Colonization of Brazil / Brazilijos kolonizavimas

Portugal was one of the first countries in Europe to realize the benefit of colonies overseas and the expansion of the rule of the sovereign to previously barely civilized or completely uninhabited lands. One of the most important colonisations by the Portuguese was the takeover of the lands in South America that today are called Brazil. The period of Portuguese rule over the people living in the lands of contemporary Brazil lasted from 1500 to 1815, during which three stages of massive shipping of goods was conducted to bring riches back to the kingdom specifically those of:

• Brazil wood in the 16^th century,
• Sugar from 16^th to 18^th centuries, and finally of
• Gold and diamond material in the 18^th century.

However this all started in 1500, when the Portuguese sailors approached a land after a long sailing trip, and saw men walking on the beach: entirely naked and dark skinned, they immediately laid down their bows and arrows as a sign of peace, and later responded to offers of Portuguese hats by giving over parrot-feathered headdress and long strings of white seed pearls. The first anchorage was then called Porto Seguro. The future colonizers noticed a general receptivity for knowledge of the locals and a lack of religious symbols, which gave good grounds for establishing Catholicism there. 

Despite the successful landing, the fleet set sail, leaving only two male convicts on the shore in order to establish a post and learn the local languages and customs. Future Brazil then received little attention from Lisbon for three following decades. However, soon other Europeans were challenging Portugal's claims to the lands so the Portuguese crown decided to send large missions to take possession of the land and combat the French.

17th century-Jesuit church in São Pedro da Aldeia, near Rio de Janeiro

In 1530 the first colonial villages were created on the coasts. At first, fifteen hereditary privately owned captaincies were established, dividing the land into pieces. Soon, however, the king was forced to impose a royal rule on all the land divisions as a whole, so in 1549, Tomé de Sousa sailed to Brazil to establish a central government. De Sousa brought along Jesuits, who set up missions, saved many natives from slavery, studied native languages, and converted many natives to Roman Catholicism. The Jesuits' work to pacify a hostile tribe helped the Portuguese expel the French from a colony they had established at present-day Rio de Janeiro.

 

From 1630 to 1654 the Dutch controlled a long stretch of the coast most accessible to Europe (Dutch Brazil), although without marching deeper into the lands. After several years of warfare, they finally gave up in 1661; the Portuguese paid off an agreed war debt in salt. Few Dutch cultural and ethnic influences remain in Brazil.

Work on the sugarcane plantations heavily relied on slave labour, mostly of central Africa. Since the early 17th century runaway slaves had been organizing themselves into settlements in the Brazilian hinterland. One of the biggest settlements of runaway slaves was called quilombos, and also included people of indigenous origin. The Dutch and later the Portuguese after many attempts managed to destroy the largest of the quilombos by the end of the 17^th century. Of the many quilombos that once existed in Brazil, some have survived to this day as isolated rural communities.

Expeditions to inland Brazil were: the entradas and the bandeiras. The entradas were done in the name of the Portuguese crown to find mineral riches, explore and chart unknown territory. The bandeiras - sponsored and carried out privately. At the end of the 17th century, the bandeirantes expeditions discovered gold in central Brazil, which started a gold rush, soon leading to a dramatic urban development of inland Brazil during the 18th century. Additionally, inland expeditions led to westward expansion of the frontiers of colonial Brazil. 

Eventually, Brazil matured and developed enough to fight for its independence and independence it got. However, having been one of Portugal’s most significant colonies, Brazil is now one of the countries with which Portugal has great political and economic relations, a kindred culture and, of course, a shared language.

Brazilijos kolonizavimas

Portugalija buvo viena iš pirmųjų Europos šalių, suvokusi kolonijų užjūryje privalumus ir valdžios plėtimo į anksčiau beveik visiškai necivilizuotus ar negyvenamus kraštus, naudą. Viena svarbiausių kolonizacijų portugalams buvo Pietų Amerikos žemių, dabartinės Brazilijos, užėmimas. Portugalų valdžia tose žemėse truko nuo 1500-ųjų iki maždaug 1815-ųjų, per kurį laiką dideli kiekiai resursų buvo gabenami trimis stadijomis:

• Braziliškas medis 16-ame amžiuje,
• Cukrus nuo 16-o iki 18-o amžiaus, ir galiausiai
• Auksas ir deimantų žaliava 18-ame amžiuje.

