Henrique Pousão

Henrique César de Araújo Pousão is considered to be one of the most talented and original Portuguese painters, at least among the artists of the 19^th century.  He was born in a wealthy family of a judge in Vila Viçosa, a town in the eastern part of Portugal, on January 1^st, 1859. The talent of the painter was revealed at an early age in some drawings of a ten-year-old boy. This artistic talent was inherited from Henrique‘s family ancestors: his maternal grandparent was the author of an oil on canvas in the Vila Viçosa church, and his paternal great-grandparent‘s most important works can be seen at the S. Paulo da Serra de Ossa Convent, in Redondo.

In 1872, Pousão began his studies in the Academia de Belas-Artes do Porto and soon got his first artistic prize in the subject of Historical Drawing. The formative years are considered to have been influenced not only by  Pousão’s teachers, but also scholars who sent test-pieces to the Academy (like António Silva Porto and João Marques de Oliveira, famous artists of the naturalist generation). When these studies were finished with excellent grades in 1879, Pousão won the competition for a scholarship in the Landscape class and moved to Paris passing through Madrid. In the École des Beaux-Arts de Paris, where Pousão was taught by Adolphe Yvon and Cabanel, the work was extremely intense. Finally, the student got sick with a cold which grew into tuberculosis and had to leave Paris in order to recover physically in a warmer climate. He travelled to Italy and developed a program of private studies there. The next year he established a studio on the Via dei Portoghesi street in Rome, and used to spend some time in Naples and Capri, too.

Some of Henrique Pousão’s most famous works were painted in Italy, especially during his stays in Capri – an island which fascinated the artist and inspired his best attempts to depict the impression made by the Mediterranean light. At the same time Pousão often had to return to Rome for sending remittances to the Academia Portuense as a scholar. This period, which continued between 1882 and 1883, revealed the painter’s various facets of interests and technique, his particular attention to the plastic values of light and colour, and a visible interest in experimenting with the new proposed aesthetics, related with the impressionism movement. In the end of 1883 the illness forced Henrique Pousão to leave Italy and return to his birth town in Portugal, where he painted his last works (most of them as gifts to his doctor and cousin). The artist died at the age of 25 in his cousin‘s house (between 20 and 27 of March, 1884).

After Henrique Pousão‘s death, his creative works held by the family were given to the Academia Portuense de Belas-Artes and united with his remaining school work. This collection is now preserved in the Museu Nacional de Soares dos Reis, in Porto. In addition to showing it to the visitors, the collection recently has been investigated by the scientists using modern x-ray and spectroscopy methods in order to know the technique and the painter himself better. This interest in the works of Henrique Pousão is also visible in the price of his paintings, which can reach 225 million euros nowadays.

Some of the impressive works made by this author are painted on small wood panels no bigger than 100x160mm. Such an accurate work style matches Henrique Pousão‘s appreciation as a naturalist painter, especially when some of the most important Portuguese artists of this generation had a direct influence to his studies. But the influence of Édouard Manet‘s style is also visible, for example, in the use of black in equal proportion to other colours. Moreover, some of Pousão‘s works are called a prelude to modern art and abstraction (because of abstract plains of colour and textures). Despite that, Henrique Pousão‘s style still belongs to the naturalist painting, although originality and openness to the modern artistic ideas have become the main features of his creative work.

Autorretrato/ Autoportretas, 1876

Seara, 1880

Miragem – Nápoles/ Miražas - Neapolis

Cecília, 1882

A Casa de Persianas Azuis/ Namas mėlynomis langinėmis, 1883 (?)

Henrique César de Araújo Pousão yra laikomas vienu talentingiausių ir originaliausių portugalų dailininkų, bent jau XIX a. menininkų tarpe. Jis gimė 1859 m. sausio 1 d. turtingoje teisėjo šeimoje Vila Viçosa miestelyje rytinėje Portugalijos dalyje. Dailininko talentas buvo atskleistas gana anksti keliuose dešimtmečio berniuko piešiniuose. Šis talentas buvo paveldėtas iš Henrique šeimos: jo senelis iš motinos pusės buvo paveikslo Vila Viçosa bažnyčioje autorius, o prosenelio iš tėvo pusės svarbiausi darbai gali būti pamatyti S. Paulo da Serra de Ossa vienuolyne Redonde.

1872 m. Pousão pradėjo mokytis Porto Dailės akademijoje (Academia de Belas-Artes do Porto) ir greitai gavo savo pirmąjį apdovanojimą už darbą istorinio piešimo tematika. Stiliaus formavimosi metais įtaką Pousão darė, manoma, ne tik jo mokytojai, bet ir mokslininkai, siuntę Akademijai patikrinimų testus (pavyzdžiui, António Silva Porto ir João Marques de Oliveira, žymūs natūralistų kartos menininkai). 1879 m. pabaigęs šiais studijas puikiais pažymiais, Pousão laimėjo konkursą stipendijai Peizažo klasėje ir persikėlė į Paryžių, pakeliui aplankydamas Madridą. Paryžiaus Dailės mokykloje (École des Beaux-Arts de Paris), kurioje dėstė Adolphe Yvon ir Cabanel, darbas buvo itin įtemptas. Galiausiai studentas peršalo, liga išsivystė į tuberkuliozę, ir Pousão teko palikti Paryžių, kad galėtų fiziškai atsigauti šiltesniame klimate. Jis iškeliavo į Italiją ir ten tęsė studijas pagal privačią programą. Kitais metais dailininkas atidarė studiją Romos Via dei Portoghesi gatvėje, taip pat praleisdavo dalį laiko Neapolyje ir Kapryje.

