José Couceiro - Portuguese football manager and former Lithuania national team coach

I’ve chose this man, whose full name is José Júlio de Carvalho Peyroteo Martins Couceiro (really long traditional portuguese name), for my article, because I wanted to touch one of the most anticipated things in Portugal – football, and by that find a connection with Lithuania. As far as I am aware the best way to do that was to write about the man, with whom we prayed that the level of our football would instantly grow. With the touch of Portuguese flavor, someone would say…

The story for José, has began in Lisbon, where he had born in 1962, also remembered for the world cup in Chile, where Brazil regained the champions medals. In his young years he was a footballer: played at CD “Montijo”, FC “Barreirense”, “Atlético” CP, SCU “Torreense”, “Clube Oriental de Lisboa”, CF “Estrela da Amadora” in total for 11 years. After playing career he fancied studying and finished law and economics studies, and soon it helped him to become a representative for footballers. 1985 – 1988 he was a secretary for Sindicato dos Jogadores Profissionais de Futebol (Portuguese Football Players' Union), 1988 – 1993 football committee member, and finally in the period of 1993-1997 he was a president of this organization, despite his relative young age.

Since then he turned his attention to the matters on the pitch. Since 1999 he became a chairman of the club FC „Alverca“. At 2002 he became a coach of this club, and helped him to reach Portuguese Liga (First division). After that he managed “Vitoria” FC for one season and surprisingly, being a long time Lisbon fan, he became a coach for fierce rivals FC “Porto” (2005). Since then he managed CF “Os Belenenses” (2005-06), until he was granted a job at Portuguese Under-21 team, reaching positive results in the UEFA Championships. Since 2008 his career made U-turn and settled in Lithuania, mostly known for its poor footballing traditions, and more widely identified as a basketball country.

He firstly was signed as a team coach for our side FBK Kaunas, where he with the club in July 2008 achieved one of the greatest things in its football history: knocked out last years UEFA Cup finalist Rangers on aggregate 2-1 to qualify for the third round of UEFA Champions League play-off match. I remember clearly that after this success there were more information about Lithuania in Scotland than ever before, so we could say that the appointment of Jose paid of instantly, and not only for FBK Kaunas. As it became clear that local football club was only stop for the higher role as a Lithuania national team coach, the joy of Lithuania’s football fans was ominous. We were high on our expectations, even though the qualifying group was by some distance one of the strongest out there, consisting of France, Serbia, Romania, Austria and Faroe Islands. In one of his interviews he was asked, why he had chosen this job. The answer was: “The challenge of leading a national project”. It soon became clear, that his role was bigger, as he was asked to watch out the training processes at our youth academies, communicate with Under-21, Under – 19 and other team coaches try to develop our football leagues, which he described as a “very poor one”. So expectations were high, and they even rose higher when Jose with our team started the campaign brightly by beating Romania 3-0, and Austria 2-0, but after those famous results our form became sluggish and ended the campaign with 5 defeats on the row. That was followed by some comments from our football federation about Jose inability to work in Lithuania with its conditions. It’s must be mentioned that in April 2009 he also accepted to coach Turkish side Gaziantepspor at the same time. Some questioning comments from Jose also didn’t help his case to remain at a national team coach position, where he underlined the need of better quality training for kids, and most frequently - the improvement of A Lyga (First Division in Lithuania). Nevertheless he stressed even in the beginning of 2010 that he would like to remain at the position he held for almost two years. That didn’t affect the football federation, which delegated the job to one of our own Raimondas Zutautas, who took over in February 2010. It was highly debated decision to hand over a job to inexperienced coach like that, and his first games didn’t improve his case. After playing football with Jose, Lithuania started to play something different with Raimondas, but at the moment he is ok, as we started our qualification campaign quite well with the win against Czechs, a draw with Scotland, and not a very bad performance against mighty Spain. Although the coach is questioned over the allegations of favoring some players against others, the football federation seems to be ok with that.