Tačiau visa tai prasidėjo 1500-aisiais kai portugalų jūreiviai priplaukė žemę po ilgos kelionės ir pamatė ant kranto vaikštančius žmones: visiškai nuogus ir tamsios odos, kurie tuojau pat nuleido savo lankus ir strėles kaip taikos ženklą, ir vėliau atsakė į portugalų siūlomas kepures dovanodami jiems galvos apdangalus iš papūgų plunksnų ir ilgų grandinėlių iš baltų perlų. Pirmoji apsistojimo vieta – uostas tenai buvo pavadintas Porto Seguro, Saugiuoju uostu. Vėlesni kolonizatoriai pastebėjo, kad vietiniai labai imlūs žinioms ir religinės simbolikos trūkumą, iš ko buvo galima spręsti, kad ir katalikybė bus palankiai priimta vietinių.

Nepaisant sėkmingo išsilaipinimo, laivai išplaukė, palikdami tik du nuteistuosius vyrus, kad šiedu įkurtų savo postą ir išmoktų vietinių kalbų bei papročius. Būsimoji Brazilija tuomet nesulaukė didesnio dėmesio iš Lisabonos dar tris dešimtmečius. Tačiau netrukus kiti europiečiai ėmė konkuruoti su Portugalija dėl šių žemių, todėl Portugalijos karalius nusprendė išsiūsti dideles pajėgas žemių valdymo atkovimui ir kovai su prancūzais.

1530-aisiais ant kranto buvo įkurti pirmieji kolonijiniai kaimeliai. Pirmiausia įsikurė penkiolika paveldimų ir privačiai valdomų atstovybių, dalinančių žemę į dalis. Tačiau netrukus karalius buvo priverstas įvesti karališkąją valdą visoms žemėms kaip vienai, tad 1549-aisiais Tomé de Sousanuplaukė į Braziliją kad įkurtų centrinę valdžią. De Souse kartu atsivežė jėzuitus, kurie įsisteigė misionieriškas gyvenamąsias vietas, išgelbėjo daugelį vietinių nuo vergijos, mokėsi vietinių kalbų ir daugelį vietinių pavertė romanų katalikais. Jėzuitų pastangos nuraminti karingą gentį pagelbėjo portugalams išstumiant prancūzus iš kolonijos, kurią šie buvo įsistegę dabartiniame Rio de Žemeire.

XVII-o amžiaus jėzuitų bažnyčia

 São Pedro da Aldeia mieste, netoli Rio de Ženeiro

Nuo 1630-ųjų iki 1654-ųjų olandai kontroliavo ilgą pakrantės ruožą, patogiausiai prieinamą europiečiams (olandų Brazilija), tačiau nelindo gilyn į žemyną. Po kelerių metų kovų jie pagaliau pasidavė 1661-aisiais; portugalai atmokėjo sutartą karo skolą druska. Kai kurios olandų kultūrinės ir etninės įtakos vis dar jaučiamos Brazilijoje. 

Darbui cukranendrių plantacijose buvo pasikliaujama vergų darbo jėga, daugiausia žmonių iš centrinės Afrikos. Nuo anstyvaus XVII-o amžiaus pabėgėliai vergai organizavosi į gyvenvietes Brazilijos žemių gilumoje, vadinamų quilombos pagal vieną iš dažniausiai pasitaikiusių jų gyventojų kilmės vietą. Quilombos‘uose taip pat būdavo ir vietinių. Olandai, o vėliau ir portugalai daugelį kartų mėgino sunaikinti didžiausią quilombos, ir besibaigiant XVII-am amžiui, jiems pavyko. Iš daugelio pabėgėlių gyvenviečių Brazilijos teritorijoje, kai kurios tebeegzistuoja iki šių dienų kaip izoliuotos kaimo bendruomenės. 