Keletas žinomiausių Henrique Pousão darbų buvo nutapyti Italijoje, ypač jo vizitų Kapryje metu – saloje, kuri sužavėjo menininką ir įkvėpė jo geriausius bandymus atvaizduoti Viduržemio šviesos sukeliamą įspūdį. Tuo pačiu metu Pousão dažnai turėjo grįžti į Romą dėl mokslininko perlaidų siuntimo Porto Akademijai. Šis periodas, kuris tęsėsi 1882-1883 m., atskleidė įvairius dailininko interesų bei technikos aspektus, jo ypatingą dėmesį plastinėms šviesos ir spalvos savybėms bei akivaizdų susidomėjimą naujai pasiūlytos estetikos, susijusios su impresionizmo judėjimu, eksperimentais. 1883 m. pabaigoje liga privertė Henrique Pousão palikti Italiją ir grįžti į gimtąjį miestelį Portugalijoje, kur buvo nutapyti paskutiniai jo darbai (daugiausia kaip dovanos gydytojui bei pusbroliui). Menininkas mirė 25 m. amžiaus savo pusbrolio namuose (tarp kovo 20 ir 27 d., 1884 m.).

Po Henrique Pousão mirties kūriniai, priklausę šeimai, buvo atiduoti Porto Dailės akademijai (Academia Portuense de Belas-Artes) ir sujungti su ten likusiais jo mokykliniais darbais. Kolekcija šiuo metu yra saugoma Porto Soares dos Reis Nacionaliniame muziejuje (Museu Nacional de Soares dos Reis). Be eksponavimo muziejaus lankytojams, rinkinys neseniai buvo ištirtas mokslininkų, moderniais x-ray ir spektroskopijos metodais siekusių geriau pažinti dailininko naudotą techniką ir jo asmenybę. Susidomėjimas Henrique Pousão kūryba yra pastebimas ir jo paveikslų kainoje, dabar galinčioje pasiekti 225 milijonus eurų.

Kai kurie įspūdingi šio autoriaus darbai yra nutapyti ant mažų medinių lentelių, nedidesnių nei 100x160mm. Toks tikslus darbo stilius dera prie Henrique Pousão priskyrimo dailininkams natūralistams, ypač kai keletas pačių svarbiausių tos kartos portugalų menininkų darė tiesioginę įtaką jo studijoms. Tačiau Édouard Manet stiliaus įtaka taip pat yra akivaizdi, pavyzdžiui, juodos naudojime lygiomis dalimis su kitomis spalvomis. Be to, keletas Pousão darbų yra vadinami moderniojo meno ir abstrakcijos preliudu (dėl spalvos ir tekstūros fonų abstraktumo). Vis dėlto Henrique Pousão stilius tebepriklauso natūralistinei tapybai, nors originalumas bei atvirumas modernioms meninėms idėjoms yra tapę pagrindiniais jo kūrybos bruožais.

Internet references/ Internetinės nuorodos

http://comjeitoearte.blogspot.com/2012/03/hoje-aconteceu-falecimento-do-pintor.html

http://en.wikipedia.org/wiki/Henrique_Pous%C3%A3o

http://mnsr.imc-ip.pt/en-GB/collections/Featuredartists/ContentDetail.aspx?id=478

http://wiki.cultured.com/people/Henrique_Pousao/

http://www1.ci.uc.pt/artes/6spp/h1.html

http://www.cm-vilavicosa.pt/en/conteudos/municipality/history/henrique%20pousao.htm

http://www.dn.pt/inicio/artes/interior.aspx?content_id=2348535&seccao=Artes%20Pl%E1sticas

http://www.photonics.com/Article.aspx?AID=33305

http://www.visualartsportugal.com/pintura-portuguesa/seculo-xix/henrique-pousao

Abel Salazar’s monography about the creative works of Henrique Pousão, 1947 (in Portuguese, illustrated)/ Abelio Salazaro monografija apie Henrique Pousao kūrybą, 1947 m. (potugalų kalba, iliustruota)

http://www.scribd.com/mlcrsoares/d/94009626-Abel-Salazar-Henrique-Pousao-1947

ABSTRACTIONISM

Maria Helena Vieira da Silva was a school of Paris painter in oils and gouache, lithographer, engraver and designer. Born in Lisbon. She drew from the age of eleven, and sculpted at 16 years old. Began studying drawing, painting in Lisbon. Moved to Paris in 1928 and attended a succession of art schools, including the Grande Chaumière and the Académie Scandinave. Vieira da Silva was exposed in the biggest museums of the world. In 1931, she lived in Marseille, a seemingly insignificant experience but which represented, doubtless, the genesis of her work: drawing, then painting a transfer bridge, the metal structures of this one, cutting sky and sea fragments revealed her a whole architecture of the space, fantastic architecture, labyrinth architecture, poetic architecture which became her work-foundation. The Brazilian period (1940-1947) was the blooming of her art.

Nadir Afonso is a geometric abstractionist painter. He studied architecture at the School of Fine Arts in Porto, Portugal. However, later he rejects Architecture. He studied his true passion, painting in Paris at the Ecole Nationale Superieure des Beaux-Arts. The recognition of Nadir Afonso’s talent came early in his career, both in his home country and internationally. Aged 24, an oil of his, A Ribeira, had already been purchased by the Contemporary Art Museum of Lisbon and the Portuguese government invited him twice to represent Portugal at the São Paulo Art Biennal. By the age of 50, he was well known and regularly exhibited in New York and Paris. Nadir Afonso has produced mainly paintings and serigraphs. His best-known and most distinctive work is the Cities series, each painting usually representing a city from anywhere in the world.

Carlos Botelho was a Portuguese painter, illustrator and caricaturist, whose works are shown at the Chiado Museum and at the Modern Art Centre José de Azeredo Perdigão / Calouste Gulbenkian Foundation, in Lisbon. He was one of the most relevant Portuguese artists of his generation. Alongside the urban landscapes Botelho turns his attention to the social realm in works that thematically and stylistically bring him close to the expressionist painting of the Northern European tradition. The third is the portrait, which will culminate in the portraits of his parents and his children. His painting will subtly change. The softening of the expressionist intensity opens up paths to a different poetic dimension and to a new awareness of the canvas’ flatness. In the 1950s that option becomes radicalized: Botelho starts out from modernist principles, like the autonomy of the line or the rejection of Renaissance perspective, in different works in which he more than ever comes close to abstraction.

