30.3.11

Coa Slėnis, Menas Uolose

Šiaurės rytų Portugalijoje, kalnuose, yra Coa slėnis, šioje vietoje,uolienose aptinkami žymūs priešistoriniai piešiniai, kurie priskiriami pasauliniam paveldui. Šių piešinių galima aptikti vakaruose – Salamankoje,Ispanijoje bei šiaurės rytuose – Tomar‘e, Portugalijoje. Istorija. Piešiniai uolose buvo išraižyti prieš keletą tūkstančių metų, pradedant vėlyvuoju Paleolito laikotarpiu ir su pertraukomis tęsėsi iki 20a.po Kr. Pirmosiose graviūrose daugiausia vyrauja gyvūnų temos, dažniausiai vaizduojamos kalnų ožkos,arkliai,stumbrai bei elniai. Pirmieji trys yra dažniausiai pasitaikantys ir būdingi ankstyvajam menui Vakarų Europoje. Taip pat retai pasitaiko žuvų braižinių ir yra vienas šios epochos žmogaus pavidalo pavyzdys, sukurtas Vėlyvojo Paleolito pabaigoje (at Rivera de Pisos). Geležies amžiaus plokštėse plonų linijų figūrų graviūros, dažnai vaizduojami kariai ilgomis kojomis ir smulkiomis galvomis, apsiginklavę kardais bei ietimis ir jojantys ant žirgų ilgais lieknais kūnais ir ilgais kaklais. Uolų meno ciklas dar kartą prasidėjo 17a. Po Kr. , kuomet pradėta vaizduoti įvairius „kūrinius“, būdingus mūsų amžiui: žuvis ir paukščius, valtis,traukinius, lėktuvus. Šios Paleolito uolų graviūros Coa slėnyje buvo atrastos 1980 – ųjų pabaigoje, rengiant pagrindinį užtvankos statymo projektą, kuris, jei būtų įvykdytas, būtų visiškai paskandinęs graviūras. Tačiau padedant tarptautinei mokslo kampanijai bei žiniasklaidai (su šūkiu „Petroglifai negali skęsti“), taip pat besikeičiant valdžiai Portugalijoje, užtvankos statybos darbai buvo nutraukti. 1996 metais Coa slėnio sritis buvo pavadinta archeologiniu parku ir 1998 ši vieta buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio Paveldą. Ką verta pamatyti. Coa slėnio vietos, kur yra uolų piešiniai priklauso ir yra ginamos didžiulio archeologinio parko. Yra trys pagrindinės vietos: Canada do Inferno, kur buvo atrastos pirmosios graviūros, labai arti Vila Nova de Foz Coa; Ribeira de Piscos, Muxagata ir Penascosa, arti Castelo Melhor kaimelio. Canada do Inferno yra 130 metrų gylio kanjonas, suformuotas Coa upės,kuri įteka į Douro. Dauguma iš 36 raižinių buvo apsemti iki 1983 metų, konstruojant Pocinho užtvanką. Anksčiau tai buvo jūros pakraštys, padengtas su rytuose esančiomis vertikaliai sluoksniuotomis plokštėmis,puikiai tinkančiomis petroglifams. Čia jūs pamatysite Paleolito graviūras su kalnų ožkomis, arkliais, stumbrais ir žuvimis. Čia taip pat galima aptikti Po-Paleolitinių elnių bei ožių piešinių. Ribeira de Piscos yra Canada do Inferno pietuose. Šioje vietoje petroglifų yra nedaug, bet ten esantys piešiniai gerai žinomi.Vienoje plokštėje vaizduojami du žirgai susikryžiavusiomis galvomis, kitoje vaizduojama žmogaus figūra virš didelio stumbro. Aukštesniame fasade yra plokštė su itin realistišku keturių žirgų braižiniu. Penascosa yra 1km nuo Ribeiro de Piscos kitoje Coa pusėje. Čia,kur atsiveria slėnis, didžiulis upės suformuotas pliažas nusėda. Dar daugiau graviūrų buvo atrastos jau žemiau paplūdimio. Raižiniuose vaizduojamos kalnų ožkos, arkliai, stumbrai ir keleta žuvų. Kartais menininkai bandė perteikti gyvūnijos supratimą: vienoje plokštėje aiškiai matoma poravimosi scena, kumelė ant eržilo,kurio trys galvos vaizduoja jo kaklo smukimą žemyn. Quinta da Ervamoira , archeologinio parko širdyje, yra muziejus,kuriame vaizduojami šio regiono protėvių papročiai, įskaitant senovinį duonos kepimą ir Douro upes vyno gamybą.

