ABSTRACTIONISM

Maria Helena Vieira da Silva was a school of Paris painter in oils and gouache, lithographer, engraver and designer. Born in Lisbon. She drew from the age of eleven, and sculpted at 16 years old. Began studying drawing, painting in Lisbon. Moved to Paris in 1928 and attended a succession of art schools, including the Grande Chaumière and the Académie Scandinave. Vieira da Silva was exposed in the biggest museums of the world. In 1931, she lived in Marseille, a seemingly insignificant experience but which represented, doubtless, the genesis of her work: drawing, then painting a transfer bridge, the metal structures of this one, cutting sky and sea fragments revealed her a whole architecture of the space, fantastic architecture, labyrinth architecture, poetic architecture which became her work-foundation. The Brazilian period (1940-1947) was the blooming of her art.

Nadir Afonso is a geometric abstractionist painter. He studied architecture at the School of Fine Arts in Porto, Portugal. However, later he rejects Architecture. He studied his true passion, painting in Paris at the Ecole Nationale Superieure des Beaux-Arts. The recognition of Nadir Afonso’s talent came early in his career, both in his home country and internationally. Aged 24, an oil of his, A Ribeira, had already been purchased by the Contemporary Art Museum of Lisbon and the Portuguese government invited him twice to represent Portugal at the São Paulo Art Biennal. By the age of 50, he was well known and regularly exhibited in New York and Paris. Nadir Afonso has produced mainly paintings and serigraphs. His best-known and most distinctive work is the Cities series, each painting usually representing a city from anywhere in the world.

Carlos Botelho was a Portuguese painter, illustrator and caricaturist, whose works are shown at the Chiado Museum and at the Modern Art Centre José de Azeredo Perdigão / Calouste Gulbenkian Foundation, in Lisbon. He was one of the most relevant Portuguese artists of his generation. Alongside the urban landscapes Botelho turns his attention to the social realm in works that thematically and stylistically bring him close to the expressionist painting of the Northern European tradition. The third is the portrait, which will culminate in the portraits of his parents and his children. His painting will subtly change. The softening of the expressionist intensity opens up paths to a different poetic dimension and to a new awareness of the canvas’ flatness. In the 1950s that option becomes radicalized: Botelho starts out from modernist principles, like the autonomy of the line or the rejection of Renaissance perspective, in different works in which he more than ever comes close to abstraction.

Amadeo de Souza Cardoso was a Portuguese artist, working in the style of the vanguard of his time. At the age of 18, he entered the Superior School of Fine Arts of Lisbon and one year later he went to Paris, where he intended to continue his studies but soon quit the architecture course and started to study painting. In Montparnasse, he experimented with Impressionism and later with Expressionism and Cubism, and dedicated himself exclusively to painting. His first experience was drawing, especially caricatures. His early works were stylistically close to impressionism. Around 1910, influenced both by Cubism and by Futurism, he became one of the first modern Portuguese painters. His style is aggressive and vivid both in form and color and the compositional structure of his works may seem random or chaotic at first sight but are clearly defined and balanced.

 ABSTRAKCIONIZMAS

Maria Helena Vieira da Silva buvo Paryžiaus mokyklos dailininkė, tapiusi aliejiniais dažais ir guašu, litografė, raižytoja ir dizainerė. Ji gimė Lisabonoje. Ji piešti pradėjo vienuolikos metų ir kūrė skulptūras 16 metų. Pradėjo studijuoti dailę ir  tapybą Lisabonoje. 1928 metais Maria išvažiavo į Paryžių ir studijavo keliose meno mokyklose, tarp kurių Grande Chaumière ir Académie Scandinave. Vieira da Silva darbai buvo rodomi didžiausiuose pasaulio muziejuose. 1931 metais ji gyveno Marselyje, šiuo laikotarpiu ji reikšmingos patirties neįgavo, bet susiformavo jos darbų kilmė: piešimas, taip pat persikėlimo tiltų vaizdavimas, tokio tipo tiltų metalinių struktūrų tapymas, supjaustyto dangaus ir jūros fragmentai atskleidė jai visą erdvę, fantastišką architektūrą, labirintų architektūrą, poetišką architektūrą, kuri tapo jos darbo pagrindu. Braziliškas periodas (1940-1947) buvo jos meno sužydėjimas.