Ekspedicijos į Brazilijos gilumą buvo vadinamosios entrados ir bandeiros. Entrados buvo atliekamos Portugalijos karūnos vardu siekiant rasti mineralinių išteklių, taip pat ištirti ir sužymėti nežinomas teritorijas. Bandeiros, antra vertus, buvo finansuojamos ir vykdomos privačiai. XVII-o amžiaus pabaigoje bandeirantų ekspedicijos atrado aukso, tuomet prasidėjo Brazilijos aukso karštinė, netrukus stipriai paskatinusi urbanistinį Brazilijos žemyno vidurio vystymąsi per visą XVIII-ą amžių. Taip pat kelionės į žemyno centrą nukėlė plėtimąsi ir toliau į vakarus, taip pat praplatindamos kolonijinės Brazilijos ribas. 

Galiausiai, Brazilija subrendo ir išsivystė tiek, kad galėjo kautis dėl ir iškovoti savo nepriklausomybę. Tačiau buvusi viena iš Portugalijos svarbiausių kolonijų, Brazilija dabar yra viena iš valstybių, turinčių su Portugalija geriausius politinius ir ekonominius santykius, giminingą kultūra ir, žinoma, bendrą kalbą.

Portuguese Language

Portuguese Language around the World

---

Portuguese is one of the most interesting languages I’ve ever come to learn. I always wanted to learn this language at some point in my life, but I’d never really had the chance to do so, until very recently. The reason why I wanted to learn Portuguese is because I fell in love with it, and this language has always been a mystery to me. Let’ see what Portuguese really is.


Portuguese is a Romance language, spoken in many different parts of the world. Nine independent countries have Portuguese as an official language:

Angola

Brazil

Cape Verde

East Timor

Equatorial Guinea

Guinea-Bissau

Mozambique

Portugal

São Tomé and Príncipe

Portuguese is also one of the official languages of the special administrative region of Macau in China.

Macau

It can also be found in some other parts of the world, namely the states of Goa in India and Malacca in Malaysia.

Portuguese has many different dialects, but mainly it’s divided into two main parts: European Portuguese and Brazilian Portuguese. These two dialects are so different that a lot of times we can see them listed as two separate languages. The difference between the two dialects varies from spelling to the use of verb tenses and terminology. In Portugal, Brazilian Portuguese would carry a lot of "mistakes" and awkward word choices and may often be considered an uncultured variation of the European form.

Portugalų kalba pasaulyje

---

Portugalų kalba yra viena iš įdomiausių kalbų, kurių mokausi. Visada norėjau šios kalbos kada nors mokytis, bet niekada to daryti neteko. Viena iš priežasčių, dėl kurių norėjau jos mokytis yra tai, kad šią kalbą įsimylėjau, ir ši kalba man visada buvo mįslinga. Pažiūrėkime, kas tikrai yra portugalų kalba.


Portugalų kalba yra viena iš romanų kalbų, ir ji yra naudojama daug kur. Portugalų kalba yra valstybinė kalba šiose devyniose šalyse:

Angola

Brazilija

Žaliasis Kyšulys

Rytų Timoras

Pusiaujo Gvinėja

Bisau Gvinėja

Mozambikas

Portugalija

San Tomė ir Prinsipė

Portugalų kalba yra taip pat viena iš dviejų oficialiųjų kalbų Makao specialiajame administraciniame regione, esančiame Kinijoje.

Makao

Galime rasti portugalų kalbą ir kitur, pvz. Goa, Indijoje ir Malaka, Malaizijoje.