Coa Valley, Rock Art

In the mountains of northeast Portugal is the Côa Valley, home to a remarkable set of prehistoric rock carvings that have been designated a World Heritage Site. They are located west of Salamanca, Spain, and northeast of Tomar, Portugal. History The rock art at Coa was created over several thousand years, beginning in the Upper Paleolithic Era (40,000-10,000 BC) and continuing intermittently all the way to the 20th century AD! The themes of the earliest engravings are mostly of animals, especially mountain goats, horses, aurochs (wild hulls) and deer. The first three are the most common and are characteristic of the earliest phases of art in western Europe. There are also some rare engravings of fish and one instance of a human form during this period, at the end the Upper Paleolithic Age (at Ribeira de Piscos). The petroglyphs from the Iron Age include many panels of fine line engravings of figures, especially warriors with long legs and tiny heads, armed with swords and lances and riding stylised horses with long, thin bodies and high necks. The cycle of rock art began again in the 17th century AD, with the engraving of religious and profane motifs. This continued until the mid-20th-century with engravings depicting the various ''creatures'' that are most typical of our age: fish and birds, boats, trains and airplanes. These Palaeolithic rock engravings in the Coa Valley were discovered in the late 1980s as part of the planning for a major dam project, which, if completed, would have almost entirely submerged the rock art. But after an international campaign of scientific and media pressure (under the slogan, "Petroglyphs can't swim"), combined with a change of government in Portugal, work on the dam was stopped. In 1996 the Coa Valley area became a designated archaeological park and the site was added to the UNESCO World Heritage List in 1998. What to See The rock-art sites of the Coa Valley are all protected inside a vast archaeological park. There are three main sites: Canada do Inferno, which was the first group of engravings to be discovered, very close to Vila Nova de Foz Coa; Ribeira de Piscos, at Muxagata; and Penascosa, close to the village of Castelo Melhor. Canada do Inferno is a 130-meter-deep canyon made by the Coa River as it flows into the Douro. Most of the 36 carvings at the site have been submerged under shallow water since 1983 as a result of construction of the Pocinho Dam. Prior to this, the area was a beach lined with east facing, vertically layered rock panels ideal for petroglyphs. Here you'll see paleolithic engravings of ibexes, horses, aurochs and fish. Stylistically post-Paleolithic engravings of deer and goats can also be seen. Ribeira de Piscos is at the south end of Canada do Inferno. This area has fewer petroglyphs than the canyon, but its images are better known. One rock panel depicts two horses crossing their heads; another shows a human figure drawn over a large auroch. At higher elevation there is a panel with extraordinarily realistic fine line engravings of four horses. Penascosa is 1 km south of the Ribeira de Piscos site on the other side of the Coa. Here, where the valley opens up, a relatively extensive beach formed from river deposits. More engraved rocks may yet be discovered beneath its sands. Carvings depict ibex, horses, aurochs and some fish. In several cases, the artist tried to convey the concept of animation: in one apparent mating scene, a mare is mounted by a stallion whose three heads suggest the downward movement of his neck. At the Quinta da Ervamoira, in the heart of the archaeological park, is a museum that describes of the region and its ancestral customs, including ancient bread making and Douro wine production.