Nadir Alfonso yra geometrinio abstrakcionizmo dailininkas. Jis studijavo architektūrą menų mokykloje Porto mieste, Portugalijoje. Tačiau vėliau jis atsisakė architektūros. Jis studijavo savo tikrąją aistrą dailę Paryžiuje Ecole Nationale Superieure des Beaux-Arts universitete. Nadir Alfonso talentas atsiskleidė ankstyvoje karjeroje jo gimtojoje šalyje ir tarptautiniu mastu. Kai jam buvo 24 metai jo aliejiniais dažais nutapytą paveikslą A Ribeira nupirko Lisabonos šiuolaikinio meno muziejus ir Portugalijos valdžia du kartus jį kvietė reprezentuoti Portugaliją į San Paulą. 50 metų jis buvo gerai žinomas ir reguliariai eksponavo savo darbus Niujorke ir Paryžiuje. Nadir Alfonso pagrinde kūrė paveikslus ir šilkografiją.  Jo geriausiai žinomas ir pats ryškiausias darbas yra Miesto serija, kurioje kiekvienas paveikslas paprastai reprezentuoja miestą iš bet kurios pasaulio dalies.

Carlos Botelho buvo portugalų dailininkas, iliustratorius ir karikatūristas, kurio darbai yra rodomi Chiado muziejuje ir Modern Art Centre José de Azeredo Perdigão / Calouste Gulbenkian fonde Lisabonoje. Jis buvo vienas iš svarbiausių jo kartos portugalų menininkų. Greta miesto peizažų Botelho savo darbuose, kurie jį suartina su ekspresionistišku tradiciniu Šiaurės Europos tapymu, rodo susidomėjimą socialiniu realizmu. Trečia jo darbų kryptis yra portretai, kurių kulminacija yra jo tevų ir vaikų portretai. Jo paveikslai subtiliai pasikeičia. Ekspresionizmo intensyvumo minšktumas atveria kelius į kitokias poetines dimensijas ir naujam drobės plokštumo įsisamoninimui. 1950 metais šia galimybe pasinaudojama: Boetelho pradeda nuo modernių principų, kaip kad Renesanso perspektyvų linijų atmetimo autonomija. Kitokiuose darbuose jis labiau negu bet kada priartėja prie abstrakcijos.

Amadeo de Souza Cardoso buvo portugalų menininkas, dirbęs jo laikų avangardo stiliumi. 18 metų amžiaus jis įstojo į aukštąją meno mokyklą Lisabonoje ir po vienerių metų jis išvažiavo į Paryžių, kur jis ketino tęsti savo studijas, bet greitai metė architektūros kursus ir pradejo studijuoti dailę. Montparnasse jis eksperimentavo su impresionizmu, vėliau su ekspresionizmu ir kubizmu ir dedikavo save tik dailei. Jo pirma patirtis buvo tapymas, ypač karikatūrų. Jo ankstyvi darbai buvo stilistiškai arti impresionizmo. Apie 1910 metus jis buvo paveiktas kubizmo ir futurizmo, jis tapo vienu iš moderniausių portugalų dailininkų. Jo stilius yra agresyvus ir gyvas forma ir spalva ir jo darbų kompozicija iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti atsitiktinė ar chaotiška, bet yra aiškiai apibrėžta ir subalansuota.

Portugal national costume / Portugalų tautiniai drabužiai

Portugal national costume

Their traditional clothing consist of berets, stocking caps, baggy shirts and trousers for the men. Women wear long dresses and shawls. In other places the people dress entirely in black or another dark colour for their daily activities, but they put on colourful garments on special occasions.









Shifts
Made out of white fabric, mostly linen, or cotton and flannel. They were always buttoned up until the neck line, not revealing to much.
Bodices
Most of them didn't had a low neckline. If they would be a bit more revealing the shift or scarf would cover it up. Not to forget, Portugal was very catholic! And even slaves used bodices.