Portugalų kalba turi įvairių tarmių, ir ją galima padalinti į dvi pagrindines dalis: Europos portugalų kalba ir Brazilijos portugalų kalba. Šios dvi tarmės yra itin skirtingos, kad daug kur jos yra pripažinamos kaip dvi skirtingos kalbos. Skirtumai tarp jų yra įvairūs, nuo žodžių tarimo iki veiksmažodžių laikų ir terminologijos. Iš Portugalijos požiūrio galima sakyti, kad Brazilijos portugalų kalba yra pilna gramatinių "klaidų" ir keistų žodžių, ir ji dažnai laikoma nekultūringu variantu lyginant su Europos portugalų kalba.

Comparison between Brazilian Portuguese and European Portuguese

---

Pronunciation

• In BP, final [e] is pronounced as [i] at the end of a word, while it’s reduced to a short [e] in EP.
• Syllables [di] and [ti] are pronounced as [dzhi] and [tshi] in BP (the same rule applies for [de] and [te] at the end of a word). This does not occur in EP.
• Final [l] is pronounced as [u] at the end of a word in BP. This does not occur in EP.
• Initial [r] and double [rr] are both pronounced as [h] in BP, while they sound like French [r] in EP.
• In BP, final [r] is suppressed to sound like [h]. This may occur in EP too, but much less frequently.
• In EP, the sounds [s] and [z] consistently convert to [sh] and [zh] before consonants or at stops. This may occur in some regions of Brazil, but in general it does not occur in BP.

Grammar

• EP has two ways of addressing a person (informal – “tu” and formal – “você”). In BP, “você” has replaced “tu” in many regions of Brazil and “tu” is rarely used in Brazil nowadays. This affects the language in many different ways. The subject pronoun “você” uses third-person forms, while “tu” has its own second-person forms; this makes it easier to learn BP than EP because EP has more forms to learn. Although “você” is used instead of “tu” in BP, other pronouns like “te”, “ti” and “contigo” are still common in Brazil.
  Example: (EP – “O que tu fazes?”, BP – “O que você faz?”).
  Translation: (“What are you doing?”).
• There are three demonstrative pronouns in EP (“este”, “esse” and “aquele”). In BP, the first two have merged into one, so only two pronouns are used (“esse” and “aquele”).
  Example: (EP – “Este livro!”, BP – “Esse livro!”).
  Translation: (“This book!”).
• In EP, definite articles are used before possessive pronouns. In BP, they are also used, but in many regions in Brazil they can be omitted, especially at the beginning of a sentence or after demonstrative pronouns.
  Example: (EP – “O meu gato!”, BP – “Meu gato!”).
  Translation: (“My cat!”).
  Example: (EP – “Este é o meu amigo!”, BP – “Esse é meu amigo!”).
  Translation: (“This is my friend”).
• In BP, the imperative mood is used differently than in EP due to the use of “você” instead of “tu”. In Brazil, there are two main ways to express commands. The first one is widely used in the spoken language and it’s similar to EP, while the second one is used in the written language.
  Example: (EP – “Fala! Não fales!”, BP – “Fala(fale)! Não fala(fale)!”).
  Translation: (“Speak! Don’t speak!”).
  Example: (EP – “Diz-me alguma coisa! Não me digas nada!”, BP – “Me diz(diga-me) alguma coisa! Não me diz(me diga) nada!”).
  Translation: (“Tell me something! Don’t tell me anything!”).
• In BP, “seu” and “sua” are used with “você” as second-person possessive pronouns, while “teu” and “tua” are used with “tu” in EP.
  Example: (EP – “Dá-me o teu número!”, BP – “Me dê seu número!”).
  Translation: (“Give me your number!”).

Syntax

• The word order in EP and BP can be different in many cases.
  Example: (EP – “Eu amo-te!”, BP – “Eu te amo!”).
  Translation: (“I love you!”).
  Example: (EP – “Diz-me!”, BP – “Me diz!” or “Diga-me!”).
  Translation: (“Tell me!”).
• Use of third-person object pronouns in EP and BP is different.
  Example: (EP – “Eu vi-a!”, BP – “Eu a vi!” or “Eu vi ela!”).
  Translation: (“I saw her!”).

