The Importance of Fátima in Contemporary Portuguese and Lithuanian Catholic Societies/ Fátimos reikšmė šiuolaikinėse Portugalijos ir Lietuvos katalikų visuomenėse

The Importance of Fátima in Contemporary Portuguese and Lithuanian Catholic Societies

Fátima, being a location of the Marian apparition officially admitted by the Vatican City, is a significant place for the Catholics in the whole world. Especially because the miracle which is believed to have happened here in the beginning of the 20^th century was dedicated to the people living in modern times. In this article I will try to look over some aspects in which the importance of Fátima is visible in contemporary Portuguese society and how it has reached Lithuania as a part of a common Catholic world.

The whole story started in the western part of Portugal in 1917. According to witnesses, that year the Holy Virgin appeared to three shepherds (Lúcia de Jesus dos Santos and her cousins, Francisco and Jacinta Marto, aged 10, 9 and 7) on the 13^th day of each month from May to October. During these six apparitions the children were asked to pray for the salvation of the world and were told the so-called “secret of Fátima”, which consisted of three prophetical visions (related with the Hell, the future danger of anti-clerical Soviet Russia and the Second World War, and the suffering Bishop dressed in white, a vision later referred to an attempt to kill Pope John Paul II in 1981). The last apparition was followed by “the Miracle of the Sun” – the sun “dance” which was witnessed by approximately 70,000 people gathered in the field. After that, two million pilgrims visited Fátima in ten years time. In 1930, the Bishop of Leiria-Fátima declared the miracle “worthy of belief”; this official position of the Church was confirmed many times, most strongly among them – by Popes Pius XII, Paul VI, John Paul II and Benedict XVI.

So, first of all, the traditional religious significance has to be mentioned when talking about the importance of Fátima in contemporary Portuguese Catholic society. As a place of divine apparition in the space of everyday life the site was accepted by the local people at once (or at least after the miracle of October, 1917). The first chapel was built and the first pilgrimage journeys started more than a decade before the official admission of the Catholic Church; it only encouraged the process later on. Nowadays more than 4 million people visit the site every year, most of them come from May to October. Of course, not all of them are Portuguese – international religious tourism shows the importance of the sanctuary to the whole Catholic community (and non-Catholics, trying to know this culture better). So do numerous religious organisations (Rosary communities, the Blue Army of Our Lady, the Movement of Message of Fátima, etc.), working both locally and internationally in order to spread the message of Fátima apparitions. This significance to the Catholic Church is well-known by the Portuguese themselves. Despite the agreement with the Salazar’s dictatorship, later the Church tried to remain in a politically neutral position, which did not hinder a proud of having an important object in one’s home country to grow up. That is why, according to Paul Christopher Manuel, Fátima has become a part of Portuguese national identity – a symbol they can be proud of and tell the others about, as well as, for example, the national football team. Finally, understanding Fátima as one of the symbols of Portugal leads to its representation as an object of cultural tourism. So the economical importance for the local people should not be forgotten, especially when the sanctuary attracts millions of pilgrims to the town, having about 9,000 inhabitants. This situation converted a small village into a prosperous city of religious tourism – the first one developed this way in the Portuguese context.                               

The importance of Fátima in Lithuania could be referred to the whole Catholic community and defined as vivifying the faith in a secularized society of the 20^th century. In the case of Lithuania, devotion was stimulated because of having historically close connections with Russia, a country which was extremely important in the message of Fátima apparitions. Their significance is clearly visible in the number of Our Lady of Fátima statues in Lithuanian Catholic churches, for example, in Žvėrynas, Vilnius, or Šiluva. During the USSR occupation period, the message of Fátima became important in an even more specific way. It gave an opportunity to communicate directly with the Catholics from a non-communist part of the world through organising journeys of Fátima Pilgrim Statue. The influence of these events still has remained in the order of public prayer in Šiluva sanctuary, where “the Day of Mary” is announced on the 13^th day of each month. Moreover, the devotion to the Holy Virgin was extremely intensified here shortly after the apparitions in Portugal. Šiluva, a small town in the western part of Lithuania, is considered to be a place of the first known Marian apparition in Europe (in 1608) officially admitted by the Holy See. In addition to similar forms of both miracles (first appearance to shepherds, later evidence to bigger audiences, and influence to the political situation), some similarities can be seen in the regulation of the towns’ infrastructure nowadays. So it is possible to say that in today’s Catholic society Fátima has become a good example of coordinating contemporary tourism interests with religious devotion in one site of international pilgrimage.

