Os três porquinhos - a peça!

Numa bonita casa de campo viviam 3 porquinhos:
Prático, Heitor e Cícero. Quando não iam à escola, ficavam a brincar felizes e despreocupados no campo.

Um dia, Cícero, o mais pequeno, propôs:
C - Agora que já somos grandes! podemos construir ruma casa só para nós e viver sozinhos! Eu não me queria cansar muito, e construo uma cabaninha fresca e confortável.
Heitor - Eu penso que uma cabana de madeira seria suficientemente confortável e resistente, e que não teria de trabalhar demasiado para a construir.
Prático - queria uma casinha como a da avozinha. Por isso trabalho com muito afinco. Assim estarei resguardado do lobo, que de vez em quando sai do bosque.
De facto, veio o lobo e bateu na casinha de palha: Toc! Toc!
C - Quem é?
O Lobo – Um amigo... abre!
C – Não! És o lobo mau e não te vou abrir a porta!
L - É assim é? Vê então como abro a tua porta! – E de um sopro varreu a cabaninha fazendo rolar para bem longe o porquinho.
Enquanto Cícero escapava, o lobo foi bater à porta do Heitor:
L - Abre, não te farei mal!
Heitor também não quis abrir, mas um par de sopros foram suficientes para destruir a sua casinha.
Muito esfomeado, o lobo bateu à porta da casa do Prático.
P - Vai-te embora, lobão!
Desta vez, o lobo soprou e soprou muitas vezes.
P - a minha casinha, construída com cimento e tijolos era demasiado sólida.
L - Por agora, deixo-te... mas depressa voltarei! E vou-te comer de uma só vez.
Quando se fez noite o lobo voltou. Prático ouvi-o a trepar pelo algeroz para subir até ao telhado da casa.
Mas Prático atiçou a chama com toda a lenha que tinha.
O lobo já estava a meio caminho quando começou a cheirar a queimado: era a sua cauda que começa a chamuscar! Saiu pela chaminé e desapareceu uivando.

No dia seguinte, a povoação celebrava a valentia do porquinho sábio e o retorno à tranquilidade.

Canção da canção triste

Foge Foge Bandido

Diz-me o porquê dessa canção tão triste

Que me diz não vir de ninguém

Decerto alguma coisa tu pediste a essa voz

Que tu não sabes de onde vem

Diz-me o porquê dessa canção tão triste

Me fazer sentir tão bem

Decerto alguma coisa mais te disse a mesma voz

Que tu não dizes a ninguém

Eu sei que tudo ser em vão é triste

Como é triste um homem morrer

Pergunta à voz se essa canção existe

E se ela não souber ninguém mais vai saber

Diz-me o porquê desta canção tão triste

Te fazer sentir tão bem

Decerto eu oiço a voz que tu ouviste

Talvez tu saibas de onde vem

Daina apie liūdną dainą

Pasakyk šios liūdnos dainos priežastį,

Kuri man sako, kad iš nieko nesklinda.

Tikrai kažko paklausei šio balso

Nežinant iš kur jis ?

Sakyk, kodėl dėl šios liūdnos dainos

Taip gerai jaučiuosi?

Tikrai kažką dar tau pasakė tas pats balsas,

Kažką, ko niekam neišduodi.

Žinau, kad būtis beprasmiška ir liūdna,

Kaip kad liūdna žmogaus mirtis.

Paklausk šio balso, ar ši daina yra,

O jei nežino, daugiau niekas nesužinos.

Sakyk, kodėl dėl šios liūdnos dainos

Tu taip gerai jauties?

Tikrai, girdžiu balsą, kurį girdi,

Turbūt žinai, iš kur jis.

Olá, chamo-me Barbara. Sou da Lituânia. Eu sou polaca. Agora moro em Lentvaris com a minha familia. Eu tenho vinte anos. Sou estudante de Direito na Universidade de Vilnius. Não sou casada, sou solteira. Eu gosto muito de música e cinema, de viajar, ler livros. Também gosto danças e vou as discotecas. Vilnius ha sempre muitas possibilidades para ocupar o tempo. Eu tenho muitos amigos lituanos, polacos, russos e... e um portugues! :)

-Olá! Sou a Miglė.Tenho vinte anos, sou lituana e sou estudante de direito na Universidade.
Sou de Kaunas, na Lituânia, mas agora moro em Vilnius, na casa da minha familia, na Rua Liepų.
Não sou casada, sou solteira, mas tenho muitos amigos lituanos.
Eu gosto de ver basquetebol e sou uma torcedora do „Lietuvos rytas“. Gosto de ir ao cinema e ouvir música. Também gosto danças. :)

Olá!

Eu sou a Jolanta, mas toda a minha familia me chama ursa. O meu nome significa violeta e o sobrenome significa floresta. Esta flor floresce na floresta na primavera. Eu mesmo sou uma filha da primavera. Sou estudante do segundo ano de estudos japoneses na Universidade de Vilnius. Gosto muito de música e de filmes asiáticos. Gosto muito de aprender línguas estrangeiras, por isso falo inglês e japonês e falo um pouco francês, alemão, russo, coreano e português. Telenovelas brasileiras, Bossa Nova e Fado são as minhas fontes para aprender português.
Você sabia que 'Garota de Ipanema' – uma canção muito famosa de Bossa Nova – ganhou um Grammy em 1965?

Olá, chamo-me Vilma

Olá, chamo-me Vilma. Eu sou uma estudante de geografia na Universidade de Vilnius.
Eu adoro viajar e conhecer novos lugares, conhecer pessoas e olhar para cada cultura através dos olhos de um morador local, gosto de descobrir novas "cozinhas".
Um dia eu gostaria de viajar à volta do mundo para ver muitas regiões, para explorar muitas culturas. Mas...
Apesar do mundo, eu amo a minha Lituânia, que é muito bonita e verde.

Olá!

Chamo-me Agne e sou da Lituânia. Tenho dezoito anos e sou estudante de espanhol e inglês na Universidade. Eu moro em Kaunas, com a minha família. A cidade é pequena, mas muito bonita. A nossa casa fica perto do centro, na Rua Varniu. Tenho uma irmã que amo muito. Não sou casada; sou solteira. Sou católica e a religião é muito importante para mim. Eu gosto de ver futebol e sou uma torcedora do Real Madrid. Também gosto do Chelsea FC. Eu falo sempre sobre futebol e portanto as pessoas pensam que eu sou louca. Também sou simpática e tenho bom senso de humor. O Flamengo é a minha outra paixão.

Olá

Olá! Sou a Aušra. Sou lituana. Sou de Tauragė, mas agora moro em Vilnius, no dormitório de estudantes, numa rua gira com árvores. No meu quarto há vinhos e chás ;) Eu estudo medicina na universidade de Vilnius. Gosto de passear na cidade velha, beber vinho com meus amigos... Eu conheço muitas pessoas, tenho bons amigos – acredito que sou uma pessoa feliz.

SÃO TOMÉ AND PRÍNCIPE

Officially the Democratic Republic of São Tomé and Príncipe, is an island in which people speak portuguese language. It is located in Gulf of Guinea, in the western coast of Central Africa. The country contains of two islands: São Tomé and Príncipe. Both islands were formed during volcanic eruptions. São Tomé was named in honor of Saint Thomas who was one of the first explorers who arrived at the island. São Tomé and Príncipe is the second – smallest country in the African continent, also it is the smallest portugeese speaking country. Its population in 2010 was 163,000, but still, this is the country which number of nation is growing more than 3 % per year and the biggest groups of age is children and youth.
Sometime around 1470 portuguese arrived into this island. Before it this island was uninhabited. Portuguese explored it and decided that it is good location for bases to trade with the mainland. The discovery day for Sao Tome is dated as December 21, which is also St Thoma’s day, and January 17 which is St Anthony’s day. It’s because Príncipe until 1502 was named as Santo Antao. First settlers to Sao Tome came were estabblished in 1493. Príncipe was settled in 1500 under a similar arrangement. Soon these settlers found that the volcanic soil of the region is suitable for agriculture.
Because the agriculture processes increased soon settlers began to import slaves, a lot because of that by the mid-16th century the Portuguese settlers had turned the islands into Africa's foremost exporter of sugar. Colony’s economy started to grow rapidly. But the large slave population also proved difficult to control.

