.JPG)
Mostrar mensagens com a etiqueta fado. Mostrar todas as mensagens
Mostrar mensagens com a etiqueta fado. Mostrar todas as mensagens
9.12.10
Amalia Rodrigues: Amalia Rodrigues (EN)
Amalia Rodrigues: Amalia Rodrigues (EN): "Amália da Piedade Rodrigues,famous Portuguese actress and singer, better known as Amalia Rodrigues was born in Lisbon, Portugal on the 23r..."
Amalia Rodrigues: Amalia Rodrigues (LT)
Amalia Rodrigues: Amalia Rodrigues (LT): "Amália da Piedade Rodrigues, populiari portugalų aktorė ir dainininkė, geriau žinoma kaip Amalia Rodrigues, gimė 1920 liepos 23 dieną Li..."
17.11.10
Amália Rodrigues – Queen of Fado || Amália Rodrigues – Fado karalienė
“Fado” (from Latin “fatum”, destiny) – is traditionally thought to be national folk music of Portugal. However, that is not entirely true as Fado’s origin is still not determined – North Africa, Brazil, Argentina are just some of the countries Fado’s roots might be. Amália Rodrigues put it in a very poetic way: "Fado came from the sea, the vast sea in front of us. Fado came from the lament for our sailors who departed and never returned." Fado used to be slaves, immigrants genre and there was nothing less respectable than to be a Fado singer. Severa who was the most famous "fadista" (female Fado singer) of her time (late seventeenth Century) was a prostitute. Luckily, the perception of fadistas changed with the rise of Amália Rodrigues whose legend continues to live to this day more than 10 years after her death.
Little Amália was born to a poor family in the Alfama district of Portugal’s capital, Lisbon. The exact date of her birth is unknown, because Amália’s passport claims it to be July 23, 1920 although herself fadista would always celebrate it on July 6th. At just 1 years old the little Amália was abandoned by her mother to grow up with her grandmother who had a significant impact on her. Since she was so poor and abandoned by her our mother, her childhood was an unhappy one, and naturally drew her to the mournful music of fado.
A 19 year-old Amália was an instant hit in Lisbon when she started singing in the nightclub called Retiro da Severa. It would only take a year for her to perform for the full house clubs all around Lisbon. In 1944, she was flown to sing in Brazil where she performed at the Copacabana Casino and made her first recordings in Rio de Janeiro.
The real breakthrough would not come until 1955 when Amália Rodrigues became internationally known for a song called Coimbra. And in 1962, she met Alain Oulmain, who was a rich intellectual, composer of great culture and sensitivity. He understood that Amália was just entering the peak of her creativity and vocal capabilities at 42. This partnership would change Fado forever. Oulmain introduced her to a much more sophisticated form of music and adapted it to the highest caliber of Portuguese poetry - both modern and ancient. It was just what she needed at that stage. This was the start of the most important decade of Amália's work. The snobbish intellectuals of the middle/upper class would finally accept her. Never before had the sound of the Portuguese language sound as universal as when sang by Amália.
In 1974, a revolution came and dictatorship was taken down. Amália was accused of collaborating with the deposed fascist regime. Rumors that she opposed the new government wore her down until she was hospitalized with depression. Amália remained depressed until, around 1976, after the revolutionary dust had settled, she was ready for a big comeback at the Lisbon Coliseum. This was a triumph – fadista received the longest ovation in the history of the Coliseum and restored her full glory.
Amália Rodrigues would go on to have a successful career for almost 20 years after that, but her voice was becoming weaker and weaker with age. Her last performance came in 1995 and at that time she understood the public could see that, but the final ovation was greater than ever before, because everybody understood this was the end.
Without singing Amália could not live. On October 6, 1999, she was found dead by her secretary in her house in Lisbon. The electoral campaign at its peak had to be interrupted and three days of mourning were declared by the Government. Her funeral drew a crowd not seen since the 1st day of the April 1974 revolution and she was awarded honors that before had only been given to Heads of State. She lay in state for two days in one of the most important churches of Lisbon, so people could pay her their last respects. Prime Minister António Guterres spoke for many when he said: "Amalia Rodrigues was the voice of the Portuguese soul." Her remains are currently interred at the National Pantheon (a special law had to be passed in order to allow her to be there which until then had only been open to male figures of Portuguese history).