So the reign of Jose Couceiro in Lithuanian football has ended not so pleasingly, underlying that not all that well is in our corridors of football federation, and still it seems we are stuck protecting our own people instead of quality. Anyway the players seem to have learned something from Jose, as quite often they mentioned very good relationship with the coach. Now we try to pass the ball, to play football, as all the world try to do it, try to score goals as it was so hard to achieve before. So I think it possible to say, that we inherited some Portuguese flavor on our dining table of football, it is just a matter of how long we keep it and improve. It depends of course on our youth policy and improving our football leagues, which was so frequently underlined by Jose Couceiro, but for now we must wait and see, what has been left from our first foreign coach at National team football helmet.


José Couceiro - Portugalijos futbolo treneris ir buvęs Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės vadovas

Pasirinkau aprašyti José Couceiro (pilnas vardas yra José Júlio de Carvalho Peyroteo Martins Couceiro (pakankamai ilgas vardas, kaip lietuviams) ), nes norėjau prisiliesti prie vieno iš labiausių dominuojančių dalykų Portugalijos gyvenime – futbolo, ir kartu per tai atrasti sąsajas su Lietuva. Iš karto supratau, kad José Couceiro yra tinkamiausias žmogus tai padaryti, nes būtent su jo atėjimu, mes visi tikėjomės, kad mūsų futbolo lygis pakils dėka tam tikro portugališko prieskonio.

José gyvenimas prasidėjo Lisabonoje, kur jis gimė 1962, tais pačiais metais, kada Brazilija Čilėje sugebėjo apginti pasaulio futbolo čempionės vardą. Savo jaunystės metais José Couceiro žaidė tokiuose klubuose, kaip CD “Montijo”, FC “Barreirense”, “Atlético” CP, SCU “Torreense”, “Clube Oriental de Lisboa”, CF “Estrela da Amadora”. Iš viso jo, kaip futbolo žaidėjo, karjera truko 11 metų. Po to jis pasirinko teisės ir ekonomikos studijas, kas vėliau jam padėjo tapti futbolo žaidėjų atstovu. 1985 – 1988 jis buvo Sindicato dos Jogadores Profissionais de Futebol (Portugalijos futbolo žaidėjų sąjunga) sekretorius, 1988 – 1993 futbolo komiteto nariu, ir galiausiai 1993-1997 jis buvo organizacijos prezidentas, nepaisant sąlyginai jauno amžiaus.

Nuo to laiko, jis grįžo į futbolo stadioną. Nuo 1999 jis buvo klubo FC „Alverca“ vadovu. Nuo 2002 jis tapo to paties klubo treneriu ir padėjo šiam klubui pasiekti Portuguese Liga. Po to jis vadovavo “Vitoria” FC ir netikėtai po 1 sezono, būdamas nuo vaikystės Lisabonos sirgaliumi, jis tapo FC “Porto” (2005) treneriu. Vėliau jis dar treniravo CF “Os Belenenses” (2005-06), kada jam buvo suteikta galimybė treniruoti Portugalijos U-21 rinktinę, su kuria jis pasiekė visai neblogų rezultatų UEFA turnyruose. 2008 jo karjera pakrypo visai nauja linkme, kada jis atvyko į Lietuvą, kuri labiau garsėjo kamuolio dunksėjimu krepšinio salėse, nei futbolo rezultatais.

