The cork oak

The cork oak (also known as quercus suber) is a significant part of the Portuguese culture. Portugal is the biggest cultivator of cork oaks and its production is famous all over the world.

The cork oak is an evergreen shade tree that can reach 75’ tall and grow shiny dark green leaves. The most suitable climate for the plant is the Western Mediterranean.  The ideal conditions consist of evenly distributed rainfall, dry periods with atmospheric humidity, mild winters and deep soils. Therefore, there is no surprise that the largest forests of the cork oak grow in Portugal. In fact, every year it releases half of the world’s production of cork (approximately 310,000 tons). It is claimed that cork oaks of the best quality grow in the central and southern regions of the country such as the province of Algarve and some parts of Alentejo.

Cork is famous for many good qualities. First of all, it is extremely light, compressible, elastic and flexible material, highly resistant to moisture, liquid and other substances. Moreover, it is a poor conductor of electricity, sound and heat. What is more, cork is also proof against most chemical substances and has high durability. Therefore, the government of Portugal protects the species and has prohibited cut the trees down more than once every nine years.

A great durability and elasticity of the material allow to create any kind of products (it depends only on one’s imagination): starting from musical instruments, shoes, bricks, cricket balls and finishing with laser printers, linoleums and fairings. Nevertheless, cork is mostly used in wine bottling. Cork stoppers became popular in 17 century when glass bottles were invented.  Since then the stopper industry has expanded all over the world and these days cork is also used for bottles of beer, mineral waters and fruit juices.

The Portuguese have very old wine drinking traditions, so we can imagine how every small detail (including a cork stopper) is significant. Therefore, the cork oak has a very important role in the economy and culture of Portugal and this fact should be known and accepted by every tourist or visitor of the country.

 

                                                     

                                                                     Kamštinis ąžuolas

  Kamštinis ąžuolas (taip pat žinomas kaip quercus suber) yra neatsiejama portugalų kultūros dalis. Portugalija yra didžiausia kamštinių ąžuolų augintoja ir jos produktai yra žinomi visame pasaulyje.

  Kamštinis ąžuolas yra amžinai žaliuojantis, plačių lapų medis, galintis užaugti netgi iki 75 metrų aukščio. Tinkamiausias klimatas – Vakarų Viduržemio. Idealias sąlygas sudaro tolygus kritulių pasiskirstymas, sausi periodai su drėgnomis oro masėmis, šiltos žiemos ir derlingas dirvožemis. Todėl nenuostabu, kad didžiausi kamštinių ažuolų miškai auga Portugalijoje. Kiekvienais metais ji pagamina pusę visos pasaulio produkcijos iš šių medžių. Teigiama, kad aukščiausios kokybės kamštiniai ąžuolai auga centriniuose bei pietiniuose šalies regionuose, kaip Algarve provincijoje bei kai kuriose Alentejo dalyse.

  Kamštinio ąžuolo žievė pasižymi daugeliu gerų savybių. Visų pirma, tai ypač lengva, suspaudžiama bei elastiška medžiaga, atspari drėgmei. Be to, ji prasta elektros laidininkė, nepraleidžia garso bei karščio.  Taip pat tinkamai apsaugo nuo bet kokių cheminių medžiagų, pasižymi patvarumu. Todėl Portugalijos vyriausybė ypatingai prižiūri ir saugo šią augalų rūšį, netgi išleido įstatymą, draužiantį kirsti medžius daugiau negu vieną kartą per devynerius metus.

  Dėl kamštinio ąžuolo žievės nepaprasto elastingumo bei tvirtumo galima sukurti bet kokį produktą (viskas priklauso nuo vaizduotės): pradedant muzikos instrumentais, batais, plytomis, kriketo kamuoliais ir baigiant lazerio spausdintuvais, linoleumais bei aptakais. Tačiau ši materija daugiausiai naudojama vyno butelių užkimšimui. Pirmieji kamščiai buvo pradėti naudoti tik XVII amžiuje, atsiradus stiklniams buteliams. Nuo data kamščių gaminimo industrija išplito po visą pasaulį ir šiais laikais kamščiai naudojami ne tik vyno, bet ir alaus, mineralinio vandens bei sulčių buteliams.

