdimiai, lagūnos, o svarbiausia, išilgai Aveiro miesto teka Centrinis Kanalas. Visa tai suteikia šiai vietovei išskirtinumo. Senamiestyje miesto lankytojai gali ne tik pasigrožėti žvejų nameliais, bet ir anksti iš ryto apsilankyti Mercado do Peixe (turgus kuriame pardavinėjamos per naktį sugautos žuvys). Iš visų laivų kuriuos galime pamatyti šiame mieste, labiausiai žavi Moliceiros. Tai tradiciniai žvejų laivai, praeityje skirti jūrų dumblių rinkimui, tačiau dabar yra plačiai naudojami turistų pasiplaukiojimams Aveiro kanalu.

Tačiau Aveiro, tai ne tik buvęs uostamiestis. Jis tapo Art Deco (moderniosios dailės ir architektūros) puoselėtojų meka. Šiame mažame miestelyje randame bene daugiausia laiko nepaliestų Art Deco pastatų Europoje! Šitokia gausybė Art Deco pavyzdžių viename miestelyje yra neįprastas reiškinys ne tik Europoje, bet ir pačioje Portugalijoje.

Taip pat šis miestelis žymus savo tradiciniais saldžiaisiais gaminiais: ovos-moles ir trouxas de ovos, tai saldėsiai kuriuose dominuoja kiaušinis. O jei jūs labiau mėgstate sūriuosius patiekalus, tai nepamirškite įsigyti vietinės druskos.

Ką veikti Aveiro mieste?

Aveiro mieste narasite laiko nuobodžiauti. Jame yra daugybė gražių istorinių pastatų, tokių kaip 15 amžiuje buvęs domininkonų vienuolynas Convento de Jesus, kuriame dabar įsikūręs garsus muziejus, Domingos katedra taip pat 15 amžiaus statybos ir žinoma daugybė kitų vietų : Camara Municipal, Carmelite bažnyčia, arti esantis Ilhavo jūrų muziejus ir porceliano fabrikas, kuris tiekia žymųjį Portugališką porcelianą – Vista Alegre. Taip pat galima aplankyti netoliese esantį švyturį, kuris laikomas aukščiausiu Portugalijoje ir net gi visame Iberijos pusiasalyje.

Taip pat galėsite aplankyti Santo Antonio ar Vaikų parką, o tie, kas mėgsta banglenčių ar burlenčių sportą laiką galės leisti Costa Nova paplūdimyje ar prie upės. Taip pat Aveiro miestas puikiai tinka apsipirkinėjimui Aveiro, Rua dos Combatietes de Guerra ar Avenida Dr.Laurenco Peixinho aikštėse.

Miestas yra puikiai pritaikytas pasivažinėjimams dviračiu, juo galėsite pasiekti visus kelius, tiltus ir kanalus, taip pat tai puikus būdas keliauti apsipirkti į centrinę prekyvietę, jus netgi nepasigesite automobilio.

Kai kurie žmonės gali manyti, kad Aveiro miesto paveikslas yra gerokai pagrąžintas, tačiau atsiras ir tokių, kurie kategoriškai neigs šią pastabą. Taigi, vienintelis būdas sužinoti kaip yra iš tiesų, tai patiems aplankyti Aveiro miestą.

Simona

2011-04-05T20:01:00.000+03:00

Chamo-me Simona e desde o nascimento que eu moro em Vilnius. A minha familia é muito multi-cultural – o meu pai tem sangue judeu, russo e lituano, a minha mãe é polaca, assim eu falo russo, lituano e polaco desde a minha infância. Agora eu posso falar inglês e um pouco português e francês também. Eu gosto muito de estudar línguas estrangeiras porque elas abrem as portas para culturas diferentes. Há muitas línguas em todo o mundo, mas isso é impossível para uma pessoa aprender todas. Então a música é considerada uma linguagem universal. Se tu entendes música, tu sabes como falar com todo o mundo.

Lura.The Cape Verdean Singer

2011-04-05T19:49:00.000+03:00

The islands of Cape Verde became a portuguese colony in 1462. At the exact same year the people of Cape Verde began fighting for their freedom. In 1975 Cape Verde and Guinea were united due to the fact that it was the only condition to gain independence from Portugal. Eventually, in 1981 Cape Verde split away to form an independent republic.

The increased number of people leaving Cape Verde and emigrating to other countries was a consequence of the newly gained independence.

One of the emirgrants was a couple of Cape Verdeans who decided to move to Portugal. The man was from Santiago, the largest, greenest, most African island of Cape Verde, and the woman was from Sćo Nicolau, the island that produces the best Cape Verdean rum. It was 1975 when they moved to Lisbon. It was the year when they had their newborn daughter. They called her Lura.

Lura

Lura is now 36 years old. She lives in Portugal where she has become a well-known singer and a musician.

Initially she wanted to become a dancer or a swimming instructor. She had never thought about becoming a singer. “I thought my voice was awful. I was even ashamed to sing Happy Birthday,” she says. However, these dreams were left behind when she met Juka, an african artist from São Tomé and Príncipe.

“I was seventeen.I was supposed to sing backing vocals, but soon Juka asked me to perform a duet with him. I’d never thought about singing, but he insisted,” she says.

Lura and Juka recorded an album which turned out to be a huge success. She was descovered as a new promising artist which led to a number of collaborations with Portuguese-speaking African celebrities, such as Bonga, Tito Paris, Paulo Florčs and Paulinho Vieira. In 1996 Lura recorded her first album ''Nha Vida'' (''My Life'') with her own compositions. It was a Cape Verdean creole-style dance record for her generation. “It was mainly aimed at discotheques,” she explains. The song ''Nha Vida'' attracted wider interest and was featured in the AIDS awareness project ''Red Hot + Lisbon'' among famous artists such as Caetano Veloso, Marisa Monte, Djavan, Bonga and Teresa Salgueiro. Later on Lura released her international debut album, ''Di Korpu ku Alma'' (''Of Body and Soul'') which included songs of the Lusafrica style . A significant achievement in her musical career is considered to be the ''Best Newcomer 's'' award that Lura received at the ''BBC Radio 3 Awards'' and ''Best World Music Album'' at ''Les Victoires De la Musique'' in France. Afterwards, In 2006 she released ''M'Bem di Fora'' which means, "I come from the country" or "I come from far away". She introduces songs that are combinations of R & B, tango, tropicalia and her smoky alto voice. Lura sings about Cape Verde, the land that has a significant importance for her even though she has never been there.

Lura is the artist who brings Cape Verdean music to life. She introduces the african culture to Europeans and North Americans and brings an entirely new generation of fans into the evocative world of Cape Verdian music.

Lura. Žaliojo Kyšulio salų daininkė

1462m. Žaliojo Kyšulio salynas tapo Portugalijos kolonija. Jau tais pačiais metais salyno gyventojai pradėjo kovoti dėl nepriklausomybės. 1975m. Žaliajam Kyšuliui ir Gvinėjai buvo suteikta nepriklausomybė, tačiau tik su ta sąlyga, kad šalys susijungs. Galiausiai 1981m. Žaliasis Kyšulys tapo nepriklausoma respublika.

Žaliajam Kyšuliui įgijus nepriklausomybę, žmonės ėmė emigruoti į kitas šalis. Vieni iš emigrantų, buvo ir pora Žaliojo Kyšulio gyventojų, kurie nusprendė išvykti į Portugaliją. Vyras buvo didžiausios salyno salos Santiago gyventojas, o moteris buvo kilusi is Sćo Nicolau salos, garsėjančios geriausiu romu Žaliajame Kyšulyje. Pora persikėlė į Lisaboną 1975m. Tais pačiais metais jiems gimė duktė, kurią pavadino Lura.

Lura

Lurai dabar trisdešimt šešeri metai. Ji gyvena Portugalijoje, kur išgarsėjo kaip dainininkė ir muzikantė.

Dar prieš pradedant muzikantės karjerą Lura norėjo tapti šokėja arba plaukimo instruktore. Tada ji neturėjo jokių minčių tapti daininke: ,, Aš maniau, kad mano balsas baisus. Man net buvo gėda dainuoti Su Gimtadieniu,''- prisipažįsta Lura. Tačiau viskas pasikeitė, kai ji sutiko Juką, afrikietį atlikėją iš San Tomė ir Prinsipės Demokratinės Respublikos. Šį įvykį Lura komentuoja taip: ,, Man buvo septyniolika. Aš turėjau būti pritariančioji vokalistė, bet Juka paprašė, netgi reikalavo manęs dainuoti kartu su juo. Tada aš dar negalvojau apie profesionalų dainavimą''.

Lura ir Juka įrašė albumą, kuris sulaukė didžiulės sėkmės. Mergina buvo pastebėta kaip daug žadanti atlikėja. Ji ėmė bendradarbiauti su portugališkai šnekančiais afrikiečių atlikėjais. Vieni iš jų buvo Bonga, Tito Paris, Paulo Florčs ir Paulinho Vieira. 1996m. Lura įrašė savo pirmąjį autorinių dainų albumą ,,Nha Vida'' ( ,,Mano gyvenimas''). Tai buvo Žaliojo Kyšulio kreolietiško stiliaus šokių muzikos albumas Luros kartos žmonėms. Atlikėja teigė, kad tai diskotekoms skirta muzika. Daina ,,Nha Vida'' sulaukė daugiausiai dėmesio. Lura šią dainą atliko per AIDS prevencijos projektą ,,Red Hot + Lisbon'' kartu su tokiais žymiais atlikėjais kaip Caetano Veloso, Marisa Monte, Djavan, Bonga ir Teresa Salgueiro. Po kiek laiko Lura išleido savo pirmąjį tarptautinį albumą ,,Di Korpu ku Alma'', kuriame ji atliko Lusafrica stiliaus dainas. Didžiausi atlikėjos pasiekimai: ,,BBC Radio 3 Awards'' laimėtas ,,geriausio naujoko'' apdovanojimas ir Prancūzijoje ,,Les Victoires De la Musique'' iškovotas ,,geriausio pasaulio muzikos albumo'' apdovanojimas. 2006m. Lura išleido dar vieną albumą pavadinimu ,,M'Bem di Fora'' (,, Aš atvykau iš toli''). Albume pristatomos R & B, tango, tropicalia stilių muzika. O pačios dainos pasakoja apie Žaliąjį Kyšulį, šalį, kuri atlikėjos gyvenime turi ypač svarbią reikšmę, nepaisant to, kad Lura dar niekada toje šalyje nesilankė.

Lura yra atlikėja, garsinanti Žaliojo Kyšulio muziką Europoje ir Amerikoje. Jos dėka šią muziką išgirsta ir pamilsta daugybė žmonių.

Discography (albumai): ''Nha Vida'' (1996) ''In Love'' (2002), ''Di Korpu Ku Alma'' (2005),''M'bem di fora'' (2006),''Eclipse'' (2009).