Amadeo de Souza Cardoso was a Portuguese artist, working in the style of the vanguard of his time. At the age of 18, he entered the Superior School of Fine Arts of Lisbon and one year later he went to Paris, where he intended to continue his studies but soon quit the architecture course and started to study painting. In Montparnasse, he experimented with Impressionism and later with Expressionism and Cubism, and dedicated himself exclusively to painting. His first experience was drawing, especially caricatures. His early works were stylistically close to impressionism. Around 1910, influenced both by Cubism and by Futurism, he became one of the first modern Portuguese painters. His style is aggressive and vivid both in form and color and the compositional structure of his works may seem random or chaotic at first sight but are clearly defined and balanced.

 ABSTRAKCIONIZMAS

Maria Helena Vieira da Silva buvo Paryžiaus mokyklos dailininkė, tapiusi aliejiniais dažais ir guašu, litografė, raižytoja ir dizainerė. Ji gimė Lisabonoje. Ji piešti pradėjo vienuolikos metų ir kūrė skulptūras 16 metų. Pradėjo studijuoti dailę ir  tapybą Lisabonoje. 1928 metais Maria išvažiavo į Paryžių ir studijavo keliose meno mokyklose, tarp kurių Grande Chaumière ir Académie Scandinave. Vieira da Silva darbai buvo rodomi didžiausiuose pasaulio muziejuose. 1931 metais ji gyveno Marselyje, šiuo laikotarpiu ji reikšmingos patirties neįgavo, bet susiformavo jos darbų kilmė: piešimas, taip pat persikėlimo tiltų vaizdavimas, tokio tipo tiltų metalinių struktūrų tapymas, supjaustyto dangaus ir jūros fragmentai atskleidė jai visą erdvę, fantastišką architektūrą, labirintų architektūrą, poetišką architektūrą, kuri tapo jos darbo pagrindu. Braziliškas periodas (1940-1947) buvo jos meno sužydėjimas.

Nadir Alfonso yra geometrinio abstrakcionizmo dailininkas. Jis studijavo architektūrą menų mokykloje Porto mieste, Portugalijoje. Tačiau vėliau jis atsisakė architektūros. Jis studijavo savo tikrąją aistrą dailę Paryžiuje Ecole Nationale Superieure des Beaux-Arts universitete. Nadir Alfonso talentas atsiskleidė ankstyvoje karjeroje jo gimtojoje šalyje ir tarptautiniu mastu. Kai jam buvo 24 metai jo aliejiniais dažais nutapytą paveikslą A Ribeira nupirko Lisabonos šiuolaikinio meno muziejus ir Portugalijos valdžia du kartus jį kvietė reprezentuoti Portugaliją į San Paulą. 50 metų jis buvo gerai žinomas ir reguliariai eksponavo savo darbus Niujorke ir Paryžiuje. Nadir Alfonso pagrinde kūrė paveikslus ir šilkografiją.  Jo geriausiai žinomas ir pats ryškiausias darbas yra Miesto serija, kurioje kiekvienas paveikslas paprastai reprezentuoja miestą iš bet kurios pasaulio dalies.

Carlos Botelho buvo portugalų dailininkas, iliustratorius ir karikatūristas, kurio darbai yra rodomi Chiado muziejuje ir Modern Art Centre José de Azeredo Perdigão / Calouste Gulbenkian fonde Lisabonoje. Jis buvo vienas iš svarbiausių jo kartos portugalų menininkų. Greta miesto peizažų Botelho savo darbuose, kurie jį suartina su ekspresionistišku tradiciniu Šiaurės Europos tapymu, rodo susidomėjimą socialiniu realizmu. Trečia jo darbų kryptis yra portretai, kurių kulminacija yra jo tevų ir vaikų portretai. Jo paveikslai subtiliai pasikeičia. Ekspresionizmo intensyvumo minšktumas atveria kelius į kitokias poetines dimensijas ir naujam drobės plokštumo įsisamoninimui. 1950 metais šia galimybe pasinaudojama: Boetelho pradeda nuo modernių principų, kaip kad Renesanso perspektyvų linijų atmetimo autonomija. Kitokiuose darbuose jis labiau negu bet kada priartėja prie abstrakcijos.

Amadeo de Souza Cardoso buvo portugalų menininkas, dirbęs jo laikų avangardo stiliumi. 18 metų amžiaus jis įstojo į aukštąją meno mokyklą Lisabonoje ir po vienerių metų jis išvažiavo į Paryžių, kur jis ketino tęsti savo studijas, bet greitai metė architektūros kursus ir pradejo studijuoti dailę. Montparnasse jis eksperimentavo su impresionizmu, vėliau su ekspresionizmu ir kubizmu ir dedikavo save tik dailei. Jo pirma patirtis buvo tapymas, ypač karikatūrų. Jo ankstyvi darbai buvo stilistiškai arti impresionizmo. Apie 1910 metus jis buvo paveiktas kubizmo ir futurizmo, jis tapo vienu iš moderniausių portugalų dailininkų. Jo stilius yra agresyvus ir gyvas forma ir spalva ir jo darbų kompozicija iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti atsitiktinė ar chaotiška, bet yra aiškiai apibrėžta ir subalansuota.

Antonio Macedo

Antonio Macedo is a Portuguese realist painter. His main themes have often been the female form and still life; recent work has included street scenes. He is well know as a portrait artist in his native Portugal.

Antonio Macedo was born in Oporto, Portugal, in 1955. He attended the local art school and in 1975 artist moved to London and soon became technical consultant for the Pantiles Gallery in Tunbridge Wells.

He produced his first sculpture works in 1986. From 1987 his art was promoted world wide by the Christopher Wood Gallery in Belgravia. Also in 1987 he was included in Dr Fernando Pamplona's Dictionary of Portuguese Painters and Sculptors, and became a member of the (British) National Fine Arts Society. In 1989 he won first prize at the exhibition of the Royal Institute of Oil Painters. Finally, he returned to Portugal in 1990.