Pope Benedict XVI in Fátima, 2010

Popiežius Benediktas XVI Fátimoje, 2010 m.

Place of the sanctuary in Fátima in 1925

Fátimos šventovės vieta 1925 m.

          The Sanctuary of Our Lady of Fátima: the Chapel of the Apparitions and the Basilica

Fátimos Dievo Motinos šventovė: Apreiškimų koplyčia ir Bazilika

A statue of Our Lady of Fátima near the church in Žvėrynas, Vilnius

Fátimos Dievo Motinos statula prie bažnyčios Žvėryne, Vilniuje

A statue of Our Lady of Fátima in a procession in Šiluva, 1996

Fátimos Dievo Motinos statula procesijoje Šiluvoje 1996 m.

Fátimos reikšmė šiuolaikinėse Portugalijos ir Lietuvos katalikų visuomenėse

Fátima, būdama Vatikano oficialiai pripažinto Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta, yra itin svarbi katalikams visame pasaulyje. Ypač dėl to, jog stebuklas, tikima, čia įvykęs XX a. pradžioje, buvo skirtas žmonėms, gyvenantiems moderniaisiais laikais. Šiame straipsnelyje pabandysiu apžvelgti keletą aspektų, kuriais Fátimos reikšmė yra pastebima dabartinėje Portugalijos visuomenėje ir kaip ji yra pasiekusi Lietuvą – bendro katalikiškojo pasaulio dalį.

Ši istorija prasidėjo vakarinėje Portugalijos dalyje 1917 m. Pasak liudininkų, tais metais Švenčiausioji Mergelė pasirodė trims piemenėliams (Lúcijai de Jesus dos Santos, jos pusbroliui Francisco ir pusseserei Jacintai Marto, 10, 9 ir 7 metų amžiaus) tryliktąją kiekvieno mėnesio dieną nuo gegužės iki spalio. Per šiuos šešis apsireiškimus vaikai buvo paprašyti melstis už pasaulio išganymą ir jiems buvo perduota “Fátimos paslaptis”, susidedanti iš trijų pranašiškų vizijų (susijusių su Pragaru, būsimu antibažnytinės Sovietų Rusijos pavojumi ir Antruoju Pasauliniu karu bei kenčiančiu baltai apsirengusiu vyskupu – vizija, vėliau priskirta bandymui nužudyti popiežių Joną Paulių II 1981 m.). Paskutinis apsireiškimas buvo lydimas “Saulės stebuklo” – Saulės “šokio”, stebėto maždaug 70 tūkst. žmonių, susirinkusių lauke. Po šio įvykio du milijonai piligrimų aplankė Fátimą per artimiausius 10 metų. 1930 m. Leirijos-Fátimos vyskupas paskelbė stebuklą „vertu tikėjimo“; ši oficiali Bažnyčios pozicija buvo patvirtinta dar daug kartų, ryškiausiai – popiežių Pijaus XII, Pauliaus VI, Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI.