“Fado” (iš lotynų “fatum”, likimas) – yra tradiciškai laikoma nacionaline Portugalijos liaudies muzika. Tačiau tai nėra visiška tiesa, kadangi Fado ištakos iki šiol nėra žinomos - šiaurės Afrika, Brazilija, Argentina yra tik kelios šalys iš kurių yra kildinamas Fado. Amália Rodrigues apibrėžė tai itin poetiškai: "Fado atsirado iš jūros, plačios jūros priešais mus. Fado atsirado iš raudų mūsų jūreiviams, kurie išvyko ir niekuomet nesugrįžo." Anksčiau Fado buvo vergų ir imigrantų žanras ir nebuvo nieko prasčiau nei būti Fado dainininku. Severa, kuri buvo to meto (septyniolikto amžiau) įžymi fadista (Fado dainininkė moteris) buvo prostitutė. Tačiau laimei, požiūris į fadistas pasikeitė su Amália'os Rodrigues iškilimu, kurios legenda vis dar gyva praėjus daugiau nei 10 metų po jos mirties.
Mažoji Amália gimė vargingoje šeimoje Alfama rajone Portugalijos sostinėje Lisabonoje. Tikroji jos gimimi data nėra žinoma mat Amália'os pase įrašyta Liepos 23-ioji, 1920, tačiau pati fadista savo gimtadienį švęsdavo Liepos 6-ąją. Vos vienerių, Amália buvo palikta savo motinos ir augo su senele, kuri jai darė itin didelę įtaką. Kadangi ji buvo tokia neturtinga ir dar palikta savo motinos, jos vaikystė nebuvo laiminga ir tai natūraliai patraukė ją prie graudulingos Fado muzikos.
19-metė Amália iškart tapo populiari, kuomet ji pradėjo dainuoji naktiniame klube pavadinimu Retiro da Severa. Ji užtruko vos metus, kol klubuose Lisabonoje ji jau dainuodavo pilnoms salėms. 1944 ji buvo nuskraidinta į Braziliją, kur dainuodavo Copacabana Casino ir įrašė pirmus įrašus Rio de Žaneire.
Tikrasis proveržis, visgi, atėjo 1955, kuomet Amália Rodrigues tapo žinoma tarptautiniu mąstu dėl dainos Coimbra. 1962 ji sutiko Alain'ą Oulmain'ą, kuris buvo turtingas intelektualas, puikios kultūros ir itin jautrus kompozitorius. Jis suprato, jog Amália tik prieina savo kūrybiškumo ir vokalinių galimybių piką būdama 42-iejų. Ši partnerystė pakeis Fado visiems laikas. Oulmain'as supažindino ją su kur kas rafinuotesne muzikos forma ir adaptavo ją aukščiausio kalibro portugalų poezijai - tiek moderniai, tiek senovės. Tai buvo būtent tai ko jai reikėjo tuo metu. Ir tai buvo pačios svarbiausios dekados pradžia Amália'os darbų. Aukštesnės vidurinės klasės snobai intelektualai pagaliau ją priėmė. Niekada anksčiau portugalų kalba neskambėjo taip universaliai kaip dainuojama Amália'os.
1974 prasidėjo revoliucija ir diktatūra buvo nuversta. Amália buvo apkaltinta bendradarbiavimu su nuverstu fašistiniu režimu. Gandai, jog ji prieštaravo naujajai vyriausybei ją išvargino iki depresijos. Amália tokia liko iki maždaug 1976, kai revoliucinės dulkės nusėdo ir ji buvo pasirengusi didžiajam sugrįžimui Lisabonos Koliziejuje. Tai buvo triumfas - fadista susilaukė ilgiausių ovacijų visoje Koliziejaus istorijoje ir atgavo visišką šlovę.
Amália Rodrigues tęsė sėkmingą karjerą dar beveik 20 metų, tačiau jos balsas senstant buvo vis silpnesnis ir silpnesnis. Jos paskutinis pasirodymas įvyko 1995 ir tuo metu ji suprato, jog publika tai mato. Finalinė ovacija buvo puikesnė nei bet kada, nes tuo metu visiems buvo aišku, jog tai pabaiga.
Tačiau be muzikos Amália gyventi negalėjo. 1999 spalio 6-ąją ji buvo rasta negyva savo sekretorės savuose namuose Lisabonoje. Rinkiminė kampanija pačiu piko metu turėjo būti nutraukta ir trys gedulo dienos buvo paskelbtos. Jos laidotuvės sutraukė žmonių minią nematytą nuo pat 1974 revoliucijos laikų. Jai buvo suteikti ordinai, kurie iki tol buvo teikiami tik valstybės vadovams. Ji buvo pašarvota dvi dienas pačioje svarbiausioje Lisabonos bažnyčioje, kad žmonės galėtų su ja deramai atsisveikinti. Tuometinis ministras pirmininkas António Guterres kalbėjo už daugelį, kai pasakė: "Amália Rodrigues buvo Portugalijos sielos balsas." Jos palaikai šiuo metu yra Nacionaliniame Panteone (specialus įstatymas turėjo būti išleistas tam, jog ji galėtų būti ten, kur iki tol ilsėjosi tik Portugalijos istorijos vyriškosios lyties asmenybės).