São Tomé and Príncipe achieved independence on July 12, 1975, the first president of the country become Secretary General Manuel Pinto da Costa. In 1990, São Tomé became one of the first African countries to embrace democratic reform, and changes to the constitution — the legalization of opposition political parties — led to elections in 1991 that were nonviolent, free, and transparent.

The 19th century, the economy of São Tomé and Príncipe has been based on plantation agriculture. SAO Tome and Principe exports more than 90% of it’s agriculture production.

Of São Tomé and Príncipe's total population estimated at 163,784. All are descended from various ethnic groups that have migrated to the islands since 1485. Seven groups are identifiable: Mestiços, Angolares, Forros, Serviçais, Tongas, Europeans and Asians.
Education in São Tomé and Príncipe is compulsory for four years. The educational system has a shortage of classrooms, insufficiently trained and underpaid teachers, inadequate textbooks and materials, high rates of repetition, poor educational planning and management, and a lack of community involvement in school management.
São Toméan culture is a mixture of African and Portuguese influences. São Toméans are known for ússua and socopé rhythms, while Príncipe is home to the dêxa beat. Portuguese ballroom dancing may have played an integral part in the development of these rhythms and their associated dances.

San Tomė ir Principė buvo apgyvendinta po 1417 m., kai į salą įsikėlė pirmieji naujakuriai atplaukę iš portugalijos. Šalyje greitai buvo pritaikyta žemdirbystė. Iš pradžių pagrindinis verslas buvo iš cukraus eksporto, vėliau vietiniai pradėjo auginti kavą ir kakavą. Tam, kad šalyje būtų vystoma augalininkystė buvo pradėti įsivežti vergai. Tačiau vergų darbo ir gyvenimo sąlygos buvo nepakenčiamos. Todėl tremtinių išvadavimo judėjimas prasidėjo 1953 m., po portugalų žemės savininkų nuslopino darbininkų riaušes nužudydami kelis šimtus afrikiečių darbininkų. 1974 m. Portugalijos revuliucija užbaigė užjūrio imperijų valdymą. 1975 m. liepos 12 d. San Tomė įgijo nepriklausomybę. Dabartinis prezidentas - Fradique de Menezes. San Tomė ir Prinsipė priklauso JTO, PSO, TVF, Afrikos Sąjungai, Centrinės Afrikos valstybių ekonominei bendrijai, Afrikos plėtros bankui ir kitoms tarptautinėms organizacijoms, siekia narystės PPO. Šalis yra padalinta į dvi provincijas - San Tomę ir Prinsipę. Šios provincijos dalinamos į 7 rajonus - šešis San Tomėje ir vieną Prinsipėje.
San Tomė ir Prinsipė yra salų valstybė Atlanto vandenyne, Gvinėjos įlankoje, šalia Afrikos žemyno. Mažiausia žemyno valstybė. Jūrų sienos ribojasi su Pusiaujo Gvinėja ir Nigerija. Šalies plotas yra labai mažas, tik 964 km². Valstybės aukščiausias taškas San Tomė (São Tomé) kalnas – 2024 metrai. Šalies klimatas – pusiaujo. Kritulių iškrinta apie 1500 mm. Tai lemia šiltoji Gvinėjos srovė.

San Tomės ir Prinsipės sostinė yra San Tomė. Joje gyvena 57 tūkst. Gyventojų. San Tomės ir Prinsipės ekonomikos pagrindas − žemės ūkis. Dirbamoji žemė sudaro ~ 1/3 šalies teritorijos. Žemės ūkis kooperuojamas. Auginami galvijai, avys, ožkos. Sugaunama nemažai tonų žuvų.
Beveik visi San Tomės ir Prinsipės gyventojai (95 %) kalba valstybine šalies kalba - portugalų. Dauguma San Tomės ir Prinsipės gyventojų krikščionys katalikai- 70,3 %, evangelikai - 3,4 %, naujųjų apaštalų bažnyčios tikintieji - 2 %, adventistai- 1,8%. Yra negausi, bet auganti musulmonų bendruomenė.
96 % šalies gyventojų gyvena San Tomės saloje, beveik 4 % - Prinsipėje, likę - mažose aplinkinėse salelėse. Gyventojų daugumą sudaro vaikai ir jaunimas. San Tomės ir Prinsipės kultūra panaši į kitų luziafrikietiškų šalių (Angolos, Mozambiko, Žaliojo Kyšulio) kultūrą. Čia susimaišiusios afrikietiškos (daugiausia bantų) tradicijos su portugalų kultūros elementais. Šalies muzikai būdingas ritmiškumas, teatrališkumas, muzika neatskiriama nuo šokio (populiarūs stiliai socopé, danço-congo, tchiloli).

Olá! Sou a Artura...

Sou a Artura. Sou de Vilnius, na Lituânia. Sou estudante de Econometria na Universidade de Vilnius. O meu horóscopo é Capricórnio e tenho 20 anos. Eu tenho uma irmã e já sou tia. Falo lituano, inglês, um pouco português e russo. Durante os tempos livres eu gosto de jogar voleibol. Estou interessada em muitos tipos de desportos (como basquetebol, futebol e hóquei). Também gosto de ir ao cinema e ouvir música. Eu gosto de muitos tipos de música.

Olá! Sou a Gabriele...

Olá! Sou a Gabriele. Tenho vinte e dois anos e sou estudante de História na Universidade de Vilnius. Sou de Kaunas, mas agora moro em Vilnius perto do centro. Não tenho irmão ou irmã. Eu gosto de música Latina, danças, especialmente SALSA, e bons livros. Eu gosto de aprender novas línguas, então agora estou interessada em Português.

Eu também adoro viajar. O meu sonho é viajar para Cuba e Porto Rico. Há dois anos atrás eu estive em Portugal, nas cidades do Porto e Bragança. Na cidade de Bragança fui à feira medieval. Encontrei lá interessantes danças e canções.

Macau

Today, Macau is a special administrative region of the People's Republic of China. However, few know that until recently, Macau for over 400 years belonged to Portugal. It was returned to China in 1999, thus putting an end to the epic story of European colonialism. The unusual history of this Chinese province, a mixture of two cultures makes Macau a truly unique and attractive place for tourists.

Before Macau was a Portuguese colony, this city had a different name – Haojing (Oyster Mirror) or Jinghai (Mirror Sea). It is believed that the name Macau is derived from the A-Ma Temple, built here in 1448 in honor of the goddess of seafarers and fishermen, Matsu. Now the official name of this region in Chinese is Aomen (Inlet Gates).

Geographically, Macau is situated on the coast of the South China Sea. It lies on the western side of the Pearl River Delta and includes the territory of the peninsula of Macau, Taipa and Coloane islands, a total area of 28.6 km². Through the strait it is bordering the metropolis of Zhuhai.