More Information

---

Portuguese is considered the 7^th most spoken language in the world by number of speakers (who are estimated to be around 220 million), and the 6^th by number of countries (officially spoken in 10 countries). Brazil alone has a population of 192 million, which means that 87% of Portuguese speakers are Brazilian. Portuguese is a very nice language to learn, and it’s not as hard as one might think.

If you are planning to learn Portuguese, you should consider learning both EP and BP simultaneously, because this would help you understand the difference between the two. You might wanna start with EP because it’s harder to learn, and once you see yourself making progress, you can start practicing BP as well.

Daugiau informacijos

---

Portugalų kalba yra septinta pasaulyje pagal kalbėtojų skaičių (apie 220 m.), ir šešta pagal šalių, kuriose ji laikoma valstybine, skaičių (oficialiai naudojama 10 šalių). Brazilijos populiacija yra apie 192 m., ir tai reiškia, kad 87% portugalų kalbėtojų yra brazilai. Portugalų kalba yra labai įdomi kalba, ir ji nėra labai sudėtinga kaip galėtume įsivaizduoti.

Jeigu galvoji mokytis šios kalbos, patariu mokytis abiejų EP ir BP kartu, nes tai padėtų suprasti pagrindinius skirtumus tarp jų. Geriau pradėti nuo EP, nes jinai yra sunkesnė, ir kai manai, kad jau pradėjai suprasti ir šiek tiek kalbėti, gali ir BP mokytis pradėti.

---

Cidade De Deus - Dievo mietas - Thev City of God

Se corres estás morto… se ficares, também.



Se correres, apanham-te. Se ficares, comem-te



Luta e nunca sobreviverás… Foge e nunca escaparás



15 milhas do paraíso.. um homem fará tudo para dizer tudo ao mundo



Baseado numa história verídica




Drogas Armas Musica Amor







Cidade de Deus é um filme de crime-drama realizado por Fernando Meirelles e Katia Lind, lançado no seu país de origem em 2002 e por todo o mundo em 2003. Braulio Mantovani adaptou-o a partir do romance com o mesmo nome escrito por Paulo Lins em 1997. Este retratava o crescimento do crime organizado nos subúrbios do Rio de Janeiro, na Cidade de Deus, entre os finais da década de 60 e o início da década de 80, com o encerramento do filme a retratar a guerra entre o traficante de droga Li'l Zé e o criminoso Ned. O Slogan é “Lute e nunca irá sobreviver... Fuja e nunca irá escapar.”














Cidade de Deus é um projecto construído na década de 60 – inícios de 80 – que se tornou um dos lugares mais perigosos do Rio de Janeiro. A história conta a vida de vários personagens cujas vidas se interceptam. Contudo, tudo é visto através dos olhos de um único narrador: Buscapé, um jovem negro e pobre, muito frágil e assustado para se tornar um fora da lei mas também muito inteligente para se contentar com trabalhos mal pagos. Ele cresce num ambiente muito violento. As probabilidades estão contra ele. Mas cedo Buscapé descobre que consegue ver a realidade de uma maneira diferente. A diferença é que lhe foi dado um olho de fotógrafo. Buscapé não é o verdadeiro protagonista do filme – apenas o narrador – não é ele que toma as decisões que irão determinar a sequência de acontecimentos. No entanto, a sua vida não é a única a estar ligada ao que acontece na história, mas é também através da perspectiva de vida de Buscapé que alguém consegue perceber as complicadas camadas e humanidade do mundo, aparentemente condenado a violência interminável.




City of God (Portuguese: Cidade de Deus) is a 2002 Brazilian crime drama film directed by Fernando Meirelles and K?tia Lund, released in its home country in 2002 and worldwide in 2003. It was adapted by Br?ulio Mantovani from the 1997 novel of the same name written by Paulo Lins. It depicts the growth of organized crime in the Rio de Janeiro suburb of Cidade de Deus, between the end of the '60s and the beginning of the '80s, with the closure of the film depicting the war between the drug dealer Li'l Zé and criminal Knockout Ned. The tagline is "Fight and you'll never survive..... Run and you'll never escape."