15.11.10
Fado su Joana Amondoeira / Fado with Joana Amondoeira
[Lietuviškai]Tai buvo tipinis rudens vakaras Vilniuje: lyja, šalta, niūru. Po truputi į Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčią rinkosi svečiai norintys nors vienam vakarui pamiršti šaltį bei lietų ir pabandyti bent trumpam įsijausti į kitos šalies kultūrą ir muziką.
Nors koncertas truputį vėluoja, tačiau netrukus pasigirsta pirmieji portugališkos gitaros akordai. Kaip žinia Joanai talkino ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras su Donatu Katkumi priešakį. Maestro Donatas Katkus ir Joana viso koncerto metu lyg seni geri draugai bendravo labai nuoširdžiai ir šiltai tiek tarpusavy tiek su publika, o būtent palaikomas ryšys su žiūrovais ir kūrė jaukaus bei draugiško vakaro atmosferą.
Joana koncerte atliko fado dainas, taip pat palietė ir populiariąja savo gimtojo regiono muziką, o didžiausia staigmena žiūrovams buvo išgirsti net dvi lietuviškas (Vytauto Kernagio) dainas: pirmąją „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ ji atliko kartu su puikia, jaunąja lietuvių dainininke Evelina Sašenko, o antrąją - „Mūsų dienos kaip šventė“ dainavo viena, ir nors sumaišiusi žodžius linksmai ištarė „terrible“, publikos palaikymas ir dainavimas kartu buvo vienas iš gražiausių koncerto momentų.
Publika labai šiltai viso vakaro metu palaikė viešnią iš Portugalijos: užtęsti ir netylantys plojimai, daugelį kartų iš Joanos lūpų skambėję žodžiai „ačiū labai“ ir „muito obrigado” leido suprasti, jog tikrai galime tikėtis dar ne kartą išvysti Joana Amondoeirą Lietuvoje, o galbūt net ir su dar platesniu Lietuviškų dainų repertuaru.
/////////
Joana Amendoeira (gimė Santareme, Portugalijoje, 1982 metais) yra viena iš populiariausių šių dienų fado atlikėjų Portugalijoje. Taip pat ji yra įvardijama kaip „naujos kartos“ fado atlikėja, nes jos atliekama muzika atsiskleidžia unikalumu, harmonija, jausmingais momentais.
Pirmas didelis žingsnis jos fado karjeroje buvo 1994 metais, kuomet Joana sudalyvavo Lisabonos fado gala šventėje, kur susilaukė publikos ir komisijos dėmesio.
Nuo tų metų ir prasidėjo nesustojantys koncertų turai Portugalijoje ir visame pasaulyje. Ji taip pat yra gavusi daugybe apdovanojimų, savo diskografijoje turi 7 albumus. Ir žinoma sutiko milijonus žmonių, kurie įsimylėjo fado muziką.
Jos dainavimo stilius yra klasikinis, tradicinis, tačiau unikalus vokalas leidžia suteikti fado muzikai naujų spalvų. Kai klausaisi Joanos dainų yra sunku teigti, jog fado, tai vien liūdna ir melancholiška muzika apie ilgesį. Šių dienų fado atlikėjai, būtent tokie kaip Joana Amendoeira gali atskleisti ir šiuolaikinę fado pusę, tačiau išlaikyti visas būtinas fado tradicijas.
[In English]
It was a typical autumn evening in Vilnius: rain, cold, gloomy. Little by little St. Catherine Church became full of people who wanted to forget that rain and try to feel diferent country, culture and music.
Although concert was a little bit late, soon everybody heard first Portuguese guitar chords. That evening Joana had very good assistance from St. Christopher orchestra and Donatas Katkus. Maestro Donatas Katkus and Joana all evening were like old good friends and it helped to create very cozy and friendly atmosphere for the audience.
Joana‘s performance contained of traditional fado music, also she shown her region popular music genre but the bigest susrprise was two Lithuanian songs (written by Vytautas Kernagis): first one „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ was preformed with a nice Lithuanian singer Evelina Sašenko and second song „Mūsų dienos kaip šventė“ she sang alone. Even after few mistakes when Joana said „terible“, all audience was very supporting, everybody sang together and it was really sublime moment of that night.
The audience was wery friendly and happy to have a guest from Portugal. It was impossible to stop applause and a lot of times we could hear Joana saying words „ačiū labai“ and „muito obrigado”. It made us to believe that this night show wasn’t the last one and Joana Amondoeira will come back in Lithuania soon, maybe with a much more longer list of Lithuanian songs.
/////////
Joana Amendoeira (was born in Santarém, Portugal in 1982) is one of the famous nowadays fado Singer in Portugal. Moreover she is called “New Generation” fado singer because fado reaches unique, sublime moments, powered by her sensuous and moving harmonies, through her voice and love for fado.