In 1553 the Portuguese established in Macau their trading post. They started to use this land as a base for trade with other regions of China, as well as with Japan. The Portuguese and Chinese merchants had been settling Macau actively, resulting in unfolded trade with India and Southeast Asia. In 1557 Portugal gained the consent of the Chinese authorities to control Macau in exchange for the payment of tribute. Despite this, the official sovereignty over Macao still belonged to China, the Chinese people obeyed the imperial laws. However, after the First Opium War (1839–1842) Macao Peninsula and Taipa island were transferred to Portugal, and in 1864 Portugal also received the island of Coloane.
After the establishment in 1979 of diplomatic relations between Portugal and the People's Republic of China, negotiations for the return of Macau under Chinese jurisdiction began, although the transfer of Macau to China took place only on December 20, 1999.

Nowadays, Macau is home to about 500 thousand people. 95% of them are Chinese, while the remaining 5% are mostly Portuguese. Despite the fact that the Portuguese language, along with the Chinese is official in Macau, the vast majority of the population still speaks the Chinese language.

Macau is an open port and a major financial center, world famous for its many casinos. There are 33 casinos on the territory of the special administrative region. The best known among them are “The Venetian”, “Grand Lisboa” and “Galaxy”. Gambling business is about 70% of the revenues of Macau, no wonder it is often called Chinese Las Vegas.

However, not only casinos attract large crowds of tourists to modern Macau. The unique history of this city has left here many attractions. Chinese temples in Macau are side by side with Catholic churches: the oldest one is A-Ma Temple, which was built nearly 600 years ago. At the highest point of the city is situated the oldest lighthouse at all the Chinese coast; it was built in the 17th century.

Also worthy of attention are Dom Pedro V Theatre, the first Western-style theatre in China, and Macau Camões Garden, which is one of the oldest Macau's parks. Macau Camões Garden is named after the greatest Portuguese poet – Luís de Camões, best remembered for his epic work “Os Lusíadas” (The Lusiads). There are a number of buildings in colonial style on the Senado Square which is located in historic downtown. The square is part of the UNESCO World Heritage Site “Historic centre of Macau”.

Macau also hosts many sporting events, such as the Macau Grand Prix (annual motor-racing event) and the Macau International Dragon Boat Races. Horse racing and even greyhound racing are also quite popular among the local community.

Of particular interest is the unique Macanese cuisine, which appeared as a result of blending Chinese and Portuguese traditions. Thus, one of the most popular dishes in Macau is bacalhau, dried and salted codfish – a favourite dish of Portugal. Along with traditional Chinese dishes, such delicacies as Portuguese sausage and roasted pork are also included in Macanese cuisine. Olives, cheese and herbs are most common snacks. From the Portuguese the inhabitants of peninsula also inherited the fresh bread and a passion for coffee.

If you are a romantic, who is not indifferent to the historical sights, delicious meal and gambling, then you should visit Macau – the first and last European colony in China, the place where West meets East.

...

Makao

Nūdien Makao yra specialusis administracinis rajonas, priklausantis Kinijos Liaudies Respublikai. Tačiau vargu ar daug kas žino, kad iki visai neseniai Makao daugiau nei 400 metus buvo Portugalijos kolonija. Šioji teritorija buvo sugrąžinta Kinijai 1999 m. – taip buvo padėtas taškas epinėje Europos kolonializmo istorijoje. Nepaprasta Makao praeitis ir dviejų kultūrų sintezė daro šią vietą unikalia bei itin patrauklia keliautojams.

Prieš Portugalijai kolonizavus Makao, šis regionas turėjo kitokį pavadinimą – Haojing, arba Jinghai. Manoma, kad žodis Makao yra kilęs iš šventyklos A-Ma pavadinimo. Jūreivių ir žvejų globotojos, deivės Matsu šventykla buvo pastatyta čia 1448 m. Šiuolaikinis oficialus Makao pavadinimas kinų kalba yra Aomenas (išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia „įėjimo vartai“).

Makao – Kinijos miestas, įsikūręs Pietų Kinijos Jūros pakrantėje, Perlų upės deltoje. Taip pat apima Makao pusiasalio ir Taipos bei Koloano salų teritoriją, kurios bendras plotas yra 28.6 km². Sąsiauris skiria Makao nuo Zhuhai didmiesčio.

1553 m. Makao teritorijoje portugalai įkūrė prekybos faktoriją. Jie pradėjo naudoti šią žemę kaip prekybos su kitais Kinijos regionais, o taip pat ir su Japonija, bazę. Vėliau čia apsigyveno portugalų bei kiniečių pirkliai, kas lėmė prekybos su Indija bei Pietryčių Azija užmezgimą. 1557 m. Portugalija gavo Kinijos valdžios sutikimą perduoti Makao Portugalijai mainais už duoklės mokėjimą. Nepaisant to, Makao vis dar priklausė Kinijai, o gyventojai laikėsi imperatoriškų įstatymų. Tačiau situacija pasikeitė po Pirmojo Opiumo karo (1839–1842), kai Makao pusiasalis ir Taipos sala buvo perduoti Portugalijai. O 1864 m. Portugalija gavo ir Koloano salą.
Po diplomatinių santykių tarp Portugalijos ir Kinijos Liaudies respublikos užmezgimo 1979 m., prasidėjo derybos dėl Makao teritorijos sugrąžinimo Kinijai. Tačiau tai įvyko tik 1999 m. gruodžio 20 d.

Šiuolaikiniame Makao mieste gyvena apie 500 tūkstančius žmonių. Pagal tautinę sudėtį 95% jų – kiniečiai, o likusius 5% sudaro daugiausiai portugalai. Nepaisant to, kad kaip ir kinų, portugalų taip pat yra Makao valstybinė kalba, didžioji dauguma gyventojų visgi naudojasi būtent kinų kalba.

Makao – tai atviras uostas bei stambus finansų centras, visame pasaulyje garsėjantis savo kazino. Specialiojo administracinio rajono teritorijoje įsikūrė 33 kazino. Itin garsūs yra „The Venetian“, „Grand Lisboa“ ir „Galaxy“ lošimo namai. Kazino verslo pajamos sudaro apie 70% viso Makao biudžeto, ne veltui Makao dažnai yra vadinamas Kinijos Las Vegasu.

Vis dėlto, didžiulius turistų srautus vilioja ne vien tik šio miesto kazino. Unikali Makao praeitis paliko čia daug istorinių įžymybių. Kiniečių šventyklos mieste stovi šalia katalikų bažnyčių: seniausia iš jų – šventykla A-Ma, kuri buvo pastatyta prieš beveik 600 metų. Pačioje aukščiausioje miesto vietoje stovi seniausias visoje Kinijos pakrantėje švyturys, pastatytas net XVII amžiuje.

Taip pat, verti dėmesio pirmasis Kinijoje vakarietiško stiliaus teatras bei Makao Camões Sodas – vienas didžiausių miesto parkų, pavadintas įžymaus portugalų poeto Luís de Camões (garsiausias jo parašytas veikalas – „Luziados“) garbei. Centrinėje miesto aikštėje (Largo do Senado) galima pamatyti daug kolonialinio stiliaus pastatų. Šioji aikštė, o ir visas Makao senamiestis yra įtraukti į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Makao taipogi vyksta nemažai įvairių sporto renginių, tokių kaip Makao Grand Prix bei tarptautinės Makao drakonų valčių lenktynės. Tarp vietinių gyventojų taip pat populiarios yra žirgų lenktynės ir net šunų lenktynės.

Įdomi yra Makao virtuvė, atsiradusi kinų ir portugalų tradicijų susiliejimo pasekmėje. Vienas iš populiariausių Makao patiekalų yra bakaliau (bacalhau), džiovinta sūdyta menkė – Portugalijoje labai gerbiamas skanėstas. Greta tradicinių kinų patiekalų Makao virtuvėje galima aptikti tokius valgius kaip portugališkos dešrelės bei kepta kiauliena. Užkandžio vaidmenį dažniausiai atlieka alyvuogės, sūris ir žalumynai. Iš portugalų Makao pusiasalio gyventojai taip pat paveldėjo šviežią duoną bei aistrą kavai.