RICARDO COSTA (the filmmaker)

2011-04-02T22:51:00.002+03:00

Ricardo Costa, a Portuguese producer and film director, was born January 25, 1940 in Peniche, Portugal. The majority of his films are documentary ones; however, a lot of them have dramatic and poetical feeling which makes them more attractive to broader audiences.

Ricardo Costa studied at the faculty of arts at the Lisbon University. After completing the studies he earned a PhD in 1969, submitting a thesis on the novels of Kafka. Later he became a high school teacher and published several paper works on literature and cinema. After the Carnation Revolution in 1974 Ricardo Costa chose the profession of a filmmaker and became a part of the Grupo Zero together with other significant filmmakers of that time. Later he became an independent producer with a production company Diafilme. where he produced several of his films and some of other directors.

A number of Portuguese post-revolution filmmakers were influenced by the idea, that reality is the real and true poetry. So in order to prove and show that they were traveling around the country producing movies of everything they saw in their way. These movies were usually with a low budget and were supported with the state funds or made in co-production with the national broadcast TV station (the RTP). Some movies were political, some portrayed the reality and real events, but all of them were full of charm and poetical flair.

Ricardo Costa himself claims that presenting the reality as it is in its all beautiful colours is his main purpose rather than trying to change the world with his movies. He cultivates the style in which the reality turns into poetical expression and human portrait.

Ricardo Costa‘s last feature film, Brumas (Mists), was selected for the 60th Venice Film Fetival.

The article RICARDO COSTA AND THE FLOWING PICTURES by José de Matos-Cruz

Ricardo Costa, portugalų prodiuseris ir kino režisierius gimė sausio 25-ąją, 1940-aisiais metais Peniche mieste, Portugalijoje. Nors didžioji dauguma jo sukurtų filmų yra dokumentiniai, daugelyje jų egzistuoja dramatinis ir poetinis pojūtis, kurio dėka šie filmai yra patrauklūs plačiajai auditorijai.

Ricardo Costa studijavo Lisabonos universitete, menų fakultete. Baigęs studijas, 1969-aisias metais jis įgijo daktaro laipsnį apsigynęs disertaciją apie Kafkos romanus. Vėliau jis dirbo mokytoju gimnazijoje ir išspausdino kelis savo darbus apie literatūrą ir kiną. Po Raudonųjų Gvazdikų Revoliucijos 1974-aisiais, Ricardo Costa pasirinko filmų kūrėjo profesiją ir kartu su kitais garsiais to meto filmų kūrėjais tapo Grupo Zero dalimi. Vėliau jis tapo nepriklausomu prodiuseriu Diafilme kompanijoje, kurioje jis pastatė kelis savo ir kitų kino režisierių filmus.

Dauguma postrevoliucinių portugalų kino kūrėjų buvo paveikti idėjos, realybė yra tikroji poezija. Taigi, tam, kad tai įrodytų ir parodytų, jie keliavo po šalį ir kūrė filmus apie viską, ką tik sutikdavo savo kely. Dažniausiai tokie filmai būdavo mažo biudžeto ir buvo remiami valstybės lėšomis arba kuriami bendradarbiaujant su nacionaline televizija (RTP). Vieni filmai būdavo politiniai, kiti – vaizdavo tikrovę ir tikrus įvykius, tačiau visi jie buvo kupini žavesio ir poetinės nuojautos.

Pats Ricardo Costa tvirtina, kad būtent realybės vaizdavimas tokios, kokia ji yra iš tikrųjų, o ne bandymas pakeist pasaulį, yra jo tikrasis tikslas kuriant filmus. Jis kultivuoja stilių, kuriame realybė tampa poetiniu posakiu ir žmogiškuoju portretu.

Ricardo Costa paskutinis pilnametražis filmas Brumas (Miglos), buvo atrinktas į 60-ąjį Venecijos filmų festivalį.

José de Matos-Cruz straipsnis RICARDO COSTA AND THE FLOWING PICTURES

Feature films (pilnametražiai meniniai filmai)
1976 : Avieiros – Avieiros, Tagus fishermen
1976 : Mau Tempo, Marés e Mudança – Changing Tides
1979 : Castro Laboreiro – Castro Laboreiro
1979 : Pitões, aldeia do Barroso – Pitões, a village of Barroso
1980 : Verde por fora, vermelho por dentro – Green outside, red inside
1981 : O Pão e o Vinho – Bread and Wine (film)
1981 : Longe é a cidade – Far is the City
1981 : Ao Fundo desta Estrada – Further ahead on this road
1985 : O Nosso Futebol – Our Football Game
2003 : Mists – Brumas
Short and middle-length films (trumpametražiai filmai)
1974 : No Fundo de Tróia – On the Bottom of Troia
1974 : Apanhadores de Algas – Seaweed Catchers
1974 : Ágar-Ágar – Agar-agar
1975 : Tresmalho – Drifting
1975 : O Trol – Long-lining
1975 : O Arrasto – Trawling
1975 : Oceanografia Biológica – Biological Oceanography
1975 : Ti Zaragata e a Bateira – Uncle Zaragata and his Boat
1975 : Pesca da Sardinha – Sardine Fishing
1975 : Conchinha do Mar – Sea Shell
1975 : Às vezes custa – Sometimes it’s hard
1975 : A Sacada – The Miracle Fishing
1976 : Os Irmãos Severo e os Cem Polvos – The Brothers Severo and the Hundred Octopuses
1976 : À Flor do Mar – On the Waterline
1976 : A Colher – The Spoon
1976 : O Velho e o Novo – Old and New
1976 : A Falta e a Fartura – Lack and Wealth
1976 : Quem só muda de Camisa – Changing his Shirt
1976 : A Máquina do Dinheiro – The Money Machine
1976 : Viver do Mar – Living on Sea
1976 : Uma Perdiz na Gaiola – A Perdix in Cage
1976 : Nas Voltas do Rio – On the River
1976 : O Submarino de Vidro – The Glass Submarine
1976 : April Carnations – Cravos de Abril – The Carnation Revolution in Portugal
1977 : Sea born – E do Mar Nasceu
1978 : Música do Quotidiano – Everyday Music
1978 : Abril no Minho – April in Minho
1979 : A Lampreia – The Lamprey
1979 : A Coca – Saint George and the Dragon
1979 : Histórias de Baçal – Stories of Baçal
1979 : Esta aldeia, Rio de Onor – This Village, Rio de Onor
1979 : O Pisão – The Fulling Mill
1979 : A Feira – The Village Market
1979 : O Outro Jogo – The Other Game
1980 : Joaquim da Loiça – Joaquim da Loiça
1980 : Pastores da Serra da Estrela – Shepheards of Serra da Estrela
1980 : Barcos de Peniche – Ships of Peniche
1980 : O Parque Nacional de Montesinho – The National Park of Montesinho
1982 : Lisbon and the Sea Lisbon and the International Court for the Law of the Sea for the UNESCO
Other genres (kiti žanrai)
1989 – 2006 Paroles : Interviews with Jean Rouch

Coa Slėnis, Menas Uolose

2011-03-30T22:49:00.001+03:00

Šiaurės rytų Portugalijoje, kalnuose, yra Coa slėnis, šioje vietoje,uolienose aptinkami žymūs priešistoriniai piešiniai, kurie priskiriami pasauliniam paveldui. Šių piešinių galima aptikti vakaruose – Salamankoje,Ispanijoje bei šiaurės rytuose – Tomar‘e, Portugalijoje. Istorija. Piešiniai uolose buvo išraižyti prieš keletą tūkstančių metų, pradedant vėlyvuoju Paleolito laikotarpiu ir su pertraukomis tęsėsi iki 20a.po Kr. Pirmosiose graviūrose daugiausia vyrauja gyvūnų temos, dažniausiai vaizduojamos kalnų ožkos,arkliai,stumbrai bei elniai. Pirmieji trys yra dažniausiai pasitaikantys ir būdingi ankstyvajam menui Vakarų Europoje. Taip pat retai pasitaiko žuvų braižinių ir yra vienas šios epochos žmogaus pavidalo pavyzdys, sukurtas Vėlyvojo Paleolito pabaigoje (at Rivera de Pisos). Geležies amžiaus plokštėse plonų linijų figūrų graviūros, dažnai vaizduojami kariai ilgomis kojomis ir smulkiomis galvomis, apsiginklavę kardais bei ietimis ir jojantys ant žirgų ilgais lieknais kūnais ir ilgais kaklais. Uolų meno ciklas dar kartą prasidėjo 17a. Po Kr. , kuomet pradėta vaizduoti įvairius „kūrinius“, būdingus mūsų amžiui: žuvis ir paukščius, valtis,traukinius, lėktuvus. Šios Paleolito uolų graviūros Coa slėnyje buvo atrastos 1980 – ųjų pabaigoje, rengiant pagrindinį užtvankos statymo projektą, kuris, jei būtų įvykdytas, būtų visiškai paskandinęs graviūras. Tačiau padedant tarptautinei mokslo kampanijai bei žiniasklaidai (su šūkiu „Petroglifai negali skęsti“), taip pat besikeičiant valdžiai Portugalijoje, užtvankos statybos darbai buvo nutraukti. 1996 metais Coa slėnio sritis buvo pavadinta archeologiniu parku ir 1998 ši vieta buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio Paveldą. Ką verta pamatyti. Coa slėnio vietos, kur yra uolų piešiniai priklauso ir yra ginamos didžiulio archeologinio parko. Yra trys pagrindinės vietos: Canada do Inferno, kur buvo atrastos pirmosios graviūros, labai arti Vila Nova de Foz Coa; Ribeira de Piscos, Muxagata ir Penascosa, arti Castelo Melhor kaimelio. Canada do Inferno yra 130 metrų gylio kanjonas, suformuotas Coa upės,kuri įteka į Douro. Dauguma iš 36 raižinių buvo apsemti iki 1983 metų, konstruojant Pocinho užtvanką. Anksčiau tai buvo jūros pakraštys, padengtas su rytuose esančiomis vertikaliai sluoksniuotomis plokštėmis,puikiai tinkančiomis petroglifams. Čia jūs pamatysite Paleolito graviūras su kalnų ožkomis, arkliais, stumbrais ir žuvimis. Čia taip pat galima aptikti Po-Paleolitinių elnių bei ožių piešinių. Ribeira de Piscos yra Canada do Inferno pietuose. Šioje vietoje petroglifų yra nedaug, bet ten esantys piešiniai gerai žinomi.Vienoje plokštėje vaizduojami du žirgai susikryžiavusiomis galvomis, kitoje vaizduojama žmogaus figūra virš didelio stumbro. Aukštesniame fasade yra plokštė su itin realistišku keturių žirgų braižiniu. Penascosa yra 1km nuo Ribeiro de Piscos kitoje Coa pusėje. Čia,kur atsiveria slėnis, didžiulis upės suformuotas pliažas nusėda. Dar daugiau graviūrų buvo atrastos jau žemiau paplūdimio. Raižiniuose vaizduojamos kalnų ožkos, arkliai, stumbrai ir keleta žuvų. Kartais menininkai bandė perteikti gyvūnijos supratimą: vienoje plokštėje aiškiai matoma poravimosi scena, kumelė ant eržilo,kurio trys galvos vaizduoja jo kaklo smukimą žemyn. Quinta da Ervamoira , archeologinio parko širdyje, yra muziejus,kuriame vaizduojami šio regiono protėvių papročiai, įskaitant senovinį duonos kepimą ir Douro upes vyno gamybą.

