Helena Almeida: the investigation of inside and out

'I turn myself into a drawing. My body as a drawing, myself as my own work’ says Helena Almeida, a Portuguese artist who is attempting to blur the boundaries between the interior and exterior of her artworks.'

Born in 1934 in Lisbon she studied painting at the Escola Superior de Belas-Artes in Lisbon and at the same time was taught drawing by her father, a famous Portuguese sculptor, Leopoldo de Almeida. Since emerging into artistic Portuguese scene in the 60s her work has included painting, drawing, installation, sculpture, sound and video. ‘I consider myself a painter. I studied painting and my works, as far as I’m concerned, are paintings. It’s my way of painting’ claims the artist yet the majority of her works made throughout 40 years of her artistic career are self portraits of black and white photography. She always plans the shots (which she does not consider as self portraits) neatly but never pushes the button, her husband, Artur Rosa, does.’I prepare the setting and position myself in it exactly as I wish and with the expression that I want. But it’s not me. It’s a though I were another person’ the artist explains.

Helena Almeida’s artwork has now been acknowledged worldwide due to her successful exhibitions in Europe as well as in the USA and Japan.

What is essential in her works is that Helena Almeida is always experimenting with space, her body and combining photography with painting thus merging the concept of inside and out. Basically, she is trying ‘to reveal overriding themes of surface and depth, the real and imagined, inside and out’. For example, in the series ‘Study for Inner Improvement’ and ‘Inhabited Painting’ the author is using blue paint to ‘inhabit’ the artwork and at the same time to be present in it herself as well as to surprise the viewer by combining blue paint (which reminds Yves Klein Blue) with the real life photograph.

„Aš paverčiu save piešiniu. Mano kūnas kaip piešinys, aš kaip savo pačios darbas“, sako Helena Almeida, portugalų menininkė bandanti sulieti ribą tarp savo darbų vidaus ir išorės. Gimusi 1934, Lisabonoje, ji studijavo Lisabonos Menų universitete ir tuo pat metu buvo mokoma piešti savo tėvo, garsaus portugalų skulptoriaus, Leopoldo de Almeida. Nuo įsiveržimo į Portugalijos menininkų gretas septintajame dešimtmetyje Helena savo kūrybines idejas perteikia per tapybą, piešimą, instaliaciją, skulptūrą, garsą ir video. „Aš laikau save tapytoja. Studijavau tapybą ir mano kūriniai, mano nuomone, yra tapybos darbai. Tai mano tapybos būdas“, teigia menininkė, kurios didžioji keturiasdešimties metų kūrybos dalis visgi yra nespalvoti autoportretai. Ji visad tiksliai suplanuoja kadrus (kurių pati nelaiko autoportretais), bet niekada nenuspaudžia mygtuko, tai padaro jos vyras, Artur Rosa. „Aš paruošiu aplinką ir poziciją būtent kokių trokštu ir išraišką, kokios noriu. Bet tai ne aš. Tai – tarsi būčiau kitas asmuo“, aiškina menininkė.

Šiuo metu, sėkmingų parodų Europoje, JAV ir Japonijoje dėka, Helena Almeida yra pripažinta visame pasaulyje.

Svarbiausia Helenos Almedos darbuose, tai kad ji visad eksperimentuoja su erdve bei savo kūnu ir jungia fotografiją su tapyba, taip suliejanti vidaus ir išorės idėją. Dažniausiai ji mėgina atskleisti pagrindines paviršiaus ir gylio, realaus ir įsivaizduojamo, vidaus ir išorės temas. Pavyzdžiui, serijose „Vidinio tobulinimo studija“ ir „Apgyvendintas paveikslas“ autorė bando „apgyvendinti“ kūrinį, pačiai jame dalyvaujant ir nustebinti stebėtoją suliejant mėlynus dažus (primenančius Yves Klein mėlynąją spalvą) ir nuotrauką.