Jeigu jūs esate romantikas, kuris nėra abejingas istorinėms įžymybėms, skaniam maistui ir azartiniems žaidimams, būtinai turite aplankyti Makao – pirmąją ir paskutiniąją Europos koloniją Kinijoje, vietą, kur Vakarai pasitinka Rytus.

Democratic Republic of Timor-Leste

Demokratinė rytų Timūro respublika
Demokratinė Timor-Leste respublika, dažniausiai žinoma kaip Rytų Timūras, yra įsikūrusi Azijos pietričiuose.
16tame amžiuje Rytų Timūras buvo Portugalijos kolonija ir buvo žinomas kaip Portugalų Timūras iki kol Portugalija atsižadėjo šios kolonijos. 1975 metų pabaigoje Rytų Timūras paskelbė nepriklausomybę, bet vėliau, tais pačiaus metais, šalis buvo užgrobta ir okupuota Indonezijos ir tapo 27-toji Indonezijos povincija. 1999 metais Jungtinių Tautų pagalba, Indonezija atsižadėjo šios teritorijos ir Rytų Timūras tapo pirmąja nauja valstybe XXI amžiuje. Tai įvyko 2002 metais gegužės 20 dieną. Rytų Timūras yra viena iš dviejų katalikiškų šalių Azijoje, kita yra Filipinai.
Žodis „timor“ yra kilęs iš žodžio timur, kuris reiškia „rytus“ indonezų ir malajų kalbomis.
Rytų Timūre gyvena apie vienas milijonas žmonių. Šis skaičius staigiai pradėjo augti šiomis dienomis dėl didelio gimstamumo ir, dėl emigrantų sugrįžimo. Didžiausia populiacija yra Dilio regione.
Rytų Timūras turi dvi oficialias kalbas: portugalų ir tetumų. Pagal indonezų taisyklę, portugalų kalba buvo uždrausta, tačiau ji toliau buvo slaptai vartojama, ypač kaip priemonė susisiekti su išoriniu pasauliu. Tetumų kalba laikoma kaip pasipriešinimo ir laisvės simboliu. Dėl šios piežasties ji buvo pripažinta kaip viena iš dviejų oficialių kalbų ir kaip ryšys su tauta skirtinguose žemės kampeliuose.
Rytų Timūro vietinę kultūrą veikė skirtingų kultūrų poveikis, tokių kaip Portugalijos, katalikų ir Malaizijos. Išlikusi legenda apie šią salą: didelis krokodilas transformavosi į Timūro salą, kitaip dar dažnai vadinama Krokodilo salą. Rytų Timūro kultūra yra labai paveikta australų ir katalikų legendų. Čia yra labai stipri poezijos tradicija. Pavyzdžiui, net ministras pirmininkas Xanana Gusmão yra žymus poetas. Kalbant apie architektūrą, keli portugalų stiliaus pastatai gali būti rasti kartu su tradiciniais rytų regiono totemų namais. Šie namai žinomi kaip uma lulik (šventi namai) Tetume ir lee teinu ( namai su kojomis) Fatalukuke. Yra plačiai paplitęs meistriškas tradicinis šalikų ir tais audimas.
Šios šalies tradicijos, taip pat, glaudžiai susijusios su animisto spiritualizmu, kuris yra vyraujantis iki šių dienų. Animisto religija skelbia, kad negyvų žmonių sielos turi būti garbinamos, o ne jų bijoma. Žmonių sielos įgauna formas, tokias kaip šuliniai, upeliai, akmenys, gyvūnai. Timoresų kalboje jie yra žinomi kaip Luliks.
Rytų Timūro menas susideda iš tekstilės, amatų, šokių, muzikos ir įvairių paveikslų. Timor Leste turi labai svarbią tekstilę vadinamą Tais. Tais perteikia šalies gražias ir antikines tradicijas. Jas dažniausiai praktikuoja Rytų Timūro moterys. Tais, taip pat, užima svarbų vaidmenį šokyje, religiniuose susibūrimuose ir specialiuose ritualuose Rytų Timūre. Įvairių produktų, skirtų kasdieniniam vartojimui, tokių kaip piniginės, krepšiai ir knygų žymekliai, yra pagaminti iš Tais.
Timor Leste muziką lėmė Portugalijos ir Indonezijos kultūros. Populiariausia forma yra Likurai. http://www.youtube.com/watch?v=mWgcSRE0d6w
Šis šokis buvo sukurtas moterų, kurios sveikindavo grįžtančius vyrus po karo. Toks šokis užėmė vietą procesijose einant per kaimus. Iš tikrųjų, dabar šio šokio modifikuota forma naudoja moterys, kurios sielia prisimeilinti.
Šalies muzika didelį dėmėsį skiria kovai su nepriklausomybe. Grupė Dili All Stars išgarsėjo su daina, kuri plačiai buvo naudojama formuojant referandumą dėl nepriklausomybės. Tuo pačiu metu, Jungtinės Tautos pasirodė su daina Hakotu Ba. Šios dainos pagrindinis tikslas buvo raginti žmones balsuoti dėl referendumo.
http://www.youtube.com/watch?v=ORQtG-qeFVI
Rytų Timūre pagrindinis patiekalas yra ryžiai. Taip pat, čia auginami kukurūzai, saldžiosios bulvės, manijokai ir Taro. Auginamos daržovės, tokios kaip kopūstai, špinatai, pupos, svogūnai. Iš tikrųjų, dauguma žmonių augina naminius paukščius, kiaules ir ožkas, kurios irgi naudojamos maistui. Taip pat, jie valgo žuvį. Timūriečiai kultyvuoja bananus, melionus, mangus, papajus ir kokosus. Jie vartoja įvairius prieskonius.

Democratic Republic of Timor-Leste
The Democratic Republic of Timor-Leste, commonly known as East Timor, is a state in Southeast Asia.
East Timor was colonized by Portugal in the 16th century, and was known as Portuguese Timor until Portugal's decolonization of the country. In late 1975, East Timor declared its independence, but later that year was invaded and occupied by Indonesia and was declared Indonesia's 27th province the following year. In 1999, following the United Nations-sponsored act of self-determination, Indonesia relinquished control of the territory and East Timor became the first new sovereign state of the 21st century on May 20, 2002. East Timor is one of only two predominantly Roman Catholic countries in Asia, the other being the Philippines.
"Timor" derives from timur, the word for "east" in Indonesian and Malay, which became Timor in Portuguese and entered English as Portuguese Timor. Lorosa'e (lit "rising sun") is the word for "east" in Tetum.
The population of East Timor is about one million. It has grown considerably recently, because of a high birth rate, but also because of the return of refugees. The population is especially concentrated in the area around Dili.
East Timor's two official languages are Portuguese and Tetum, which belongs to the Austronesian family of languages spoken throughout Southeast Asia. Under Indonesian rule, the use of Portuguese was banned, but it was used by the clandestine resistance, especially in communicating with the outside world. The language, along with Tetum, gained importance as a symbol of resistance and freedom and was adopted as one of the two official languages for this reason, and as a link to nations in other parts of the world.
The culture of East Timor reflects numerous influences, including Portuguese, Roman Catholic, and Malaysia, on the indigenous Austronesian and Melanesian cultures of Timor. Legend has it that a giant crocodile was transformed into the island of Timor, or Crocodile Island, as it is often called. East Timorese culture is heavily influenced by Austronesian legends, although the Catholic influence is also strong. There is a strong tradition of poetry. Prime Minister Xanana Gusmão, for example, is a distinguished poet. As for architecture, some Portuguese-style buildings can be found, along with the traditional totem houses of the eastern region. These are known as uma lulik (sacred houses) in Tetum, and lee teinu (houses with legs) in Fataluku. Craftsmanship is also widespread, as is the weaving of traditional scarves or tais.
East Timor traditions also points to animist spiritualism which is quite predominant till this time too. The animist religion proclaims that the spirits of the dead people should be worshiped rather than being feared. The spirits are given a shape of materialism with the various objects like wells, streams, stones, animals and in the Timorese language they are known as Luliks.
East Timor Art comprises of the textiles, handicrafts, dances, music and the various paintings of Timor Leste. Timor Leste has a very important textile called the Tais. Tais conveys the beautiful and ancient traditions of East Timor and is mainly crafted by the women of Timor Leste. Timor Leste Art has a deep connection with Tais and consists of simple back straps. Tais also has a special place in the dances, religious gatherings and the special rituals of Timor Leste. Many kinds of products for daily use like Table runners, purses, bags and bookmarks are made out from it.
Timor Leste had been under Portugal and Indonesia for quite some time. As a result East Timor Music reflects the influence in its music of these countries. The most popular form of East Timor Music is Likurai. http://www.youtube.com/watch?v=mWgcSRE0d6w
This danced was performed by women when they welcomed men back to their homes after the war. This dance made use of the drum and sometime even the head of enemies was used. Such a dance also took place in the form of processions through villages. In fact in present times a modified form of the dance continues to be used by the women during courtship.

