Vasco Araujo (LT)

Vasco Araujo šiuolaikinio Portugalų mento kūrėjas, dirbantis įvairiomis medijomis, vertinamas dėl subtilių instaliacijų, video ir fotografijų. Jis nagrinėja politines bendruomenės realijas ir kultūrinius stereotipus. Jis taip pat susitelkia ties asmenybės sudėtingumu ir tapatybės klausimais. Araujo stebina tuo, jog jis derina tai kas natūralu su tuo kas dirbtina. Perukai, juostos ir porcelianas tai menininko mėgiamos priemonės, kurias meninkas naudoja tam, kad perteiktų koncepciją ir prasmę. Jis taip pat derina tekstą, muziką ir vizualines priemones ir teigia, jog meno kūrinys tai materialųjų, poetinių ir vizualiųjų elementų sintezė.

Araujo gimė 1975 Lisabonoje. Studijų metais gavo skulptūros diplomą, vėliau mokėsi dailiųjų menų ir fotografijos mokykloje. Araujo yra organizavęs autorines taip pat ir bendras parodas daugelyje Europos šalių tokių kaip Italija, Ispanija, Vengrija ir Vokietija. Taip pat jis pristatė savo darbus Australijoje ir Jungtinėse Valstijose.

Tai, jog Araujo turi muzikinį išsilavinimą, (jis operos solistas) daro didžiulę įtaką jo darbams. Pavyzdžiui, vaizdo klipas „Mergina iš auksinių vakarų“, kuris gavo tarptautinį pripažinimą, kai buvo pistatytas 2005 Venecijos bienalėje, perpasakoja įžymios Giacomo Puccini 1910-ųjų operos siužetą, tačiau skirtumas tas, jog Araujo istorija vyksta Amerikos Vakaruose devyniolikto amžiaus antrojo pusėje. Araujo lygina kovą dėl jėgos apibūdintą Puccini operoje ir valdžios troškimą Amerikos istorijoje. Pasakotojas kalba apie teisingumą ir neteisingumą, diskutuoja apie pagrindines žmogaus teisių problemas ir žmonių tarpusavio santykius. Viena iš svarbiausių šio video idėjų ta, kad vos tik žmogus pakeičia požiūrį, staiga jis atranda naujus faktus, žodžius ir dalykus.

Kitas puikus pavyzdys, tai video pavadinimu “Duettino“, kuriame vyras įkūnija du veikėjus. Tekstas paimtas iš gerai žinomos operos Don Džiovani, tai Džiovani ir Zerlinos duetas. Video veikėjas išreiškia virtinę jausmų, tokių kaip vienatvė, aistra ir kančia.

„Far de Donna“ pasakoja istoriją apie berniuką, kuris atranda, kad gali dainuoti tą pačią dieną, kai jo motina staiga praranda savo balsą. Istorija atspindi Edipo įvaizdį, kuriuo Araujo siekia pabrėžti žmonių prigimtį ir parodyti, kad nors ir laikas bėga, ji stipriai nepasikeitė, nes mes iki šiol bijome tų pačių dalykų, kenčiame nuo tų pačių skaudulių ir darome tuos pačius nusikaltimus kaip ir anksčiau.

Pati naujausia Araujo paroda pavadinimu ‘Būti kitokiu” buvo pristatyta Šiuolaikinio meno Baltų centre Jungtinėje Karalystėje. Ši paroda žvelgia į pašaliečio jausmus ir visuomenės stereotipus. Video buvo įkvėptas Bendžamino Briteno operos “Peteris Grimas”, kuri pasakoja apie žveją užgauliojamą vietinių kaimo gyventojų. Autorių domina surasti atsakymą į klausimą, kodėl tam tikri bendruomenės nariai yra atstumiami.

Palankiai kritikų įvertintame video "Eco" Araujo domisi įvairių žmonių ir elementų santykiais. Jis teigia, jog faktų nėra, yra tik interpretacijos. Anot Araujo, realybė tai vaidinimas. Jis teigia, jog yra daugybė realybių taip pat kaip ir daugybė vainimų. Todėl mes visi nuolat vaidiname. Dabar mes esame vienokie, bet kai išeiname į gatvę tampame visai kitokiais.