Coa Valley, Rock Art

2011-03-30T22:07:00.011+03:00

In the mountains of northeast Portugal is the Côa Valley, home to a remarkable set of prehistoric rock carvings that have been designated a World Heritage Site. They are located west of Salamanca, Spain, and northeast of Tomar, Portugal. History The rock art at Coa was created over several thousand years, beginning in the Upper Paleolithic Era (40,000-10,000 BC) and continuing intermittently all the way to the 20th century AD! The themes of the earliest engravings are mostly of animals, especially mountain goats, horses, aurochs (wild hulls) and deer. The first three are the most common and are characteristic of the earliest phases of art in western Europe. There are also some rare engravings of fish and one instance of a human form during this period, at the end the Upper Paleolithic Age (at Ribeira de Piscos). The petroglyphs from the Iron Age include many panels of fine line engravings of figures, especially warriors with long legs and tiny heads, armed with swords and lances and riding stylised horses with long, thin bodies and high necks. The cycle of rock art began again in the 17th century AD, with the engraving of religious and profane motifs. This continued until the mid-20th-century with engravings depicting the various ''creatures'' that are most typical of our age: fish and birds, boats, trains and airplanes. These Palaeolithic rock engravings in the Coa Valley were discovered in the late 1980s as part of the planning for a major dam project, which, if completed, would have almost entirely submerged the rock art. But after an international campaign of scientific and media pressure (under the slogan, "Petroglyphs can't swim"), combined with a change of government in Portugal, work on the dam was stopped. In 1996 the Coa Valley area became a designated archaeological park and the site was added to the UNESCO World Heritage List in 1998. What to See The rock-art sites of the Coa Valley are all protected inside a vast archaeological park. There are three main sites: Canada do Inferno, which was the first group of engravings to be discovered, very close to Vila Nova de Foz Coa; Ribeira de Piscos, at Muxagata; and Penascosa, close to the village of Castelo Melhor. Canada do Inferno is a 130-meter-deep canyon made by the Coa River as it flows into the Douro. Most of the 36 carvings at the site have been submerged under shallow water since 1983 as a result of construction of the Pocinho Dam. Prior to this, the area was a beach lined with east facing, vertically layered rock panels ideal for petroglyphs. Here you'll see paleolithic engravings of ibexes, horses, aurochs and fish. Stylistically post-Paleolithic engravings of deer and goats can also be seen. Ribeira de Piscos is at the south end of Canada do Inferno. This area has fewer petroglyphs than the canyon, but its images are better known. One rock panel depicts two horses crossing their heads; another shows a human figure drawn over a large auroch. At higher elevation there is a panel with extraordinarily realistic fine line engravings of four horses. Penascosa is 1 km south of the Ribeira de Piscos site on the other side of the Coa. Here, where the valley opens up, a relatively extensive beach formed from river deposits. More engraved rocks may yet be discovered beneath its sands. Carvings depict ibex, horses, aurochs and some fish. In several cases, the artist tried to convey the concept of animation: in one apparent mating scene, a mare is mounted by a stallion whose three heads suggest the downward movement of his neck. At the Quinta da Ervamoira, in the heart of the archaeological park, is a museum that describes of the region and its ancestral customs, including ancient bread making and Douro wine production.

2011-03-28T20:51:00.004+03:00

PAOLO RIBEIRO ŠOKIO TRUPĖ

“Prieš išvysdamas scenoje portugalų šiuolaikinio šokio trupę, jautiesi lyg išpakuodamas tolimo giminaičio dovanotą dovan: „Kas jos viduje?“ – nerimauji. Portugalija, skirtingai nei Didžioji Britanija, Prancūzija, JAV ar Vokietija, nėra ta šalis, kurios šiuolaikinio šokio vystymasis įtakotų kitų pasaulio valstybių menininkų ieškojimus: ji negali didžiuotis tokiomis asmenybėmis, kaip M.Cunningham‘as, ar tokiu moderniojo šokio palikimu, kokį, pavyzdžiui, turi vokiečiai. Šioje meno srityje Portugalija visdar gana mažai žinoma.“ - tokiais žodžiais vieną iš savo recenzijų pradėjo šokio kritikas L.Cempbell‘as, tąsyk skirtą P.Ribeiro šokio trupės (Companhia Paolo Ribeiro) spektakliui. Trupės, kuri, ko gero, yra viena geriausiai žinomų už Portugalijos ribų. Per penkiolika savo egzistavimo metų, „Companhia Paolo Ribeiro“ užėmė svarbią vietą šiuolaikinio Portugalijos šokio srityje: be nuolatinių pasirodymų tėvynėje, trupės šokėjai savo spektaklius atlieka ne tik kitose Europos šalyse, bet ir JAV ar Brazilijoje. Trupės gyvavimo pradžia galime laikyti 1995-uosius metus, kai, po darbo su žymiais Europos šiuolaikinio šokio atstovais, portugalų choreografas P.Ribeiro ikūrė savo šokio trupę. Prieš pasišvęsdamas choreografo darbui, P.Ribeiro sėkmingai vystė savo, kaip šokėjo, karjerą Prancūzijos ir Belgijos šiuolaikinio šokio trupėse. Pirmuosius žingsnius choreografijos srityje Ribeiro žengė Paryžiuje, „Stridanse“ šokio trupėje, būdamas vienu iš jos įkūrėjų. Ten pat, Paryžiuje, choreografas pelnė ir pirmuosius apdovanojimus (tarp kurių – „Prix Volinine“ 1985m.) Sugrįžęs į Portugaliją 1988-aisiais, Ribeiro pradėjo bendradarbiauti su Lisbon Dance Company ir Ballet Gulbekian. Tuo pat metu, sukūręs savo solo „Modo de utilização”, šokėjas atstovavo Portugalijai „Europália 91“ festivalyje Briuselyje. Nuo 1991m. Ribeiro pradeda statyti spektaklius žinomoms užsienio šiuolaikinio šokio trupėms, tokioms kaip „Nederlands Dans Theater II” ir „Centre Chorégraphique de Nevers”. Darbas su „Companhia Paolo Ribeiro“ leido choreografui ieškoti individualaus šokio braižo, jam būdingų plastinės raiškos galimybių. Vienas pagrindinių menininko tikslų - sugriauti sieną tarp šokėjo ir žiūrovo, kuriam šiuolaikinio šokio kalba nedaug pažįstama. Ribeiro siekia, kad šokis taptų meno forma, labiau prieinama kiekvienam žiūrovui. Tai, kaip jam pavyksta šio tikslo siekti, ko gero geriausiai atskleistų apsilankymas viename iš 28-ių trupės spektaklių (dominusių ne tik kritiką, bet ir žiūrovus, kurių trupės spektakliuose jau apsilankė per 80000!). „Companhia Paolo Ribeiro“ yra pelniusi ne vieną svarbų Europos šiuolaikinio šokio apdovanojimą, tarp kurių “Circulação Nacional”, “Prix d’Auteur”, “New Coreography Award”, “Prix d’Interpretation Collective”. Vieną paskutinių įvertinimų trupė gavo 2010-aisiais metais už naujausią savo spektaklį “Landscapes - where black is color”. Jo ištraukas galite pamatyti paspaudę šią nuorodą:

http://www.youtube.com/watch?v=Do6zrx96hgA&feature=player_embedded#at=51

2011-03-28T20:41:00.006+03:00

PAOLO RIBEIRO DANCE COMPANY

“The prospect of seeing a modern dance company from Portugal is like opening a gift from a distant relative। What will it contain? Portugal lies outside the mainstream of European culture। Other than Great Britain, which shares a strong kinship with the U।S., Germany and France are the most visible exponents of modern dance form. Merce Cunningham has been the basis for much of French modern dance; the Germans have their own expressionist heritage. Spain and Belgium have been drawing notice. But Portugal is largely unknown.“ – said dance critic Larry Campbell in one of his reviews. Nevertheless, the Company Paulo Ribeiro (Companhia Paolo Ribeiro) is well-known outside Portugal. During its fifteen years’ activity, it has conquered an important position among the most recognized Portuguese companies of contemporary dance, having a regular presence in the main national stages, as well as through all Europe, Brazil and United Sates. The story of Companhia Paolo Ribeiro started in 1995, when, after having worked with some of the most prestigious European dance companies, a Portuguese choreographer Paolo Ribeiro established his own dance company. Prior to consolidating his career as a choreographer, Lisbon-born Paulo Ribeiro enjoyed a successful career as a professional dancer with various French and Belgian companies. His first experience as a professional choreographer was in Paris in 1984, with Stridanse, a company he co-founded. He later took part in various competitions in the French capital, and in 1984 was received the Humour Award, whilst in 1995 he was the runner up in the Contemporary Dance category of the international choreography competition 'Prix Volinine'. After his return to Portugal, in 1988, he started collaborating with the Lisbon Dance Company and with Ballet Gulbenkian. With the solo Modo de utilização, interpreted by him, he comes to represent Portugal in the Europália 91 Festival, in Brussels. From 1991 his career as a choreographer acquired an international scope, with the creation of works for renowned companies, such as Nederlands Dans Theater II or Centre Chorégraphique de Nevers. Working with his own company allowed P.Ribeiro to develop more effectively his personal language as a choreographer. One of the main scores of the creator has always been the making dance into an art that appeals to everyone, irrespective of each individual’s particular tastes. By now, the company has already created twenty eight productions, which interested the public as well as the critics. With the global audience of about 80.000 people, Companhia Paolo Ribeiro received some of the most important national and foreign awards: “Circulação Nacional”, “Prix d’Auteur”, “New Coreography Award”, “Prix d’Interpretation Collective”. One of the most recent awards of the company is the PRIZE SPA, attributed in 2010 for the best choreography of the performance called “Landscapes - where black is color”. The excerpts of the performance could be seen by clicking this link:

http://www.youtube.com/watch?v=Do6zrx96hgA&feature=player_embedded#at=51

2011-03-27T21:25:00.025+03:00

New Year Traditions in Portugal

New Year is a popular celebration all over the world. Its festivity, gaiety and amusement are felt practically in all countries, especially in Portugal. It is worth discussing Portuguese New Year celebration traditions and customs since they are distinct from other countries and have their own peculiarities.