As a result the modern East Timor Music is closely related with the struggle for independence. The band by the name of Dili All Stars came up with a song that was widely used in the process of forming a referendum on Independence. At this point of time the United Nations too came up with a song known as the Hakotu Ba. This song aimed at encouraging people to vote for the referendum. http://www.youtube.com/watch?v=ORQtG-qeFVI
The staple East Timor Food consists of Rice. Besides, the other food crops grown here include Maize, sweet potatoes, cassava, and Taro. The vegetables that form a part of the East Timor Food consist of cabbage, spinach, beans, cowpeas and onions. In fact in many houses poultry, pigs and goats are domesticated and they also serve as a source of meat. Besides, East Timor Food also includes fish as a part of it. Also, the Timorese people cultivate bananas, watermelons, mangoes, papaya and coconuts.
East Timor Food recipes make the use of a variety of spices. Japanese, Italian, Chinese, Portuguese and Thai foods are also available here.

Mozambique

Mozambique is a country in the southeast coast of Africa. The history of this country reaches as far as the 1st century when Bantu (a sub-branch of the Niger–Congo languages) speaking people started migrating to the area. Later, Arab and Swahili traders settled the region. Their settlements remained here for several centuries and the region is even named after an Arab sheikh Mussa Ben Mbiki who also gave the name to the Island of Mazambique.


Vasco da Gama visited the country in 1498 and in 1505 it was colonized by Portugal. Although Mozambique gained independance in 1975, Portuguese influence remains very significant to this day. Portuguese is the only official language of Mozambique, as well as Christianity is the largest religion. However, Swahili, Makhuwa, and Sena languages are quite widely spoken here and Muslim and African traditional religion minorities exist too.


Although Mozambique is considered to be one of the most poverty stricken countries in the world, rich natural resources give a huge potential to its‘ economy. The tourism sector is growing too, because natural beauty, historical heritage and unique culture make Mozambique interesting for the rest of the world.

Mozambican culture shows a great diversity arising from various sources of influences, ranging from the heritage of Bantu peoples to Islamic traditions. For example, The Makonde in the north are are well known for their wood carvings - masks and ebony sculptures depicting evil spirits Shetani or the Ujaama, life-like faces of people and various figures. The Chopi living in the south central coast are famous for their dance. There are many kinds of Chopi dances, but all of them are ritualistic in nature. For instance, people act out battles dressed in animal skins.

However, probably the most interesting aspect of Mozambican culture is music. Music serves for many different purposes here, including religious and social expression or traditional ceremonies. Musical instruments  are usually handmade, such as wooden drums or drums made of animal skin. Some of the instruments are exclusively unique to Mozambique, for instance, the lupembe (a woodwind instrument) or the mbila (a kind of xylophone).

Modern Mozambican music is also a very strong aspect of culture. The most popular contemporary musical style is called marrabenta. It is a mixture of Portuguese and Mozambican folk and the Western popular music. The word marrabenta derives from the Portuguese rebentar, which means  to break, because early marrabenta musicians used cheap guitars and their strings snapped quickly. Marrabenta songs are sung in local languages and the lyrical themes include social criticism and love. There earliest examples of marrabenta date back to 1940s, however, this style of music became popular only in 1980s with bands like‘‘Eyuphuro‘‘. The increased popularity could be related to National Dance Festival that was organized in 1978 and involved more than half a million people. Subsequently, this event led to the creation of many organizations and other festivals promoting Mozambican music.

The newest style of music in Mozambique is called pandza. It could be described as a mixture of marrabenta and ragga and is mostly popular among young people. Pandza songs are usually sung in Portuguese and the Shangaan language from Maputo and its lyrics focus on the daily lifestyles of Mozambican youth. Lyrical themes could be one of the main reasons why pandza gets so much attention from young people.

  It is also worth mentioning that these styles of Mozambican music also influenced other kinds of Lusophone music even in such places as Brazil and Cuba. Interestingly enough, the same could be said about Mozambican culture in general. Mozambican food, traditions, as well as music, are now part of Portugal culture, therefore the Portuguese influence on Mozambique could not be treated as one-sided.

---------------

Mozambikas - šalis pietrytinėje Afrikos pakrantėje. Mozambiko istorija siekia pirmą amžių, kuomet Bantu kalba kalbantys žmonės ėmė migruoti į šią teritoriją. Kiek vėliau šalį pasiekė arabų bei Swahili pirkliai, kurių įkurtos gyvenvietės išliko čia keletą šimtmečių. Mozambikas vardo kilmė taip susijusi su arabais - šeichu Mussa Ben Mbiki, kurio garbei pavadinta ir Mozambiko sala buvusi šio arabo namais.

1498 m. Mozambiką aplankė Vasko da Gama ir jau po septynerių metų šalis tapo Portugalijos kolonija. Nepriklausomybė atgauta tik 1975 metais. Portugalų kultūros įtaka čia išlieka itin ryški iki šių dienų. Portugalų kalba - vienintelė oficiali kalba Mozambike, o krikščionys sudaro religinę daugumą. Vis dėlto nemažai gyventojų kalba Swahili, Makhuwa ir Sena kalbomis, šalyje taip pat egzistuoja musulmonų ir tradicinių Afrikos tikėjimų religinės bendruomenės.

Nepaisant to, jog Mozambikas laikomas vienu skurdžiausių regionų pasaulyje, naturalūs ištekliai suteikia dideles galimybes plėtotis ekonomikai. Turizmo sektoriuje taip pat jaučiamas pakilimas, mat gamtos grožis, turtingas istorinis palikimas bei unikali kultūra daro šią šalį itin įdomią likusiam pasauliui.

Kultūra Mozambike - labai įvairi, susiformavusi tokių skirtingų šaltinių kaip Bantu tautų ar Islamo tradicijų įtakoje. Pavyzdžiui, šiaurėje gyvenanti etninė grupė, žinoma Makonde vardu, garsėja savo medžio drožiniais. Paprastai tai yra kaukės arba tamsios spalvos skulptūrėlės, vaizduojančios piktąsias dvasias Shetani, ir Ujaama - tikroviški žmonių veidai, įvairios kitos figūros. Chopi, gyvenantys pietų ir centriniuose regionuose, žinomi dėl ritualinių šokių. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti šokis, kuomet kailiais apsirengę žmonės imituoja kovas.