In 1975 I moved to London, where I continued to research into all kinds of painting techniques

so as to develop my own style. Curiously, I first learnt to love the primitive flemish painters, then the Renaissance Masters, then Velazquez, Vermeer, Ingres, and so on, progressing through the history of European Painting to the present day figurative painters such as Dali or Antonio Lopez. All these have been my real masters, much more than any present day teacher, and much can be learnt through the difficult but fascinating study of their work, if only one can see.

But to see, to really SEE, one must love, and I am passionate about my Teachers, for I owe them my craft . There comes a time though when one must follow one's own path, and accept the shortcomings and potential gains of one's choices, - says Antonio Macedo.

Antonio Macedo yra realistinį stilių propaguojantis portugalų tapytojas. Svarbiausiomis jo kūrinių temomis dažniausiai būna moterys ir statiška buitis. Paskutiniuose jo darbuose galima atrasti ir scenų iš gatvės. Gimtojoje Portugalijoje jis geriausiai žinomas kaip portretistas.

Antonio Macedo gimė 1955 metais Oporto mieste, Portugalijoje. Jis lankė vietinę meno mokykla, o vėliau, 1975 metais, jaunuolis persikėlė į Londoną ir greitai tapo techniniu konsultantu Pantiles galerijoje Tunbridžo Velse.

Jis sukūrė pirmuosius savo skulptūros darbus 1986 – aisiais. Nuo 1987 – ųjų prie dailininko darbų garsinimo visame pasaulyje prisideda Christopher Wood galerija Belgravijoje. Tais pačiais metais A.Macedo buvo įtrauktas į enciklopediją apie Portugalijos dailininkus ir skulptorius ir tapo nacionalinės britų dailiųjų menų bendruomenės nariu. 1989 – jis laimėjo pirmąją vietą tarp aliejiniais dažais piešiančių dailininkų karališkajame institute. Į Portugaliją dailininkas grįžo 1990 metais.

1975 aš išvažiavau į Londoną, kur tęsiau visų piešimo technikų tyrinėjimus – tam, kad susikurčiau savo savitą stilių. Keista, nes pirmiausia aš išmokau mylėti būtent primityviuosius flamandų dailininkus, tada renesanso genijus, tada Velasquezą, Vermeerį, Ingresą ir kitus, taip skosdamas per visą Vakarų dailės istoriją ir priartėdamas prie tokių metaforiškų dailininkų kaip Dali arba Antonio Lopez. Visi jie buvo mano tikrieji guru:, daug labiau, nei bet kuris šiuolaikinis mokytojas. Tiek daug galima išmokti iš sunkių, bet nuostabiai žavingų jų darbų studijavimo.

Bet kad matytum, iš tiktųjų MATYTUM, svarbiausia yra mylėti, ir aš esu įsimylėjęs visus savo mokytojus už tai, jog esu skolingas jiems už savo meną. Ateina laikas, kai vienas turi sekti kažkurio kito pėdomis ir priimti visus nusižengimus bei potencialius laimėjimus kaip savo pasirinkimą, - sako Antonio Macedo.

Jurga Tumasonytė

Nadir Afonso

Nadir Afonso, is a geometric abstractionist painter. Formally trained in architecture, which he practiced early in his career with Le Corbusier and Oscar Niemeyer, Nadir Afonso later studied painting in Paris and became one of the pioneers in Kinetic art, working alongside Victor Vasarely, Fernand Léger, Auguste Herbin, and André Bloc.

As a theorist of his own geometry-based aesthetics, published in several books, Nadir Afonso defends that art is purely objective and ruled by laws that treat art not as an act of imagination but of observation, perception, and form manipulation.

Nadir Afonso achieved international recognition early on in his career and currently holds many of his works in museums. His most famous works are the Cities series, which depict places all around the world. As of 2007 he is still actively painting.

Nadir Afonso Rodrigues was born in the rural, remote town of Chaves, Portugal, on December 4, 1920. His parents were Palmira Rodrigues Afonso and poet Artur Maria Afonso.

By the age of four, he made his first "painting" on a wall at home: a perfect red circle, which anticipated his life as under the signs of rhythm and geometric precision. His teen years were dedicated to painting, earning him his first national prize at age 17.

Settled in Porto, he started to design houses and industrial buildings, while at the same time painting the city around him under his other surname, Rodrigues. His oil A Ribeira was purchased by the Contemporary Art Museum of Lisbon in 1944, when he was only 24 years old.

In 1946, Nadir Afonso left Porto for Paris with a number of unfinished works from his iris period, and changed his signature with the surname Afonso.

In 1974, he makes a solo exhibition at the Selected Artists Galleries, in New York. U.S. critics acclaim him as "one of the first proponents of geometric abstraction in Portugal and one of the new generation European artists."

Living in reclusion, Nadir Afonso defined himself in 2006 as "Portuguese and a son of the inner country. I learned from tradition to be humble, to praise the masters, and to live these eighty-six years with the simplicity that my lowly status has always guaranteed me. To do a balance of my existence and of my work now is absurd." He has spent the last three decades painting, exhibiting, and writing with regular and growing comfort. He is twice married, with five children, born between 1948 and 1989.

Nadir Afonso has produced mainly paintings and serigraphs. His current preferred materials are acrylic paint on canvas (bigger works), and gouache on paper (smaller works, often studies for bigger works). His best-known and most distinctive work is the Cities series, each painting usually representing a city from anywhere in the world.

Lietuviškai:

Nadir Afonso dailininkas, kurio stilius geometrinis abstrakcionizmas. Pradžioje nusprendė mokytis architekturos, kuria ir užsiemė savo karjeros pradžioje su Le Corbusier ir Oscar Niemeyer. Nadir Afonso vėliau studijavo dailę Paryžiuje ir tapo vienu iš pradininkų kinetinio meno, dirbdamas su Victor Vasarely, Fernand Léger, Auguste Herbin ir André Bloc.