First big step in her fado career was in 1994, when Joana participated in the Lisbon Grand Fado Gala, where she received enthusiastic praise from the jury and the audience.
After that year she started to performe non-stop around Portugal and the world, received a lot of awards, she has 7 albums in her diskografia and also met million people who fell in love with fado and new music experience.
Her singing style is classic and traditional, her unique vocals bring a bright, new glow to fado. It is hard to say that fado is only sad and melancholic music about „saudade“ when you listen Joana‘s songs . Nowadays fado singers like Joana Amendoeira can show you diferent side of fado but stay with an old fado tradition too.
8.10.09
Fado
O Fado é um género de música Portuguesa. O admirável fado é o tesouro da música tradicional portuguesa. A sua origem remota ao ano de 1820 ou podendo ser ainda mais antiga. A principal característica desta música é a expressão de emoções de uma forma imaginativa e bonita, através de frases líricas mas curtas. Para ser mais precisa, o fado é marcado por profundos lamentos, considerando-se ter origem nas músicas escravas Africanas. Depois disso foi adaptado pelos pobres nas ruas de Lisboa.Outra teoria diz que a origem do fado poderá estar na saudade dos pescadores embarcados durante o século XIX. Nas duas teorias a principal fonte de inspiração é a tristeza. O tema deste género musical pode ser variado, mas o mais comum e inquietante é o amor. Uma letra típica seria: “Porque é que me deixaste, onde vais? Eu caminho pelas ruas olhando para todos os lugares em que estivemos juntos, mas tu não estás aqui.” A palavra fado, em si mesma, significa destino. Por isso para mim como filósofa é interessante o facto de os Portugueses também acreditarem que as suas vidas são determinadas por forças sobrenaturais. É importante mencionar que a fadista mais famosa é Amália Rodrigues. Ela teve uma influência significativa no desenvolvimento do fado, escrevendo um livro de regras de como o fado deve ser cantado. De notar que Amália Rodrigues foi conhecida em todo o mundo. Assim, quando ela morreu em 1999, o Primeiro-ministro Português pediu três dias de luto nacional. No fado, o fadista veste preto e actua de frente para o público, atrás da fadista estão com os músicos. Quando o fadista canta faz-se silêncio em toda a sala e serve-se comida.O cantor é acompanhado pela guitarra clássica e pela guitarra Portuguesa.Hoje em dia existe menos precisão no fado, sendo misturado com outros géneros musicais. Esta é toda a informação que eu recolhi sobre o fado, espero ouvir este género de música em Portugal um dia, para sentir e experimentar verdadeiramente esta música.
Fado is a music genre from Portugal. Worthy fado is the treasure of Portuguese tradition music. Its origins might be found from 1820s or even later. The main characteristic of this music is expression of emotion in imaginative and beautifule way or shorter lyricism. But to be more precise fado music is marked with deep lament as it is thought to have roots in African slave music. Afterwards it was adopted by the poor on the streets of Lisabon. Another theory says that the origins of fado might be
found in the boats of homesick fishermens of the XIX century. In both theories the main source of fado music was misery. The theme of this genre may be various, but most comon is unrequited love. A typical lyric goes: “Why did you leave me, where did you go? I walk the streets looking at every place we were together, except you’re not there.” The word itslef
fado in Portuguese means fate. So, for me as philosopher it is interesting detail that Portuguese are so into believing that their life is determined by supernatural powers. Important to mention, the most famous fadista is Amalia Rodrigues. She made significant influence to the development of fado music. She wrote the whole rulebook how fado should be performed. What is more, Amalia Rodrigues was one that popularized fado worldwide. Thus, when she died in 1999 the country’s prime minister called for three-days of national mourning. In the fado, the fadista stands dressed in black in front of the audience, and behind the fadista are the musicians. When the fadista
sings a hush falls over the room and no food is served. Singer is accomponied by Portugues and classic guitars. Nowadays the are less of accurate fado as it is usually combined with other genres. It is all the information I coped about fado and I hope to listen for this genre in the Portugal live one day, to feel and experience this music truly.