To begin with, the New Year in Portugal is the perfect time to have fun and enjoy the holidays, therefore, it is celebrated with fun and great passion. All Portuguese people get really excited and welcome the New Year with joy and merriment. New Year in Portugal is welcomed with a midnight party which may take place merely at home with the dearest family and relatives or in a luxurious restaurant, bar or a club together with a lot of friends. Where to celebrate the New Year depends on each person‘s wishes and expectations: those who wish to congratulate the forthcoming year quietly and cosily, prefer celebrating with family members and those willing to great the New Year in a lavish and exclusive way, usually organise a huge party outside their homes.

Despite the fact that is it already a 21^st century, many Portuguese people tend to turn back and celebrate the New Year according to their ancestors’ traditions. The first custom which catches my eye and is clearly distinct from other countries’ traditions is the custom of having twelve grapes on the New Year‘s Eve midnight. All the twelve grapes are eaten from a bunch as the clock strikes twelve. Each grape is eaten with one wish for each month, and everyone drinks champagne. This ancient tradition is special and it is believed that twelve grapes will ensure twelve happy months for the coming year.

Talking about other Portuguese mouth-watering dishes besides grapes is pork served on New Year's Eve. This custom is based on the idea that pigs symbolize progress; the animal pushes forward, rooting itself in the ground before moving. Thus, roast pig is served for the New Year in Portugal. Furthermore, since fish is inseparable from Portuguese cuisine, fish dishes are also commonly served. Among most popular dishes is salted cod, know as Bacalhau. Desserts also play an integral part in Portugal‘s New Year celebration. The most popular desserts include arroz doce (rice pudding with cinnamon) and pasteis de nata, bola de berlim, pão-de-ló (sweet cakes and pastries with rich taste).

Another popular New Year tradition, especially in northern Portugal, is children singing carols, i.e. Christmas songs. The Portuguese children go into the streets and usually visit other people‘s houses singing and in turn receiving treats and coins. Those who are singing are called the Janeiras (New Year’s carollers). This tradition is followed since it is believed that carols bring good luck for the people in Portugal on New Year. I consider this tradition really sweet and charming, as it takes people back to earlier times; hearing young children singing in the streets is really rare nowadays, therefore, it is worth waiting for the New Year in Portugal in order to remember childhood and other warm memories.

Inseparable New Year celebration attribute is also noisemaking and fireworks. This tradition is considered to have originated from ancient times, when noise and fire were thought to curtail evil spirits and bring good luck. As a result, Portuguese people retain this tradition in order to have lots of luck and protect themselves from all the demons and evil spirits. Since Portuguese enjoy amazing shows, various amusing attractions, noisemaking and fireworks is all what they have been waiting for all year. During the New Year fest, vivid, colourful and breath-taking salutes are fired into the sky, and this attraction is really gripping and unforgettable. Kissing the beloved people at midnight New Years Eve parties is also a very common tradition. It is practiced not only to share the New Year moment with the love but also to ensure that the love and affection remains steadfast throughout the year. Portuguese people also believe in having a year filled with happiness and success, therefore, they stick to the custom of wishing each other good luck for the coming year.

As can be noted, the New Year celebration in Portugal is really entertaining and having its own charm. While some of the traditions are common to other countries (fireworks, champagne toasts, wishing good luck to each other), such customs as eating twelve grapes and singing carols remain distinctive in Portugal. So let‘s say “Feliz Ano Novo!“ (Happy New Year!) and visit Portugal to explore this unique culture and get familiarised with New Year celebration peculiarities.

* * *

Naujųjų Metų tradicijos Portugalijoje

Naujieji Metai – populiari šventė visame pasaulyje. Šios šventės linksmybės ir pramogos pastebimos visose šalyse, ypač Portugalijoje. Portugalijos naujametiniai papročiai ir tradicijos yra tikrai verti dėmesio, nes jie turi savo išskirtinumų ir savitų bruožų.

Visų pirma, Naujieji Metai Portugalijoje yra puikus laikas pasilinksminti ir gerai praleisti šventines atostogas, todėl jie švenčiami su didele aistra ir užsidegimu. Šventės metu visi portugalai nekantraudami laukia Naujųjų ir juos sutinka šiltai džiūgaudami bei sveikindami vieni kitus. Portugalijoje neretai organizuojami Naujametiniai vakarėliai mylimos šeimos ir giminių apsuptyje namuose arba draugų rate, pvz.: prabangiame restorane, bare ar klube. Kur sutikti Naujus Metus priklauso nuo kiekvieno žmogaus norų ir pageidavimų: kas nori sutikti Naujuosius ramiai ir jaukiai, renkasi namus su šeimyna, o tie, kurie nori palydėti senuosiu metus prabangiai ir išskirtinai, renkasi prašmatnią puotą ne namuose.

Nepaisant to, kad gyvename XXI-ame amžiuje, dauguma portugalų laikosi senovinių Naujametinių papročių. Pirmasis traukiantis dėmesį ir akį paprotys yra 12-a vynuogių. Laikrodžiui mušant dvylika, visos dvylika vynuogių yra suvalgomos. Kiekviena vynuogė valgoma tuo pat metu ir galvojant norą kiekvienam mėnesiui, užsigeriant šampanu. Ši senovinė naujametinė tradicija yra ypatinga ir yra tikima, kad visos dvylika mėnesių užtikrins laimę ir sėkmę ateinantiems metams.

Kalbant apie tirpstančius burnoje portugališkus patiekalus, neskaitant vynuogių, yra kiauliena, pateikiama Naujųjų išvakarėse. Šis paprotys grindžiamas idėja, klad kiaulės simbolizuoja progresą. Taigi kepta, paskrudinta kiauliena yra valgoma per Naujuosius Metus Portugalijoje. Taip pat neatsiejama virtuvės dalis yra ir žuvis. Tarp populiariausių žuvies patiekalų yra sūdyta menkė (Bacalhau). Labai svarbi stalo dalis yra ir desertai, pvz.: ryžių pudingas su cinamonu (arroz doce), saldūs tortai ir pyragėliai (pasteis de nata, bola de berlim, pão-de-ló).

Kita populiari Naujametinė portugalų tradicija, ypač žinoma Porugalijos šiaurinėje dalyje, yra vaikų Kalėdinės giesmės. Vaikai išeina į gatves dainuodami ir linksmina praeivius, kurie juos apdovanoja mažomis dovanėlėmis ar monetomis. Šis Naujametinis paprotys tęsiamas, kadangi yra tikima, jog giesmės neša laimę. Man ši tradicija atrodo labai miela ir turinti savo žavesio, nes ji nukelia į ankstesnius laikus, skatina prisiminti vaikystę ir kitus šiltus prisiminimus.

Neatsiejamas Naujųjų Metų šventės atributas yra triukšmavimas ir fejerverkų leidimas. Manoma, kad ši tradicija atėjo iš senovės laikų, kur triukšmas ir ugnis turėjo atbaidyti piktąsias dvasias ir atnešti sėkmę. Todėl ir šiai dienai portugalai išlaiko šia tradiciją. Kadanngi portugalams patinka kerintys pasirodymai, šou, triukšmavimas ir fejerverkai yra viskas, ko jie laukė visus metus. Per Naujametinį šventimą ryškūs, kvapą gniaužiantys saliutai yra paleidžiami į dangų, ir šią atrakciją sunku užmiršti. Mylimo ar artimo pabučiavimas vidurnaktį taip pat plačiai paplitusi tradicija. Ji siejama su meile ir švelnumu, kurie išliks per visus ateinancius naujus metus. Portugalai taip pat tiki laime ir sėkme, kurias atneša Naujieji Metai, todėl taipogi laikosi papročio vieni kitus šidingai pasveikinti ir palinkėti sėkmės ateinantiems metams.

Kaip matoma, Naujųjų Metų šventimas Portugalijoje yra tikrai smagus ir turintis savo išskirtinį žavesį. Nors kai kurie papročiai yra panašūs į kitų šalių (fejerverkai, šampano tostai, sėkmės palinkėjimas), tam tikros tradicijos, kaip antai, dvylikos vynuogių valgymas, giesmių giedojimas, išlieka išskirtiniai Portugalijos bruožai. Taigi garsiai ištarkime “Feliz Ano Novo!“ (“Laimingų Naujųjų Metų!”).

Elis Regina

2011-03-26T22:58:00.013+02:00

“She is the rare singer who can conjure an ocean of love trouble in the space between C and C-sharp” John Dougan

Elis Regina

Legendary Elis Regina was one of the most talented Brazilian female singers. This small and fragile dark haired artist amazed everyone with her pure voice which seemed effortlessly good to capture both intimacy and strength. What made her so special, was Regina’s ability to sculpt the soul out of each and every song she sang. Elis was capable of expressing the full spectrum of emotions easily and touchingly. With her perfection for singing and working in studio, Elis set standards for today’s Brazilian popular music scene. “Singing for me is a sacred,” said Elis Regina.

Regina brought a daylight to everything she did. She renewed samba and bossa nova classics. And in the late 1960s, she became a champion of the young Brazilian songwriters who were integrating elements of British and American rock. Her interpretations of songs such as Nada Sera Como Antes, by Milton Nascimento, helped bring attention to this new generation of talents — the movement known as Tropicalia. Regina’s album Elis&Tom (recorded with Antionio Carlos Jobim) has been called by many journalists and musicians one of the greatest Brazilian pop records ever made. Regina was a real professional. Mistress of the “first take” when recording , she expected the most of herself and those she worked with. This is the possible reason why she was nicknamed Pinmentinha (Little Pepper). Although not as politically active as other singers of her generation Elis was not shy about criticizing Brazil's military rule. During her gigs in Europe she told a journalist that her country was “being run by guerrillas”. Typically , this kind of expression would lead straight to jail, but Regina's huge popularity protected her from any government punishment. That just showed the great influence she had.

However, while her career was such a success, her personal life was full of mess. Two marriages ended in divorce, Elis had one child with Ronaldo Boscoli (João Marcelo) and two with César Camargo Mariano (Pedro and Maria Rita). After the end of her second marriage, she began using cocaine regularly, but managed to keep it hidden from her friends and family. In the 1982 Regina married for a third time and signed a new recording contract. On January the 19^th the same year she was found dead of alcohol and cocaine intoxication at age 36. Although her death was expected to be a suicide, there is no evidence proving that it was anything more than a tragic accident.

Over 100,000 grieving Brazilians came to a memorial concert in São Paolo to pay their final respects to this gifted singer. Her voice lives on, she remains an icon in Brazil, remembered with great love not only in her country but in the whole wide world , even here, in Lithuania.

