22.12.10
Moonspell
Antonio Macedo
Museu Nacional de Arqueologia
The National Archaeology Museum of Lisbon (Museu Nacional de Arqueologia) is located in the west wing of Jeronimos Monastry, in Lisbon, Portugal. The building of the museum used to be the dormitory of the monks. It is one of the most important Portuguese museums dedicated to Archaeology. It was founded in 1893 by archaeologist Dr. José Leite de Vasconcelos. first director of today’s National Museum of Archaeology, at the time called Portuguese Ethnographic Museum, is an outstanding personality in the Portuguese Culture of the 19th - 20th centuries.
Archaeology Museum houses Portugal's main archeological exhibits from sites all over the country. Besides the first founder‘s collections, many other have been added, some from other State departments, another ones come from donations or legacies of collectors and devoted friends of the Museum, others come from the intense field work activity developed by the Museum or by other archaeologists; another ones from government dispatches, within the law, whenever archaeological finds in the Country are thought of national value.
There are two permanent exhibitions: Treasures of Portuguese Archaeology and Egyptian Antiquities. The first one in its collections has a remarkable number of ancient jewellery objects, coming from excavations or, more frequently, bought to goldsmiths or to the people who found them, which, by its representative quality, allow a general vision of the evolution of this art in the present Portuguese territory, from the beginnings of metallurgy until the Early Middle Ages.
The collecton of Egypt Antiquities, constituted by more than five hundred pieces, is the largest in Portugal. It was collected throughout the 20th century. In 1909 the founder of the museum brought about seventy objects form Egypt. About two hundred were acquired by Queen D. Amelia, during her trip to Egypt in 1903. Other were donated by famous people, and there are about eighty pieces of unknown origin.
There are always some temporary exhibitions too. Besides the exhibitions, museum has regular publications, offers some other services: the conservation and restoration of archaeological artefacts, seminars, conferences and courses of the speciality, an educational and cultural extension service, a specialized library, etc.
Lisabonos Nacionalinis Archeologijos muziejus yra vakariniame Jeronimos vienuolyno sparne, Lisabonojo, Portugalijoje. Muziejaus pastatas ankščiau buvo vienuolių miegamasis pastatas. Tai vienas svarbiausių Portugalijos muziejų, skirtų archeologijai. Jis buvo įkurtas 1893 m. Įkūrėjas – archeologijos mokslų daktaras José Leite de Vasconcelos. Pirmasis šiandieninio muziejaus, tuo laiku vadinto Portugalų Etnografijos muziejumi, direktorius yra išskirtinė asmenybė Portugalijos kultūroje XIX-XX amžiuose.
Archeologijos muziejus talpina pagrindinius Portugalijos archeologinius eksponatus iš visos šalies.Be pirmųjų įkūrėjo kolekcijų, dauguma buvo pridėtos, kai kurios ateliavo iš kitų šalies departamentų, kitos buvo paaukotos arba dovanotos palikimu kolekcionierių ir atsidavusių muziejaus draugų, kitos atvyko iš intensyvių archeologijos kasinėjimų, kuriuos vykdo muziejus ar kiti archeologai, dar kiti atkeliauja vyriausybės, kai ši nusprendžia, jog kažkas yra nacionalinė vertybė.
Čia yra dvi nuolatinės parodos: Portugalijosarcheologijos lobiai ir Egipto antikvaras. Pirmosios kolekcijoje yra didelis skaičius senovinių juvelyrinių dirbinių, atgabentų iš kasinėjimų arba, daug dažniau, atneštų juvelyrų, arba žmonių, kurie juos rado, kas leidžia bendrą viziją apie šio meno vertę dabartinės Portugalijos teritorijoje, nuo metalurgijos pradžios iki ankstyvųjų viduramžių.
Egipto antikinių daiktų kolekcija susideda iš daugiau nei penkių šimtų eksponatų ir yra didžiausia Portugalijoje. Ji buvo surinkta per XX amžių. 1909 m. muziejaus įkūrėjas iš Egipto atgabeno apie septyniasdešimt eksponatų. Apie du šimtus eksponatų paliko karalienė D. Amelija, kuriuos įsigijo per savo kelionę į Egiptą 1903 m. Kiti eksponatai buvo dovanoti garsių, turtingū istorinių asmenybių. Apie 80 eksponatų atsiradimo istorija nėra žinoma.