Taigi, kalbant apie Fatimos svarbą šiuolaikinėje Portugalijos katalikų visuomenėje, pirmiausia reikėtų paminėti tradicinę religinę reikšmę. Kaip dieviškos kilmės apreiškimų vieta kasdienybės erdvėje, šventovė iš karto (ar bent jau po 1917 m. spalį įvykusio stebuklo) buvo pripažinta vietinių gyventojų. Pirmoji koplyčia pastatyta ir pirmosios piligriminės kelionės pradėtos organizuoti daugiau nei dešimt metų prieš oficialų Katalikų Bažnyčios leidimą, kuris tik paskatino vėlesnį proceso vystymąsi. Šiais laikais daugiau nei 4 milijonai žmonių kasmet aplanko vietovę, daugiausia jų atvyksta nuo gegužės iki spalio. Be abejo, ne visi atkeliaujantys yra portugalai – tarptautins religinis turizmas atskleidžia šventovės svarbą visai katalikų bendruomenei (taip pat ir nekatalikams, norintiems geriau pažinti pastarųjų kultūrą). Kaip ir religinės organizacijos (Rožinio bendruomenės, Mūsų Mergelės Mėlynoji Armija, Fatimos žinios judėjimas ir t.t.), užsiimančios vietine bei tarptautine veikla skleidžiant Fatimos apreiškimų žinią. Ši reikšmė Katalikų Bažnyčiai yra gerai suprantama pačių portugalų. Nepaisant sutarimo su Salazaro diktatūriniu režimu, Bažnyčia vėliau bandė užimti politiškai neutralią poziciją, kuri netrukdė augti pasididžiavimui dėl itin svarbaus objekto turėjimo savo šalyje. Dėl to, anot Paulo Christopherio Manuelio, Fátima tapo portugalų nacionalinės tapatybės dalimi – simboliu, kuriuo jie gali didžiuotis ir apie kurį gali pasakoti kitiems, panašiu į, pavyzdžiui, nacionalinę futbolo komandą. Galų gale toks Fátimos, vieno iš Portugalijos simbolių, suvokimas leidžia vietovę pristatyti kaip kultūrinio turizmo objektą. Todėl neturėtų būti pamiršta ekonominė svarba vietiniams gyventojams, ypač kuomet šventovė pritraukia milijonus piligrimų į miestelį, turintį apie 9 tūkst. gyventojų. Ši situacija mažą kaimelį pavertė klestinčiu religinio turizmo miestu – pirmuoju Portugalijoje, išsivysčiusiu tokiu būdu.

Fátimos svarba Lietuvoje galėtų būti priskirta prie svarbos visai katalikų bendruomenei ir apibrėžta tikėjimo gaivinimo sekuliarizuotoje XX a. visuomenėje sąvoka. Lietuvos atveju pamaldumas buvo skatinamas ir dėl istoriškai artimų ryšių su Rusija, ypač reikšminga šalimi Fátimos apreiškimų pranešime. Šių apreiškimų svarba aiškiai atskleidžiama per Fátimos Dievo Motinos statulėles, laikomas Lietuvos katalikiškose bažnyčiose (pavyzdžiui, Žvėryne, Vilniuje, ar Šiluvoje). SSRS okupacijos metu Fátimos žinia tapo dar labiau specifiškai svarbi. Jos dėka atsirado galimybė tiesiogiai bendrauti su nekomunistinio pasaulio katalikais organizuojant Fátimos Piligrimų statulėlės keliones. Šių įvykių įtaka yra išlikusi Šiluvos šventovės pamaldų tvarkoje – „Marijos diena“ yra paskelbta kiekvieno mėnesio 13 d. Be to, pamaldumas Švč. Mergelei Marijai čia ypač sustiprėjo tuoj po apsireiškimų Portugalijoje. Šiluva, mažas miestelis vakarinėje Lietuvos dalyje, manoma, yra pirmojo žinomo ir oficialiai Šventojo Sosto pripažinto Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Europoje (1608 m.) vieta. Panašios ne tik abiejų stebuklų formos (pirmas pasirodymas piemenėliams, vėlesni įrodymai didesnėms liudytojų auditorijoms ir įtaka politinei krašto situacijai) – panašumų galima pastebėti ir dabartiniame miestelių infrastruktūros tvarkyme. Todėl galima sakyti, jog šių dienų katalikiškoje visuomenėje Fátima tapo geru pavyzdžiu stengiantis suderinti šiuolaikinius turistinius interesus su religiniu pamaldumu vienoje tarptautinės piligrimystės vietoje.

Internet references/ Internetinės nuorodos

http://en.wikipedia.org/wiki/Our_Lady_of_F%C3%A1tima

http://en.wikipedia.org/wiki/F%C3%A1tima,_Portugal

http://fama2.us.es:8080/turismo/turismonet1/economia%20del%20turismo/turismo%20religioso/fatima%20religiosus%20tourism.pdf

http://kn.lcn.lt/08/arkivtekstai/html/2010_siluva_0913.html

http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0iluva

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-05-13-popiezius-fatimos-piemeneliu-regejimuose/44824

http://www.ces.fas.harvard.edu/publications/docs/pdfs/manuel.pdf

http://www.polia.info/JK/Zveryno.html

http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/08/27/darb_01.html

www.santuario-fatima.pt

http://www.siluva.lt/

Anthony of Lisbon

Fernando Martins de Bulhões, conhecido como Antônio de Pádua ou Antônio de Lisboa, (1195-1231) é um santo católico, que nasceu em Lisboa, Portugal, para uma família rica e que morreu em Pádua, Itália.