Jis sukūrė savo geometrija paremtą estetiką ir išleido keleta knygų šia tem. Nadir Afonso mano, kad menas yra grynai objektyvus ir supaistytas taisyklių, kurios teigia, kad menas nėra vaizduotė, bet stebėjimo, formų manipuliacija.

Nadir Afonso pasiekė tarptautinį pripažinimą karjeros pradžioje ir dabar daug jo paveikslų priklauso muziejams. Jo žinomiausi darbai yra iš serijos “Miestai”, kurie atspindi vietas iš viso pasaulio. Dabar, nors būdamas garbaus amžiaus, jis ir tiliau aktyviai dirba.

Nadir Afonso Rodrigues gimė kaimo vietovėje, nutolusioje nuo miesto Chaves, Portugalijoje gruodžio mėnesio ketvirtą dieną 1920 metais, Palmiros Rodrigues Afonso ir poeto Artur Maria Afonso šeimoje.

Būdamas ketverių, jis nutapė savo pirmąjį paveikslą ant namų sienos: tobulą raudoną apskritimą, kuris atspindėjo jo gyvenimą įtakojamą ritmo ir geometrijos. Pauglystėje jis buvo atsidavęs tapybai ir laimėjo pirmąjį nacionalinį prizą būdamas septyniolikos metų.

Įsikūręs Porto mieste, jis pradėjo projektuoti gyvenamuosius ir industrinius pastatus, tuo pačiu metu tapydamas miestą ir pasirašydamas Rodrigues pavarde. Aliejiniais dažais tapyta “A Ribeira” drobė buvo pristatyta Šiuolaikinio meno muziejuje Lisabonoje 1944 metais, kai jam buvo tik 24 metai.

1946 metais Nadir Afonso paliko Porto miesta ir išsikėlė į Paryžių.

1974 metais jis pristatė savo parodą Išrinktųjų Dailininkų Galerijoje New York mieste Amerikoje. Kritikai laikė vienu pirmuoju geometrijos abstrakcijos šalininku Portugalijoje ir naujosios kartos dailininku Europoje.

Nadir Afonso save apibūdina kaip portugalą ir sūnų iš svetimos šalies. Kaip jis pats sako: balansuoti tarp jo egzistencijos ir jo darbo yra absurdas.

Julião Sarmento

Julião Sarmento was born in Lisbon in 1948. In 1967 he took the studies of painting and architecture at the university of fine arts in Lisbon where he received his Master's degree in 1976. Today he is considered to be one of the most prolific contemporary Portuguese artists.

Julião Sarmento uses varied media in his works, such as painting, drawing, sound, film, sculpture, photography, installation that helps to reach the opening to new universes and configurations. Commenting on this technique, the painter has established a parallelism with literature, stating that he intended these "fragments" to work as single chapters of a novel with their own identity.

He is interested in various misunderstandings and doubts and issues of complex interpersonal relationships. Although throughout all his production, the female body takes the most important role, recent paintings no longer focus on line as a representation of female form, but utilize monochrome silhouettes to represent the figures. Moreover, the term "voyeurism" could be closely related with this artist's works as there appear many metaphors for latent violence, including sexual violence; its instruments the contexts of its aggression. Psychological interaction, sensuality and transgression are also frequent themes in his works as well as the presence of animals, real and imagined.

Since 1979 Sarmento has exhibited extensively in Europe (the Musée National d'Art Moderne Centre Georges Pompidou, Paris; the Stedelijk Van Abbemuseum, Eindhoven, Holland), America (The Hirshhorn Museum and Sculpture Garden, Washington, D.C.; the San Francisco Museum of Modern Art; The Solomon R. Guggenheim Museum, New York; The Museum of Modern Art, New York) and at the Center of Contemporary Art in Kitakyushu, Japan. He has represented Portugal in two Venice Biennales in one of which he was the only Portuguese artist, and received great international acclaim.

For one year (1998-1999) he was a teacher at the 'Akademie der Bildenden Künste' in Munich. Today Julião Sarmento lives and works in Estoril, Portugal.

Julião Sarmento gimė Lisabonoje 1948 metais. 1967 metais jis pradėjo studijuoti tapybą ir architektūrą Menų universitete Lisabonoje, kur jis taip pat gavo magistro laipsnio diplomą 1976 metais. Šiandien jis yra vienas produktyviausių šiuolaikinių Portugalijos menininkų.

Julião Sarmento savo darbuose naudoja skirtingas priemones, tokias kaip tapyba, piešimas, garsas, plona juosta, skulptūra, fotografija ar kitokius įrengimus, kurie padeda atverti naujas meno plotmes ir konfiguracijas. Komentuodamas šią techniką, dailininkas pavartoja paralelę su literatūra, teigdamas, kad jis norėjo, jog tokie fragmentai egzistuotų kaip atskiri romano puslapiai su kiekvieno iš jų skirtingu tapatumu.

Jis domisi įvairiais nesusipratimais ir abejonėmis bei sudėtingomis visuomeninių santykių problemomis. Nors per visą jo kūrybą galima įžvelgti, jog dominuojanti rolė atitenka moters figūrai, visgi paskutiniai piešiniai nebesitelkia ties šia reprezentacija, o greičiau panaudoja vienspalviškus siluetus figūrų pristatymui. Taip pat terminą "vojerizmas" būtų galima sieti su šio menininko darbais, nes juose yra pilna metaforų apie užslėptą prievartavimą, smurtą, ypač seksualinį. Tai atskleidžia tam tikrą agresijos kontekstą Sarmento kūriniuose. Psichologinė sąveika, geidulingumas, nusižengimai bei realių ar išgalvotų gyvūnų buvimas yra taipogi dažnos temos jo kūryboje.

Nuo 1979 metų Sarmento darbai yra eksponuojami pasauliniu mastu: tiek Europoje, tiek Amerikoje ar Tokijuje. Jis taip pat atstovavo savo šaliai dvejose Venecijos Bienalėse. Vienoje iš jų jis buvo vienintelis atstovas iš Portugalijos menininkų tarpo, tad pelnė ypatingą tarptautinį pripažinimą.