Fado yra muzikos žanras kilęs iš Portugalijos ir pelnytai laikomas portugalų tradicinės muzikos lobiu. Šio žanro šaknys slypi 1820 metuose. Pagrindinis šios muzikos bruožas yra gili emocijos ekspresija, trumpiau tariant lyrizmas. Emocionalumas yra paženklintas nuostalgija ir skausmu, bet nieko nuostabaus, nes yra manoma, kad postūmį šiai muzikai atsirasti padarė afrikos vergų dainos. Kiek vėliau ši muzikos tradicija buvo gaji tarp neturtingų Lisabonos gyventojų. Pasak kitos teorijos fado ištakas galima aptikti XIX amžiaus jūreivių valtyse, kurie daina išreiškė savo namų ilgesį. Vis gi abiejose teorijose liudesys yra pagrindinė sąlyga šio muzikos žanro atsiradimui. Yra apdainuojamos įvairios temos, bet pagrindinė – nelaiminga meilė. Žodžio fado pirminė reikšmė yra lemtis. Man kaip filosofei yra įdomus faktas, kad portugalų kultūroje yra taip įsišaknyjęs tikėjimas antgamtine jėga, kuri nulemia individų gyvenimus. Grįžtant prie temos svarbu paminėti, kad žymiausia fado atlikėja buvo Amalia Rodrigues. Ji padarė didžiulę įtaką šio žanro suklestėjimui parašiusi taisyklių knygą, kaip teisingai turetų būti atliekamas fado bei žinoma nuostabiai atlikdama kūrinius. Dar daugiau, būtent ji išpopuliarino šį folkliorą užsienyje. Vėliau, kai ji mirė 1999 metais, Portugalijos ministras pirmininkas paskelbė tris dienas nacionalinio gedulo. Apskritai, fado atlikimo vaizdas ant scenos yra toks: juodai apsirengusi daininkė stovi priekyje, o už jos gitaristai. Dažniausiai akomponuoja dvi klasikinė bei portugališka gitaros. Šiandien retai kas atlieka tikrą fado, dažniau jis yra derinamas su kitais muzikos žanrais. Tai visa informacija, kurią sukaupiau, bet tikiuosi vieną dieną paklausyti šios muzikos gyvai, nes kaip yra sakoma tik tada gali pajusti viską ką ši muzika turi savyje.
Šaltiniai/ Sources:
25.9.09
Fado
Summer evening. The big red sun is about to hide in water. Sea is calm. Suddenly in narrow streets someone begins the song of love, pain and despair.one by one, streets become filled by people listening and singing, people, who will spend there all the night, listening to the words full sorrow, the music, that goes deep into their hearts.
Did anybody recognize the scenery? This is an evening in Portugal. And the music that, if once heard, never can be forgotten, is fado.
Fado (translated as destiny or fate) is a music genre which can be traced from the 1820s in Portugal, but probably with much earlier origins. In popular belief, fado is a form of music characterized by mournful tunes and lyrics, often about the sea or the life of the poor.
The music is usually linked to the Portuguese word saudade (that has no match in English but it could be understood as nostalgia felt while missing something or someone important), a word describing a sentiment.
Where was the fado born? In the streets of Portugal towns? Deeply in the African continent? Or on the ships where sailors sang songs full of nostalgia because they longed for their country? Nobody knows for sure. Some enthusiasts even claim that fado's origins are a mixture of African slave rhythms with the traditional music of Portuguese sailors and Arabic influence. One thing is more or less certain – fado is the oldest urban folk music in the world.
There are two main varieties of fado – Lisboa fado and Coimbra fado. Lisboa fado was mainly the earthy music of taverns and brothels and street corners in Alfama and Mouraria, the old poor sections of Lisbon. It was played for pleasure but also to relieve the pain of life. The Lisboa fado was sung by men and by women and this style of fado is probably better known and the most popular.
On the other hand, Coimbra fado is closely linked to the academic traditions of the University of Coimbra. It is exclusively sung by men and both singers and musicians must wear the academic outfit – dark robe, cape and leggings. It is also sung at night, almost in the dark, in city squares or streets. It is also customary to organize serenades where songs are performed before the window of the woman to be courted.
The most popular themes sung by Coimbra fadistas are: student love, love for the city and bohemia, and the ironic and critical reference to the discipline and conservative nature of the professors and their courses. In the 1950s ballads and folklore were also adopted.
Both styles of fado are performed by one singer called fadista and two musicians. One of the musicians plays the Portugal guitar ( so-called fado guitar which has remained faithful to old cithern tuning and has twelve strings). Another plays the classical guitar. Fadista stands in front of the players and communicates with them only through gestures and facial expresions. The hands move, the body is stationary.
Fado cannot be explained, it must be felt and experienced. One must have soul to transfer that feeling; a fadista who does not possess saudade is thought as inauthentic. Audiences are very knowledgeable and demanding. If they do not feel the fadista is up to form, they will stop the performance.
Probably the most popular fadista was Amalia Rodriguez. She started her carrier in the streets where she and her mother sold the fruits. The girl loved to sing in order to make boring days more colorful. And when she was only nineteen years old she already had had performances in many countries. Once Amalia said: “I do not sing fado, the fado sings me.”
Her music and performance skills were often described like this: “Fado in her hands was like black roses which smelled lovely but always were prepared to hurt. It seemed that Amalia enjoyed some, some caused her pain, but all those roses were hers.” When the famous fadista died in 1999, the Prime Minister of Portugal called for three days of national mourning.