Início da vida

Antônio nasceu em Lisboa a Martim Vicente de Bulhões e sua esposa Teresa Pais Taveira, em uma família muito rica da nobreza, que queria que ele se torne educado, no entanto, estes não eram os seus desejos. Sua família arranjou boa educação para ele na escola da catedral.Contra a vontade da sua família, Anthony entrou na abadia agostiniana de São Vicente, nos arredores de Lisboa. Os Cônegos Regulares de Santo Agostinho, do qual ele era membro, eram famosos por sua dedicação às atividades acadêmicas. Anthony estudaram a Bíblia e os clássicos latinos.

Franciscanos

Após sua ordenação, Anthony foi colocado no comando da hospitalidade em sua abadia. Neste papel, em 1219, ele entrou em contato com cinco franciscanos que estavam a caminho de Marrocos para pregar aos muçulmanos lá. Anthony foi fortemente atraídos pelo estilo de vida simples Evangelho dos frades Franciskan. Em fevereiro de 1220, chegou a notícia de que cinco franciscanos tinham sido martirizados em Marrocos. Anthony meditei sobre o heroísmo destes franciscanos. Ele queria a obedecer o chamado de Deus a deixar tudo e segui-Lo. Anthony obteve a permissão de seus superiores para se juntar à ordem franciscana.

Na viagem de regresso a Portugal, seu navio foi impulsionado pela tempestade na costa da Sicília e ele desembarcou em Messina. Da Sicília fez a sua maneira de Assis e procurava admissão em um mosteiro na Itália, mas encontrou-se com dificuldade por causa de sua aparência doentia. Ele foi finalmente atribuído, por compaixão pura, para o hospício rural de San Paolo perto de Forlì, Romagna, Itália, uma escolha feita após considerar a sua saúde. Lá, ele parece ter vivido como um eremita e foi colocado para trabalhar na cozinha.

Um dia, por ocasião de uma ordenação, quando um grande número de visitantes monges dominicanos estavam presentes, houve algum mal-entendido sobre quem deveria pregar. Os franciscanos, naturalmente, espera-se que um dos dominicanos que ocupam o púlpito, pois eram famosos por sua pregação, os dominicanos, por outro lado, tinha vindo despreparados, achando que um franciscano seria o pregador.

Neste dilema, o chefe da ermida, que não tinha um entre os seus frades humildes adequado para a ocasião, chamado Anthony, que ele suspeitava era o mais qualificado, de engenharia e ele falar o que quer que o Espírito Santo deve colocar em sua boca. Anthony opôs, mas foi anulado, e seu sermão criado uma profunda impressão. Não só sua voz rica e forma de travagem, mas todo o tema e substância do seu discurso e sua eloquência em movimento, segurou a atenção dos seus ouvintes.

Nesse ponto, Anthony foi encomendado pelo irmão Graciano, o ministro provincial, para pregar o Evangelho em toda a Lombardia, região norte da Itália. A partir de então suas habilidades foram usadas ao máximo pela Igreja. Ocasionalmente, ele tomou outro post, como um professor, por exemplo, nas universidades de Montpellier e Toulouse, ambos no sul da França, mas era como um pregador que Anthony revelou seu dom supremo.

Em 1226, depois de assistir ao capítulo franciscano em Arles, França, e pregando na região francesa de Provence, Anthony voltou para a Itália e serviu como emissário do Capítulo Geral, o Papa Gregório IX. Na corte papal, a sua pregação foi saudado como um caso de "jóia da Bíblia", e ele foi contratado para produzir "Sermões para os dias de festa".

Anthony ficou doente com hidropisia e, em 1231, foi para o recuo da floresta em Camposampiero com dois outros frades para uma pausa. Há Anthony viviam em uma cela construída para ele, sob os galhos de uma árvore de noz. Santo Antônio morreu em 13 de junho de 1231 no atArcella convento de clarissas no caminho de volta a Pádua em 36 anos de idade.