Taip pat muziejuje nuolatos veikia laikinos parodos. Be parodų muziejus turi: reguliarias publikacijas, siūlo kitas paslaugas, kaip archeologinių artefaktų konservavimas ir restauravimas, seminarai, konferencijos ir specialybės kursai, švietimo ir kultūros plėtimo paslaugos, specializuota biblioteka ir kt.
18.12.10
História do Samba
O nome samba é, provavelmente, originário do nome angolano semba, um ritmo religioso, cujo nome significa umbigada, devido à forma como era dançado.
O primeiro registro da palavra "samba" aparece na Revista O Carapuceiro, de Pernambuco, em 3 de fevereiro de 1838, quando Frei Miguel do Sacramento Lopes Gama, escreve contra o que chamou de "samba d'almocreve". O Samba é a principal forma de música de raízes africanas surgida no Brasil.
Em meados do século 19, a palavra samba definia diferentes tipos de música introduzidas pelos escravos africanos, desde o Maranhão até São Paulo. O samba carioca provavelmente recebeu muita influência de ritmos da Bahia, com a transferência de grande quantidade de escravos para as plantações de café no Estado do Rio, onde ganhou novos contornos, instrumentos e histórico próprio, de forma tal que, o samba moderno, como gênero musical, surgiu no início do século 20 na cidade do Rio de Janeiro (a capital brasileira de então).
Muitos pesquisadores apontam para os ritmos do maxixe, do lundu e da modinha como fontes que, quando sintetizadas, deram origem a ao samba moderno.O termo "escola de samba" é originário deste período de formação do gênero. O termo foi adotado por grandes grupos de sambistas numa tentativa de ganhar aceitação para o samba e para a suas manifestações artísticas; o morro era o terreno onde o samba nascia e a "escola" dava aos músicos um senso de legitimidade e organização que permitia romper com as barreiras sociais.
O samba-amaxixado Pelo telefone, de domínio público mas registrado por Donga e Mauro Almeida, é considerado o primeiro samba gravado, embora Bahiano e Ernesto Nazaré tenham gravado pela Casa Édison desde 1903. É deles o samba "A viola está magoada". Há registros também do samba "Em casa de Baiana" (1913), de autoria de Alfredo Carlos Brício. Porém ambos não fizeram muito sucesso, e foi a composição registrada por Donga que levou o gênero para além dos morros. Donga chegou a anunciar "Pelo telefone" como "tango-samba", no Jornal do Brasil de 8 de janeiro de 1917.
Nos anos trinta, um grupo de músicos liderados por Ismael Silva fundou, na vizinhança do bairro de Estácio de Sá, a primeira escola de samba, Deixa Falar. Eles transformaram o gênero, dando-lhe os contornos atuais, inclusive coma introdução de novos instrumentos, como o surdo e a cuíca, para que melhor se adequasse ao desfile de carnaval. Nesta mesma época, um importante personagem também foi muito importante para a popularização do samba: Noel Rosa. Noel é responsável pela união do samba do morro com o do asfalto. É considerado o primeiro cronista da música popular brasileira. Nesta época, a rádio difundiu a popularidade do samba por todo o país, e com o suporte do presidente Getúlio Vargas, o samba ganhou status de "música oficial" do Brasil.17.12.10
Alvaro Siza Vieira
Siza's work, though linked to Minimalism, is considered rooted in Expressionism. The architect has ability to integrate his designs with the distinct qualities of their environments. His early projects shows that:
(1958-1963) Boa Nova restaurant in Matosinhos: the restaurant is not far from the town of Matosinhos and set in a landscape that he was intimately familiar with. The completed work, which was restored in 1992, inspired the poem "Alvaro Siza's Restaurant in Boa Nova" by Eugenio de Andrade
A public swimming pool in Leca da Palmeira (1958-65): The project is situated along the coastal avenue, the mass of the building set below the road level to allow an uninterrupted view to the sea. It displays his brilliant use of space.
