Colonization of Brazil / Brazilijos kolonizavimas

Portugal was one of the first countries in Europe to realize the benefit of colonies overseas and the expansion of the rule of the sovereign to previously barely civilized or completely uninhabited lands. One of the most important colonisations by the Portuguese was the takeover of the lands in South America that today are called Brazil. The period of Portuguese rule over the people living in the lands of contemporary Brazil lasted from 1500 to 1815, during which three stages of massive shipping of goods was conducted to bring riches back to the kingdom specifically those of:

• Brazil wood in the 16^th century,
• Sugar from 16^th to 18^th centuries, and finally of
• Gold and diamond material in the 18^th century.

However this all started in 1500, when the Portuguese sailors approached a land after a long sailing trip, and saw men walking on the beach: entirely naked and dark skinned, they immediately laid down their bows and arrows as a sign of peace, and later responded to offers of Portuguese hats by giving over parrot-feathered headdress and long strings of white seed pearls. The first anchorage was then called Porto Seguro. The future colonizers noticed a general receptivity for knowledge of the locals and a lack of religious symbols, which gave good grounds for establishing Catholicism there. 

Despite the successful landing, the fleet set sail, leaving only two male convicts on the shore in order to establish a post and learn the local languages and customs. Future Brazil then received little attention from Lisbon for three following decades. However, soon other Europeans were challenging Portugal's claims to the lands so the Portuguese crown decided to send large missions to take possession of the land and combat the French.

17th century-Jesuit church in São Pedro da Aldeia, near Rio de Janeiro

In 1530 the first colonial villages were created on the coasts. At first, fifteen hereditary privately owned captaincies were established, dividing the land into pieces. Soon, however, the king was forced to impose a royal rule on all the land divisions as a whole, so in 1549, Tomé de Sousa sailed to Brazil to establish a central government. De Sousa brought along Jesuits, who set up missions, saved many natives from slavery, studied native languages, and converted many natives to Roman Catholicism. The Jesuits' work to pacify a hostile tribe helped the Portuguese expel the French from a colony they had established at present-day Rio de Janeiro.

 

From 1630 to 1654 the Dutch controlled a long stretch of the coast most accessible to Europe (Dutch Brazil), although without marching deeper into the lands. After several years of warfare, they finally gave up in 1661; the Portuguese paid off an agreed war debt in salt. Few Dutch cultural and ethnic influences remain in Brazil.

Work on the sugarcane plantations heavily relied on slave labour, mostly of central Africa. Since the early 17th century runaway slaves had been organizing themselves into settlements in the Brazilian hinterland. One of the biggest settlements of runaway slaves was called quilombos, and also included people of indigenous origin. The Dutch and later the Portuguese after many attempts managed to destroy the largest of the quilombos by the end of the 17^th century. Of the many quilombos that once existed in Brazil, some have survived to this day as isolated rural communities.

Expeditions to inland Brazil were: the entradas and the bandeiras. The entradas were done in the name of the Portuguese crown to find mineral riches, explore and chart unknown territory. The bandeiras - sponsored and carried out privately. At the end of the 17th century, the bandeirantes expeditions discovered gold in central Brazil, which started a gold rush, soon leading to a dramatic urban development of inland Brazil during the 18th century. Additionally, inland expeditions led to westward expansion of the frontiers of colonial Brazil. 

Eventually, Brazil matured and developed enough to fight for its independence and independence it got. However, having been one of Portugal’s most significant colonies, Brazil is now one of the countries with which Portugal has great political and economic relations, a kindred culture and, of course, a shared language.

Brazilijos kolonizavimas

Portugalija buvo viena iš pirmųjų Europos šalių, suvokusi kolonijų užjūryje privalumus ir valdžios plėtimo į anksčiau beveik visiškai necivilizuotus ar negyvenamus kraštus, naudą. Viena svarbiausių kolonizacijų portugalams buvo Pietų Amerikos žemių, dabartinės Brazilijos, užėmimas. Portugalų valdžia tose žemėse truko nuo 1500-ųjų iki maždaug 1815-ųjų, per kurį laiką dideli kiekiai resursų buvo gabenami trimis stadijomis:

• Braziliškas medis 16-ame amžiuje,
• Cukrus nuo 16-o iki 18-o amžiaus, ir galiausiai
• Auksas ir deimantų žaliava 18-ame amžiuje.