  Portugalai turi labai senas vyno gėrimo tradicijas, todėl kiekviena detalė (įskaitant butelio kamštį) yra labai svarbi. Todėl kamštinis ąžuolas atlieka didelį vaidmenį tiek portugalų kultūroje, tiek ekonomikoje. Tai yra faktas, kurį turėtų žinoti ir suprasti visi šios šalies turistai ir lankytojai.

Guimaraes Castle

Guimaraes Castle is usually described as one of the mythical territories in Portugal. The castle is a popular tourist destination because of its historical connection with the inevitable emergence and shaping of the Portuguese nation. In fact, the Guimaraes Castle is often called the cradle of the nation because it is located where D. Afonso Henriques was born and raised and where he planed to battle for the independence of the province of Portugal in the 12th century. After some time he became the first Portuguese king.

The history of Guimaraes Castle began in 968, when the Countess of Galicia - D. Mumadona Dias ordered the construction of the fortress, whose main mission was to protect the local population and the existing monastery from raids by the Vikings and Normans from the shore and Arabs who attacked the South.

In the 11th century the fortress Guimaraes had a solid defensive structure. At that time, Count Henrique took control of the local province, which was entrusted by King Alfonso VI of Leon. The existing tower and wall were reinforced and supplemented, as well as, the retaining walls were reinforced at the same time with the original fence and wall.

In 1129 D. Afonso Henriques proclaimed the independence of Portugal, hence Guimaraes Castle became a major site of several battles including one against his mother, who was on the side of opponents. Even though, internally wanted to see an independent Portugal she was against independence.

With the advent of artillery, Guimaraes Castle was then an old fort to resist and was abandoned for several centuries serving as a prison. In 1910, the castle Guimaraes was declared a national monument of Portugal and in 1937 the National agency responsible for maintenance of buildings and monuments had launched a major restoration. After that, on June 4th, 1940 Guimaraes was officially opened for public visits.

Guimaraes pilis dažniausiai apibūdinama kaip viena iš mitinių Portugalijos teritorijų. Dėl istorinio ryšio su neišvengiamu portugalų  tautos susiformavimu, ši pilis pritraukia daugelį turistų. Iš tiesų, pilis pastatyta D. Afonso Henriques gimtinėje, kurioje jis kūrė planus kovai dėl Portugalijos provincijos nepriklausomybės XII a. bei po tam tikro laiko tapo pirmuoju Portugalijos karaliumi. Dėl šios priežasties Guimaraes pilies vieta neretai vadinama tautos lopšiu.

Pilies istorija prasidėjo dar 968 m., kuomet Galicijos grafienė D. Mumadona Dias įsakė pastatyti tvirtovę apginsiančią vienuolyną ir vietinius gyventojus nuo vikingų ir normanų puldinėjimų pakrantėje, bei nuo arabų, kurie puldavo pietinį regioną.

XI-ame amžiuje Guimaraes tvirtovė turėjo patikimą gynybinę struktūrą. Tame pačiame amžiuje karalius Alfonso VI Leon vietos provincijos valdymą pavedė grafui Henrique. Buvo sutvirtintas pilies bokštas ir atraminė siena kartu su pirmine tvora ir siena.

1129 m. D. Afonso Henriques paskelbė Portugalijos nepriklausomybę, o Guimaraes pilis tapo pagrindine kovų vieta, įskaitant ir kovą su jo mama, palaikiusią priešų pusę. Nepaisant to, kad giliai širdyje karaliaus mama norėjo matyti Portugaliją laisvą, ji buvo nusistačiusi prieš nepriklausomybės idėją.

Atsiradus artilerijai, Guimaraes pilis buvo laikoma per daug senu fortu patikimai gynybai, todėl kelis šimtmečius buvo apleista bei kurį laika atstojo kalėjimą. 1910 m. pilis buvo paskelbta nacionaliniu Portugalijos paveldu, o 1937 m. nacionalinė agentūra, atsakinga už paminklų bei pastatų priežiūrą, paskelbė pilies restauravimo darbus. Vėliau, 1940 m. birželio 4d. Guimaraes buvo oficialiai atidaryta viešajam lankymui.

Museu de Marinha

Lisbon's Museu de Marinha (Maritime Museum) highlights the Portugal's rich maritime history with a display of ship models, navigational instruments and historic vessels.

History

The museum's history goes back to 1863 when king Luís I decided to create a collection of maritime related artifacts. As the only Portuguese monarch to have personally commanded ships, the king had a personal interest in the country's maritime history and he was keen to preserve its heritage.

