Fado

Summer evening. The big red sun is about to hide in water. Sea is calm. Suddenly in narrow streets someone begins the song of love, pain and despair.one by one, streets become filled by people listening and singing, people, who will spend there all the night, listening to the words full sorrow, the music, that goes deep into their hearts.

Did anybody recognize the scenery? This is an evening in Portugal. And the music that, if once heard, never can be forgotten, is fado.

Fado (translated as destiny or fate) is a music genre which can be traced from the 1820s in Portugal, but probably with much earlier origins. In popular belief, fado is a form of music characterized by mournful tunes and lyrics, often about the sea or the life of the poor.

The music is usually linked to the Portuguese word saudade (that has no match in English but it could be understood as nostalgia felt while missing something or someone important), a word describing a sentiment.

Where was the fado born? In the streets of Portugal towns? Deeply in the African continent? Or on the ships where sailors sang songs full of nostalgia because they longed for their country? Nobody knows for sure. Some enthusiasts even claim that fado's origins are a mixture of African slave rhythms with the traditional music of Portuguese sailors and Arabic influence. One thing is more or less certain – fado is the oldest urban folk music in the world.

There are two main varieties of fado – Lisboa fado and Coimbra fado. Lisboa fado was mainly the earthy music of taverns and brothels and street corners in Alfama and Mouraria, the old poor sections of Lisbon. It was played for pleasure but also to relieve the pain of life. The Lisboa fado was sung by men and by women and this style of fado is probably better known and the most popular.

On the other hand, Coimbra fado is closely linked to the academic traditions of the University of Coimbra. It is exclusively sung by men and both singers and musicians must wear the academic outfit – dark robe, cape and leggings. It is also sung at night, almost in the dark, in city squares or streets. It is also customary to organize serenades where songs are performed before the window of the woman to be courted.

The most popular themes sung by Coimbra fadistas are: student love, love for the city and bohemia, and the ironic and critical reference to the discipline and conservative nature of the professors and their courses. In the 1950s ballads and folklore were also adopted.
Both styles of fado are performed by one singer called fadista and two musicians. One of the musicians plays the Portugal guitar ( so-called fado guitar which has remained faithful to old cithern tuning and has twelve strings). Another plays the classical guitar. Fadista stands in front of the players and communicates with them only through gestures and facial expresions. The hands move, the body is stationary.

Fado cannot be explained, it must be felt and experienced. One must have soul to transfer that feeling; a fadista who does not possess saudade is thought as inauthentic. Audiences are very knowledgeable and demanding. If they do not feel the fadista is up to form, they will stop the performance.

Probably the most popular fadista was Amalia Rodriguez. She started her carrier in the streets where she and her mother sold the fruits. The girl loved to sing in order to make boring days more colorful. And when she was only nineteen years old she already had had performances in many countries. Once Amalia said: “I do not sing fado, the fado sings me.”

Her music and performance skills were often described like this: “Fado in her hands was like black roses which smelled lovely but always were prepared to hurt. It seemed that Amalia enjoyed some, some caused her pain, but all those roses were hers.” When the famous fadista died in 1999, the Prime Minister of Portugal called for three days of national mourning.

The new generation of fadistas such as Mariza walk the line between carrying on the traditions and trying to bring in a new audience. Fado is now sung with acompaniament of the full orchestra and linked with pop music. But the old traditions still survive and any Portuguese town cannot imagined without melancholic songs full of feelings.


Šiltas vasaros vakaras. Didelė raudona saulė tuoj panirs į vandenį. Aplinkui ramu. Staiga vienoje iš siaurų miesto gatvelių pasigirsta daina, kupina meilės, skausmo ir nevilties. Palengva visos gatvės prisipildo žmonių, kurie iki išnaktų klausysis žodžių, kupinų gailesčio, muzikos, kuri suvirpina širdį.

Gal kažkam šis vaizdas pasirodys pažįstamas. Juk tai vakaras Portugalijoje, o dainos, kurias kartą išgirdus nebeįmanoma pamiršti, tai fado.

Žodis fado išverstas iš portugalų kalbos reiškia lemtį, likimą. Kaip šio muzikinio stiliaus pradžia minimi 1820ieji metai, tačiau spėjama, kad jis atsirado gerokai anksčiau. Jo ypatybės – nostalgiška muzika ir apdainuojamas vargšų ir jūreivių gyvenimas.