Video "Eco" 2008

Vasco Araujo (ENG)

Vasco Araujo is a contemporary Portuguese artist well known for its works in media, noted for its subtle use of installation, video and photography while exploring the themes of community, political identities and cultural stereotypes. He also focuses on the complexity of personality and identity. What is fascinating about works of Araujo, is that he combines natural with artificial. Wigs, films and porcelain are artist’s favorite means to create the medium to convey the concept and meaning. He also combines text, music and visuals and says the work of art is the synthesis of material, poetic and visual elements.


Araújo was born in 1975 in Lisbon. He has a degree in sculpture and later on he studied Advanced course in Fine-Art at Maumaus, the school of fine arts and photography. Araujo has organised solo and group exhibitions in various European cities, including Italy, Spain, Hugary and Germany. Moreover, he presented his works in Australia and United States.

The fact, that Araujo has a music background as he is an opera singer as well, influences his work very much. For instance, the video Girl of the Golden West, which received its international recognition while it was displayed in the 2005 Venice Biennale, retells the plot of a famous 1910 opera by Giacomo Puccini, but the difference is that the story is set in the American West at the second part of 19th century. Araujo draws the comparison between the struggle for power discussed in the opera of Puccni and the aspiration for power in American history. The narrator comments on justice and injustice, talks about major problems of human rights and human relations. What is essential in this work is the idea that once we change our way of seeing, suddenly new facts, words and things are born.

Another great example is video named Duettino where a man impersonates two characters; the text is taken from a well-known opera Don Giovanni, a duet between Giovanni and Zerlina. The anonymous man expresses a mixture of feelings such as loneliness, deep passion and great sorrow.

Far de Donna, tells the story of the boy who discovers that he is a singer on the same day that his mother suddenly loses her voice. The story reflects the Oedipian image, by which Araujo seeks to emphaisize the human nature and show that generally it has not changed throughout time, in a sense that we still are afraid of the same thigs and suffer from the sores and commit the same crimes and injustice.

The recent exhibition presented in the Baltic Centre for Contemporary Art, United Kingdom, named About Being Different, explores the feelings of outsider in the community and its steoretyps. The video was inspired by by Benjamin Britten’s Opera Peter Grimes, which tells the story of a fisherman who was victimized by people of his village. What interest author, is the discovery of mechanisms that causes exclusion.

In critically acclaimed video named Eco, Araujo looks at the relations between different elements, people and thigs. He maintains that there are no facts, only interpreretations. As he states,” All of reality is a performance: this reality is one performance, but there is another, there are many others… Hence we are constantly acting, we are constantly performing; here, now, we are representing something, but when we go out onto the street, we represent something else.”

Video Eco 2008

RICARDO GOUVEIA

The Deeper They Bury Me,

The Louder My Voice Becomes.

           Ricardo Gouveia (1966), famously known as Rigo 23, an artist born and raised on the Portuguese island of Medeira. However, he lives and works in San Francisco. Rigo 23 has exhibited his work internationally for over 20 years, placing murals, paintings, sculptures, and tile work in public situations. He creates images that are direct comments on culture and society. He’s not what you would call an ordinary artist.

He graduated from San Francisco Art Institute in 1991, and received MFA from Stanford University in 1997. Later on, he got involved with many international projects, such as Clarion Alley Mural Project, Human/Nature Project, Artists’ Space and Deitch Project in New York and American Indian Movement.

           Rigo is passionate about criminal justice abuse, that is why he joined in another project entitled „The Deeper They Bury Me, The Louder My Voice Becomes”. It is a words by Herman Wallace, a member of Angola 3, one of the three political prisoners falsely accused of a crime in 1972. It is a movement for prison reforms, and in 2001 when H. Wallace conviction was overturned, Rigo painted „Truth”, a mural in San Francisco’s Civil Center to commemorate his triumphant vindication. 
He is also well known in the Bay Area in San Francisco, for his word murals painted in the highly graphic style of traffic symbols. The most eye-catching mural is words placed within an oversized traffic arrow on the side of a building adjacent to a freeway entrance, called „One Tree”. The arrow points to a lone, frail-looking tree struggling to survive in industrial setting, a reminder to the thousands who pass it every day of what is lost in the process of urbanization. 