Quando ele morreu, diz-se que as crianças choravam nas ruas e que todos os sinos das igrejas tocaram por vontade própria, degrau por angelscome à terra para honrar a morte do santo. Ele está enterrado em uma capela, e até hoje é a língua em um relicário, e é incorrupta, embora não seja uma incorruptível. Ele brilha e parece que ele ainda está vivo e úmido.

Reconhecimento

António de Lisboa (ou de Pádua) é conhecido por ser o mais rápido "santo na história da Igreja Católica porque wascanonized pelo Papa Gregório IX menos de um ano após a sua morte no dia 30 de maio de 1232.

Sua fama se espalhou tanto quanto o envangelization Português e ele tem sido conhecido como o mais célebre dos seguidores de São Francisco de Assis. Ele é o padroeiro de Pádua, da Itália e de muitas outras cidades em Portugal e nos países do antigo Império Português. Ele é especialmente invocado para a recuperação das coisas perdidas.

Proclamado Doutor da Igreja em 16 de janeiro de 1946, ele é às vezes chamado de "Doutor Evangélico".

Cada ano no fim de semana do último domingo de agosto, North End de Boston tem uma festa em honra de Santo António. Referido como a "Festa de todas as festas", festa de Santo António em norte de Boston foi iniciado em 1919 por imigrantes italianos de Montefalcione, uma pequena cidade perto de Nápoles, onde a tradição de homenagear Santo Antônio remonta a 1688. A festa se tornou o maior festival religioso italiano nos Estados Unidos.

Em 27 de janeiro de 1907 em Beaumont, Texas, uma igreja foi dedicada e nomeada em honra de Santo Antônio de Pádua. A igreja foi mais tarde designada uma catedral em 1966 com a formação da diocese católica de Beaumont, mas não foi formalmente consagrada. Em 28 de abril de 1974, Catedral de Santo Antônio foi dedicada e consagrada pelo Bispo Warren Boudreaux. Em 2006, Pope Benedict XVI concedeu Catedral de Santo Antônio a designação de Basílica Menor. Catedral Basílica de Santo Antônio comemorou seu 100 aniversário em 28 de janeiro de 2007.

XVII mentury missionários espanhóis veio através de uma pequena comunidade indígena americana ao longo do que era então conhecido como o Rio Yanaguana no dia da festa de Santo António e renomeou o rio e, eventualmente, uma missão construído nas proximidades de sua honra. Esta missão se tornou o ponto focal de uma pequena comunidade que, eventualmente, cresceu em tamanho e alcance para se tornar a cidade de San Antonio, Texas.

Santo Antônio é conhecido no Brasil e em Portugal como um santo matrimônio, pois a legenda tem-no como alguém que conciliou os casais. Seu dia da festa, 13 de junho é feriado municipal de Lisboa, comemorado com desfiles e casamentos de casais humilde, e ele é um dos santos celebrados no Brazilan Festa Junina (juntamente com John Baptist e Saint Peter). No dia anterior, 12 de junho é o Dia dos Namorados brasileiro.

Fernando Martins de Bulhões, venerated as Anthony of Padua or Anthony of Lisbon,(1195-1231) is a Catholic saint who was born in Liuobon, Portugal to a wealthy family and who died in Padua, Italy.

Early life

Anthony was born in Lisbon to Martim Vicente de Bulhões and wife Teresa Pais Taveira, in a very rich family of the nobility who wanted him to become educated; however, these were not his wishes. His family arranged sound education for him at the local cathedral school. Against the wishes of his family, Anthony entered the Augustian Abbey of St. Vincent on the outskirts of Lisbon. The Canons Regular of St. Augustine, of which he was a member, were famous for their dedication to scholarly pursuits. Anthony studied Scripture and the Latin Classics.

Franciscans

After his ordination, Anthony was placed in charge of hospitality in his abbey. In this role, in 1219, he came in contact with five Franciscans who were on their way to Morocco to preach to the Muslims there. Anthony was strongly attracted to the simple Gospel lifestyle of the Franciskan friars. In February 1220, news arrived that the five Franciscans had been martyred in Morocco. Anthony meditated on the heroism of these Franciscans. He wanted to obey God's call to leave everything and follow Him. Anthony obtained permission from his superiors to join the Franciscan order.