Siza was intrested in urban design. Siza has been designening for public housing since the mid-1970s. In 1974, Siza worked on renovations for the Bouca quarter . In 1977 he had the enormous subsidized housing project in Quinta de Malagueira, Evora. This design included 1, 200 housing units as well as institutional and commercial facilities.
Siza started to work outside of Portugal. In the late 1970s he worked on an urban renewal design in the Kreuzberg district of Berlin, and in 1984 he won first prize in the International Building Exhibition (IBA) for the rehabilitation of an entire block in the same district. Siza himself has remarked that "The problem is to form a whole with ruins." Siza‘s attention to the past is one of many things that distinguishes Siza's approach from that of many contemporaries.
During the 1980s, Siza expanded he was invited to enter several international competitions. During this period, he also worked on several commercial and other projects. Among them - unusual projects like a water tower for the University of Aveiro (1988-89), or a cylindrical meteorological center for the Barcelona Olympic Village (1989-92).
One of Siza's most important ongoing projects is the reconstruction of Chiado district – historical district of Lisbon. Fire in 1988 damaged this area, the principal civic and commercial space for the neighborhood. Siza‘s work here – seventeen buildings had to be redesigned based on historic plans. In 1992, he was awarded with the Pritzker Prize for this work.
He was also awarded: In 1982 the Prize of Architecture from the Portuguese Department of the International Association of Art Critics, in 1987 - an award from the Portuguese Architects Association, In 1988 - the Gold Medal for Architecture from the Colegio de Architectos, Madrid, the Gold Medal from the Alvar Aalto Foundation, the Prince of Wales Prize in Urban Design from Harvard University, and the European Architectural Award from the EEC/Mies van der Rohe Foundation, Barcelona, In 1992 - Pritzker Prize from the Hyatt Foundation of Chicago, for lifetime achievement, Siza was named Doctor Honoris Causa at the University of Valencia. In 1993 - National Prize of Architecture from the Portuguese Architects Association and was named Doctor Honoris Causa at the Ecole Polytechnique Federal de Lausanne, In 1996 he received the honorary title of Fellow, American Institute of Architects.
Siza's range of architectural interests remains broad, from residences to churches, schools, shopping centers, libraries, museums, and even, most recently, furniture. In May 1996, a major retrospective of Siza's work opened in his home town of Matosinhos.
Siza remains deeply committed to teaching. He has participated in numerous conferences and seminars throughout Europe, North and South America, and Japan. His works you can find not only in Portugal or Europe, but also in the whole world.
building Bonjour Tristesse Berlin:
Porto University, faculty of architecture:
Municipal Library of Viana do Castelo:
Alvaro Siza Vieira yra šiuolaikinis portugalų architektas, dažnai laikomas vienu geriausiu architektu Portugalijos istorijoje. Gimė 1933 m. birželio 25 d.mažame Matosinhos miestelyje, netoli Porto, Portugalijoje. Savo gimtinėje žinomas kaip Álvaro Siza. Studijavo architektūrą buvusioje dailės mokykloje Porto universitete 1949-1955 metais. Jo pirmas kūrinys buvo pastatytas 1954 metais. Vėliau grįžo atgal į šį universitetą dėstyti (nuo 1966 m. iki 1969 m., grįžo 1976 m.). 1955-1958 m., jis dirbo su kitu garsiu portugalų architektu Fernando Tavora.
Siza darbai, nors linkę į minimalizmą, yra laikomi ekspresionizmo šaknimis. Architektas turi sugebėjimą integruoti savo kūrinius į aplinką. Jau ankstyvuosiuode darbuose tai matyti:
1958-1963 m.: Boa Nova restoranas Matosinhos‘e: restoranas nėra toli nuo Matosinhos ir yra architektui asmeniškai pažįstamoje aplinkoje. Pabaigtas darbas, kuris buvo restauruotas 1992 m., įkvėpė poemą "Alvaro Siza's Restaurant in Boa Nova" , kurią parašė Eugenio de Andrade.