                 

            However, after years of hanging off the sides of buildings, the street artist has gotten down on his hands and knees to bang away at pavement. He started a new piece of public art, called „Cultural Geometry”. It is a mosaic that forms the sidewalks and plaza of Cohen Alley in a highly urban Tenderloin district (San Francisco). To help with the mosaic, he even invited Portuguese calçada master Fernando Cardoso. 

 

 

        Rigo 23 is the winner of many awards, and a type of artist who believes that by reaching the widest possible audience, art can send a powerful message. 

< in lithuanian >

Ricardo Gouveia (1966), geriau žinomas kaip Rigo 23, yra menininkas gimęs ir užaugęs Portugalijos saloje Medeiroje, tačiau, jis gyvena ir dirba San Franciske. Rigo 23 jau daugiau nei dvidešimt metų eksponuoja savo darbus tarptautiniu mąstu: tapo pastatų sienas, paveikslus, kuria skulptūras ir kitokius meninius kūrinius. Kitaip tariant, jis kuria meninius vaizdus, kurie iš tikrųjų tiesiogiai kritikuoja ar komentuoja kultūrą ir visuomenę. Jis nėra toks, kurį galėtum pavadinti įprastu menininku.

1991 metais jis baigė San Francisko meno institutą, o 1997 metais Stanfordo universitete įgijo dailės magistro laipsnį. Vėliau, jis įsitraukė į daugybę tarptautinių projektų, tokių kaip Clarion alėjos sienų tapybos projektą, „Žmogaus/Gamtos" projektą, „Artistų erdvės ir Deitch‘o projektą“ Niujorke bei Indėnų judėjimą. 

Rigo yra labai karštai įsitraukęs į kovą prieš piktnaudžiavimą teisingumu. Todėl jis įsitraukė į dar vieną projektą, pavadinimu „Kuo giliau jie mane užkas, tuo garsesnis taps mano balsas“. Tai vieno iš „Angola 3” narių Herman Wallace žodžiai. Jis yra vienas iš trijų kalinių 1972 metais nuteistų kalėti iki gyvos galvos už neįvykdytus nusikaltimus. Šis judėjimas kovoja už reformas kalėjimuose, todėl 2001 metais, kai Wallace buvo paleistas iš kalėjimo, pagerbti jo triumfą, Rigo 23 ant San Francisko civilinio centro sienos nutapė „Tiesą“. 

Dėl savo nepaprastai grafiškų eismo ženklų pavidalo sieninių paveikslų, jis taip pat gerai žinomas San Francisko įlankos zonoje. Labiausiai akį patraukiantis jo kūrinys yra „Vienas medis“. Šie žodžiai, yra nutapyti didžiulės eismo strėlės viduje, ant pastato sienos prie įvažiavo  į greitkelį. Ta strėlė rodo į vienišą, silpnai atrodantį medį, kovojantį dėl išlikimo industrinėje  aplinkoje . Tai lyg ir nuolatinis priminimas tūkstančiams pro jį keliaujantiems praeiviams apie tai, kas pranyksta urbanizacijos proceso metu. 

Vis dėlto, po daugybės metų kabojimo ant pastatų sienų, šis gatvės menininkas nusileido ant rankų ir kelių triūsti ant grindinio. Jis pradėjo naują kūrinį, pavadinimu „Kultūrinė geometrija“. Tai yra mozaika, kuri formuoja šaligatvius ir Cohen alėjos aikštę, labai urbanizuotame Tenderloin rajone (San Franciske). Siekdamas įgyvendinti šį projektą, į pagalbą pasikvietė portugalų calçada meistrą Fernando Cardoso.

Rigo 23 yra gavęs daugybę apdovanojimų. Iš ties, jis yra menininkas, tikintis, kad pasiekus kiek įmanoma platesnę auditoriją, menas gali nusiųsti labai stiprią žinią.