“Dievo miestas” (portugališkai – „Cidade de Deus“) – tai 2002 metais pastatytas brazilų filmas, režisuotas Fernand‘o Meirelles‘o ir K?tia Lund’ės. Filmas pastatytas remiantis Br?ulio Mantovani’o parašyta pjese pagal to paties pavadinimo Paulo Lins’o novelę. Filmas vaizduoja organizuoto nusikaltimo augimą tarp šešiasdešimtųjų pabaigos ir aštuonesdiašimtųjų pradžios Rio De Žaneiro priemestyje, kuris vadinamas – Dievo miestu. Filmo pabaigoje vyksta karas tarp narkotikų prekeivio Li'l Zé ir nusikaltėlio Knockout (nokauto) Ned’o. Filmą geriausiai apibūdina šie žodžiai: “Kaukis, ir niekada neišgyvensi.. Bėk, ir niekada nepabėgsi”.




If you run you're dead...if you stay, you're dead again. Period.
Jei bėgsi – tu miręs, jei pasilieki – tu vėl miręs. Taškas.
If you run they'll catch you.If you stay they'll eat you.
Jei bėgsi – jie tave pagaus, jei liksi – jie tave suvalgys.
Fight and you'll never survive..... Run and you'll never escape.
Kaukis, ir niekada neišgyvensi... Bėk, ir niekada nepabėgsi.
15 miles from paradise...one man will do anything to tell the world everything.
Penkiolika mylių nuo rojaus... Vienas vyras padarys viską, kad pasauliui viską papasakotų.
Based on a true story.
Paremta tikra istorija.
Drugs Guns Music Love
Narkotikai. Ginklai. Muzika. Meilė.




Cidade de Deus (City of God) is a housing project built in the 1960's that--in the early 80's--became one of the most dangerous places in Rio de Janeiro. The tale tells the stories of many characters whose lives sometimes intersect. However, all is seen through the eyes of a singular narrator: Buscapé, a poor black youth too frail and scared to become an outlaw but also too smart to be content with underpaid, menial jobs. He grows up in a very violent environment. The odds are all against him. But Buscapé soon discovers that he can see reality differently than others. His redemption is that he's been given an artist's point of view as a keen-eyed photographer. As Buscapé is not the real protagonist of the film--only the narrator--he is not the one who makes the decisions that will determine the sequence of events. Nevertheless, not only his life is attached to what happens in the story, but it is also through Buscapé's perspective of life that one can understand the complicated layers and humanity of a world, apparently condemned to endless violence.




Dievo miestas – gyvenamųjų namų rajono projektas, įgyvendintas šešiasdešimtaisiais – aštuoniasdešimtaisiais, tapo labiausiai pavojingiausia vieta Rio De Žaneire. Istorija pasakoja apie daug charakterių, kurių gyvenimai kartais susikerta. Visa istorija pasakojama vieno pasakotojo akimis. Buscapé – neturtingas juodas jaunuolis, per daug silpnas iš išsigandęs, kad taptų nusikaltėlių, bet taip pat per gudrus, kad pasitenkintų per mažai mokamais vergiškais darbais. Jis užauga labai smurtaujančioje aplinkoje. Visi prieš jį nusiteikę. Tačiau greitai Buscapé atranda, jog gali matyti realybę kitaip negu kiti. Jo išsigelbėjimas – geras akis turintis fotografas. Nors Buscapé nėra tikrasis pagrindinio vaidmens atlikėjas filme – tiktai pasakotojas – ne jis priima sprendimus, kurie nulems pasakojimo eigą. Vis dėl to, ne tik jo gyvenimas yra pririštas prie to, kas vyksta istorijoje. Per Buscapé gyvenimo perspektyvą galima suprasti sudėtingus pasaulio sluoksnius ir žmogiškumą, aiškiai pasmerktus nesibaigiančiam smurtui.



By Giedrė Virbalaitė with help of Pedro Baptista and Rui Teixeira, main info taken from http://www.imdb.com/title/tt0317248/.