Vienerius metus (1998-1999) Julião Sarmento dirbo mokytoju Miuncheno akademijoje. Šiuo metu gyvena ir dirba Estoril, Portugalijoje.

Helena Almeida: the investigation of inside and out

'I turn myself into a drawing. My body as a drawing, myself as my own work’ says Helena Almeida, a Portuguese artist who is attempting to blur the boundaries between the interior and exterior of her artworks.'

Born in 1934 in Lisbon she studied painting at the Escola Superior de Belas-Artes in Lisbon and at the same time was taught drawing by her father, a famous Portuguese sculptor, Leopoldo de Almeida. Since emerging into artistic Portuguese scene in the 60s her work has included painting, drawing, installation, sculpture, sound and video. ‘I consider myself a painter. I studied painting and my works, as far as I’m concerned, are paintings. It’s my way of painting’ claims the artist yet the majority of her works made throughout 40 years of her artistic career are self portraits of black and white photography. She always plans the shots (which she does not consider as self portraits) neatly but never pushes the button, her husband, Artur Rosa, does.’I prepare the setting and position myself in it exactly as I wish and with the expression that I want. But it’s not me. It’s a though I were another person’ the artist explains.

Helena Almeida’s artwork has now been acknowledged worldwide due to her successful exhibitions in Europe as well as in the USA and Japan.

What is essential in her works is that Helena Almeida is always experimenting with space, her body and combining photography with painting thus merging the concept of inside and out. Basically, she is trying ‘to reveal overriding themes of surface and depth, the real and imagined, inside and out’. For example, in the series ‘Study for Inner Improvement’ and ‘Inhabited Painting’ the author is using blue paint to ‘inhabit’ the artwork and at the same time to be present in it herself as well as to surprise the viewer by combining blue paint (which reminds Yves Klein Blue) with the real life photograph.

„Aš paverčiu save piešiniu. Mano kūnas kaip piešinys, aš kaip savo pačios darbas“, sako Helena Almeida, portugalų menininkė bandanti sulieti ribą tarp savo darbų vidaus ir išorės. Gimusi 1934, Lisabonoje, ji studijavo Lisabonos Menų universitete ir tuo pat metu buvo mokoma piešti savo tėvo, garsaus portugalų skulptoriaus, Leopoldo de Almeida. Nuo įsiveržimo į Portugalijos menininkų gretas septintajame dešimtmetyje Helena savo kūrybines idejas perteikia per tapybą, piešimą, instaliaciją, skulptūrą, garsą ir video. „Aš laikau save tapytoja. Studijavau tapybą ir mano kūriniai, mano nuomone, yra tapybos darbai. Tai mano tapybos būdas“, teigia menininkė, kurios didžioji keturiasdešimties metų kūrybos dalis visgi yra nespalvoti autoportretai. Ji visad tiksliai suplanuoja kadrus (kurių pati nelaiko autoportretais), bet niekada nenuspaudžia mygtuko, tai padaro jos vyras, Artur Rosa. „Aš paruošiu aplinką ir poziciją būtent kokių trokštu ir išraišką, kokios noriu. Bet tai ne aš. Tai – tarsi būčiau kitas asmuo“, aiškina menininkė.

Šiuo metu, sėkmingų parodų Europoje, JAV ir Japonijoje dėka, Helena Almeida yra pripažinta visame pasaulyje.

Svarbiausia Helenos Almedos darbuose, tai kad ji visad eksperimentuoja su erdve bei savo kūnu ir jungia fotografiją su tapyba, taip suliejanti vidaus ir išorės idėją. Dažniausiai ji mėgina atskleisti pagrindines paviršiaus ir gylio, realaus ir įsivaizduojamo, vidaus ir išorės temas. Pavyzdžiui, serijose „Vidinio tobulinimo studija“ ir „Apgyvendintas paveikslas“ autorė bando „apgyvendinti“ kūrinį, pačiai jame dalyvaujant ir nustebinti stebėtoją suliejant mėlynus dažus (primenančius Yves Klein mėlynąją spalvą) ir nuotrauką.

Pedro Matos - Young & Promising

Pedro Duarte Ventura de Matos has an extraordinary abilities to express the world and his feelings by a paintbrush. A young portuguese painter was born in Santarém in 19th of May – 1989. In early childhood he moved with his parents in Lisbon and live there till now.
A young artist has always felt a passion for a drawing. It was not a sudden discovery of the ability, it was a mature power of creativity. Pedro Matos was 11 years old when he started doing graffiti in the streets. He was intrested in street art, urban lifestyle and propagated skateboarding. That was the reason of becoming a sponsored skateboarder. These facts changed his life and encouraged a development of his dowry – painting. As he say "The skateboarding culture introduced me to art". He fell in love with art and started painting seriously at the age of 16. Each day Pedro Matos tried to improve his abilities. Day by day, step by step, in a natural progression his works became more original and amazing. He is inspirated by life, nature, music, culture, family, creative and motivated people. It is interesting that Pedro depict simple, unnoticed, downtrodden and completely forgotten persons in society. His paintings reflect interests about society and human conditions. That kind of paintings assigned to street or urban style but Pedro Matos doesn’t feel the need to call it anything. It is just a label. His style is his natural and peculiar way of painting.
An associating in artists' society , bohemian environment and the sponsor of skateboarding provided him an opportunity to organised the first exhibition. The first public appearence was on a skate-shop in Lisbon and the owner of it let Pedro leave his paintings for sale. Over the time a young artist has had some more shows. So far Pedro has exhibited art works in galleries in Lisbon, London, Bristol and Los Angeles. Now Pedro Matos is working on a solo show in London and some more in other place. He is going to move in London.
When Pedro Matos was asked about the greatest his desire, he just told “I want to be able to keeping painting and make a living out of that”. I think this phrase reveal everything about this young promising and unique Portugal artist.