João Paulo Feliciano

“Artistic thinking embeds most of what I do, but my modus operandi is not exclusively that of an artist”. This quotation seems to sum up the productive force behind the work of João Paulo Feliciano, visual artist, musician, designer, artistic promoter and cultural manager, among multiple activities. By trying to re-connect art and life, cultivating popular culture, and by bringing different artistic languages within independent and complementary margins and fields of creative production together, this artist’s work totally fulfils the expanded space that the word multimedia comprehends.

João Paulo Feliciano has always explored the limits and possible interferences between the nature of artistic languages and different aspects of urban popular culture. Either when these shape contemporary attitudes and life styles, namely those based on experimental manifestations of design or music, or when they result from a proposed intersection between art and a particular concept of community.

One of multiple activities, that Feliciano does is music projects. His music projects include the bands Tina and the Top Ten and No Noise Reduction. Both performed extensively throughout Portugal in varied venues and opened for the legendary avant-garde rock band Sonic Youth in Lisbon. Feliciano's artwork would later be used as an alternate cover for Sonic Youth's Experimental Jet Set, Trash and No Star.

Talking about exhibitions, one of my favourite solo exhibition of João Paulo Feliciano is “Music lessons ”, which was shown in 2008.
In 2009 this exhibition also came to Lithuania and was shown together with Laura Garbštienės exhibition.

One more famous João Paulo Feliciano exhibition/project is „The Blues Quartet“.

http://www.youtube.com/watch?v=tetl3VzUmvA

It is a sound and light sculpture-installation exploring the crossover between aural and visual art. Four different lamps stand upright on the corners of a table-stage. On top of the table-stage, two planes of dark blue transparent perspex intersect to divide the space in four. The four lights blink in response to the sound of music playing, creating reflections, transparencies and juxtapositions; a bewildering choreography of light, colour and sound. To understand, how good was this work, I suggest to watch the video:

http://www.youtube.com/watch?v=276M7ppwDes

I think this is not all what João Paulo Feliciano can do. Interesting how this artist will surprise us more.

João Paulo Feliciano

„Meninis mąstymas įsiterpia daugumoje, ką aš darau, bet mano modus operandi nėra išimtinai menininkas“. Ši citata atrodo apibendrina produktyvią jėgą, slypinčią už João Paulo Feliciano, vizualiojo meno kūrėjo, muzikanto, dailininko, meno projektų rengėjo ir kultūros vadybininko, daugialypės veiklos. Bandant iš naujo sujungti meną ir gyvenimą, propaguojant populiariąją kultūrą ir reiškiant skirtingas menines kalbas per nepriklausomas ir papildančias ribas bei kūrybinės produkcijos sritis, šis menininko darbas visiškai užpildo išplėstas erdves, kurias aprėpia pasaulinės multimedijos.

João Paulo Feliciano visada ištiria ribas ir galimus trukdžius tarp meno kalbos ir populiariosios miesto kultūros aspektų. Kai yra suformuojami šiuolaikiniai požiūriai ir gyvenimo stilius, būtent paremti eksperimentinės dizaino ir muzikos apraiškų arba kai jie atsiranda dėl siūlomos sankirtos tarp meno ir ypatingos bendruomenės koncepcijos.

Viena iš daugialypės Feliciano veiklos sričių yra muzikos projektai. Jo muzikos projektai įtraukė tokias grupes kaip Tina and the Top Ten ir No Noise Reduction. Abi atliko pasirodymus plačiai per visą Portugaliją įvairiose vietose ir įkūrė legendinę avantgardinio roko grupę Sonic Youth Lisabonoje. Feliciano kūrinys vėliau turėtų būti naudojamas kaip alternatyvus viršelis Sonic Youth's Experimental Jet Set, Trash and No Star.

Toliau kalbant apie parodas, viena mėgiamiausių man Feliciano solo parodų yra „Muzikos pamokos“, parodyta 2008 metais. 2009 metais ši paroda pasirodė ir Lietuvoje kartu su Lauros Garbštienės paroda.