Viešasis baseinas Leca da Palmeira‘oje (1958-65): Projektas yra išsidėstęs palei pakrantės alėją, pastatai statyti žemiau kelių lygio, kad leistų nepertraukiamą vaizdą į jūrą. Tai rodo nepapratsą Siza talentą erdvės panaudojimui.
Siza užsiėmė miesto architektūra . Jis kūrė dizainą gyvenamiesiems pastatams nuo 7 dešimtmečio viduorio. 1974 m., Siza dirbo su Bouca kvartalo renovacijomis. 1977 m. Jis turėjo labai didelį substidijuotų gyvenamųjų namų projektą Quinta de Malagueiroje, Evoroje. Šiame kūrinyje buvo 1, 200 namų, taip pat institucijų ir komercinių pastatų.
Siza pradėjo dirbti už Portugalijos ribų. 7 dešimtmečio pabaigoje jis dirbo prie miesto atnaujinimo dizaino Kreuzbergo rajone, Berlyne, ir 1984 m. Laimėjo pirmą apdovanojimą Tarptautinėje Pastatų Parodoje (IBA) už viso gyvenamojo bloko reabilitaciją tame pačiame rajone. Siza pats buvo pažymėjęs, kad "problema yra suformuoti visumą iš liekanų." Siza dėmesys praeičiai yra vienas iš daugelio dalykų, išskiriančių jo darbo metodą nuo daugelio kitų jo amžininkų.
8-ajame dešimtmetyje, Siza darbams besiblečiant, jis buvo pakviestas dalyvauti keliuose tarptautiniuose konkursuose. Per šį laikotarpį jis taip pat padarė daug komercinių ir kitokių darbų, netgi tokių neįprastų, kaip vandens bokštas Aveiro Universitetui(1988-89), ir meteorologijos centras Barselonos olimpiniam miesteliui (1989-92).
Vienas iš svarbiausių Siza projektų yra Chiado rajono rekonstrukcija – tai istorinis Lisabonos rajonas. 1988 m. gaisras nuniokojo šią vietą, tai daugiausia gyvenamoji ir komercinė aplinka. Siza darbas čia – septyniolikos pastatų perstatymas pagal istorinius planus. 1992 m. Už šį darbą jis buvo apdovanotas Pritzkerio premija.
Kiti jo laimėjimai: 1982 m. Tarptautinės meno kritikų asociacijos Portugalijos depatamento architektūros apdovanojimas; 1987 m. – Portugalijos architektų asociacijos apdovanojimas; 1988 m. – auksinis medalis už architektūrą iš Colegio de Architectos, Madride, Auksinis Medalis iš Alvar Aalto Foundation, Velso Princo apdovanojimas už miesto dizainą iš Harvardo Universiteto, ir Europos architektūros apdovanojimas iš EEC/Mies van der Rohe Foundation, Barcelonoje; 1992 m. – Pritzkerio premija iš Hyatt Foundation Čikagoje, už viso gyvenimo nuopelnus, Siza gavo vardą -Doctor Honoris Causa Valencijos Universitete; 1993 – Nacionalinė Architektūros Premija iš Portugalijos architektų asociacijos ir gavo Doctor Honoris Causa vardą Ecole Polytechnique Federal de Lausanne; 1996 m. gavo garbės vardą iš Amerikos Architektų Instituto.
Siza architektinio intereso akiratis išlieka platus, nuo gyvenamųjų namų iki bažnyčių, mokyklų, prekybos centrų, bibliotekų, muziejų ir netgi, pastaruoju metu, baldų. 1996 m. gegužę atsidarė didžiulė Siza darbų retrospektyva jo gimtajame Matosinhos miestelyje.
Siza išlieka ištikimas mokymui. Jis turėjo daugybę konferencijų ir seminarų ne tik visoje Europoje, bet ir Šiaurės bei Pietų Amerikoje, bei Japonijoje. Jo darbų gali rasti ne tik Portugalijoje, bet ir visame pasaulyje.