The new generation of fadistas such as Mariza walk the line between carrying on the traditions and trying to bring in a new audience. Fado is now sung with acompaniament of the full orchestra and linked with pop music. But the old traditions still survive and any Portuguese town cannot imagined without melancholic songs full of feelings.
Šiltas vasaros vakaras. Didelė raudona saulė tuoj panirs į vandenį. Aplinkui ramu. Staiga vienoje iš siaurų miesto gatvelių pasigirsta daina, kupina meilės, skausmo ir nevilties. Palengva visos gatvės prisipildo žmonių, kurie iki išnaktų klausysis žodžių, kupinų gailesčio, muzikos, kuri suvirpina širdį.
Gal kažkam šis vaizdas pasirodys pažįstamas. Juk tai vakaras Portugalijoje, o dainos, kurias kartą išgirdus nebeįmanoma pamiršti, tai fado.
Žodis fado išverstas iš portugalų kalbos reiškia lemtį, likimą. Kaip šio muzikinio stiliaus pradžia minimi 1820ieji metai, tačiau spėjama, kad jis atsirado gerokai anksčiau. Jo ypatybės – nostalgiška muzika ir apdainuojamas vargšų ir jūreivių gyvenimas.
Fado muziką geriausiai apibūdina portugalų žodis „saudade“, kuris neturi atitikmens lietuvių kalboje. Jis galėtų būti suprantamas kaip nostalgija, pasiilgimas kažko labai svarbaus, kas jau nebesugrįš.
Kurgi gimė šis muzikos stilius? Portugalijos gatvėse? Afrikos kontinento gilumoje? O gal laivuose, kur gimtinės pasiilgę jūreiviai dainuodavo liūdnas, melancholiškas dainas? Kai kurie teigia, kad fado jungia savyje šiuos elementus – afrikiečių belaisvių ritmus ir portugalų tradicinę muziką, smarkiai paveiktą arabų kultūros. Kas teisus, nežinia. Daugiau ar mažiau sutariama tik dėl to, jog fado tai seniausia miesto muzika pasaulyje.
Laikui bėgant susiformavo dvi skirtingos fado atšakos – Lisabono fado ir Kuimbros fado. Lisabono fado – tai daugiausia barų, užeigų ir gatvių sankryžų neturtinguose Lisabono priemiesčiuose muzika. Šių vietų gyventojai dainuodavo fado ne tik savo malonumui, bet ir tam, kad numalšintų gyvenimo keliamą skausmą. Ši fado rūšis dainuojama tiek vyrų, tiek moterų ir yra populiariausia ir labiausiai žinoma pasaulyje.
Tuo tarpu Kuimbros fado tai viena iš Kuimbros universiteto tradicijų. Ši fado atšaka dainuojama tik vyrų. Jų aprangai taikomi specifiniai reikalavimai – ir dainininkai, ir muzikantai privalo vilkėti juodus rūbus ir skrybelę. Dainuojama daugiausia naktį miesto skeveruose ir gatvių sankryžose. Taip pat dažnai atliekamos serenados mylimai moteriai pavergti.
Populiariausios Kuimbros fadistų dainų temos – tai tai studentiška meilė moteriai, miestui ir studentijai. Taip pat dažnai su ironija minimi dėstomi dalykai bei apdainuojamas dėstytojų konservatyvumas. 1950 metais Kuimbros fadistai sujungė savo kūryboje fado, folklorą ir balades.
Abi fado rūšys turi daug panašumų. Vienas iš jų tai, kad fado dainuoja tik vienas žmogus. Jam pritaria du muzikantai. Vienas jų skambina portugališka gitara (dar vadinama fado gitara, kuri turi 12 stygų ir savo skambėsiu labai primena arfą). Kitas groja klasikine gitara. Fadistas stovi priekyje ir bendrauja su muzikantais gestų ir mimikos pagalba. Rankos juda, kūnas ne.
Fado neįmanoma paaiškinti, jį reikia išgirsti. Dainininkas privalo turėti didelę sielą, kad galėtų priversti klausytojus pajusti tai, ką jis dainuoja. Jei fadistui nebūdingas „saudade“, niekas nepatikės jo dainomis. Fado klausytojai labai reiklūs, jei jie supras, kad fadistas nejaučia to, ką dainuoja, jie gali net nutraukti pasirodymą.
Viena garsiausių ir žymiausių fado dainininkių buvo Amalia Rodriguez. Ji savo karierą pradėjo gatvėse, kur kartu su motina padavinėjo vaisius. Jau tada Amalia dainuodavo, kad paįvairintų nykią kasdienybę. O sulaukusi devyniolikos, ji jau rengė koncertus įvairiuose pasaulio šalyse. Kartą Amalia pasakė: „tai ne aš dainuoju fado, tai fado dainuoja mane“.