Skirts 

Skirts would be, broadly speaking, made in one colour, preferably dark, and yet we can find some variables, like using a different colour fabric at the bottom, or as personal taste or to save money on fabric.

Jackets

Came in all shapes, colours and sizes. With long sleeves, fitted and in one colour. If the front would be deep, the same happened as with the bodices, it would be covered up.

Petticoats 

Women that worked would usually lift the skirt so it wouldn't get dirty but soon it became a way to show-of the petticoat (an undergarment!) and that's why these would be made out of strong colours. Not only white linen petticoats were used but also cotton and flannel ones in very bright colours in contrast of the colour of the skirt. Yellow, red, blue, blue stripes,etc. 

Scarves 

The ones used on the head would usually be white or whitish (always in a very light colour). The way scarves would be tied up on the head was also a way to see from which region that women came.

Shoes and stockings 

Many would walk barefoot specially related to the type of work they did, like fishmongers. Others would use slippers (specially in North of Portugal, the Minho region) or Portuguese clogs or had wooden soles on their shoes.

Portugalų tautiniai drabužiai

Portugalų tautinį kostiumą sudaro beretės, megztinės kepuraitės su bumbulais, apsmukę marškiniai ir kelnės. Portugalių tautinį kostiumą sudaro ilgos suknelės ir skaros. Kai kuriuose regionuose kasdienai žmonės rinkdavosi juodus, arba tamsių atspalvių drabužius, tačiau šventėmis rengdavosi ryškiais tautiniais drabužiais.

Moteriški marškiniai

Gaminti iš šviesios medžiagos, dažniausiai lino, medvilnės arba flanelės. Marškiniai visada buvo užsagstyti iki pat viršaus, kad nebūtų rodoma per daug nuogo kūno.

Korsetai

Daugelis jų neturėjo gilaus kirpimo. Jeigu taip atsitikdavo, kad korsetas būdavo per daug apnuoginantis, nuogumas buvo pridengiamas marškiniais arba skaromis. Korsetus nešionojo net ir vergės.

Sijonai 

Dažniausiai sijonai buvo vienspalviai, dažniausiai tamsių atspalvių. Žinoma, galime rasti įvairių spalvų tautinių sijonų – viskas priklausydavo nuo žmogaus finansinės bei socialinės padėties.

Švarkai

Švarkai buvo įvairių formų, dydžių, spalvų. Švarkai būdavo ilgomis rankovėmis, aptempti ir vienspalviai. Jeigu švarkas turėdavo gilią iškirptę, ji buvo uždengiama.

Pasijoniai

Dirbančios moterys dažnai pasikeldavo sijonus, kad šie neišsipurvintų ir greitai pasijoniai tapo matomi. Būtent dėl šios priežasties pasijoniai buvo siuvami iš ryškios spalvos medžiagos. Pasijoniai būdavo ne vien baltos spalvos, ryškios pasijonių spalvos labai gražiai kontrastuodavo su tamsiais sijonais.

Kaklaskarės

Kaklaskarės, kurios buvo rišamos ant galvos, būdavo baltos, arba labai šviesios spalvos. Pagal tai, kaip kaklaskarės buvo rišamos ant galvos, buvo galima spręsti iš kokio regiono yra kilusi moteris.

Batai ir kojinės

Daugelis žmonių vaikščiojo basomis. Viskas priklausė nuo tai, kokį darbą žmogus dirbo. Pavyzdžiui žuvų pardavėjai. Daugelis žmonių nešiojo šliapečių tipo batus, klumpes arba ant padų turėjo prisitvirtinę medinius padus.

The Importance of Fátima in Contemporary Portuguese and Lithuanian Catholic Societies/ Fátimos reikšmė šiuolaikinėse Portugalijos ir Lietuvos katalikų visuomenėse

The Importance of Fátima in Contemporary Portuguese and Lithuanian Catholic Societies

Fátima, being a location of the Marian apparition officially admitted by the Vatican City, is a significant place for the Catholics in the whole world. Especially because the miracle which is believed to have happened here in the beginning of the 20^th century was dedicated to the people living in modern times. In this article I will try to look over some aspects in which the importance of Fátima is visible in contemporary Portuguese society and how it has reached Lithuania as a part of a common Catholic world.