Tačiau visa tai prasidėjo 1500-aisiais kai portugalų jūreiviai priplaukė žemę po ilgos kelionės ir pamatė ant kranto vaikštančius žmones: visiškai nuogus ir tamsios odos, kurie tuojau pat nuleido savo lankus ir strėles kaip taikos ženklą, ir vėliau atsakė į portugalų siūlomas kepures dovanodami jiems galvos apdangalus iš papūgų plunksnų ir ilgų grandinėlių iš baltų perlų. Pirmoji apsistojimo vieta – uostas tenai buvo pavadintas Porto Seguro, Saugiuoju uostu. Vėlesni kolonizatoriai pastebėjo, kad vietiniai labai imlūs žinioms ir religinės simbolikos trūkumą, iš ko buvo galima spręsti, kad ir katalikybė bus palankiai priimta vietinių.

Nepaisant sėkmingo išsilaipinimo, laivai išplaukė, palikdami tik du nuteistuosius vyrus, kad šiedu įkurtų savo postą ir išmoktų vietinių kalbų bei papročius. Būsimoji Brazilija tuomet nesulaukė didesnio dėmesio iš Lisabonos dar tris dešimtmečius. Tačiau netrukus kiti europiečiai ėmė konkuruoti su Portugalija dėl šių žemių, todėl Portugalijos karalius nusprendė išsiūsti dideles pajėgas žemių valdymo atkovimui ir kovai su prancūzais.

1530-aisiais ant kranto buvo įkurti pirmieji kolonijiniai kaimeliai. Pirmiausia įsikurė penkiolika paveldimų ir privačiai valdomų atstovybių, dalinančių žemę į dalis. Tačiau netrukus karalius buvo priverstas įvesti karališkąją valdą visoms žemėms kaip vienai, tad 1549-aisiais Tomé de Sousanuplaukė į Braziliją kad įkurtų centrinę valdžią. De Souse kartu atsivežė jėzuitus, kurie įsisteigė misionieriškas gyvenamąsias vietas, išgelbėjo daugelį vietinių nuo vergijos, mokėsi vietinių kalbų ir daugelį vietinių pavertė romanų katalikais. Jėzuitų pastangos nuraminti karingą gentį pagelbėjo portugalams išstumiant prancūzus iš kolonijos, kurią šie buvo įsistegę dabartiniame Rio de Žemeire.

XVII-o amžiaus jėzuitų bažnyčia

 São Pedro da Aldeia mieste, netoli Rio de Ženeiro

Nuo 1630-ųjų iki 1654-ųjų olandai kontroliavo ilgą pakrantės ruožą, patogiausiai prieinamą europiečiams (olandų Brazilija), tačiau nelindo gilyn į žemyną. Po kelerių metų kovų jie pagaliau pasidavė 1661-aisiais; portugalai atmokėjo sutartą karo skolą druska. Kai kurios olandų kultūrinės ir etninės įtakos vis dar jaučiamos Brazilijoje. 

Darbui cukranendrių plantacijose buvo pasikliaujama vergų darbo jėga, daugiausia žmonių iš centrinės Afrikos. Nuo anstyvaus XVII-o amžiaus pabėgėliai vergai organizavosi į gyvenvietes Brazilijos žemių gilumoje, vadinamų quilombos pagal vieną iš dažniausiai pasitaikiusių jų gyventojų kilmės vietą. Quilombos‘uose taip pat būdavo ir vietinių. Olandai, o vėliau ir portugalai daugelį kartų mėgino sunaikinti didžiausią quilombos, ir besibaigiant XVII-am amžiui, jiems pavyko. Iš daugelio pabėgėlių gyvenviečių Brazilijos teritorijoje, kai kurios tebeegzistuoja iki šių dienų kaip izoliuotos kaimo bendruomenės. 

Ekspedicijos į Brazilijos gilumą buvo vadinamosios entrados ir bandeiros. Entrados buvo atliekamos Portugalijos karūnos vardu siekiant rasti mineralinių išteklių, taip pat ištirti ir sužymėti nežinomas teritorijas. Bandeiros, antra vertus, buvo finansuojamos ir vykdomos privačiai. XVII-o amžiaus pabaigoje bandeirantų ekspedicijos atrado aukso, tuomet prasidėjo Brazilijos aukso karštinė, netrukus stipriai paskatinusi urbanistinį Brazilijos žemyno vidurio vystymąsi per visą XVIII-ą amžių. Taip pat kelionės į žemyno centrą nukėlė plėtimąsi ir toliau į vakarus, taip pat praplatindamos kolonijinės Brazilijos ribas. 

Galiausiai, Brazilija subrendo ir išsivystė tiek, kad galėjo kautis dėl ir iškovoti savo nepriklausomybę. Tačiau buvusi viena iš Portugalijos svarbiausių kolonijų, Brazilija dabar yra viena iš valstybių, turinčių su Portugalija geriausius politinius ir ekonominius santykius, giminingą kultūra ir, žinoma, bendrą kalbą.