I divorced, I played
I invested in, I gave up
If luck exists,
I do not know it, I never saw it

Elis Regina , Piligrimage (Romaria)

* * *

“Ji yra viena iš nedaugelio dainininkų, galinčių atverti meilės kančių vandenyną tarp C ir C diezo“ John Dougan

Elis Regina

Legendinė moteris , Elis Regina, yra viena populiariausių Brazilijos vokalisčių. Ši smulki ir trapi tamsiaplaukė mergina publiką pakerėjo skaidriu balsu, kuris sukuria ne tik intymią, bet ir aršią, kartais net agresyvią nuotaiką. Atlikėja pasižymėjo gebėjimu įkvėpti sielą kiekvienai dainai, kurią atlikdavo. Savo preciziškai ištobulintu vokalu ir atsakingu darbu studijoje Elis nustatė visiškai naujus standartus Brazilijos popscenai. „Dainavimas man yra šventas“ sakė Elis Regina.

Elis Regina gimė kovo septynioliktą dieną 1945 metais Porto Alegre, pietų Brazilijoje, vidurinės klasės atstovų šeimoje. Mergina buvo talentinga ir ambicinga nuo pat mažumės. Profesionaliai dainuoti ji pradėjo viename vaikų televizijos šou būdama tik dvylikos metų, o šešiolikos jau išleido savo pirmąjį albumą. Regina jau tada parodė savo aršų ir tvirtą charakterį – trokšdama koncertuoti naktiniuose klubuose, ji suklastojo gimimo liudijimą ir nuslėpė savo tikrąjį amžių. Reidų metu, kylančiai žvaigždutei nuo policijos tekdavo slėptis tualetuose ir persirengimo kambariuose. Dėka savo keistų ir madingų sceninių kostiumų bei virtuoziško Brazilijos bossa novos scenos grandų kūrinių interpretavimo, Elis kelias į šlovę ilgai neužtruko. Dar 1962 metais ji tapo klubo, kuriame koncertuodavo, absoliučia karaliene, o tų pačių metų pabaigoje Elis Regina pripažinta Metų atlikėja. 1965 metais pasirodydama Brazilijos Populiarios muzikos festivalyje, ji atliko Edu Lobo ir Vinicuis de Moraes’s prieštaringą dainą Arrastão. Atlikdama kūrinį Elis keistai kilnojo ir sukinėjo rankas; panašaus šokio niekas iki tol nebuvo matęs, tad jam iš karto buvo prilipintas pavadinimas – hELIScopter (lietuviškai tai būtų galima interpretuoti kaip reginsparnį :) -aut.past.) .Negana to, ji stovėjo kaip nukryžiuotoji, o kulminacijoje jos veidas pasruvo ašaromis.To užteko, kad per vieną naktį Elis Regina ,vietines reikšmės atlikėja, taptų svarbiausia šalies įžymybe.Tuo metu merginai buvo tik dvidešimt vieneri.

Regina atnešdavo sėkmę viskam, prie ko prisiliesdavo. Ji suteikė naujų spalvų ir skambesio tuo metu ypatingai populiariai sambai, bossa novai, ir toliau interpretuodavo Brazilijos estrados liūtų, tačiau kartu tobulindavo ir jaunų , pradedančių šalies kompozitorių bei muzikantų kūrinius. Vienas jų, Nada Sera Como Antes, parašytas Milton Nascimento, tapo atskaitos tašku jaunų kūrėjų eros pradžiai, judėjimui pavadinimu Tropicalia. Kartu su Antonio Carlos Jobin įrašytas albumas Elis&Tom kritikų ir melomanų iki šiol yra vadinamas vienu iš, jei ne pačiu geriausiu Brazilijoje kada nors išleistų albumų.

Elis Regina buvo tikra profesionalė. Ji turėjo sugebėjimą dainą tobulai atlikti ir įrašyti jau iš pirmo karto, tačiau tam reikejo daug pastangų ir rimties – ji buvo reikli ir sau, ir savo komandos nariams. Dėl šios savybės muzikantų tarpe ji buvo vadinama Mažuoju Pipiriuku (Pinmentinha ). Nors Regina nebuvo labai politiškai aktyvi, jai užteko drąsos gastrolių po Europą metu žurnalistams pareikšti, jog „ jos tėvynę valdo gorilos“. Paprastai tai būtų grėsę kalėjimu, tačiau Elis populiarumas apsaugojo ją nuo didelio valdžios keršto.

Nors kaip puikiai klostėsi talentingos atlikėjos karjera, asmeninis Elis Reginos gyvenimas buvo tikra sumaištis. Dvi iširusios santuokos padovanojo tris vaikus : João Marcelo ji susilaukė su Ronaldo Boscoli ,o Pedro ir Maria Rita su César Camargo Mariano . Po antrųjų skyrybų Elis susirgo sunkia depresija ir pradėjo vartoti kokainą, tačiau tai dar ilgą laiką pavyko nuslėpti nuo artimųjų. Tiesa išaiškėjo netrukus, kai 1982 metų pradžioje ji ištekėjo trečiąjį kartą bei pasirašė naują kontraktą, o vos po mėnesio buvo rasta mirusi. Mirties priežastis – narkotikų ir alkoholio perdozavimas. Elis tuomet buvo tik trisdešimt šešeri.

Į koncertą, surengtą San Paule pagerbti tautos numylėtinę, susirinko minios gedinčių gerbėjų - staigi netektis buvo skaudi visiems. Tačiau Elis Reginos balsas gyvuoja ir šiandien, garbinamas Brazilijoje ir mylimas visame plačiame pasaulyje.

People told me, however,...

to come here
to ask you…
peace for the troubles of mine

But as I do not know to pray
I just want to show you
My eyes, my eyes
My eyes

http://lyricstranslate.com

Fátima

2011-03-26T21:36:00.006+02:00

''Nossa Senhora do Rosario de Fatima'' (Our Lady of the Rosary of Fatima)

Fatima is a town, located in west central Portugal. The town itself has a population of 7,756 habitants and is not very big, nor industrial. Actually, in the past it was just a small rural village whose main product was olive oil. Nowadays Fatima's economy relies on religious tourism.

The small town of Fatima is one of the most visited Marian shrines, which welcomes millions of pilgrims and tourists from all over the world, particularly on the pilgrimage days in May and October. The interesting and unique fact about this town is, that unlike many of Europe's great Marian pilgrimage sites, the sanctity of Fatima dates not from the Middle Ages but only from early in the 20th century.

The legend of the town

The Blessed Virgin Mary, the Mother of God, appeared six times to the three shepherd children Lucia Santos and her cousins Jacinta and Francisco Marto near the town of Fatima, Portugal between May 13 and October 17, 1917. Appearing to the children, the Blessed Virgin told them that She had been sent by God with a message. She promised that Heaven would grant peace to all the world if Her requests for prayer, reparation and consecration were heard and obeyed.

The biggest event of Fatima, which drew 70,000 people from all parts of Europe occurred on the October 17. It was a rainy day. The apparition announced to the children that she was in fact Mary, the Mother of Christ. She asked that prayers be said for the end of World War I and that a church be built in her honor. She then vanished in a blazing light as Lucia cried out, "Look at the Sun" which, however, was hidden behind dark clouds. Many thousands of those gathered reported seeing a movement in the heavens as if the sun was whirling toward the earth and away again. Others reported feeling the ground shake powerfully beneath their feet. Mysteriously, after the spinning of the great body of light, the crowd found its clothing completely dry and the rains stopped.

Today, lots of believers or simply curious people are willing to see this sacred land. For those, this town has a considerable number of shops and stalls selling all kinds of religious articles, and the streets of the town have plenty of hotels, hostels and restaurants.

In conclusion, the great fame of Fatima, with more than two million pilgrims arriving a year, is not, however, due to the dogma and support of the dictatorial church by rather due to the place that Fatima holds in the hearts and minds of the common people of Portugal, Spain, France and other countries.

* * *

Fatima

Fatima – tai miestelis įsikūręs vakarinėje Portugalijos dalyje. Kartu su vos 7,756 gyventojais miestelis nėra nei itin didelis, nei pramoninis. Iš tiesų, praeityje tai tebuvo mažas kaimelis, kurio pagrindinis gaminamas produktas buvo alyvuogių aliejus. Šiandien Fatimos ekonomiką palaiko religinis turizmas.

Mažytis Fatimos miestelis yra viena lankomiausių Mergelės Marijos šventovių, sukviečianti milijonus piligrimų ir turistų iš viso pasaulio, ypač piligrimystės dienomis gegužį ir spalį. Įdomi ir išskirtiniė šio miestelio ypatybė ta, kad kitaip nei visų kitų didžiųjų Europos šventų vietų, Fatimos šventumas yra datuojamas ne nuo viduramžių, o nuo ankstyvojo XX amžiaus.

Miesto legenda

1917m. tarp gegužės 13 ir spalio 17 netoli Fatimos miesto, Švenčiausioji Mergelė Marija, Dievo Motina, šešis kartus apsireiškė trims piemenukams: Liucijai Santos, jos pusseserei Jacintai bei pusbroliui Franciskui Marto. Apsireiškusi Mergelė Marija vaikams paaiškino, esanti siųsta Dievo perduoti žmonijai žinios. Ji pažadėjo, kad Dangus dovanos taiką pasauliui, jei tik bus paklūsta jos prašymams melstis, atgailauti ir keistis.

Įsimintiniausias Fatimos įvykis, subūręs 70,000 žmonių iš visų Europos kraštų, įvyko spalio 17. Diena buvo lietinga. Apreiškimas įtikino vaikus tikrai esantis Kristaus Motina. Mergelė Marija paprašė, kad būtų kalbamos maldos pirmąjam pasauliniam karui baigti ir kad jos garbei būtų pastatyta bažnyčia. Po to ji išnyko ryškioje šviesoje. Liucija šaukė: „Pažiūrėkite į saulę!“ (kurią tuo metu visgi slėpė tiršti tamsūs debesys). Tūkstančiai susirinkusiųjų teigė matę tokį judėjimą danguje, jog atrodė lyg saulė suktųsi artyn ir tolyn nuo žemės. Kiti, tuo tarpu, sakėsi jautę žemę stipriai drebant po kojomis. Po šio didžiulio šviesos kūno sukimosi, lietus baigėsi ir minia mįslingai rado savo drabužius visiškai sausus.

Šiandien, daugybė tikinčiųjų arba tiesiog smalsių žmonių tikisi pamatyti šią šventą vietą. Visiems jiems Fatima siūlo daugybę parduotuvių ir prekyviečių, kur galima įsigyti įvairių religinių straipsnių, o taip pat čia galima rasti pakankamai daug viešbučių, nakvynės namų ir restoranų.

Pabaigai svarbu paminėti, kad Fatimos populiarumas, priviliojantis kasmet daugiau kaip du milijonus piligrimų, nėra sukurtas dogmų ar diktatoriškos bažnyčios. Fatima visų pirma yra garsi tuo, kad gyvuoja paprastų Portugalijos, Ispanijos, Prancūzijos ir kitų šalių žmonių širdyse.