On the return trip to Portugal, his ship was driven by storm upon the coast of Sicily and he landed at Messina. From Sicily he made his way to Assisi and sought admission into a monastery in Italy, but met with difficulty on account of his sickly appearance. He was finally assigned, out of pure compassion, to the rural hospice of San Paolo near Forli, Romagna, Italy, a choice made after considering his poor health. There he appears to have lived as a hermit and was put to work in the kitchen.

One day, on the occasion of an ordination, when a great many visiting Dominican monks were present, there was some misunderstanding over who should preach. The Franciscans naturally expected that one of the Dominicans would occupy the pulpit, for they were renowned for their preaching; the Dominicans, on the other hand, had come unprepared, thinking that a Franciscan would be the homilist.

In this quandary, the head of the hermitage, who had no one among his own humble friars suitable for the occasion, called upon Anthony, who he suspected was most qualified, and engineered him to speak whatever the Holy Spirit should put into his mouth. Anthony objected but was overruled, and his sermon created a deep impression. Not only his rich voice and arresting manner, but the entire theme and substance of his discourse and his moving eloquence, held the attention of his hearers.

At that point, Anthony was commissioned by Brother Gratian, the minister provincial, to preach the Gospel throughout Lombardy, a region in northern Italy. From then on his skills were used to the utmost by the Church. Occasionally he took another post, as a teacher, for instance, at the universities of Montpellier and Toulouse—both in southern France—but it was as a preacher that Anthony revealed his supreme gift.

In 1226, after attending the Franciscan chapter at Arles, France, and preaching in the French region of Provence, Anthony returned to Italy and served as envoy from the general chapter to Pope Gregory IX. At the Papal court, his preaching was hailed as a "jewel case of the Bible" and he was commissioned to produce "Sermons for Feast Days."

Anthony became ill with dropsy and, in 1231, went to the woodland retreat at Camposampiero with two other friars for a respite. There Anthony lived in a cell built for him under the branches of a walnut tree. Saint Anthony died on 13 June 1231 at the Poor Clare convent at Arcella on the way back to Padua at age of 36.

When he died, it is said that the children cried in the streets and that all the bells of the churches rang of their own accord, rung by angels come to earth to honour the death of the saint. He is buried in a chapel, and to this day his tongue is in a reliquary, and is incorrupt although he is not an incorruptible. It glistens and looks as if it is still alive and moist.

Recognitios

Anthony of Lisbon (or Padua) is known to have become the "quickest" saint in the history of the Catholic Church because he was canonized by Pope Gregory IX less than one year after his death on the 30th of May of 1232.

His fame spread as much as the Portuguese envangelization and he has been known as the most celebrated of the followers of Saint Francis Of Assisi. He is the patron saint of Padua, of Italy and of many other cities in Portugal and in the countries of the former Portuguese Empire. He is especially invoked for the recovery of lost things.

Proclaimed a Doctor of the Church on January 16, 1946, he is sometimes called " Evangelical Doctor".

Each year on the weekend of the last Sunday in August, Boston's North End holds a feast in honor of St. Anthony. Referred to as the "Feast of all Feasts", St. Anthony's Feast in Boston's North End was begun in 1919 by Italian immigrants from Montefalcione, a small town near Naples, where the tradition of honoring St. Anthony goes back to 1688. The feast has become the largest Italian religious festival in the United States.

On January 27, 1907 in Beumont, Texas, a church was dedicated and named in honor of St. Anthony of Padua. The church was later designated a cathedral in 1966 with the formation of the Roman Catholic Diocese Of Beaumont, but was not formally consecrated. On April 28, 1974, St Anthony Cathedral was dedicated and consecrated by Bishop Warren Boudreaux. In 2006 Pope Benedict XVI granted St. Anthony Cathedral the designation of minor basilica. St. Anthony Cathedral Basilica celebrated its 100th anniversary on January 28, 2007.