Vis dėlto, ko gero, įdomiausias Mozambiko kultūros aspektas - muzika, čia atliekanti įvairias funkcijas, įskaitant religinius ir socialinius ritualus bei tradicines ceremonijas. Tradiciniai muzikos instrumentai Mozambike paprastai yra gaminti rankomis, pavyzdžiui, mediniai arba gyvūnų odos būgnai. Kai kurie šių instrumentų - unikalūs regionui, kaip kad pučiamasis instrumentas lupembe ar ksilofoną primenantis mbila.

Moderni muzika taip pat vaidina gana svarbų vaidmenį Mozambiko kultūroje. Populiariausias šiuolaikinės muzikos stilius vadinamas marrabenta. Tai - portugalų ir Mozambiko folklorinės bei Vakarų populiariosios muzikos mišinys. Pavadinimas kildinamas iš portugalų kalbos žodžio rebentar, reiškiančio lūžį, nutrūkimą, mat pirmieji šios muzikos atlikėjai naudodavo pigias gitaras, kurių stygos greit nutrūkdavo. Marabentos dainos paprastai dainuojamos vietinėmis kalbomis, o tekstuose vyrauja socialinės kritikos bei meilės temos. Pirmieji šios muzikos pavyzdžiui aptinkami jau penktajame dešimtmetyje, tačiau didžiausią pakilimą marabenta išgyveno aštuoniasdešimtaisiais, kuomet pasirodė tokie atlikėjai kaip „Eyuphuro“. Šią datą taip pat galima sieti su keleriais metais anksčiau vykusiu nacionaliniu šokių festivaliu, kuriame dalyvavo daugiau nei pusė milijono žmonių ir kuris davė pradžią daugybei kitų muzikinių renginių bei organizacijų.

Naujausias muzikos stilius Mozambike - pandza, apjungiantis marabentos ir ragga muzikos elementus ir daugiausia gerbėjų turintis jaunimo tarpe. Pandza atlikėjai dainuoja portugalų arba Shangaan kalba, tekstuose susitelkiama ties kasdienėmis Mozambiko jaunimo problemomis, kas gali paaiškinti tokį didelį pandza populiarumą tarp jaunų žmonių.

Taip pat paminėtina, jog Mozambiko muzika įtakojo ir kitus portugalų kalba atliekamos muzikos stilius, įskaitant maxixe Brazilijoje ir Kubos muziką. Tą patį galima pasakyti apie Mozambiko kultūrą apskritai - tiek šios šalies muzika, tiek virtuvė, tiek kitos tradicijos jau yra tapusios kasdienio Portugalijos gyvenimo dalimi.

Cabo Verde

Žaliojo Kyšulio salų istorija

Žaliojo Kyšulio salos, kurios nutolusios nuo Senegalo krantų 450 km, yra pačiame Atlanto vandenyno viduryje. Salų pavadinimas „Žaliasis iškyšulys“ manoma kilo dėl to, kad nuo Senegalo krantų salų kontūras atrodo tamsiai žalias. Žaliąjį Kyšulį sudaro 10 salų ir 8 salelės. Vulkaninės kilmės Žaliojo Kyšulio salos yra visiškai skirtingos. Kai kurioms saloms būdingas kalnuotas kraštovaizdis, kitos pasižymi ilgais smėlėtais paplūdimiais. Žaliasis Kyšulys sudarytas iš šių salų: Sao Antao, Sao Vicente, Santa Luzia, Sao Nicolau, Sal, Boavista, Maio, Santiago, Fogo, Brava. Salose gyvena 427 000 gyventojų. Sostinė Praia yra įsikūrusi Santiago saloje. Oficiali Žaliojo Kyšulio salų kalba– portugalų, tačiau vietiniai žmonės kalba kreolų kalba (mišinys tarp portugalų ir Afrikos kalbų). Dėka palankios geografinės padėties salų gyventojai ir keliautojai gali mėgautis puikiu klimatu, kur vyraujanti metinė vidutinė oro temperatūra yra 24-26 laipsniai šilumos, o vandens temperatūra - 22 laipsniai šilumos.

Šiandien Žaliasis Kyšulys – tai sparčiai besivystanti valstybė, garsėjanti taika ir socialiniu stabilumu. Ši valstybė užima 3 vietą pagal išsivystymo lygį tarp Afrikos valstybių. Salos pastarąjį dešimtmetį labai išpopuliarėjo tarp Vakarų Europos turistų ir nepriklausomų keliautojų. Salas kaip tinkamas ir patrauklias turizmui pirmieji atrado italai, o jas dar XV a. kolonizavo portugalai. Nepriklausomybę iš Portugalijos diktatūros salos atgavo tik 1980 m. Neveltui šios salos vadinamos laukinėmis, nes iki XV a. nebuvo apgyvendintos ir net dabar kai kurios mažesnės salos nėra nuolatos gyvenamos. XV a. portugalai kolonizavo Žaliąjį Kyšulį ir Santiago saloje įkūrė Cidade Velha. Siekiant vystyti žemės ūkį, aptarnauti atplaukiančius prekybinius bei vergų laivus, į Cape Verde iš vakarų Afrikos pakrantės atgabenti pirmieji vergai. Per kelis šimtmečius salose tarpusavyje maišėsi įvairios Afrikos gentys ir baltieji kolonistai, todėl šiandien antropologai suskaičiuoja net 70 skirtingų odos atspalvių, pasitaikančių tarp vietos gyventojų. Nuo pat šalies istorijos pradžios Žaliojo Kyšulio gyventojų daugumą sudaro metisai: 80 procentų gyventojų yra metisai, 17 procentų – juodaodžiai ir 3 procentai – baltieji. Salos paženklintos ne tik vergove, bet ir nuolat pasikartojančiu badu. Badas įveiktas tik XX a. pradžioje. 

Gyvenimas Žaliajame Kyšulyje

Žaliojo Kyšulio kultūra - europietiškos ir afrikietiškos kultūros mišinys. Tradicinė salų muzika yra morna, kurią po pasaulį išgarsino dainininkė Cesária Évora. Taip pat populiari muzika yra kizomba, portugališkos-afrikietiškos muzikos ir šokio mišinys funaná. Žymiausi šalies rašytojai - Luís Romano de Madeira Melo, Ovídio Martins, Sergio Frusoni, Manuel Lopes.  

Papročiai. Vasario/kovo mėnesį visose salose vyksta karnavalai, trunkantys bent savaitę. Pirmąjį rugpjūčio savaitgalį Sao Vicente saloje vyksta Baia da Gatas muzikos festivalis, žinomiausias Vakarų Afrikoje.

 Virtuvė. Žaliojo kyšulio salų virtuvėje susipynė portugalų ir Vakarų Afrikos maisto ruošimo tradicijos, labai populiarūs žuvies ir jūros gėrybių patiekalai. Tradiciniai patiekalai: pastel com diablo dentro („pyragėlis, įdarytas velniu“), cachupa arba coldo de peixe.

Cape Verde History

Cape Verde Islands, distanced from the coast of Senegal for about 450 km, are located in the middle of the Atlantic Ocean. The name of Islands "Cape Verde" maybe came because that from the coast of Senegal these Islands look darkly green. Cape Verde is composed of 10 islands and 8 islets. The Islands of Cape Verde are volcanogenic and very different. Some of them have a mountainous landscape; the others are marked by longs, sandy beaches. Cape Verde is composed of these islands: : Sao Antao, Sao Vicente, Santa Luzia, Sao Nicolau, Sal, Boavista, Maio, Santiago, Fogo, Brava. In the Islands live 427 000 habitants. The capital Praia is in the Santiago Island. The official language of Cape Verde is Portuguese, but local people are talking Creole (is a mix of Portuguese and languages of Africa). Thanks to a good geographical position the habitants and tourists can enjoy excellent climate, where the average temperature of the year is 24-26 degrees and the water’s temperature is 22 degrees.

