Fernando Pessoa

The melancholy writer Fernando Pessoa was likely unaware of the effect he would have on Portugal decades later. Pessoa is still read by new students of literature, and older readers who constantly rediscover his work. He has been immortalised in statue form outside Lisbon's beautiful Brasileira cafe, and performances, exhibitions, and films pay him consistent tribute. There is even a table football in his old house-turned-museum – 11 wooden Pessoas competing against a cast of artistic and literary figures.
The cult of personality surrounding Pessoa is captivating, because he was relatively unknown while alive, and revealed himself as the most multifarious of writers after his sudden death. In a trunk of more than 25,000 pages of manuscript discovered after he died were writings by nearly 80 people, or "heteronyms”, created in Pessoa's lifetime. These were literary alter egos that all had differing views on the big subjects: life, death, modern tedium; and the conflict between rational thought and human emotions.
Each heteronym was given a biography, psychology, politics, religion, even physical description, and the main characters were interconnected. Alberto Caeiro, for example, was an uneducated, unemployed man of the country who was seen by Ricardo Reis – a doctor and classicist – and Álvaro de Campos – a naval engineer, dandy and traveller – as a master writer. All three men were poets, and wrote with their own styles and beliefs, contradicting each other and together forming a kind of manifesto for the variations of self internalised through the act of writing.
Bernardo Soares was another major persona; a clerk who detailed in prosaic resignation the tediousness of work, life, the city and the futility of desire. His Book of Disquiet – a collection of incomplete writings found on loose scraps of paper and published nearly 50 years after Pessoa's death – makes for sleepless, existential reading. The fact that pessoa means "person" in Portuguese cannot be lost on readers. The pessimism of Pessoa's personas fits so directly into that well-celebrated moody male modernist canon that the only logical reason why he is little known outside of Portugal (despite his work being belatedly translated into English and other languages) is his self-obscuration. And new heteronyms are still being exposed, like the recent discovery of Maria José, the only female voice – that of a 19-year-old, miserably ill hunchback – written into the chorus.
Pseudonyms – used by early 20th-century female writers such as Radclyffe Hall to conceal their gender – aren't rare. But Pessoa's work goes beyond camouflage. This lifelong crafting of various personalities leaves Fernando Pessoa himself as a mystery. "Fernando Pessoa, strictly speaking, doesn't exist," wrote Álvaro de Campos, sparing the author the trouble of living a "real" life.
The result of all this is a defiance of the author myth – the idea of the all-seeing, all-knowing individual talent. Long before deconstructionists attacked language and meaning, and took apart history and systems of thought, Pessoa looked at himself in the mirror and saw everyone at the same time. Pessoa's world glimpsed the idea that everyone is equal, but also different – and that makes him the most human of modern literary heroes, even 75 years on.
Portuguese people are still discovering Pessoa – and though perhaps part of the reason is their country's current difficult economic situation, it is maybe more to do with the imaginative space this one man creates, like the internet, where people can express themselves through a variety of personalities, and where freedom of thought doesn't always have to come at the price of ego or status. "My soul is a hidden orchestra; I don't know what instruments are ringing and grinding, strings and harps, timbales and drums inside me," wrote Bernardo Soares. "I only know myself as a symphony."

Melancholiškasis rašytojas Fernandas Pessoa tikriausiai nežinojo, kokią svarbą jis turės Portugalijai  praėjus keliems dešimtmečiams po savo mirties. Pessoa vis dar yra skaitomas naujų literatūros  studentų, taip pat senųjų skaitytojų, kurie vis per naują atranda jo darbus. Jis buvo įamžintas skulptūroje prie „Brasileira“ kavinės Lisabonoje, taip pat pasirodymai, parodos bei filmai jam teikia pastovią duoklę. Yra netgi sukurtas stalo futbolo stalas, kuriame 11 Pessoa figūrėlių rungiasi prieš garsius meno ir literatūros veikėjus.