Dar viena garsi João Paulo Feliciano paroda/projektas „The Blues Quartet“.

http://www.youtube.com/watch?v=tetl3VzUmvA

Tai garso ir šviesos skulptūra-instaliacija, nagrinėjanti jų tarpusavio fonetinio ir vzualinio meno sąsajas. Keturi skirtingi žibintai stovi vertikaliai stalo-scenos kampuose. Ant stalo dvi tamsiai mėlynos plokštumos susikirsdamos dalina erdvė į keturias dalis. Keturi žibintai mirksi reaguodami į muzikos grojimo garsą, sukurdamos atspindį, skaidrumą ir priešpriešas; nenusakoma šviesos, spalvos ir garso choreografija. Norėdami suprasti, koks nepakartojamas buvo šis darbas siūlau pasižiūrėti video:

http://www.youtube.com/watch?v=276M7ppwDes

Tai tikrai manau ne viskas, ką João Paulo Feliciano gali parodyti. Laukime, kuo dar šis menininkas mus nustebins.

Julião Sarmento

Julião Sarmento was born in Lisbon in 1948. In 1967 he took the studies of painting and architecture at the university of fine arts in Lisbon where he received his Master's degree in 1976. Today he is considered to be one of the most prolific contemporary Portuguese artists.

Julião Sarmento uses varied media in his works, such as painting, drawing, sound, film, sculpture, photography, installation that helps to reach the opening to new universes and configurations. Commenting on this technique, the painter has established a parallelism with literature, stating that he intended these "fragments" to work as single chapters of a novel with their own identity.

He is interested in various misunderstandings and doubts and issues of complex interpersonal relationships. Although throughout all his production, the female body takes the most important role, recent paintings no longer focus on line as a representation of female form, but utilize monochrome silhouettes to represent the figures. Moreover, the term "voyeurism" could be closely related with this artist's works as there appear many metaphors for latent violence, including sexual violence; its instruments the contexts of its aggression. Psychological interaction, sensuality and transgression are also frequent themes in his works as well as the presence of animals, real and imagined.

Since 1979 Sarmento has exhibited extensively in Europe (the Musée National d'Art Moderne Centre Georges Pompidou, Paris; the Stedelijk Van Abbemuseum, Eindhoven, Holland), America (The Hirshhorn Museum and Sculpture Garden, Washington, D.C.; the San Francisco Museum of Modern Art; The Solomon R. Guggenheim Museum, New York; The Museum of Modern Art, New York) and at the Center of Contemporary Art in Kitakyushu, Japan. He has represented Portugal in two Venice Biennales in one of which he was the only Portuguese artist, and received great international acclaim.

For one year (1998-1999) he was a teacher at the 'Akademie der Bildenden Künste' in Munich. Today Julião Sarmento lives and works in Estoril, Portugal.

Julião Sarmento gimė Lisabonoje 1948 metais. 1967 metais jis pradėjo studijuoti tapybą ir architektūrą Menų universitete Lisabonoje, kur jis taip pat gavo magistro laipsnio diplomą 1976 metais. Šiandien jis yra vienas produktyviausių šiuolaikinių Portugalijos menininkų.

Julião Sarmento savo darbuose naudoja skirtingas priemones, tokias kaip tapyba, piešimas, garsas, plona juosta, skulptūra, fotografija ar kitokius įrengimus, kurie padeda atverti naujas meno plotmes ir konfiguracijas. Komentuodamas šią techniką, dailininkas pavartoja paralelę su literatūra, teigdamas, kad jis norėjo, jog tokie fragmentai egzistuotų kaip atskiri romano puslapiai su kiekvieno iš jų skirtingu tapatumu.

Jis domisi įvairiais nesusipratimais ir abejonėmis bei sudėtingomis visuomeninių santykių problemomis. Nors per visą jo kūrybą galima įžvelgti, jog dominuojanti rolė atitenka moters figūrai, visgi paskutiniai piešiniai nebesitelkia ties šia reprezentacija, o greičiau panaudoja vienspalviškus siluetus figūrų pristatymui. Taip pat terminą "vojerizmas" būtų galima sieti su šio menininko darbais, nes juose yra pilna metaforų apie užslėptą prievartavimą, smurtą, ypač seksualinį. Tai atskleidžia tam tikrą agresijos kontekstą Sarmento kūriniuose. Psichologinė sąveika, geidulingumas, nusižengimai bei realių ar išgalvotų gyvūnų buvimas yra taipogi dažnos temos jo kūryboje.