Today Cape Verde – it’s a fast developing country, which’s known by the peace and social stability. This country takes a third place by a level of development between the countries of Africa. The Islands are becoming more and more popular the last decade between the tourists from the West of Europe and the independents tourists. The Islands as suitable and attractive to tourism were discovered by Italians, later these Islands were colonized by the Portuguese in the 15th century. The independence from a dictatorship of Portugal Cape Verde retrieved just in 1980. These islands are named wild not without a reason, they were unpopulated till 15th century and even now there are some small islands without a permanent residents. In 15th century Portuguese colonized Cape Verde and created Cidade Velha in the Santiago Island. In pursuance to develop rural economy, to serve commercial ships and the ships of slaves, there were brought the first slaves to Cape Verde from the west cost of Africa. During some centuries in the Islands various tribes of Africa and the colonists have been mixing, so nowadays anthropologists count even 70 various colours of skin between the local residents. Since the beginning of country’s history the majority of Cape Verde’s residents are mestizos: 80% of residents are mestizos, 17% are black people and 3% are white people.  The Islands are marked not just by slavery, but also by a repeating famine. Famine has been overcame just in the beginning of 20^th century.

Life in Cape Verde

The culture of Cape Verde is a mix of European and African cultures. Traditional music of the Islands is “morna”, which is popular in the world thanks to a singer Cesária Évora. Another popular style of music is “coladeira” and also a mix of Portuguese and African music and dance – “funaná”. The most famous writers are Luís Romano de Madeira Melo, Ovídio Martins, Sergio Frusoni, Manuel Lopes.

Traditions. During February/ March there are carnivals in all the Islands which continues at least a week. The first week-end of August in the Island Sao Vicente a festival Baia da Gatas takes place and it’s the most famous festival in West Africa.

Cuisine. In cuisine of Cape Verde the traditions of Portuguese and West Africa cooking are mixed, the most popular are fish dishes and seafood. The traditional dishes are:  pastel com diablo dentro, cachupa or coldo de peixe.

.

Angola

Republic of Angola

Rebublic of Angola is a country in south-central of Africa with Luanda as its capital and a total population of 18.9 million (UN, 2010). Portuguese is the official language and Christianity is the major religion.

From the 16th to the 19th century, the Portuguese were interacting with the peoples that lived in the territory of what is now Angola. But as a Portuguese colony Angola was established at the end of 19th century.

After independence in November 1975, Angola faced a civil war which lasted till 2002 and claimed millions of lives. Today Angola is one of Africa's major oil producers, but also one of the world's poorest countries.

A Brief History of Angola is presented in the fallowing movie:

Although Angola and Portugal share cultural aspects, but Angolan culture is more African. The traditional art of Angola is sculpturing and mask making. Also they craft baskets and ceramics. Figure making is the oldest type of art in Angola.

Music and dance have a primordial importance in the African culture of Angola.

The popular drum they use is bongos which is good for most dances, they also use a marimba which is a like a xylophone with the drums. A type of dance they dance is the Nkili dance, the dance includes a man and a woman. Its a very dramatic dance and requires very strong women with strong shoulders to hold up the man.

Kuduro is a type of music and dance originally born in Angola in the 1980s. It is characterized as uptempo, energetic, and danceable. Kuduro, which translates as "hard ass", began in Luanda, Angola in the late 80s.

Kuduro is very popular across the former Portuguese overseas provinces in Africa, as well as in the suburbs of Lisbon, Portugal, due to the large number of Angolan immigrants. It is a common kind of music played in Portugal's Latin Dance floors.

Local artists and groups include: Sibem, Tony Amado, Dog Murras, Bruno M, Agre G, Gata Agressiva, Noite e Dia, Fofando, Pai Diesel, Presidente Gasolina & Principe Ouro Negro, Os Lambas and many others.

Example of Kuduru music in Angola:

Example of Kuduro dance in Angola:

Sports

Sport plays a significant part in the lives of the Angolan people. The country is one of the leading basketball nations on the African continent having won the African Basketball Championships in 2003. Angola also represented the continent in the basketball competition at the 2004 Olympics in Athens, Greece.

Soccer or football is the most popular sport in Angola. The country’s made its mark on the international scene when it qualified for the 2006 World Cup in Germany. And also many Angolan footballers play internationally.

Despite all of the issues Angola faces it is a very beautiful country, with amazing nature, rich culture and friendly, accepting people.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Angola – tai valstybė pietvakarių Afrikoje. Sostinė – Luanda. Gyventojų skaičius - 18.9 mln. Angolos nacionalinė kalba yra portugalų, o religija – krikščionybė.

Nuo 16 iki 19 amžiaus Portugalija aktyviai bendravo ir darė įtaką žmonėms, kurie gyveno dabartinėje Angolos teritorijoje. Tačiau ofiacialiai Angola tapo Portugalijos kolonija tik 19to amžiaus pabaigoje. Po 1975m. atkurtos nepriklausomybės Angolą sukretė žiaurus civilinis karas, kuris tęsėsi iki 2002. Karo metu buvo pareikalauta milijonų gyvybių, nuniokota ekonomika bei socialinė santvarka. Šiandien Angola yra viena didžiausių naftos tiekėjų Afrikoje, tačiau viena skurdžiausių pasaulio šalių.

Angolos istorija trumpai apžvelgta sekančiame filmuke: (Žr. viršuje)

Nors Angolą ir Portugaliją sieja bendri kultūriniai aspektai, tačiau Angolos kultūrai didesnę įtaką padarė Afrikiečiai. Tradiciniai Angolos amatai – skulptūrų ir kaukių gamyba. Taip pat, krepšių bei keramikos gamyba turi ilgas tradicijas. Skulptūrėlių darymas – seniausia meno forma Angoloje.

Muzika ir šokiai yra neatsiejama Angolos kultūros dalis, susijusi su Afrika.

Daugumoje šokių dažniausiai naudojamas būgnas – „bongos“ kartu su „mariba“ (mušamasis ksilofoninių grupės muzikos instrumentas). Autentiškiausias ir labai dramatiškas Angoloje šokamas šokis – Nkili, kurį šoka moterys ir vyrai. Norinčios šį šokį šokti moterys turi būti pakankamai stiprios, nes jos turi išlaikyti vyrą ant pečių.

Kuduro – muzikos ir šokio stilius, atsiradęs 1980m. Angoloje. Tai labai energingas, ritmingas ir įtraukiantis stilius. „Kuduro“ išvertus reiškia – „hard ass“ (kietas užpakalis) prasidėjo Luandoje 1980-taisiais.

Kuduro yra labai populiarus tarp buvusių Portugalojis kolonijų Afrikoje ir pačioje Portugalijoje, ypač Lisabonoje, nes ten gyvena daug imigrantų iš Angolos.

Vietiniai atlikėjai užsiimantys Kuduro yra šie: Sibem, Tony Amado, Dog Murras, Bruno M, Agre G, Gata Agressiva, Noite e Dia, Fofando, Pai Diesel, Presidente Gasolina & Principe Ouro Negro, Os Lambas ir daugelis kitų.

Kuduro Angoloje: (Žr. viršuje)

Kuduro šokis šokamas argentiniečių: (Žr. viršuje)

Sportas

Sportas yra didelė dalis dabartinio Angolos gyvenimo. Krepšinis Angoloje yra labai populiarus bei išvystitas, nes Angola yra viena geriausių Afrikos krepšinio atstovių, o 2003 laimėjo Afrikos Krepšinio Čempionatą. Taip pat, Angola atstovavo Afrikos žemynui 2004m Olimpiadoje Atėnuose.