Jos kūrybą geriausiai apibūdina šie žodžiai: „Fado jos rankose buvo kaip juodos rožės, kvepiančios aistra, bet duriančios savo ilgais ir aštrias spygliais. Atrodė, kad Amalia vieną pauostydavo, nuo kitos nukraujuodavo, tačiau visos rožės buvo jos“. Amaliai mirus, Portugalijos premjeras paskelbė trijų dienų gedulą.
Jaunoji fadistų karta pvz. Mariza stovi ant skiriamosios linijos tarp tradicijų ir populiariosios muzikos. Fado kūriniai dabar atliekami pritariant orkiestrui, į skambesį įpinama popso ritmų. Tačiau senosios tradicijos vis dar gyvuoja siaurose Portugalijos miestų gatvelėse.
Sources:
Wikipedia: http://en.wikipedia.org/wiki/Fado
Lietuvos Rytas: http://m.lrytas.lt/-11566867401156217604-portugališkas-fado-svaiginanti-ir-durianti-juodoji-rožė.htm
Did anybody recognize the scenery? This is an evening in Portugal. And the music that, if once heard, never can be forgotten, is fado.
Fado (translated as destiny or fate) is a music genre which can be traced from the 1820s in Portugal, but probably with much earlier origins. In popular belief, fado is a form of music characterized by mournful tunes and lyrics, often about the sea or the life of the poor.
The music is usually linked to the Portuguese word saudade (that has no match in English but it could be understood as nostalgia felt while missing something or someone important), a word describing a sentiment.
Where was the fado born? In the streets of Portugal towns? Deeply in the African continent? Or on the ships where sailors sang songs full of nostalgia because they longed for their country? Nobody knows for sure. Some enthusiasts even claim that fado's origins are a mixture of African slave rhythms with the traditional music of Portuguese sailors and Arabic influence. One thing is more or less certain – fado is the oldest urban folk music in the world.
There are two main varieties of fado – Lisboa fado and Coimbra fado. Lisboa fado was mainly the earthy music of taverns and brothels and street corners in Alfama and Mouraria, the old poor sections of Lisbon. It was played for pleasure but also to relieve the pain of life. The Lisboa fado was sung by men and by women and this style of fado is probably better known and the most popular.
On the other hand, Coimbra fado is closely linked to the academic traditions of the University of Coimbra. It is exclusively sung by men and both singers and musicians must wear the academic outfit – dark robe, cape and leggings. It is also sung at night, almost in the dark, in city squares or streets. It is also customary to organize serenades where songs are performed before the window of the woman to be courted.
The most popular themes sung by Coimbra fadistas are: student love, love for the city and bohemia, and the ironic and critical reference to the discipline and conservative nature of the professors and their courses. In the 1950s ballads and folklore were also adopted.
Both styles of fado are performed by one singer called fadista and two musicians. One of the musicians plays the Portugal guitar ( so-called fado guitar which has remained faithful to old cithern tuning and has twelve strings). Another plays the classical guitar. Fadista stands in front of the players and communicates with them only through gestures and facial expresions. The hands move, the body is stationary.Fado cannot be explained, it must be felt and experienced. One must have soul to transfer that feeling; a fadista who does not possess saudade is thought as inauthentic. Audiences are very knowledgeable and demanding. If they do not feel the fadista is up to form, they will stop the performance.
Probably the most popular fadista was Amalia Rodriguez. She started her carrier in the streets where she and her mother sold the fruits. The girl loved to sing in order to make boring days more colorful. And when she was only nineteen years old she already had had performances in many countries. Once Amalia said: “I do not sing fado, the fado sings me.”
Her music and performance skills were often described like this: “Fado in her hands was like black roses which smelled lovely but always were prepared to hurt. It seemed that Amalia enjoyed some, some caused her pain, but all those roses were hers.” When the famous fadista died in 1999, the Prime Minister of Portugal called for three days of national mourning.
The new generation of fadistas such as Mariza walk the line between carrying on the traditions and trying to bring in a new audience. Fado is now sung with acompaniament of the full orchestra and linked with pop music. But the old traditions still survive and any Portuguese town cannot imagined without melancholic songs full of feelings.
Šiltas vasaros vakaras. Didelė raudona saulė tuoj panirs į vandenį. Aplinkui ramu. Staiga vienoje iš siaurų miesto gatvelių pasigirsta daina, kupina meilės, skausmo ir nevilties. Palengva visos gatvės prisipildo žmonių, kurie iki išnaktų klausysis žodžių, kupinų gailesčio, muzikos, kuri suvirpina širdį.
Gal kažkam šis vaizdas pasirodys pažįstamas. Juk tai vakaras Portugalijoje, o dainos, kurias kartą išgirdus nebeįmanoma pamiršti, tai fado.
Žodis fado išverstas iš portugalų kalbos reiškia lemtį, likimą. Kaip šio muzikinio stiliaus pradžia minimi 1820ieji metai, tačiau spėjama, kad jis atsirado gerokai anksčiau. Jo ypatybės – nostalgiška muzika ir apdainuojamas vargšų ir jūreivių gyvenimas.