Seventeenth mentury Spanish missionaries came across a small Native American community along what was then known as the Yanaguana River on the feast day of Saint Anthony and renamed the river and eventually a mission buil nearby in his honor. This mission became the focal point of a small community that eventually grew in size and scope to become the city of San Antonio, Texas.

St. Anthony is known in Brazil and Portugal as a marriage saint, because legend has him as one who conciliated couples. His feast day, June 13, , is Lisbon's municipal holiday, celebrated with parades and marriages of humble couples, and he is one of the saints celebrated in the Brazilan Festa Junina (along with John the Baptist and Saint Peter). The previous day, June 12, is the Brazilan Valentine‘s Day.

Fernando Martins de Bulhões, garbinamas kaip Anthony of Padua arba Anthony Lisabonos, (1195 – 1231) yra katalikų šventasis, kuris gimė Lisabonoje, Portugalijoje turtingoje šeimoje, ir mirė Padova, Italijoje.

Vaikystė

Anthony gimė Lisabonoje, labai turtingoje Martim Vicente de Bulhões ir Teresės Pais Taveira bajorų šeimoje. Tėvai norėjo, kad jis taptų išsilavinę, tačiau jis to nenorėjo. Jo šeima suteikė sąlygas įgyti puikų išsilavinimą, vietos Katedros mokykloje. Prieštaraudamas savo šeimos norams Anthony įstojo į Augustiański Švento Vincento vienuolyną Lisabonos pakraštyje. Šv Augustino kanonai garsėjo savo atsidavimu mokslo tikslams. Anthony studijavo Šventąjį raštą ir lotynų klasiką.

Pranciškonai

Po įšventinimo, Anthony buvo paskirtas i savo vienuolyną 1219 m. Jis atvyko susisiekti su penkiais pranciškonais, kurie keliavo į Maroką pamokslauti ten esantiems musulmonams. Anthony stipriai traukė paprastas pranciškonų vienuolių Evangelijos gyvenimo būdas. 1220 m. vasario mėnesį, pasklido naujienos, kad penki pranciškonų vienuoliai buvo kankinami Maroke. Anthony meditavo už šių pranciškonų didvyriškumą. Jis norėjo paklusti Dievo kvietimui palikti viską ir sekti paskui Jį. Anthony gavo leidimą iš savo viršininkų prisijungti prie pranciškonų.

Kelionėje atgal į Portugaliją, jo laivas per audrą užplaukė ant Sicilijos kranto ir Anthony nusileido Mesinoje. Iš Sicilijos jis nukeliavo į Assisi ir paprašė ir paprašė įsileisti į Italijos vienuolyną, bet susidurė su sunkumais dėl savo paliegusios išvaizdos. Galiausiai iš pasigailėjimo jį nusiuntė į kaimo slaugos namus San Paolo šalia Forlì, Romagna, Italija, šis pasirinkimas buvo priimtas dėl jo prastos sveikatos. Ten jis gyveno kaip atsiskyrėlis ir buvo paskirtas dirbti virtuvėje.

Vieną dieną, per įšventinimą, kai lankėsi daug dominikonų vienuolių, įvyko nesusipratimas dėl to kas turėtų skelbtipamokslą. Pranciškonai natūraliai tikėjosi, kad vienas iš dominikonų vienuolių tai padarys, nes jie gerai žinomi dėl pamokslų, kita vertus, dominikonai atvyko nepasirengę, nes tikėjosi, kad pranciškonų vienuoliai pamokslaus.

Šioje keblioje situacijoje, atsiskyrėlių vadovas, kuris neturėjo tarp savo brolių tinkamo šiai pareigai atlikti, pakvietė Anthony, kurį jis įtarė esant vieną iš labiausiai kvalifikuotų kalbėti tai ką Šventoji Dvasia jam perduos. Anthony prieštaravo, tačiau į tai niekas neatsižvelgė. Jo pamokslas paliko visiems didelį įspūdį. Ne tik jo sodrus balsas ir pritraukianti elgsena, bet visa likusi kalba, jos esmė, Anthony iškalba prikaustė pamokslo klausytojus.

Anthony buvo įgaliotas brolio Gracian, provincijos ministro, skelbti Evangeliją visoje Lombardijoje, kuri yra šiaurės Italijoje. Nuo tada jis savo įgūdžiais pakeitė bažnyčią. Kartais jis dirbdavo mokytoju,tokiuose universitetuose, kaip Monpeljė ir Toulouse – abu universitetai yra pietinėje Prancūzijoje, bet jis labiausiai atsiskleidė kaip pamokslininkas.