Pedro Duarte Ventura de Matos turi neeilinius sugebėjimus pavaizduoti jį supantį pasaulį ir išreikšti savo jausmus teptuko pagalba. Jaunas portugalų kilmės dailininkas gimė Santarém mieste 1989 metų gegužės 19 dieną. Ankstyvoje vaikystėje Pedro Matos su tėvais persikraustė į Lisaboną ir liko ten gyventi ir iki šių dienų.
Jaunasis menininkas visą laikė jautė aistą piešimui. Tai nebuvo netikėtai atrastas gebėjimas, o subrandinta kūrybinė galia. Pedro buvo 11 metų, kuomet ėmė piešti graffiti gatvėse. Jis domėjosi gatvės menais, laisvu gyvenimo stiliumi ir propagavo važinėjimą riedlente. To pasekoje neužilgo tapo profesionalų remiamu riedlentininku. Šie įvykiai pakeitė jo gyvenimą ir paskatino įgimto talento tobulinimą. Pats Pedro Matos teigia: „Riedlentininkų draugija supažindino mane su menais“. Jo gyvenimas tapo neatsiejamas nuo meno ir jis ėmė atidžiau žvelgti į tai ką daro. Pedro ėmėsi tapybos technikos nagrinėjimo ir savo įgūdžių tobulinimo. Kiekviena jo diena kartu su teptuku rankose nebuvo praleista veltui, o jo darbai su kiekviena diena tapdavo vis originalesni ir nuostabesni. Menininko įkvėpimo šaltiniai: gamta, muzika, kultūra, šeima, kūrybingi ir motyvuoti žmonės. Nepaisant to, jis tapo paprastas, niekuo neypatingas, užguitas ir visuomenei nereikšmingas asmenybes. Pedro tapiniai atspindi jo polinkį domėtis žmogaus ir visuomenės santykiais. Taigi, tokie Pedro Matos kūriniai priskiriami moderniam gatvės stiliui, tačiau jis pats nemato prasmės priskirti savo darbų kažkokiam stiliui. Juk tai tik "etiketė". Jo stilius – individualus ir savitas piešimo būdas.
Aktyvi veikla menininkų tarpe, bohemiška aplinka ir riedlenčių sporto remėjas paskatino ir suteikė vaikinui progą surengti pirmąją viešąją piešinių parodą. Ji buvo surengta riedlenčių parduotuvėjė, Lisabonoje, kurios savininkas po ekspozicijos pasiliko keletą Pedro darbų pardavimui. Po kurio laiko buvo surengtą dar keletą parodų. Iki šiol Pedro Matos savo meno kūrinius yra eksponavęs Lisabonos, Londono, Bristolo ir Los Andželo galerijose. Šiuo metu jis intensyviai ruošiasi naujų darbų pristatymui Londone, kur ir ketina emigruoti.
Kai Pedro Matos buvo paprašytas atskleisti savo didžiausią svajonę, vaikinas net nesusimąstęs atsakė: "Norėčiau tęsti savo kūrybinę veiklą, kuri galėtų būti mano pragyvenimo šaltinis". Mano manymu, šie jo žodžiai pasako daug ką apie jauną, perspektyvią ir unikalią Portugalijos menininko asmenybę.







http://thisisnotaportrait.blogspot.com/
http://www.pedromatos.org/

The article was writen according to the interview with Pedro Matos

Nadir Afonso

Nadir Afonso yra geometrinės abstrakcijos (tai yra abstrakčiojo meno forma, paremta geometrinių formų talpinimu neiliuziškoje erdvėje) dailininkas. Jis gimė atokiame Chaves miestelyje, Portugalijoje 1920 metais ir dabar yra laikomas ko gero pačiu svarbiausiu šiuolaikiniu portugalų dailininku. Afonso karjera prasidėjo, kai jam buvo 17 metų – jis laimėjo savo pirmajį nacionalinį apdovanojimą už savo tapybos darbus. Po to jis baigė architektūros mokslus Porto mieste (vėliau jis pripažino, jog tai buvo klaidingas pasirinkimas) ir pradėjo projektuoti pastatus pagal bei laisvu laiku tapyti miesto vaizdus. Jis buvo tik 24, kai jo darbą pavadinimu „A Ribeira“ įsigijo Lisabonos Šiuolaikinio Meno Muziejus. Vėliau jis 3 metus praleido besimokydamas tapybos Paryžiuje, tuo laikotarpiu jis susidomėjo kinetiniu menu(menas, kuris siekia efekto naudodamas judesį bei judančias dalis). Jis yra laikomas vienu iš šio meno pradininkų. 1965 metais Afonso pradėjo naują gyvenimo etapą, kuris tesiasi iki šiol – jis grižo į savo gimtajį miesta, atsiribojo nuo visuomenės ir skyrė savo gyvenimą kūrybai. Kartą jis save apibūdino taip: „Esu Portuglijos sūnus. Iš tradicijų išmokau būti nuolankus, garbinti didžiuosius dailininkus ir pragyventi savuosius 86 metus su paprastumu, kurį man garantavo mano kuklus statusas“

Nadir Afonso is a Portuguese geometric abstractionist (it is a form of abstract art based on the use of geometric forms placed in non-illusionistic space) painter. He was born in the remote town of Chaves, Portugal in 1920 and now he is considered to be probably the most important Portuguese contemporary painter. Afonso’s career as a painter started when he was only 17 years old – it was the year, when he won his first national prize. After that he graduated in Architecture in Porto (he admitted, that it was a mistake) and started designing building and painting the city around him. He was 24 years old when his oil A Ribeira was purchased by Contemporary Art Museum of Lisbon. Later he spent 3 years in Paris studying painting and got interested in kinetic art (art that contains moving parts or depends on motion for its effect). He is considered to be one of the pioneers in this sort of art. In 1965 Afonso began a new period of life as a full-time painter. He moved in his hometown, became isolated from the society and dedicated his life for the creation of art. Once he discribed himself as "Portuguese and a son of the inner country. I learned from tradition to be humble, to praise the masters, and to live these eighty-six years with the simplicity that my lowly status has always guaranteed me.“