Nuo 1979 metų Sarmento darbai yra eksponuojami pasauliniu mastu: tiek Europoje, tiek Amerikoje ar Tokijuje. Jis taip pat atstovavo savo šaliai dvejose Venecijos Bienalėse. Vienoje iš jų jis buvo vienintelis atstovas iš Portugalijos menininkų tarpo, tad pelnė ypatingą tarptautinį pripažinimą.

Vienerius metus (1998-1999) Julião Sarmento dirbo mokytoju Miuncheno akademijoje. Šiuo metu gyvena ir dirba Estoril, Portugalijoje.

Joana Vasconcelos

Joana Vasconcelos - one of the most striking contemporary artists

Joana Vasconcelos is born in France, in Paris in 1971, now she lives and works in Lisbon, Portugal. Between 1989 and 1996 Joana studied Visual Arts at the Centro de Arte Comunicaçao. In 2000 she won the Young Artist EDP Prize (Prémio EDP Jovens Artistas). In 2003 won The Tabaqueira Fund for Public Art (Fundo Tabaqueira Arte Pública) for intervention project at Largo da Academia des Belas Artes, in Lisbon. In 2006 the artist won the award The Winner Takes It All from Bernardo Foundation to create the work “Néctar” for the Bernardo Collection Museum.

Since 1994 she is invited regularly to exhibit her creations in Portugal and abroad. Joana has been participating in many groups exhibitions such as Coração Independente, Lisboa (2009), Mi Vida – from Heaven to Hell, Budapest (2008), Un Certain Etat du Monde, Paris (2008), Garage Centre of Contemporary Culture, Moscow (2009), Istanbul Modern (2006), etc.

Considered one of the most striking artists of the last decade, portuguese plastic artist Joana Vasconcelos creates sculpture and installation pieces.

The nature of Joana Vasconcelos creative process is based on the appropriation, decontextualisation and subversion of pre-existent objects and every day realities. Sculptures and installations, which are revealing of an acute sense of scale and mastery of colour. As well as the recourse to performances, all combine of concepts which challenge the pre-arranged routines of the quotidian.

Many of her key works apply white crochet patterns to a variety of objects like computers, sculptures, pianos and even bridges. The works are completely covered in the crochet, with only the form and negative space to identify the object. “Piano Dentelle“ is the aforementioned
crochet covered piano and gives a good impression of the detail in these works.

In reality Vasconcelos first attracted widespread attention at the 2005 Venice Biennale with A Noiva (The Bride), a giant chandelier-like sculpture constructed of tampons.

There’s nothing peculiar about Joana Vasconcelos chandelier, if seen from a distance, but as you approach you begin to make out the strange materials she used: over 25,000 tampons.

The artist offers us a complicit vision which is at same time critical of contemporary society and the several features which serve the enunciations of collective identity, especially those that concern the status of women, class distinction. Perhaps one of the best examples of this is provided by a recent series of giant stilleto shoes. Constructed of stainless steel cooking pots, and with titles such as

'Cinderella', 'Dorothy' or 'Marilyn', the over-sized footwear impresses while harbouring a string of associations and mythologies.

From kitchen drudgery to femme fatale, screen siren or fairy-tale transformation, the shoes encapsulate a dizzying series of perceptions relating to the so-called 'female condition'. Beneath the sheen, however, lies real unease. The pots and pans symbolic of 'women's work' become a fashionable accoutrement, yet what kind of emancipation does a shoe really represent?

- Despite the urgings of 'Sex in the City' sensibilities, the freedom to cast aside kitchen utensils for a pair of 'must-have' stiletto sling-backs may simply represent a different kind of slavery.

One of these pieces recently sold for half a million euros at a Christie’s auction.

Joana Vasconcelos is recognized as Portugal’s top contemporary artist, and also she is recognized by public and critics abroad, she has exhibited her works around the world in a number of group shows and many solo shows.