Caravel

2011-03-25T15:46:00.009+02:00

The mid-to-late 15th century, called the Age of Discoveries, was an age in which European sailors and ships left the coastal waters of the Old World and started their adventure on the vast "green sea of darkness." First, Portuguese ships, then Spanish and finally, in the late 15th and early 16th centuries, British, French and Dutch ships set out to discover a world, a world they originally called the Other World, but eventually called the Mundus Novus - the New World.

Let‘s take a look at Portuguese ship caravel, often considered as a revoliutonary ship in sailing history, which helped the great explorers (such as Bartolome Diaz, Vasco da Gama, Pedro Álvares Cabral (the first european to see Brazil in 1500), Christopher Columbus) to discover new lands and cultures.

Caravel, shortly defined, is a small spanish or Portuguese sailing ship that had 2 or 3 masts, usually lateen-rigged (with triangular sails) used in 15^th and 16^th centuries. It is current opinion that the name caravela originated out of cįravo "small vessel” (Portuguese version of the greek karabos "beetle, lobster" or of Arab ship qārib).

During the 15th century the caravela was the ideal boat for the exploration of the Atlantic and the African coast. The caravel was developed based on existing fishing boats under the sponsorship of Prince Henry the Navigator of Portugal and soon became the preferred vessel for Portuguese explorers. Caravels were up to about 65 feet (almost 20 meters) long and could carry roughly 130 tons of cargo. Being smaller and having a shallow keel, the caravel could sail upriver in shallow coastal waters. Its economy, speed, agility, and power made it esteemed as the best sailing vessel of its time.

To date, there are no drawings or any detailed information on this type of ship, and only through paintings and descriptions we can currently imagine how they could have been at the time. During that period there were several types of caravels. From a two masted caravelćo - (ćo being here a diminuitive) - to the four masted caravela redonda (rounded caravel). They had main deck and after castle, with lateen sails, their sizes decreasing towards the stern. The crew varied between 6 and 100 men depending on the type of boat and duration of trip.

From the reign of King D.Joćo II onwards, these ships were armed with cannons on deck instead of the usual low calibre hand held artillery. It was also common use to have eyes painted on their bows, as there was at the time the belief, that they see thus their way. This tradition was maintained up to the present day, as one can witness on some of today's Portuguese fishing boats.
To deny other countries the access to recent technical knowledge and innovation which the caravela possessed, she was target of rigorous protection measures which, amongst others, forbid her sale to foreign buyers and denied the access to the carpenters who built her.

KARAVELĖ

Didžiųjų Atradimų amžius ( XVa. antra pusė) buvo laikotarpis, kai jūreiviai ir laivai iš Europos paliko Senojo Pasaulio pakrantes ir pradėjo savo nuotykius didžiulėje „žalioje tamsybės jūroje“. XV amžiaus pabaigoje ir XVI amžiaus pradžioje, visų pirma, portugalų laivai, vėliau – ispanų, galiausiai britų, prancūzų ir olandų laivai iškeliavo ieškoti pasaulio, kurį patys vadino Kitu Pasauliu, ilgainiui pramintu the Mundus Novus – Naujuoju Pasauliu.

Pažvelkime įdėmiau į portugalų laivą – karavelę, dažnai buriavimo istorijoje laikoma revoliuciniu laivu, kuri padėjo žymiems atradėjams (kaip Bartolome Diaz, Vasco da Gama, Pedro Álvares Cabral (pirmasis europietis įkėlęs koją Brazilijoje 1500 metais) bei Kristupas Kolumbas) atrasti naujas žemes ir kultūras.

Trumpai apibrėžiant, karavelė – tai XV ir XVI amžiuje naudotas nedidelis portugalų ar ispanų buriavimo laivas, turėjęs du arba keturis stiebus, dažniausiai su trikampio formos burėmis. Manoma, kad pavadinimas karavelė kilęs iš port. Cįravo „mažas burlaivis“ (portugališka graikiško žodžio karabus „vabalas, omaras“ ar arabiško burlaivio qirab versijos).

XV amžiuje karavelė buvo idealus laivas tyrinėjant Atlanto vandenyno ir Afrikos pakrantes. Karavelė buvo išvystyta pagal egzistavusius žvejybos laivus, finansuojant Portugalijos princui Henrikui Jūreiviui, ir greitai tapo pagrindiniu portugalų tyrinėtojų burlaiviu. Karavelės buvo apie 20 metrų ilgio ir galėjo gabenti maždaug 130 tonų svorio krovinius. Būdama mažesnė ir plokščiadugnė, karavelė galėjo plaukioti pasroviui sekliais krantų vandenimis. Jos taupumas, greitis, judrumas ir jėga pavertė ją geriausiu to meto burlaiviu.

Iki šiol nėra jokių brėžinių ar išsamios informacijos apie karavelę, ir tik per piešinius ir aprašymus mes galime įsivaizduoti kaip jos atrodė tuomet. Per tą laikotarpį būta kelių tipų karavelių. Nuo dvistiebės caravelco – (co – čia diminutyvas) iki keturstiebių caravela redonda ( apvali karavelė). Jos turėjo pagrindinį denį ir užpakalinį bokštą, su trikampėmis burėmis, jų dydžiai mažėjo link laivagalio. Įgula varijavo nuo 6 iki 100 žmonių, priklausomai nuo laivo tipo ir kelionės trukmės.

Nuo karaliaus D.Joco II karaliavimo, karavelės buvo apginkluotos patrankomis denyje vietoj įprastų žemo kalibro rankoje laikomos artilerijos. Taip pat buvo įprasta piešti akis ant laivo priekio, kadangi buvo tikėta, jog taip karavelės matys savo kelią. Ši tradicija yra išlikusi iki šiol, pieštas akis galima pastebėti ant kai kurių šiandienos portugalų žvejybos laivų. Kad kitos šalys neperimtų su karavele atsiradusių inovacijų, techninės pažangos, buvo imtąsi įvairių šių burlaivių saugojimo priemonių, kaip pavyzdžiui, uždrausta karaveles parduoti užsienio pirkėjams ir nesuteikti galimybės pasitelkti dailides, kurie jas statė.

Tara Perdida

2011-03-24T19:02:00.005+02:00

Tara Perdida is a Portuguese punk rock band composed of 5 members: João Ribas (vocals), Ruka (guitar), Ganso (guitar), Jimmix (bass) and Rodrigo (drums), it was originally an underground project, but upon the release of their last album, Lambe-Botas, they have become commercially successful, especially among young generations.

Tara Perdida formed when João Ribas, after leaving Censurados (a pioneering

punk band in Portugal) wanted to create another Portuguese punk rock band, and other bandmantes, Ruka and Orélio had the same goal. So they joined, in 1995 and formed Tara Perdida. Since then Tara Perdida has released five studio albums: Tara Perdida (1996), Só Não Vê Quem Não Quer (1998), É Assim...(2002),Lambe-Botas(2005), and Nada a Esconder (2008).

Tara Perdida is probably the most successful surviving Portuguese punk rock band (albeit not as successful as Peste&Sida or even Censurados on their heyday, but these bands disappeared or stopped playing punk), and has on several notable occasions: opened NOFX and The Offspring concerts

. A DVD was released in December 2007, featuring a recent live performance in Almada. A studio album was also recently released in the beginning of 2008.

The band featured in the opening line-up of the 2008 Lisbon, (Portugal), Super Bock Super Rock festival as guests of Iron Maiden.

Tara Perdida yra portugalų pankroko grupė, sudaryta iš 5 narių: João Ribas (vokalas), Ruka (gitara), Ganso (gitara), Jimmix (bosinė gitara) and Rodrigo (būgnai). Ši grupė pradėjo nuo undergroundo su mažu klausytoju ratu, bet kai pasirodė jų pirmasis albumas Lambe-Botas, jie tapo gerai žinomi, ypatingai tarp jaunų žmonių.

Tara Perdida susiformavo kai João Ribas, palikęs grupę Censurados (pirmoji pankroko grupė Portugalijoje), norėjo sukurti kitą pankroko grupę, ir kiti grupės nariai, Ruka and Orélio, turėjo tą patį tikslą. Taiga, jie visi susijižungė 1995 metais ir taip atsirado grupė Tara Perdida. Nuo to laiko Tara Perdida įrašė 5 albumus: Tara Perdida (1996), Só Não Vê Quem Não Quer (1998), É Assim... (2002),Lambe-Botas (2005), ir Nada a Esconder (2008).

Tara Perdida yra tikriausiai pati sėkmingiausia išlikusi pankroko grupė Portugalijoje (nors ir netokia sėkminga kaip Peste&Sida ar net Censurados jų šlovės viršūnės laikotarpiu, bet šios grupės išnyko ar nustojo groti pankroką). Tara Perdida apšildė tokias įžymias grupes kaip NOFX ir The Offspring. DVD iš gyvo pasirodymo Almadoje buvo išleistas 2007 metų gruodį. Studijinis albumas buvo išleistas 2008 metų pradžioje.

Grupė apšildė Iron Maiden Super Bock, Super Rock festivalyje, vykusiame 2008 metais Lisabonoje.

Carmen Miranda

2011-03-23T17:29:00.004+02:00

CARMEN MIRANDA (9 FEBRUARY 1909 - 5 AUGUST 1955) was a Portuguese samba singer, Broadway actress and a Hollywood film star. She will always be remembered best for her outrageous tropical outfits and hat with "bowl of fruit". Her family moved to Brasil when Miranda was still a baby, so she is sometimes referred to as Brazilian, although she was born in Portugal. They settled in Rio de Janeiro, where Miranda went to severeal auditions for entertainment shows, sung at parties and festivals, worked in a boutique shop where she learnt how to make hats and later founded her own business of hats which was very successful. She recorded her first album after signing a contract with a German recording company in 1929. Later, she signed a contract with Radio Mayrink Veiga and became very popular in Brasil, resulting with an offer to sign a contract with RCA Records. She continued her career as a samba singer and ten years later she was invited to New York to perform in Broadway. Miranda made her actress debut in a documentary film called "A Voz Do Carnaval" in 1933. Miranda signed a movie contract in Hollywood in 1939. By 1946, she was the highest-paid entertainment in Hollywood. She acted in fourteen Hollywood films between 1940 - 1953 and was called the Brazilian Bombshell. All in all, she appeared in 22 films during her career as an actress. She is remembered as always wearing platform sandals and hats made of fruit, becoming famous as "the lady in a tutti-frutti hat". Her last film she acted was "Scared Stiff" in 1953. Miranda was married to a not successful film producer from Detroit David Alfred Sebastian. In 1948 she became pregnant, but lost her baby in one of the shows. There were many problems in her marriage, but she did not want to divorce because she was a strong Catholic. In the later years of her life she was smoking and drinking alcohol constantly and even started taking drugs, which contributed to her death. She died in 1955 after a second heart attack at her home in Beverly Hills.