Fado muziką geriausiai apibūdina portugalų žodis „saudade“, kuris neturi atitikmens lietuvių kalboje. Jis galėtų būti suprantamas kaip nostalgija, pasiilgimas kažko labai svarbaus, kas jau nebesugrįš.
Kurgi gimė šis muzikos stilius? Portugalijos gatvėse? Afrikos kontinento gilumoje? O gal laivuose, kur gimtinės pasiilgę jūreiviai dainuodavo liūdnas, melancholiškas dainas? Kai kurie teigia, kad fado jungia savyje šiuos elementus – afrikiečių belaisvių ritmus ir portugalų tradicinę muziką, smarkiai paveiktą arabų kultūros. Kas teisus, nežinia. Daugiau ar mažiau sutariama tik dėl to, jog fado tai seniausia miesto muzika pasaulyje.
Laikui bėgant susiformavo dvi skirtingos fado atšakos – Lisabono fado ir Kuimbros fado. Lisabono fado – tai daugiausia barų, užeigų ir gatvių sankryžų neturtinguose Lisabono priemiesčiuose muzika. Šių vietų gyventojai dainuodavo fado ne tik savo malonumui, bet ir tam, kad numalšintų gyvenimo keliamą skausmą. Ši fado rūšis dainuojama tiek vyrų, tiek moterų ir yra populiariausia ir labiausiai žinoma pasaulyje.
Tuo tarpu Kuimbros fado tai viena iš Kuimbros universiteto tradicijų. Ši fado atšaka dainuojama tik vyrų. Jų aprangai taikomi specifiniai reikalavimai – ir dainininkai, ir muzikantai privalo vilkėti juodus rūbus ir skrybelę. Dainuojama daugiausia naktį miesto skeveruose ir gatvių sankryžose. Taip pat dažnai atliekamos serenados mylimai moteriai pavergti.
Populiariausios Kuimbros fadistų dainų temos – tai tai studentiška meilė moteriai, miestui ir studentijai. Taip pat dažnai su ironija minimi dėstomi dalykai bei apdainuojamas dėstytojų konservatyvumas. 1950 metais Kuimbros fadistai sujungė savo kūryboje fado, folklorą ir balades.
Abi fado rūšys turi daug panašumų. Vienas iš jų tai, kad fado dainuoja tik vienas žmogus. Jam pritaria du muzikantai. Vienas jų skambina portugališka gitara (dar vadinama fado gitara, kuri turi 12 stygų ir savo skambėsiu labai primena arfą). Kitas groja klasikine gitara. Fadistas stovi priekyje ir bendrauja su muzikantais gestų ir mimikos pagalba. Rankos juda, kūnas ne.
Fado neįmanoma paaiškinti, jį reikia išgirsti. Dainininkas privalo turėti didelę sielą, kad galėtų priversti klausytojus pajusti tai, ką jis dainuoja. Jei fadistui nebūdingas „saudade“, niekas nepatikės jo dainomis. Fado klausytojai labai reiklūs, jei jie supras, kad fadistas nejaučia to, ką dainuoja, jie gali net nutraukti pasirodymą.
Viena garsiausių ir žymiausių fado dainininkių buvo Amalia Rodriguez. Ji savo karierą pradėjo gatvėse, kur kartu su motina padavinėjo vaisius. Jau tada Amalia dainuodavo, kad paįvairintų nykią kasdienybę. O sulaukusi devyniolikos, ji jau rengė koncertus įvairiuose pasaulio šalyse. Kartą Amalia pasakė: „tai ne aš dainuoju fado, tai fado dainuoja mane“.
Jos kūrybą geriausiai apibūdina šie žodžiai: „Fado jos rankose buvo kaip juodos rožės, kvepiančios aistra, bet duriančios savo ilgais ir aštrias spygliais. Atrodė, kad Amalia vieną pauostydavo, nuo kitos nukraujuodavo, tačiau visos rožės buvo jos“. Amaliai mirus, Portugalijos premjeras paskelbė trijų dienų gedulą.
Jaunoji fadistų karta pvz. Mariza stovi ant skiriamosios linijos tarp tradicijų ir populiariosios muzikos. Fado kūriniai dabar atliekami pritariant orkiestrui, į skambesį įpinama popso ritmų. Tačiau senosios tradicijos vis dar gyvuoja siaurose Portugalijos miestų gatvelėse.Sources:
Wikipedia: http://en.wikipedia.org/wiki/Fado
Lietuvos Rytas: http://m.lrytas.lt/-11566867401156217604-portugališkas-fado-svaiginanti-ir-durianti-juodoji-rožė.htm
Subscrever:
Mensagens (Atom)