Joana Vasconcelos – viena įspūdingiausių šiandienos menininkų

Joana Vasconcelos gimė Prancūzijoje, Paryžiuje 1971 metais, šiuo metu gyvena ir dirba Lisabonoje, Portugalijoje. 1989-1996 metais studijavo Vizualiuosius Menus Arte Comunicaçao Centre. 2000 metais Joana laimėjo Jaunų Artistų EDP Premiją (Prémio EDP Jovens Artistas). 2003 metais gavo apdovanojimą iš Fondo Tabaqueira Viešiesiems Menams (Fundo Tabaqueira Arte Pública). 2006 metais artistė gavo premiją The Winner Takes It All iš Bernardo Fondo, tam kad sukurtų darbą “Néctar”, skirtą Bernardo Kolekcijos Muziejui.

Nuo 1994 metų Joana Vasconcelos yra regulariai kviečiama eksponuoti savo kūrinius Portugalijoje ir užsienyje. Ji dalyvavo daugelyje parodų, kaip pavyzdžiui Coração Independente, Lisabona (2009), Mi Vida – from Heaven to Hell, Budapeštas (2008), Un Certain Etat du Monde, Paryžius (2008), Garage Centre of Contemporary Culture, Maskva (2009), Istanbul Modern (2006), itt.

Joana Vasconcelos yra laikoma viena ryškiausių ir įspūdingiausių pastarojo dešimtmečio portugalų plastikos menininkų, kuri kuria skulptūras ir kitus meno kūrinius. Joanos kūrybos svarbiausios savybės slypi apropriacijoje, dekontekstualizacijoje ir prieš tai egzistavusių daiktų, kasdienybės realijų perversme, ardyme. Skulptūros ir įvairūs objektai atskleidžia gilią prasmę, taip pat derina įvairias koncepcijas, kurios meta iššūkį nusistovėjusiai rutinai ir kasdienybei.

Daugumoje artistės darbų yra naudojami balti neriniai skirti „aprengti“ tokiems daiktams kaip kompiuteriai, skulptūros, fortepijonai ir netgi tiltai. “Piano Dentelle“ yra pianinas visiškai padengtas baltais neriniais ir tokiu būdu sukuria nuostabų detalių įspūdį šiuose darbuose.

Pirmą kartą Joana Vasconcelos patraukė didžiulį viso pasaulio dėmesį 2005 metais Vienos parodoje savo kūriniu A Noiva (Nuotaka), tai milžiniška skulptūra panaši į liustrą, kuri yra sudaryta iš higieninių tamponų.

Iš tikrųjų nieko nėra keisto artistės liustroje jei žiūrėsime į ją iš toli, bet kuo labiau artėjame prie kūrinio, tuo labiau stebina keista medžiaga, kuri yra panaudota: apie 25,000 tamponų!

Dar vienas įspūdingas Joanos darbas yra gigantiški smailiakulniai bateliai padaryti iš nerūdijančio plieno maisto puodų. Bateliai turi net keletą vardų: „Cinderella“, „Dorothy“ arba „Marilyn“. Itin didelė avalynė daro įspūdį, nes kelia visą seriją asocijacijų ir mitų, pradedant nuo sunkaus virtuvės darbo iki femme fatale ar stebuklingų transformacijų. Tiesą sakant batelių kūrinio prasmė ir mintis apima seriją percepcijų susijusių su moters padėtimi, vergove, laisve. Puodai ir jų dangteliai simbolizuojantys moters darbą tampa, kad ir kaip būtų keista, prašmatnia avalyne.

Vienas iš batelių buvo neseniai parduotas Christie aukcione net už pusę milijono eurų!

Joana Vasconcelos savo kūriniais parodo dažniausiai šiandieninę visuomenę, ji domisi kolektyvinio identiteto reprezentacijomis, ypač tomis, kurios yra susijusios su moters statuso, klasių skirtingumo tema.

Joana Vasconcelos yra laikoma šiuolaikine portugalų Top artiste, taip pat ji yra gerai žinoma ir pripažįstama publikos ir kritikų užsienyje. Menininkė eksponavo savo darbus įvairiuose pasaulio kampeliuose, pristatė daugybę įspūdingų darbų kolektyviniuose renginiuose ir solo paroduose.