The whole story started in the western part of Portugal in 1917. According to witnesses, that year the Holy Virgin appeared to three shepherds (Lúcia de Jesus dos Santos and her cousins, Francisco and Jacinta Marto, aged 10, 9 and 7) on the 13^th day of each month from May to October. During these six apparitions the children were asked to pray for the salvation of the world and were told the so-called “secret of Fátima”, which consisted of three prophetical visions (related with the Hell, the future danger of anti-clerical Soviet Russia and the Second World War, and the suffering Bishop dressed in white, a vision later referred to an attempt to kill Pope John Paul II in 1981). The last apparition was followed by “the Miracle of the Sun” – the sun “dance” which was witnessed by approximately 70,000 people gathered in the field. After that, two million pilgrims visited Fátima in ten years time. In 1930, the Bishop of Leiria-Fátima declared the miracle “worthy of belief”; this official position of the Church was confirmed many times, most strongly among them – by Popes Pius XII, Paul VI, John Paul II and Benedict XVI.

So, first of all, the traditional religious significance has to be mentioned when talking about the importance of Fátima in contemporary Portuguese Catholic society. As a place of divine apparition in the space of everyday life the site was accepted by the local people at once (or at least after the miracle of October, 1917). The first chapel was built and the first pilgrimage journeys started more than a decade before the official admission of the Catholic Church; it only encouraged the process later on. Nowadays more than 4 million people visit the site every year, most of them come from May to October. Of course, not all of them are Portuguese – international religious tourism shows the importance of the sanctuary to the whole Catholic community (and non-Catholics, trying to know this culture better). So do numerous religious organisations (Rosary communities, the Blue Army of Our Lady, the Movement of Message of Fátima, etc.), working both locally and internationally in order to spread the message of Fátima apparitions. This significance to the Catholic Church is well-known by the Portuguese themselves. Despite the agreement with the Salazar’s dictatorship, later the Church tried to remain in a politically neutral position, which did not hinder a proud of having an important object in one’s home country to grow up. That is why, according to Paul Christopher Manuel, Fátima has become a part of Portuguese national identity – a symbol they can be proud of and tell the others about, as well as, for example, the national football team. Finally, understanding Fátima as one of the symbols of Portugal leads to its representation as an object of cultural tourism. So the economical importance for the local people should not be forgotten, especially when the sanctuary attracts millions of pilgrims to the town, having about 9,000 inhabitants. This situation converted a small village into a prosperous city of religious tourism – the first one developed this way in the Portuguese context.                               

The importance of Fátima in Lithuania could be referred to the whole Catholic community and defined as vivifying the faith in a secularized society of the 20^th century. In the case of Lithuania, devotion was stimulated because of having historically close connections with Russia, a country which was extremely important in the message of Fátima apparitions. Their significance is clearly visible in the number of Our Lady of Fátima statues in Lithuanian Catholic churches, for example, in Žvėrynas, Vilnius, or Šiluva. During the USSR occupation period, the message of Fátima became important in an even more specific way. It gave an opportunity to communicate directly with the Catholics from a non-communist part of the world through organising journeys of Fátima Pilgrim Statue. The influence of these events still has remained in the order of public prayer in Šiluva sanctuary, where “the Day of Mary” is announced on the 13^th day of each month. Moreover, the devotion to the Holy Virgin was extremely intensified here shortly after the apparitions in Portugal. Šiluva, a small town in the western part of Lithuania, is considered to be a place of the first known Marian apparition in Europe (in 1608) officially admitted by the Holy See. In addition to similar forms of both miracles (first appearance to shepherds, later evidence to bigger audiences, and influence to the political situation), some similarities can be seen in the regulation of the towns’ infrastructure nowadays. So it is possible to say that in today’s Catholic society Fátima has become a good example of coordinating contemporary tourism interests with religious devotion in one site of international pilgrimage.

Pope Benedict XVI in Fátima, 2010

Popiežius Benediktas XVI Fátimoje, 2010 m.