TRANSLATION INTO LITHUANIAN

Carmen Miranda (1909 Vasario 9 - 1955 Rugpjūčio 5) buvo portugalų sambo dainininkė, Brodvėjaus aktorė ir Holivudo filmų žvaigždė. Ji išliks visų atmintyje dėl savo iššaukiančio tropinio apsirengimo stiliaus ir skrybėlėm, kurias puošė "vaisių indas". Jos šeima persikraustė į Braziliją, kai Miranda buvo dar kūdikis, todėl kartais žmonės ją palaiko brazile, nors tikroji jos gimimo vieta yra Portugalija. Ji su šeima įsikūrė Rio de Žaneire, kur ji dalyvavo pramoginių laidų kastinguose, dainavo vakarėliuose ir festivaliuose, dirbo boutique parduotuvėje, kurioje išmoko gaminti skrybėles ir vėliau pati įkūrė skrybėlių biznį, kuris buvo itin sėkmingas. Miranda įrašė pirmąjį savo albumą, kai pasirašė sutartį su viena Vokietijos įrašų kompanija 1929 metais. Vėliau ji pasirašė kontraktą su Radio Mayrink Veiga ir tapo labai populiari Brazilijoje, todėl RCA Records pasiūlė bendradarbiauti. Miranda tęsė sambos dainininkės karjerą ir po 10 metų buvo pakviesta atvykti į Niujorką vaidinti Brodvėjuje. Miranda pirmą kartą pasirodė kaip aktorė filme "A Voz Do Carnaval" 1933 metais, o 1939 pasirašė sutarį Holivude. 1946 metais ji buvo pripažinta kaip daugiausia uždirbanti Holivudo žvaigždė tarp moterų. Tarp 1940 - 1953 metų ji suvaidinio 14 filmų. ir buvo vadinama Braziliška Sensacija. Apskritai, ji suvaidino 22 filmuose. Miranda įsiminė kaip dėvinti basutes su platformom ir nešiojanti skrybėles su vaisiais, todėl buvo praminta "panele su tutti-frutti skrybėle". Paskutinis filmas, kuriame Miranda suvaidino, buvo "Scared Stiff" 1953 metais. Miranda buvo ištekėjusi už nenusisekusio filmų prodiuseriu iš Detroito Davidu Alfredu Sebastianu. 1948 ji tapo nėščia, tačiau prarado savo kūdikį viename iš pasirodymų. Santuokoje buvo labai daug nesklandumų, bet Miranda nenorėjo skirtis, nes buvo stipri katalikė. Paskutiniais savo gyvenimo metais ji pradėjo labai rūkyti ir gerti alkoholį, net vartodavo narkotikus, kurie prisidėjo prie jos mirties. Miranda mirė 1955 metais po antrojo širdies infarkto savo namuose Beverli Hilse.

Ponta do Pico

2011-03-22T20:21:00.000+02:00

If, after reading the title of this article, you still remember the mount’s name than I must congratulate you - you already know the name of the highest mountain in Pico island, in the Azores, in Portugal and even in the Mid-Atlantic Ridge. Yes indeed, it’s Pico.

The volcane of Pico is 2351 metres high above the sea level. This altitude makes it the highest point, higher more than twice than any other peak in the Azores. Classified nature reserve in 1972, this massive volcano and Pico island are the youngest volcano island in the Azores group at a mere 300 000 years. We can compare this youngster with Santa Maria, the oldest island of the Azores, which is about 7 million years old.

This colossal mountain is topped by a round crater with a perimeter of about 700 m and a depth of only 30 m, peaked on its north-western extremity by a 70 m high volcanic cone, the Pico Pequeno with some fumaroles at its foot. The furmaroles, openings which emit steam and gases, proof that there is still volcanic activity. The volcano erupted last in 1712.

If you want a closer look to the mount Pico there’s no better way than climbing it. It will take you two and a half hours if you are an experienced mountaineer, or more than four hours if your just a curious tourist. And here’s a tip: check the weather before coming. The clouds and wind could arrive very quickly and as they don’t have any marks on the way, it is easy to be lost. In winter the volcano wears a snowy cap, so it can be quite treacherous.

Upto around 1200 m the plateau is covered in thick forests, but as you move higher the landscape changes to shrub, which ends at about 2000 m. After that only the stark lava remains. Everyone who gets on top of Pico is rewarded with truly spectacular, unforgettable and indescribable views over the Atlantic and neighbouring islands (Faial, São Jorge, Graciosa and Terceira).

See a bigger map

Jei vis dar prisimenate šio straipsnio pavadinimą, tuomet privalau jus pasveikinti - jūs jau žinote aukščiausio kalno Pico saloje, Azorų salyne, Portugalijoje ir netgi vidurio Atlanto kalnagūbryje pavadinimą. O taip, tai - Pico.

Pico ugnikalnio aukštis siekia 2351 metrą virš jūros lygio. Šio aukščio dėka tai yra aukščiausia viršukalnė Azoruose, daugiau nei dvigubai aukštesnė už bet kurį kitą tašką šiame salyne. 1972-siais paskelbtas gamtiniu draustiniu, šis didžiulis ugnikalnis bei Pico sala yra tik 300000 metų senumo, taigi, - jauniausia vulkaninė sala Azoro salų grupėje. Kad tai įrodytume, galime salos amžių palyginti su seniausia sala Azoruose - Santa Maria, o jai yra maždaug 7 milijonai metų.

Šio nuostabaus kalno viršūnėje yra apskritas krateris, kurio perimetras - 700 metrų, o gylis siekia 30 metrų. Jo šiaurės vakariniame krašte yra 70-ties metrų aukščio vulkaninis kūgis Pico Pequeno, kurio papėdėje yra fumarolių. Fumarolės (garų ir dujų šaltiniai) rodo, kad ugnikalnis, kurio paskutinis išsiveržimas įvyko 1712 metais, yra vis dar aktyvus.

Jei norite geriau susipažinti su Pico kalnu, to nepadarysite geriau nei užkopdami į jo viršūnę. Patyręs alpinistas šiai kelionei sugaištų maždaug dvi su puse valandos, na, o smalsiam turistui tikriausiai prireiks daugiau nei keturių valandų. Prieš kopiant į kalną patartina pasidomėti orų prognozėmis: kadangi kalno šlaituose nepažymėtos trasos, netikėtai atplaukus debesims ar pakilus stipriam vėjui lengva pasklysti. Žiemomis ugnikalnio viršūnė pasidengia sniegu, o tai taip pat gali lengvai suklaidinti keliautojus.

Iki maždaug 1200 metrų aukščio ribos kalną dengia tankūs miškai, kylant aukščiau juos pakeičia krūmokšniai. Apytiksliai nuo 2000 metrų ribos plyti vien tik plikos lavos laukai.

Kiekvienas, užkopęs į Pico viršūnę, yra apdovanojamas įspūdingais, nepamirštamais ir neaprašomais Atlanto vandenyno bei gretimų salelių - Faial, São Jorge, Graciosa ir Terceira,- vaizdais.

Tautvydė Švedaitė

2011-01-20T19:32:00.001+02:00

Eu sou Tautvydė Švedaitė. Os amigos chamam-me Tautvė ou Tote. Eu tenho 20 anos. Eu estudo Biblioteconomia e ciência da informação. Eu sou lituana, nascida em Vilnius. Tenho uma família muito grande: pai, mãe, irmã, sobrinha e cunhado. Eu realmente amo animais. Eu tenho um gato, um cachorro e dois papagaios. Sou uma pessoa muito simpática, engraçada e, às vezes frenética como o diabo. Olá a todos!

Žydrė em Bérgamo

2011-01-18T03:32:00.004+02:00

Olá! Chamo-me Žydrė. Eu gosto muito de viajar. Em Novembro eu e a minha amiga Gracija fomos a Itália. Nós visitámos Bérgamo, Milão - capital da moda e Verona - cidade do amor. Todas as cidades são bonitas, mas Bérgamo é a mais bela.

A cidade do Bérgamo é constituída por duas partes: cidade nova e cidade velha - Cita Alta. A cidade nova está cheia de casas, bancos, empresas, etc. Cita Alta - cidade velha é muito diferente. A cidade está em cima da montanha. Na cidade há um grande número de antigas igrejas, prédios e uma citadela. Na cidade está o parque. O parque está na borda da montanha. A cidade parece que está numa névoa, nas nuvens. A cidade de Bérgamo parece de conto de fadas.

Eu gostaria de visitar a cidade novamente.

Saudosismo / Saudosism

2011-01-15T17:47:00.000+02:00

O saudosismo é um movimento estético português que tem raízes ainda no século dezasseis. O ponto culminante do saudosismo literário foi o primeiro quarto do século vinte.

Como diz um dos mais famosos investigadores e, ao mesmo tempo, representadores do saudosismo Teixeira de Pascoães, o saudosismo, que, como a expressão, vem da palavra saudade, um termo especifico representando a nostalgia exclusivamente portuguesa, é uma característica inseparável da mentalidade portuguesa, uma forma especial de relação entre a pessoa e a ambiente, que já há séculos está representada na literatura portuguesa. O saudosismo encarna um sentimento colectivo, que muitas vezes ultrapassa o nível material, uma nostalgia dos elementos tal místicos qual reais do passado. O saudosismo encarna a grandeza do império morto, a alma dos conquistadores, os sentimentos do século de ouro, a ligação entre a nação e a historia dela, entre o presente e o passado.

O saudosismo é algo que têm só os portugueses, algo, que encarna o pessimismo, o tradicionalismo e a religiosidade, as características tão comuns à gente portuguesa. O saudosismo é algo natural, não pode ser adquirido. Uma confiança natural em rei que é nu, em Deus, que nem existe, uma reencarnação do passado para o futuro, um presente que nunca e por ninguém será recebida.

________________

Saudosism is an esthetic Portuguese movement that has roots in the sixteenth century. So called literary saudosism was at its peak in the first quarter of the twentieth century.

According one of the most famous investigators, and, at the same time, representatives of saudosism, Teixeira de Pascoães, saudosism, that, as an expression, comes from a word “saudade”, that is a specific term representing kind of Portuguese nostalgia, is an inseparable characteristic of the Portuguese mentality, a specific form of relation between a person and an environment, which for centuries has been represented by Portuguese literature. Saudosism embodies a collective sentiment, that occasionally trespass the material level, nostalgia of mystical or real elements of the past. Saudosism embodies the greatness of the dead empire, a soul of conquerors, the sentiments for the golden age; it represents the link between the nation and its history, between the present and the past.

Saudosism is an exclusively Portuguese feature, which represents the Portuguese traditionalism, religiosity and pessimism. Saudosism is natural, hardly possible to acquire. A natural belief in the nude king, in God, that doesn’t exist, in the reincarnation of the past in the future, a present that will never be given to anybody.

Greta Toločkaitė

Tourada

2011-01-15T17:10:00.000+02:00

Work of Kristina Baturinaite:

http://kristina-tourada.blogspot.com/

Siauliai

2011-01-14T21:05:00.002+02:00

Olá! Chamo-me Neringa. Eu moro em Vilnius, mas eu sou de Siauliai. Esta é a quarta cidade da Lituânia. Siauliai é conhecida pela Colina das Cruzes que esta perto.