Fado muziką geriausiai apibūdina portugalų žodis „saudade“, kuris neturi atitikmens lietuvių kalboje. Jis galėtų būti suprantamas kaip nostalgija, pasiilgimas kažko labai svarbaus, kas jau nebesugrįš.

Kurgi gimė šis muzikos stilius? Portugalijos gatvėse? Afrikos kontinento gilumoje? O gal laivuose, kur gimtinės pasiilgę jūreiviai dainuodavo liūdnas, melancholiškas dainas? Kai kurie teigia, kad fado jungia savyje šiuos elementus – afrikiečių belaisvių ritmus ir portugalų tradicinę muziką, smarkiai paveiktą arabų kultūros. Kas teisus, nežinia. Daugiau ar mažiau sutariama tik dėl to, jog fado tai seniausia miesto muzika pasaulyje.

Laikui bėgant susiformavo dvi skirtingos fado atšakos – Lisabono fado ir Kuimbros fado. Lisabono fado – tai daugiausia barų, užeigų ir gatvių sankryžų neturtinguose Lisabono priemiesčiuose muzika. Šių vietų gyventojai dainuodavo fado ne tik savo malonumui, bet ir tam, kad numalšintų gyvenimo keliamą skausmą. Ši fado rūšis dainuojama tiek vyrų, tiek moterų ir yra populiariausia ir labiausiai žinoma pasaulyje.

Tuo tarpu Kuimbros fado tai viena iš Kuimbros universiteto tradicijų. Ši fado atšaka dainuojama tik vyrų. Jų aprangai taikomi specifiniai reikalavimai – ir dainininkai, ir muzikantai privalo vilkėti juodus rūbus ir skrybelę. Dainuojama daugiausia naktį miesto skeveruose ir gatvių sankryžose. Taip pat dažnai atliekamos serenados mylimai moteriai pavergti.

Populiariausios Kuimbros fadistų dainų temos – tai tai studentiška meilė moteriai, miestui ir studentijai. Taip pat dažnai su ironija minimi dėstomi dalykai bei apdainuojamas dėstytojų konservatyvumas. 1950 metais Kuimbros fadistai sujungė savo kūryboje fado, folklorą ir balades.

Abi fado rūšys turi daug panašumų. Vienas iš jų tai, kad fado dainuoja tik vienas žmogus. Jam pritaria du muzikantai. Vienas jų skambina portugališka gitara (dar vadinama fado gitara, kuri turi 12 stygų ir savo skambėsiu labai primena arfą). Kitas groja klasikine gitara. Fadistas stovi priekyje ir bendrauja su muzikantais gestų ir mimikos pagalba. Rankos juda, kūnas ne.

Fado neįmanoma paaiškinti, jį reikia išgirsti. Dainininkas privalo turėti didelę sielą, kad galėtų priversti klausytojus pajusti tai, ką jis dainuoja. Jei fadistui nebūdingas „saudade“, niekas nepatikės jo dainomis. Fado klausytojai labai reiklūs, jei jie supras, kad fadistas nejaučia to, ką dainuoja, jie gali net nutraukti pasirodymą.

Viena garsiausių ir žymiausių fado dainininkių buvo Amalia Rodriguez. Ji savo karierą pradėjo gatvėse, kur kartu su motina padavinėjo vaisius. Jau tada Amalia dainuodavo, kad paįvairintų nykią kasdienybę. O sulaukusi devyniolikos, ji jau rengė koncertus įvairiuose pasaulio šalyse. Kartą Amalia pasakė: „tai ne aš dainuoju fado, tai fado dainuoja mane“.

Jos kūrybą geriausiai apibūdina šie žodžiai: „Fado jos rankose buvo kaip juodos rožės, kvepiančios aistra, bet duriančios savo ilgais ir aštrias spygliais. Atrodė, kad Amalia vieną pauostydavo, nuo kitos nukraujuodavo, tačiau visos rožės buvo jos“. Amaliai mirus, Portugalijos premjeras paskelbė trijų dienų gedulą.

Jaunoji fadistų karta pvz. Mariza stovi ant skiriamosios linijos tarp tradicijų ir populiariosios muzikos. Fado kūriniai dabar atliekami pritariant orkiestrui, į skambesį įpinama popso ritmų. Tačiau senosios tradicijos vis dar gyvuoja siaurose Portugalijos miestų gatvelėse.
Sources:
Wikipedia: http://en.wikipedia.org/wiki/Fado
Lietuvos Rytas: http://m.lrytas.lt/-11566867401156217604-portugališkas-fado-svaiginanti-ir-durianti-juodoji-rožė.htm