Place of the sanctuary in Fátima in 1925

Fátimos šventovės vieta 1925 m.

          The Sanctuary of Our Lady of Fátima: the Chapel of the Apparitions and the Basilica

Fátimos Dievo Motinos šventovė: Apreiškimų koplyčia ir Bazilika

A statue of Our Lady of Fátima near the church in Žvėrynas, Vilnius

Fátimos Dievo Motinos statula prie bažnyčios Žvėryne, Vilniuje

A statue of Our Lady of Fátima in a procession in Šiluva, 1996

Fátimos Dievo Motinos statula procesijoje Šiluvoje 1996 m.

Fátimos reikšmė šiuolaikinėse Portugalijos ir Lietuvos katalikų visuomenėse

Fátima, būdama Vatikano oficialiai pripažinto Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta, yra itin svarbi katalikams visame pasaulyje. Ypač dėl to, jog stebuklas, tikima, čia įvykęs XX a. pradžioje, buvo skirtas žmonėms, gyvenantiems moderniaisiais laikais. Šiame straipsnelyje pabandysiu apžvelgti keletą aspektų, kuriais Fátimos reikšmė yra pastebima dabartinėje Portugalijos visuomenėje ir kaip ji yra pasiekusi Lietuvą – bendro katalikiškojo pasaulio dalį.

Ši istorija prasidėjo vakarinėje Portugalijos dalyje 1917 m. Pasak liudininkų, tais metais Švenčiausioji Mergelė pasirodė trims piemenėliams (Lúcijai de Jesus dos Santos, jos pusbroliui Francisco ir pusseserei Jacintai Marto, 10, 9 ir 7 metų amžiaus) tryliktąją kiekvieno mėnesio dieną nuo gegužės iki spalio. Per šiuos šešis apsireiškimus vaikai buvo paprašyti melstis už pasaulio išganymą ir jiems buvo perduota “Fátimos paslaptis”, susidedanti iš trijų pranašiškų vizijų (susijusių su Pragaru, būsimu antibažnytinės Sovietų Rusijos pavojumi ir Antruoju Pasauliniu karu bei kenčiančiu baltai apsirengusiu vyskupu – vizija, vėliau priskirta bandymui nužudyti popiežių Joną Paulių II 1981 m.). Paskutinis apsireiškimas buvo lydimas “Saulės stebuklo” – Saulės “šokio”, stebėto maždaug 70 tūkst. žmonių, susirinkusių lauke. Po šio įvykio du milijonai piligrimų aplankė Fátimą per artimiausius 10 metų. 1930 m. Leirijos-Fátimos vyskupas paskelbė stebuklą „vertu tikėjimo“; ši oficiali Bažnyčios pozicija buvo patvirtinta dar daug kartų, ryškiausiai – popiežių Pijaus XII, Pauliaus VI, Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI.