The original collection consisted of many historic model ships from the 16th and 17t century that were stored at the Ajuda Palace. The collection was exhibited at the Old Arsenal building. Unfortunately, most of the model ships were destroyed by fire in 1916.

The museum rose from its ashes in 1948, when Henrique Manfroy de Seixas died, leaving his impressive collection of model ships and other nautical artifacts to the museum. That same year the museum moved to the Laranjeiras Palace, only to move again in 1962, to the west wing of the Jerónimos Monastere where it is still located today.

Jerónimos Monastery

The location of the museum, in a monastery in Belém, may seem odd at first but it is in fact quite fitting: it is said that this was once the site of a church dedicated to sailors. According to local legend Vasco da Gama - one of Portugal's most famous explorers - prayed here before setting sail towards the Indies. The ships embarked nearby, at the harbor of Belém.

Museum Collection

The museum has a large collection of scale models, naval paintings, uniforms, weapons, globes, sextants and other nautical instruments. The model ships show the development of ship building, with a focus on Portugal's golden era in the 15th and 16th centuries, when its explorers discovered new profitable trade routes.

Important improvements in nautical instruments and navigation helped the explorers succeed; many of these items such as maps, telescopes and globes are also on display.

One of the museum's highlights is a plush cabin of the royal yacht of Queen Amelia, built in 1900.
From here, a corridor leads visitors to a large purpose-built hall, the Galliot Pavillion. This hall contains a number of historic vessels. The most impressive is the Royal Barge, built in 1778 for queen Maria I. The barge is decorated with gilded ornaments and relief sculptures. 

Lisabonos Museu de Marinha (Jūrų muziejus) pabrėžia Portugalijos turtingą jūrų istorija su laivų modeliais, navigacijos prietaisais ir istoriniais laivais.

Istorija

Muziejaus istorija prasidėjo 1863 metais, kai karalius Luís nusprendė sukurti kolekciją susijusią su jūros eksponatais. Kadangi tik portugalų monarchas asmeniškai valdė laivus, karalius turėjo asmeninių interesų šalies jūreivystės istoriją išsaugoti kaip savo paveldą. Originali kolekcija buvo sudaryta iš daugelio istorinių laivų modelių, kurie XVI ir XVII amžiuje buvo saugomi Ajuda Palace. Kolekcija buvo eksponuojama Senojo arsenalo pastate. Deja, dauguma pavyzdinių laivų buvo sunaikinta gaisro 1916 metais. Muziejus prisikėlė iš pelenų 1948 metais, kai Henrique Manfroy de Seixas mirė, palikdamas savo įspūdingą kolekciją pavyzdinių laivų ir kitų jūrinių paminklų muziejui. Tais pačiais metais muziejus persikėlė į Laranjeiras Palace į vakarinį sparną Jeronimo vienuolyne, kur jis vis dar veikia šiandien.

Jeronimo vienuolynas

Muziejaus vieta, Belem vienuolyne, gali atrodyti keista iš pirmo žvilgsnio, bet iš tikrųjų ji yra gana tinkama: yra sakoma, kad tai kažkada buvo bažnyčia skirta buriuotojams. Pagal legendą, Vasko de Gama – vienas iš garsiausių Portugalų tyrėnėtojų – ten meldėsi prieš išvykdamas į Indiją.

Muziejaus kolekcija

Muziejaus kolekcijoje yra daug modelių, karinio jūrų laivyno paveikslų, uniformų, ginklų, gaublių, ir kitų navigacinių priemonių. Laivų modeliai parodo laivų statymo vystimąsi, kartu su akcentų į Portugalų aukso erą XV ir XVII amžiuje, kai tyrinėtojai atrado mainų kelius. Svarbūs patobulinimai navigacinių instrumentų ir navigacijos padėjo tyrinėtojams pasiekti tikslą, daugelis iš šių, kaip antai žemėlapiai, teleskopai ir gaubliai taip pat yra eksponuojami. Vienas iš muziejaus akcentų yra prabangus salonas iš karališkosios jachtos „Karalienės Amelija“, pastatytos 1900 metais. Iš čia koridorius veda lankytojus į didelę salę - Galliot Pavillion. Šioje salėje yra daug istorinių laivų. Įspūdingiausia yra Royal barža pastatyta 1778m.  karalienei Marijai I. Baržą puošia paauksuoti ornamentai ir reljefo skulptūros.