Pirmiausiai jis pasirašė sutartį su vietiniu klubu FBK Kaunas ir tapo jo vyriausiuoju treneriu. Su José Couceiro klubas pasiekė turbūt vieną skambiausių rezultatų klubo istorijoje, kai UEFA čempionų lygos atrankinėse kovose antrame etape išeliminavo praeitų metų UEFA taurės finalininkus Glasgow Rangers bendru rezultatu 2-1. Asmeniškai, puikiai pamenu, kad po šio rezultato Lietuvos vardas Škotijoje skambėjo dažniau, nei po bet kokio įvykio anksčiau, tad galima drąsiai teigti, kad José atvykimas į Kauną iš karto atsipirko ne tik klubui, bet ir visai Lietuvai. Netrukus tapo aišku, kad Portugalijos treneris turėtų užimti ir Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiojo trenerio postą. Lietuvos sirgaliai, ne be pagrindo, turėjo kuo džiaugtis. Lietuvos futbolas buvo tam tikroje euforijoje, nepaisant to, kad mūsų šalies nacionalinės rinktinės atrankos grupė lengvų mačų nežadėjo visai. Be mūsų joje buvo prancūzai, serbai, rumunai, austrai ir Farerų salos. José Couceiro vieną kartą paklaustas, kodėl apsiėmė šio sunkaus darbo, atsakė, kad dėl „Iššūkio vadovaujant nacionaliniam projektui“. Tapo aišku, kad jo vaidmuo Lietuvos futbole neapsiribos vien tik nacionalinės rinktinės vadovavimu. Jis buvo paprašytas sekti mūsų U-21 rinktinės progresą, prižiūrėti jaunimo akademijas, joms visokeriopai padėti, teikti konsultacijas mūsų vietinei futbolo lygai, kurią jis porą kartų apibūdino, kaip „labai prastą“. Taigi atsakomybė buvo didžiulė, kaip ir fanų lūkesčiai. Jie tik padidėjo po pirmųjų skambių pergalių atrankos etape prieš Rumuniją 3-0, ir Austriją 2-0. Deja, po šių pergalių mūsų rinktinės forma smarkiai krito ir mes patyrėme 5 pralaimėjimus iš eilės. Po to sekė keli keisti Lietuvos futbolo federacijos vadovų komentarai, kad José nesugeba tinkamai atlikti savo pareigų šioje aplinkoje. Matyt, prie to prisidėjo ir tai, kad treneris tuo pačiu metu pradėjo treniruoti klubinio futbolo komandą Gaziantepspor. Jo situacijai nepadėjo ir tam tikri José komentarai susiję su nepakankamomis investicijomis į vaikų ugdymą Lietuvoje, ir svarbiausia – su itin žemo lygio nacionaliniu futbolo čempionatu A-lyga. Nepaisant to, jis ne kartą pabrėžė norą likti Lietuvoje. Vis dėlto, tai nepaveikė Lietuvos futbolo federacijos ir jie 2010 metų pradžioje atleido José iš pareigų ir paskyrė naują nacionalinės rinktinės trenerį Raimundą Žutautą. Šis sprendimas buvo gausiai aptarinėjamas spaudoje ir futbolo kuluaruose. Pagrindinė priežastis – tai jaunas Žutauto amžius ir visiškas patirties neturėjimas. Pirmosios jo rungtynės už rinktinės vairo taip pat neprisidėjo prie situacijos sutvirtinimo. Visgi šiuo metu Žutautas yra pakankamai saugus dėl savo vietos, ypatingai po kvalifikacinio turnyro pradžios, kada sugebėjome įveikti čekus išvykoje, sužaisti lygiomis su škotais, ir visai neprastai pasirodyti prieš pasaulio čempionus ispanus.

Grįžtant prie portugalo galima teigti, jog jo karjera Lietuvoje prasidėjusi taip įspūdingai visgi baigėsi ne itin maloniai. Nepaisant to, tai išryškino tam tikras bėdas mūsų futbolo federacijoje, kur atrodo vis dar gajus sovietinis palikimas, ir tam tikras „švogerizmas“. Žaidėjai, kurie žaidė rinktinėje, atrodo, buvo patenkinti José darbu, ir treneris ne kartą pats minėjo, kad jo santykiai su rinktinės žaidėjais yra iš tikrųjų geri. Ir po tų dviejų „portugališkų“ metų futbolo aikštelėje Lietuvos futbolo rinktinė bando daugiau „žaisti“, negu kad anksčiau, kai buvo įprasta nuolatos gintis, stengiantis praleisti kuo mažiau įvarčių. Pirmojo užsieniečio nacionalinės rinktinės trenerio jau kuris laikas nebėra, bet akivaizdu, kad tam tikras jo palikimas vis dar gajus, ir bus įdomu pamatyti, kiek jis pasiliks ir ar galų gale įsirutulios į kažką daugiau, kas galbūt ateityje leis pasiekti taip mūsų išsvajotą tikslą – pateikti į vieną iš svarbiausių čempionatų. Žinoma, tai labai priklausys ir nuo kitų dalykų, kaip antai jaunimo futbolo sistemos sutvarkymo, A-lygos kokybės kėlimo ir kitų, bet pozityvių ženklų yra, tad gal ir tiesmukiški buvo José komentarai, bet su jų pagalba bus įmanoma pagerinti futbolo lygį ir susidomėjimą Lietuvoje.