Taigi, kalbant apie Fatimos svarbą šiuolaikinėje Portugalijos katalikų visuomenėje, pirmiausia reikėtų paminėti tradicinę religinę reikšmę. Kaip dieviškos kilmės apreiškimų vieta kasdienybės erdvėje, šventovė iš karto (ar bent jau po 1917 m. spalį įvykusio stebuklo) buvo pripažinta vietinių gyventojų. Pirmoji koplyčia pastatyta ir pirmosios piligriminės kelionės pradėtos organizuoti daugiau nei dešimt metų prieš oficialų Katalikų Bažnyčios leidimą, kuris tik paskatino vėlesnį proceso vystymąsi. Šiais laikais daugiau nei 4 milijonai žmonių kasmet aplanko vietovę, daugiausia jų atvyksta nuo gegužės iki spalio. Be abejo, ne visi atkeliaujantys yra portugalai – tarptautins religinis turizmas atskleidžia šventovės svarbą visai katalikų bendruomenei (taip pat ir nekatalikams, norintiems geriau pažinti pastarųjų kultūrą). Kaip ir religinės organizacijos (Rožinio bendruomenės, Mūsų Mergelės Mėlynoji Armija, Fatimos žinios judėjimas ir t.t.), užsiimančios vietine bei tarptautine veikla skleidžiant Fatimos apreiškimų žinią. Ši reikšmė Katalikų Bažnyčiai yra gerai suprantama pačių portugalų. Nepaisant sutarimo su Salazaro diktatūriniu režimu, Bažnyčia vėliau bandė užimti politiškai neutralią poziciją, kuri netrukdė augti pasididžiavimui dėl itin svarbaus objekto turėjimo savo šalyje. Dėl to, anot Paulo Christopherio Manuelio, Fátima tapo portugalų nacionalinės tapatybės dalimi – simboliu, kuriuo jie gali didžiuotis ir apie kurį gali pasakoti kitiems, panašiu į, pavyzdžiui, nacionalinę futbolo komandą. Galų gale toks Fátimos, vieno iš Portugalijos simbolių, suvokimas leidžia vietovę pristatyti kaip kultūrinio turizmo objektą. Todėl neturėtų būti pamiršta ekonominė svarba vietiniams gyventojams, ypač kuomet šventovė pritraukia milijonus piligrimų į miestelį, turintį apie 9 tūkst. gyventojų. Ši situacija mažą kaimelį pavertė klestinčiu religinio turizmo miestu – pirmuoju Portugalijoje, išsivysčiusiu tokiu būdu.

Fátimos svarba Lietuvoje galėtų būti priskirta prie svarbos visai katalikų bendruomenei ir apibrėžta tikėjimo gaivinimo sekuliarizuotoje XX a. visuomenėje sąvoka. Lietuvos atveju pamaldumas buvo skatinamas ir dėl istoriškai artimų ryšių su Rusija, ypač reikšminga šalimi Fátimos apreiškimų pranešime. Šių apreiškimų svarba aiškiai atskleidžiama per Fátimos Dievo Motinos statulėles, laikomas Lietuvos katalikiškose bažnyčiose (pavyzdžiui, Žvėryne, Vilniuje, ar Šiluvoje). SSRS okupacijos metu Fátimos žinia tapo dar labiau specifiškai svarbi. Jos dėka atsirado galimybė tiesiogiai bendrauti su nekomunistinio pasaulio katalikais organizuojant Fátimos Piligrimų statulėlės keliones. Šių įvykių įtaka yra išlikusi Šiluvos šventovės pamaldų tvarkoje – „Marijos diena“ yra paskelbta kiekvieno mėnesio 13 d. Be to, pamaldumas Švč. Mergelei Marijai čia ypač sustiprėjo tuoj po apsireiškimų Portugalijoje. Šiluva, mažas miestelis vakarinėje Lietuvos dalyje, manoma, yra pirmojo žinomo ir oficialiai Šventojo Sosto pripažinto Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Europoje (1608 m.) vieta. Panašios ne tik abiejų stebuklų formos (pirmas pasirodymas piemenėliams, vėlesni įrodymai didesnėms liudytojų auditorijoms ir įtaka politinei krašto situacijai) – panašumų galima pastebėti ir dabartiniame miestelių infrastruktūros tvarkyme. Todėl galima sakyti, jog šių dienų katalikiškoje visuomenėje Fátima tapo geru pavyzdžiu stengiantis suderinti šiuolaikinius turistinius interesus su religiniu pamaldumu vienoje tarptautinės piligrimystės vietoje.

Internet references/ Internetinės nuorodos

http://en.wikipedia.org/wiki/Our_Lady_of_F%C3%A1tima

http://en.wikipedia.org/wiki/F%C3%A1tima,_Portugal

http://fama2.us.es:8080/turismo/turismonet1/economia%20del%20turismo/turismo%20religioso/fatima%20religiosus%20tourism.pdf

http://kn.lcn.lt/08/arkivtekstai/html/2010_siluva_0913.html

http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0iluva

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-05-13-popiezius-fatimos-piemeneliu-regejimuose/44824

http://www.ces.fas.harvard.edu/publications/docs/pdfs/manuel.pdf

http://www.polia.info/JK/Zveryno.html

http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/08/27/darb_01.html

www.santuario-fatima.pt

http://www.siluva.lt/