1226 metais, po apsilankymo pranciškonų šventykloje Arlyje, Prancūzijoje, ir pamokslavo Prancūzijoje, Provence. Anthony grįžo į Italiją ir tarnavo kaip pasiuntinys popiežiui Grigalijuj IX. Popiežius nusprendė, kad Anthony pamokslai buvo kaip "Biblijos deimantai" ir Anthony buvo pavesta parengti "Pamokslus ir švenčių dienoms“.

Anthony susirgo vandenlige, o 1231 m. išvyko į miškingas vietoves Camposampiere su kitais dviem vienuoliais atsikvėpti . Ten Anthony gyveno namelyje po riešutmedžio šakomis. Šv. Anthony mirė birželis 13, 1231 metais Arcellos vienuolyne keliaudamas atgal į Padova. Mrė būdamas 36 metų.

Sakoma, kad jam mirus gatvėse verkė vaikai, visi bažnyčių varpai suskambo savo noru, angelai leidosi į žemę pagarbti šventojo mirties. Jis palaidotas koplyčioje, iki šios dienos jo liežuvis yra relikvija ir yra nesugadintas. Jis spindi ir atrodo taip, tarsi jis vis dar būtų tikras ir drėgnas.

Pripažinimas

Antano iš Lisabonos (arba Padovos), yra žinoma, kad "greičiausiai" tapusiu šventuoju Katalikų bažnyčioje, nes jį popiežius Grigalius IX paskelbė šventuoju mažiau nei per vienerius metus po jo mirties. Šventuoju jį paskelbė 1232 metais gegužės 30 dieną.

Jo šlovės pasklido kaip ir portugalų envangelijso ir jis buvo žinomas kaip garsiausias Šventojot Francis iš Assisi pasekėjas. Jis yra globėjas Padua, Italijos ir daugelio kitų miestų Portugalijoje ir buvusiose Portugalijos imperijos šalyse. Jo šaukiamasi norint surasti prarastus daiktus.

1946 metais sausio 16 jis buvo paskelbtas Bažnyčios gydytoju ir kartais vadinamas "Daktaras evangelikas".

Kiekvienais metais paskutinį rugpjūčio sekmadienį, Bostono šiaurėje yra rengiama šventė Švento Anthony garbei. Vadinama "visų švenčių švente". Švento Anthony šventė švęsti Bostono šiaurėje buvo pradėta 1919 metais Italijos imigrantų iš Montefalcione, mažo miestelio netoli Neapolio, kur Švento Anthony pagerbimo tradicijos prasidėjo 1688 metais. Šventė tapo didžiausiu Italijos religijos fiesta JAV.

1907 metais sausio 27 diena Beaumonte, Teksase, viena bažnyčia buvo skirta ir pavadintas Šv. Anthony iš Padua garbei. Vėliau 1966 m. bažnyčia tapo katedra, bet oficialiai nebuvo pašventinta. 1974m. balandžio 28 dieną Šv Anthony katedrą pašventino vyskupas Warren Boudreaux. 2006 m. Popiežius Benediktas XVI suteikė Šv. Anthony katedrai bazilikos vardą. 2007 metais sausio 28 dieną Šv. Anthony bazilika atšventė 100 metų paminėjimą.

XVII a. ispanų misionieriai pervadino Yanaguana upę ir Šv. Anthony garbei ir galų gale šie misionieriai taip pat buvo pavadinti jo garbei. Jie tapo centru mažos bendruomenės, kuri ilgainiui augo ir atsirado San Antonio miestas, Teksase.

Šv. Antanas žinomas, Brazilijoje ir Portugalijoje, kaip santuokos šventasis, nes legendos teigia, kad jis taikė poras. Jo šventės diena yra birželio 13. Ši diena yra laisvadienis Lisabonoje, švenčiamas su paradais ir nuolankių sutuoktiniu vestuvėmis. Ši šventė taip pat švenčiama ir Brazilijoje. Birželio 12 diena Brazilijoje yra Valentino diena.