 Asmenybės kultas, kuris suka Pessoa yra žavus, kadangi jis buvo praktiškai nežinomas, kol buvo gyvas ir buvo atskleistas, kaip įvairiapusiškiausias rašytojas po savo staigios mirties. Skrynioje, kuri buvo rasta po jo mirties,  buvo rasta daugiau nei 25000 rankraščių, kurie buvo parašyti daugiau nei aštuoniasdešimties asmenų sukurtų per Pessoa gyvenimą. Tai buvo literatūriniai alter ego, kurie visi turėjo skirtingus požiūrius i svarbius dalykus: gyvenimą, mirtį, moderniąją tinginystę ir kovą tarp racionalaus proto ir žmogaus emocijų.

Kiekvienas veikėjas turėjo savo biografiją, prischologiją, politines pažiūras, religiją, net fizinį aprašymą, taip pat jie visi buvo susiję. Alberto Caeiro buvo bemokslis, bedarbis žmogus, kuris susitikdavo su  Ricardo Reis – daktaru ir klasicistu – ir Alvaro de Campos – karo inžinieriumi, dabita bei keliautoju – puikiu rašytoju. Visi trys vyrai buvo poetai, rašė savitu stiliumi, turėjo savitus įsitikinimus, prieštaravo vienas kitam bei kartu formavo kultūros, kurią įgavo rašydami manifestą.

Bernardo Soares buvo kitas svarbus veikėjas; raštininkas, kuris detaliai proza aprašinėdavo, koks nuobodus yra darbas, gyvenimas, miestas ir kokie tušti yra norai. Jo „Nerimo knyga“ – kolekcija nebaigtų darbų, kurie buvo rasti and pavienių popieriaus lapų ir ji buvo išleista praėjus 50 metų po Pessoa mirties – nesiliaujantis egzistencinis skaitinys. Faktas, jog pessoa

reikšmė yra  “asmuo“ portugalų kalboje, negali būti pamirštas. Pessoa veikėjų pesimizmas dera prie garsaus, nepastovios nuotaikos vyro modernisto kriterijų, todėl vienintelė logiška priežastis kodėl jis yra mažai žinomas už Portugalijos sienų ( nepaisant to, kad jo darbai pavėluotai buvo išversti į anglų ir kitas kalbas )  - jo obskurantizmas. Nauji Pessoa sukurti asmenys vis dar yra atrandami, kaip pvz. Maria Jose, vienintelis moteriškas balsas – sergančios, nelaimingos ir kuprotos 19 – metės – įrašytas į priedainį.

Pseudonimai –  20a. pradžioje naudoti moterų rašytojų, norint paslėpti savo lytį, nėra retas reiškinys. Tačiau Pessoa darbas yra daug daugiau nei maskuotė. Šis, visą gyvenimą trukęs, įvairių asmenybių kūrimas palieką patį Pessoa po paslapties šydu. “Kalbant iš esmės, Fernandas Pessoa neegzistuoja“, rašė Alvaro de Campos, sakydamas, jog autorius turėjo sunkumų gyventi “tikrą“ gyvenimą. Viso to rezultatas yra autoriaus mito ignoravimas – viską matančio, viską žinančio individo telento ideja. Prieš dekonstrukcionistams puolant kalbą ir prasmę bei atskiriant istoriją ir mąstymo sistemas, Pessoa žiūrėjo į veidrodį ir matė visa tai vienu metu. Pessoa pasaulis turėjo idėją, jog visi yra lygus, tačiau tuo pat metu skirtingi – tai daro jį žmogiškiausiu litratūros veikėju, net praėjus 77 metams.

Portugalai vis dar atranda Pessoa – ir nors tikriausiai viena iš priežaščių yra sunki šalies ekonominė situacija, tačiau svarbiau yra vaizduotės erdvė, kurią sukuria šis žmogus, visai kaip internetas, kur žmonės gali išreikšti save per daugybę skirtingų asmenybių, kur dėl minties laisvės nereikia aukoti savo ego ar statuso. “Mano siela yra paslėptas orkestras; aš nežinau kokie instrumentai skamba ir čerška, styginiai, arfos, timpanai ir būgnai mano viduje,“ rašė Bernardas Soares. “Aš žinau save tik kaip simfoniją.“