Santo Antonio de Lisboa (Šv. Antanas Paduvietis, eng. Anthony of Padua)

Jo pagalbos meldžiama bet kokia proga. Dėl jo ginčijasi Lisabona, kurioje jis gimė ir Paduva (miestas Italijoje, Veneto regione), kurioje mirė. Paduviečiai jį vadina Sant Antonio mio bello (šv. Antanas, mano puikusis). Jis yra mokytojas, stebukladarys. Paduviečiams jis kaip vyresnysis brolis, šeimos draugas, padedantis visur ir visada.

Vienuolio Džiuliano da Spiros (apie 1232m.) sekvencija, giedama pranciškonų vienuolynuose Šv. Antano Paduviečio dienos išvakarėse, pavadinta pirmos eilutės žodžiais:

Jei prašai stebuklų,

mirtis, nuodėmė, nelaimė,

demonai, raupsai išnyksta;

ligoniai pagiję ir keliasi.

Rimsta jūra, trūksta pančiai;

sveikatą ir daiktus

paprašę atgauna

jauni ir seni.

Pavojai pranyksta,

vargai pasitraukia,-

daug kas tą patyrė,

sako paduviečiai.

Šv. Antanas gimė 1195 m. ir buvo pakrikštytas Ferdinandu. Šešiolikos metų įstojo į Šv. Augustino vienuolių kanauninkų ordiną. Jis tapo dideliu Šv. Rašto žinovu, buvo įšventintas kunigu ir apsistojo Koimbros Šventojo Kryžiaus vienuolyne. Jį domino pranciškonai.

Jis troško tapti misionieriumi, išvyko į Maroką, tačiau ten išbuvo neilgai. Grįžęs į Italiją darbavosi pranciškonų kapituloje Asyžiuje. Dėstė teologiją.

1223-1225 metai, kai jis dėstė teologiją Bolonijoje, laikomi pranciškonų teologinės mokyklos pradžia. Tačiau Antano gyvenamoji vieta visada buvo Paduva. Jis daug dirbo vargšų ir visuomenės luomų susitaikymo labui. Nuolatinių kelionių išsekintas, susirgo astma ir vandenlige ir pasitraukė į Santa Maria Mater Domini vienuolyną. Net ir sunkiai sirgdamas klausė išpažinčių ir pamokslavo.

Šv. Antanas mirė 1231 m. Arčelos vienuolyne, netoli Paduvos. Po metų, popiežius Grigalius IX paskelbė jį šventuoju. Šventojo relikvijos saugomos bazilikoje ad corpus - ją statant, žmonės pageidavo, kad ji būtų graži kaip Šv. Morkaus katedra Venecijoje.

Šv. Antanas Paduvietis yra našlaičių, kalinių, pasiuntinių, nevaisingų moterų globėjas. Šaukiamieji į karo tarnybą prašo padėti ištraukti laimingą skaičių, jūroje audros ištiktieji- išgelbėti. Jis globoja keramikus, puodžius, braškių augintojus. Jo prašoma padėti rasti pamestus ar pavogtus daiktus.

Ankstyvojoje ikonografijoje, pabrėžiant mokytumą, Antanas vaizduojamas tik su knyga rankoje;

Grigalius IX, sužavėtas Šv. Rašto išmanymu, pavadino jį "Testamento lobynu". Labai paplitęs Šv. Antano atvaizdas su Kūdikėliu Jėzumi: kartais šventasis prieš jį klūpo, kartais Kūdikėlis stovi arba sėdi ant Evangelijos, kurią Antanas laiko rankoje kartu su lelija - skaistybės simboliu.

Anthony of Padua or Anthony of Lisbon is a Portuguese Catholic saint who was born to a wealthy family in Lisbon, Portugal where he lived most of his life, and who died in Padua, Italy.

His family arranged sound education for him at the local cathedral school. He entered the Augustian Abbey of St. Vincent on the outskirts of Lisbon. Anthony studied Scripture and the Latin classes.

After ordination, he was placed in charge of hospitality in his abbey. He came in contact with

Franciscans. Anthony was attracted to the simple Gospel life. He wanted to become a missionary and went to Morocco, but he has been there not for a long time. He made his way to Assisi and sought admission into a monastery in Italy. He was professor of theology.

He was teaching theology in Bologna in 1223-1225. It is the start of Franciscan theological school.

Unfortunately, Anthony became ill with dropsy and asthma.

Pope Gregory IX called him as a "jewel case of Bible". Also the Pope canonized Anthony less than one year after his death. He died in 1231 in Paduva.

Anthony is a guardian of orphans, prisoners, poor people. He protects potters, ceramists. He is asked to find lost or stolen things.

In early iconography, Anthony is portrayed only with a book in his hand. Also it is a very popular image of him and baby Jesus. Sometimes Anthony holds Evangely together with a lily which is the symbol of chastity.