Filmukas, kuris padės susipažinti su Nadir Afonso kūryba/ Short movie which contains most famous Nadir Afonso's works

http://www.youtube.com/watch?v=v5gEtGdktD0

Paula Rego

Paula Figueiroa Rego is a Portuguese painter, illustrator and printmaker, who has lived in Britain since 1951. She was born in Lisbon to a rich family, during Salazar´s regime, which would be a later influence in her work. Rego started painting at the age of four. She attended the English-language Saint Julian’s School, Carcavelos, Portugal before studying at the Slade School of Art, London. Her work often gives a sinister edge to storybook imagery, emphasizing malicious domination or the subversion of natural order. She deals with social realities that are polemic. Rego's style is often compared to cartoon illustration. As in cartoons, animals are often depicted in human roles and situations. Her later work adopts a more realistic style, but sometimes keeps the animal references — the Dog Woman series of the 1990s, for example, is a set of pastel pictures depicting women in a variety of dog-like poses (on all fours, baying at the moon, and so on). Rego prefers to describe herself as 'a drawer’, not a painter. She has never worked in oils – a fact that leads her to protest that she is not, in fact, a 'real’ artist at all – 'because that’s being a real artist, if you do oil painting.’ Over the years she has worked in collage, acrylics and pastels. What she is best at, she says, is prints – 'I love doing prints.’ But right now she is interested in what she calls her 'dollies and props’ – making them and drawing them. Clothes play an important role in Rego's work, as pieces of her visual story-telling. Many of the clothes worn by models and mannequins in her work are representative of the frocks she wore as a child in Portugal. Rego's thoughts on how the clothes show character are as follows: ‘clothes enclose the body and tighten it and give you a feeling of wholeness. You are contained inside your clothes. So I put them in the pictures’. In 1989, Rego was shortlisted for the Turner Prize and in June 2005 was awarded the Degree of Doctor of Letters honoris causa by Oxford University. Rego has also painted a portrait of Germaine Greer, which is in the National Portrait Gallery in London, as well as the official presidency portrait of Jorge Sampaio. Rego only ever painted one self-portrait which included her grand daughter, Grace Smart. In September 18, 2009 a new Museum dedicated to the work of Paula Rego, opened in Cascais, Portugal. The building was designed by the architect Eduardo Souto Moura and it is called Casa das Histórias Paula Rego / Paula Rego - House of Stories.

http://en.wikipedia.org/wiki/Paula_Rego

http://www.telegraph.co.uk/culture/art/6469383/Paula-Rego-interview.html

Paula Rego Figueiroa yra portugalų dailininkė, iliustratorė ir graviruotoja, kuri gyvena Didžiojoje Britanijoje nuo 1951 metų. Ji gimė Lisabonoje turtingoje šeimoje, Salazaro režimo laikotarpiu, kuris vėliau darys įtaką jos darbui. Rego pradėjo tapyba ketverių metų. Ji lankė anglakalbę Saint Julian's mokyklą, Carcavelos, Portugalijoje. Vėliau studijavo Slade meno mokykloje Londone. Paula Rego yra viena žymiausių taip vadinamų “problematinių” dailininkių. Įvairių stilių mišinys, koliažai, graviūros sukuria neapibrėžiamą ir nepakartojamą stilių. Jos darbuose dažnai pateikiami grėsmingi kraštovaizdžiai, pabrėžiant natūralios aplinkos ardomąją veiklą. Ji nagrinėja socialinę tikrovę. Rego stilius dažnai lyginamas su animaciniais filmais ir karikatūromis. Kaip ir karikatūrose, gyvūnai dažnai vaizduojami žmogiškose situacijose, turintys žmogiškų gabumų. Jos vėlesni darbai yra realesnio stiliaus, tačiau kartais pasitaiko sužmogėjusių gyvūnų nuorodos - Šuo Moteris iš serijos 1990, pavyzdžiui, yra pastele tapyti paveikslai vaizduojantys moteris panašias į šunis. Rego nori aprašyti save kaip "piešėją", o ne tapytoją. Ji niekada nedirbo su aliejiniais dažais – tai leidžia jai protestuoti, kad ji nėra iš tikrųjų "reali" menininkė - "nes tikri menininkai tapo aliejiniais dažais." Bėgant metams ji dirbo su koliažu, akrilu ir pastele. Jai mieliausia yra grafika, kaip ji sako: "Labiausiai mėgstu daryti nuotraukas". Bet dabar ji yra pasinėrusi į, ką ji vadina "lėlės ir butaforijos" gamybą ir rengimą. Drabužiai atlieka svarbų vaidmenį Rego darbuose, kaip dalis istorijų pasakojimo. Daugelis drabužių kuriuos dėvi modeliai ir manekenai yra tokie pat kokius Rego dėvėjo vaikystėje Portugalijoje. Rego mintis apie tai, kaip drabužiai perteikia nuotaikas: "drabužiai pridėti prie kūno, suteikia pilnatvės įspūdį. Jūs esate rūbuose. Taigi aš įdedu juos į paveikslėlius ". 1989 Rego buvo nominuota Turner nominacijai, o 2005 m. birželio mėn pelnė daktaro laipsnį honoris causa Oksfordo universitete. Rego taip pat nutapė Germaine Greer portretą, kuris kabo Nacionalinėje portretų galerijoje Londone, taip pat oficialų prezidento Jorge Sampaio portretą. Rego yra nutapiusi tik vieną autoportretą, kuriame yra ir jos anūkė, Grace Smart. 2009 rugsėjį atidarytas naujas muziejus, skirtas Paulos Rego darbams eksponuoti, Kaskaise, Portugalijoje. Pastatas buvo suprojektuotas architekto Eduardo Souto Moura ir jis vadinamas Casa das Histórias Paula Rego / Paula Rego – istorijų namai.

http://en.wikipedia.org/wiki/Paula_Rego

http://www.telegraph.co.uk/culture/art/6469383/Paula-Rego-interview.html