Futbolas – populiariausias sportas. Angola paliko pėdsaką futbolo istorijoje, kai 2006m. dalyvavo Pasaulio Futbolo Čempionate. Daugybė Angolos futbolininkų žaidžia garsiuose futbolo klubuose ir taip dar labiau didina susidomėjimą futbolu savo šalyje.

Nepaisant to, kad Angola susiduria su daugybę rūpeščių, tai yra labai graži šalis, turinti nuostabią gamtą, turtingą kultūrą, bei draugiškus ir nuolankius gyventojus.

Olá! Chamo-me Milda...

Olá! Chamo-me Milda, sou lituana. Tenho vinte e dois anos e sou estudante de História Cultural e Antropologia na Universidade de Vilnius. Sou de Palanga, mas agora moro em Vilnius, na cidade velha perto do palácio Presidencial e ao lado da praça de Daukantas.Tenho pais, uma irmã e um irmão, eles não moram comigo. Falo inglês, lituano, um pouco russo e polaco. Não falo francês, espanhol, chinês, finlandês e outras línguas, mas agora estudo e posso apresentar-me em português - aplausos para mim!

Não sou casada, não tenho crianças. Eu gosto de música, cinema, livros e adoro café! Sou uma fã da equipa de basquetebol “Žalgiris”, Morte Verde para outras equipas! Também gosto de uma banda portuguesa – Buraka Som Sistema e da sua nova canção – (We stay) Up all night!  
Adeusinho!

Olá a todos! Chamo- me Giedrė...

Olá a todos!

Chamo- me Giedrė e tenho vinte anos. O meu horóscopo é Sagitário. Sou de Vilnius moro com a minha família e um rato. Eu tenho um irmão ele tem vinte e quatro anos, eu amo-o muito. Sou estudante de fisioterapia na universidade de Vilnius. Eu sou uma garota desportiva. Eu amo desportos, eu não posso imaginar a minha vida sem desporto. A minha linguagem favorita é o Inglês e o Espanhol, estou aprendendo Espanhol por mim. Eu tenho alguns amigos do México. Eu realmente espero que eu vou poder vê-los um dia. Eu gosto muito de música e cinema, o meu músico favorito é Michael Jackson. Eu amo filmes de terror.

Olá! Chamo-me Laura Linartaitė...

Olá! Chamo-me Laura e tenho vinte e um anos. Sou de Vilnius e estudo filologia lituana e língua espanhola. No Verão trabalhei no norte da Espanha. As pessoas ali falam galego. É uma língua muito parecida com o português. Quero voltar e entender o que eles dizem. Por isso estou aprendendo português. No meu tempo livre gosto de ouvir música, tirar fotos, viajar e ver basquetebol. Não tenho irmãos, sou filha única.

Um pouco sobre mim... Chamo-me Jūratė...

Olá,

Chamo-me Jūratė e moro em Vilnius. Eu sou enfermeira e trabalho no hospital. Também sou estudente de Ciências da Saúde e Política na universidade de Mykolas Romeris em Vilnius. Eu também estudo português na universidade de Vilnius. Eu moro na minha pequena, mas bonita casa numa larga e barulhenta rua. Mas a minha casa é tranquila, porque em frente das janelas há um pequeno jardim. Eu vivo junto com o meu namorado que é português. Nós gostamos de passear, fotografar, ver filmes no cinema, apanhar cogumelos no Outuno na floresta e viajar na Lituânia e noutros países. No Verão eu ando de bicicleta em Vilnius. Eu tenho muitos livros e eu gosto de ler. Eu também gosto muito de fazer bolos e pastéis. Eu tenho uma irmã e muitas amigas.

Eu sou a Monika Zavistanavičiūtė...

Eu sou a Monika. Sou de Kaunas. Eu estudo na Universidade de Vilnius, Filologia Inglesa. Eu também estudo italiano e agora português. Eu tenho 21 anos. Eu toco um pouco de piano. Eu gosto muito de música e cinema. Eu também gosto de viajar, cozinhar e ler livros. Eu tenho uma irmã.

Introdução (Akvilė Vaiginytė)

Olá. O meu nome é Akvilė Vaiginytė. Eu tenho dezanove anos. Eu sou estudante de filologia clássica na universidade de Vilnius, no segundo ano. Estudo grego antigo e latim. Adoro os temas dos meus estudos. Gosto de literatura, ir ao teatro e ver filmes, especialmente filmes antigos. Também gosto de dar um passeio pela floresta, que é ao lado da minha casa. Quando dou uma caminhada gosto de ouvir música variada. Também gosto de estar com os meus amigos e família, viajar e fotografar.

Rūta Kaminskaitė: de mim.

Olá! Eu chamo-me Rūta. Sou estudante de psicologia na universidade de Vilnius. Sou de Vilnius e moro com a minha família. Temos a casa numa rua muito tranquila. Sou comprometida, mas o meu namorado mora noutro país. Tenho duas irmãzinhas que eu amo tanto. No verão eu gosto de nadar no mar e praticar windsurf, mas no inverno eu toco piano e escrevo cartas para os meus amigos que estão longe de mim.

how to write the portuguese accents in computer...

Olá! Sou o Tadas.

I'm going to show an useful thing for everyone, so i'll write in English.
It is about accents when writting in Portuguese.

There are 4 different accents: wave (~), right (´), left (`) and reversed tick (^).
For a better explanation, i suggest you to turn on "On screen keyboard".
If you are using Windows 7 OS or Vista, just press "START" button
and in a search field write "keyboard"
"On screen keayboard" will appear on top of a list.

If you are using Windows XP, then you can find it in:
Start -> Programs -> Accessories -> accessibility ->
"On screen keyboard"

For Mac's:
http://www.techiecorner.com/1048/on-screen-keyboard-in-mac-os-x/

It will be little different, but the main idea is the same:
to see which letter is dedicated for any keyboard's button in that language.

If you would change typing language, you can see, that letters changes too.
(Try change between English/Portuguese/Lithuanian)
If you press "caps lock" or "shift", you can see, whether capital letters or another symbols are activated (Like our interested - accent symbols)

I marked them in red and dedicated numbers.
The point to understand:
"SHIFT" activates capital letters AND ` ^ accents only for capital letters.
"CAPS LOCK" activates ONLY CAPital letters. Accents ´ ~ stays same.

So if you want to get á, you need to press button "1" and then letter "a".
{That is the same for é, í, ó, ú, ý}
ã, you need to press button "2" ant letter "a".{That is the same for õ}
à, first press "caps lock" (activate capital letters), AND THEN
"HOLD shift" (Activate accents ` ^ and DEactivate capital letters), nr. 1 and "a".
{That is the same for è, ì, ò, ù}
â, first press "caps lock", "HOLD shift", nr. 2 and "a".
{That is the same for ê, î, ô, û}

To get capital letters:
Á - "caps lock" (activate capital letters), nr. 1 and "A". [É, Í, Ó, Ú, Ý]
à - "caps lock" (activate capital letters), nr. 2 and "A". [Õ]
À - "HOLD shift", nr. 1 and "A". [È, Ì, Ò, Ù]
 - "HOLD shift", nr. 2 and "A". [Ê, Î, Ô, Û]

It's like a vice versa thing, but that's how it is.
Hope, it helped you.

P.S. I believe, same accent thing can be found for any language.
I don't know how it is done, but i'm sure, there is way.

P.S.S. if you would press right "ALT" button,
you can see, how symbols changes in each language.