O primeiro lugar a visitar na cidade é o lago Talsos. É um lugar bonito, com uma escultura de metal de uma raposa. Lá você pode alugar um barco e nadar. Se você vem à minha cidade tirar uma foto com uma raposa de metal deve tirar outra com a famosa escultura de Siauliai – o garoto de ouro. Em Siauliai há muitas possibilidades para ocupar o tempo: bares, discotecas, museus, exposições.

O Museu dos Gatos é a único na Lituânia. Há muitas esculturas, pinturas e poemas sobre gatos de vários países. Há um gato chamado Mikis e sua esposa chamada Filomena que recebem sempre os visitantes no museu.

Eu acredito que todos vão encontrar um lugar e bonito em Siauliai e todos são bem vindos.

Edgar and Rafael Morais

2011-01-09T21:09:00.005+02:00

They are twin brothers born in Coimbra(Portugal)on 25 June, 1989. They both become actors, known in Portugal, though living in Los Angeles and speaking fluently in Portuguese, English, French and Spanish.
Edgar Morais began acting at the age of 14 appearing in a variety of plays including "The Tragedy of Julius Caesar" by William Shakespeare, winner of a European Golden Globe for Best Theatrical Show of The Year and Best Ensemble Cast. At the age of 17 Edgar starred in the feature "From Now On"(2007), winner of the Audience Award at Rio De Janeiro Film Festival. In 2009 he was cast in the feature film "Fault Line" (2009/I) directed by Luke Eberl, and in the NBC shows "Ctrl" (2009) directed by Robert Kirbyson and "FCU: Fact Checkers Unit" (2010) directed by Dan Beers.
Rafael Morais began acting at the age of 14 as well. Before the release of Rafael's first feature film "Um Amor de Perdição"(2008) he starred in a variety of plays. At the age of 18 he was cast as the lead in the feature film "How to Draw a Perfect Circle "(2009) directed by Marco Martins, critically acclaimed director who received several awards at different film festivals such as Cannes Film Festival, Mar del Plata Film Festival, European Film Awards among others, followed by "Blood of My Blood"(2011), directed by 'Joao Canijo' who also received a variety of prizes at Cannes Film Festival and Venice Film Festival for most of his films. Rafael Morais won the "Best Young Actor Prize" at the 2009 Estoril Film Festival.
At the age of 17 twins moved to Los Angeles where they now reside. I think they have a promising career in Hollywood, maybe some day they will become most famous actors of Portugal. Who knows..

Tudo é Possível! (Aušra)

2011-01-03T00:18:00.003+02:00

Olá, eu chamo-me Aušra e tenho vinte e dois anos. Eu sou da Lituânia e vivo em Vilnius. Agora está muito frio no meu país, temos neve por todo o lado o que torna tudo branco. A Lituânia é um país maravilhoso de inverno devido à sua beleza!
No verão passado estive em Portugal. Eu gosto muito de Portugal e eu penso que este país é um dos mais lindos de todo mundo! Agora eu estou a aprender português mas posso dizer que não é fácil. Eu quero falar bem português!
Eu tenho um sonho muito grande, ir para África! Eu estou segura que um dia o meu sonho se realizará. A minha frase favorita é “a única maneira para alcançar o impossível é acreditar que é possível”. Eu sei que muitas pessoas falam português em África o que é muito bom para mim. Felicidades!

Moonspell

2010-12-22T21:40:00.011+02:00

Moonspell is a Portuguese gothic metal band with death metal, doom metal and black metal elements, formed in 1992.Band reached the Portuguese top first with their album Sin/Pecado, and were, along with Metallica and Iron Maiden, the only metal band to reach the first place of the Portuguese charts after the release of their album, Memorial, in 2006. With Memorial, Moonspell also became the first Portuguese heavy metal band to have a record certified gold status.

Members:

Fernando Ribeiro (Langsuyar)

Miguel Gaspar (Mike/Nisroth)

Ricardo Amorim (Morning Blade)

Pedro Paixão (Passionis/Neophytus)

Aires Pereira (Ahriman)

After the release of mini-album „Under the Moonspell“, Moonspell signed with Century Mediafor six CDs.“Wolfheart“ was recorded in Germany with producer Waldermar Soychta and was released in 1995 and was followed by a European tour..For 1995's „Irreligious“, the band again recorded with producer Waldemar Sorychta. While previous album was considered black metal, this one fell into the genre of gothic metal. The song "Opium" became the first Moonspell single. It quoted one of Portuguese poet Fernando Pessoa's heteronyms, Alvaro de Campos, on his poem "Opiário", and its music video featured the character of poet writing in a bar with the band playing.

In 2003, the band released “The Antidote“, with Niclas Etelävuori from Amorphis playing as a session musician on the bass guitar. The album was released with a book with the same title written by Portuguese writer Jose Luis Peixoto. Both the CD and book share the same concept and story and each song in the CD is sister to a chapter in the book that enhances the story in the lyrics. "Everything invaded" was released as a single and music video. The band toured extensively around the world, playing at Rock in Rio Lisbon in 2004, a concert that brought them to more mainstream attention in Portugal.

In early 2004 the band recorded a cover of the jazz standard "I'll see you in my dreams" for the soundtrack of a Portuguese horror movie of the same name. There is an official music video of this song featuring footage from the film itself.

Moonspell is reported to be working on a new album, aimed to be released in 2011. Fernando described the music as "the most exciting, sexiest, darkest, heaviest and catchiest stuff we've written in ages!"

Moonspell – muzikos grupė iš Portugalijos, propaguojanti death metal, doom ir black metal žanrą. Grupė susikūrė 1992 – metais. Protugalijos muzikos topus Moonspell pirmą kartą pasiekė su albumo Sin/Pecado. O 2006 - aisiais išleidę albumą „Memoria“l kartu su „Metallica“ ir „Iron Maiden“ buvo vienintelės tokios metalo grupės, kurios pasiekė pirmąsias vietas portugalų populiariausiųjų įrašų sąraše. Su šiuo albumu Moonspellai tapo pirmąją portugališka sunkiojo metalo grupe, turinčia auksinį albumą.

Po to, kai išleido mini albumą „Under the Moonspell“, grupė pasirašė sutartį su „Century Media“ – šešiems diskams. „Wolheart“ albumas buvo įrašytas Vokietijoje su prodiuseriu Waldemaru Sorychta ir su šiuo albumu grupė pradėjo turą po Europą. Tais pačiais metais grupė įrašė albumą „Irreligious“, kai anas albumas buvo paremtas back metal, šis linko prie gothic metal žanro. Daina „Opium“ tapo pirmuoju Moonspell singlu. Jis citavo vieną iš portugalų rašytojo Fernando Pessoa heteronimų, Alvaro de Campos poemą „Opiario“. Klipe vaizduojamas poetas, ateinantis į barą, kuriame rašo eilėraštį, o grupė groja greta.

2003 – aisiais grupė išleido albumą „The Antidote“ su laikinai prisidėjusiu Niclas Etekavuori iš „Amorphis“, grojančiu bosine gitara. Albumas buvo išleistas kartu su knyga, parašyta portugalų rašytojo Jose Luis Peixoto. Tiek knyga, tiek albumas yra vieno konteksto: kiekviena daina yra tarsi sesuo knygos skyriui, kuris sustiprina istoriją eilėraščiuose. „Everything Invaded“ buvo išleistas kaip atskiras muzikos video. Tuo metu grupė intensyviai gastroliavo aplink pasaulį, o 2004 – aisiais grojo Lisabonoje taip sulaukdami meinstrymo reakcijos Portugalijoje.

2004 – aisiais grupė įrašė koverį standaritein džiazo dainai „I‘ll see you in my dreams“, skirtą portugalų siaubo filmo garso takeliui. Yra oficialus šitos dainos video, kuriame rodomi to filmo kadrai

Šiuo metu Moonspell dirba su naujuoju albumu, kuris turėtų pasirodyti 2011 – aisiais. Fernando

sako, kad tai labiausiai jaudinanti, seksualiausia, tamsiausia ir sunkiausia muzika, kurią jie kada nors yra kūrę.

Also in:

http://www.youtube.com/watch?v=SP3M-Et52N0

http://www.youtube.com/watch?v=fF85-dIllPU&feature=related

http://www.youtube.com/watch?v=XoooX3OVGoI

http://www.youtube.com/watch?v=V11A5-QA364

Jurga Tumasonytė

estudo-V

Os três porquinhos - a peça!

Olá!

Olá, chamo-me Vilma

Olá!

Olá

Olá! Sou a Artura...

Olá! Sou a Gabriele...

Macau

Democratic Republic of Timor-Leste

Mozambique

Cabo Verde

Angola

Olá! Chamo-me Milda...

Olá a todos! Chamo- me Giedrė...

Olá! Chamo-me Laura Linartaitė...

Um pouco sobre mim... Chamo-me Jūratė...

Eu sou a Monika Zavistanavičiūtė...

Introdução (Akvilė Vaiginytė)

Rūta Kaminskaitė: de mim.

how to write the portuguese accents in computer...

Alina Ihnatenko. De mim...

ALUNOS 2010 - 2011

THE BIGGEST DATABASE IN LITHUANIAN ABOUT PORTUGAL

Kviečiame į naują kursą ,,Contemporary Portuguese Culture: The period of pos-revoliution'', kurį Filologijos semestre rudenį skaitys lektorius Nuno G.

Bacalao (codfish) / Bacalao (menkė)

Portugalijos vėliava/ Flag of Portugal

Drug policy of Portugal

Community of Portuguese Language Countries

Portuguese language

In the street

The Weather

Travel & directions

The Portuguese Empire

Guimarães

The Coco

Aveiro

Simona

Lura.The Cape Verdean Singer

Discography (albumai): ''Nha Vida'' (1996) ''In Love'' (2002), ''Di Korpu Ku Alma'' (2005),''M'bem di fora'' (2006),''Eclipse'' (2009).

RICARDO COSTA (the filmmaker)

Coa Slėnis, Menas Uolose

Coa Valley, Rock Art

Elis Regina

I divorced, I playedI invested in, I gave upIf luck exists,I do not know it, I never saw it

Elis Regina , Piligrimage (Romaria)

Fátima

Caravel

Tara Perdida

Carmen Miranda

Ponta do Pico

Tautvydė Švedaitė

Žydrė em Bérgamo

Saudosismo / Saudosism

Tourada

Siauliai

Edgar and Rafael Morais

Tudo é Possível! (Aušra)

Moonspell

Moonspell is reported to be working on a new album, aimed to be released in 2011. Fernando described the music as "the most exciting, sexiest, darkest, heaviest and catchiest stuff we've written in ages!"

I divorced, I played
I invested in, I gave up
If luck exists,
I do not know it, I never saw it