28.3.11


PAOLO RIBEIRO ŠOKIO TRUPĖ


“Prieš išvysdamas scenoje portugalų šiuolaikinio šokio trupę, jautiesi lyg išpakuodamas tolimo giminaičio dovanotą dovan: „Kas jos viduje?“ – nerimauji. Portugalija, skirtingai nei Didžioji Britanija, Prancūzija, JAV ar Vokietija, nėra ta šalis, kurios šiuolaikinio šokio vystymasis įtakotų kitų pasaulio valstybių menininkų ieškojimus: ji negali didžiuotis tokiomis asmenybėmis, kaip M.Cunningham‘as, ar tokiu moderniojo šokio palikimu, kokį, pavyzdžiui, turi vokiečiai. Šioje meno srityje Portugalija visdar gana mažai žinoma.“ - tokiais žodžiais vieną iš savo recenzijų pradėjo šokio kritikas L.Cempbell‘as, tąsyk skirtą P.Ribeiro šokio trupės (Companhia Paolo Ribeiro) spektakliui. Trupės, kuri, ko gero, yra viena geriausiai žinomų už Portugalijos ribų. Per penkiolika savo egzistavimo metų, „Companhia Paolo Ribeiro“ užėmė svarbią vietą šiuolaikinio Portugalijos šokio srityje: be nuolatinių pasirodymų tėvynėje, trupės šokėjai savo spektaklius atlieka ne tik kitose Europos šalyse, bet ir JAV ar Brazilijoje. Trupės gyvavimo pradžia galime laikyti 1995-uosius metus, kai, po darbo su žymiais Europos šiuolaikinio šokio atstovais, portugalų choreografas P.Ribeiro ikūrė savo šokio trupę. Prieš pasišvęsdamas choreografo darbui, P.Ribeiro sėkmingai vystė savo, kaip šokėjo, karjerą Prancūzijos ir Belgijos šiuolaikinio šokio trupėse. Pirmuosius žingsnius choreografijos srityje Ribeiro žengė Paryžiuje, „Stridanse“ šokio trupėje, būdamas vienu iš jos įkūrėjų. Ten pat, Paryžiuje, choreografas pelnė ir pirmuosius apdovanojimus (tarp kurių – „Prix Volinine“ 1985m.) Sugrįžęs į Portugaliją 1988-aisiais, Ribeiro pradėjo bendradarbiauti su Lisbon Dance Company ir Ballet Gulbekian. Tuo pat metu, sukūręs savo solo „Modo de utilização”, šokėjas atstovavo Portugalijai „Europália 91“ festivalyje Briuselyje. Nuo 1991m. Ribeiro pradeda statyti spektaklius žinomoms užsienio šiuolaikinio šokio trupėms, tokioms kaip „Nederlands Dans Theater II” ir „Centre Chorégraphique de Nevers”. Darbas su „Companhia Paolo Ribeiro“ leido choreografui ieškoti individualaus šokio braižo, jam būdingų plastinės raiškos galimybių. Vienas pagrindinių menininko tikslų - sugriauti sieną tarp šokėjo ir žiūrovo, kuriam šiuolaikinio šokio kalba nedaug pažįstama. Ribeiro siekia, kad šokis taptų meno forma, labiau prieinama kiekvienam žiūrovui. Tai, kaip jam pavyksta šio tikslo siekti, ko gero geriausiai atskleistų apsilankymas viename iš 28-ių trupės spektaklių (dominusių ne tik kritiką, bet ir žiūrovus, kurių trupės spektakliuose jau apsilankė per 80000!). „Companhia Paolo Ribeiro“ yra pelniusi ne vieną svarbų Europos šiuolaikinio šokio apdovanojimą, tarp kurių “Circulação Nacional”, “Prix d’Auteur”, “New Coreography Award”, “Prix d’Interpretation Collective”. Vieną paskutinių įvertinimų trupė gavo 2010-aisiais metais už naujausią savo spektaklį “Landscapes - where black is color”. Jo ištraukas galite pamatyti paspaudę šią nuorodą:



PAOLO RIBEIRO DANCE COMPANY



“The prospect of seeing a modern dance company from Portugal is like opening a gift from a distant relative। What will it contain? Portugal lies outside the mainstream of European culture। Other than Great Britain, which shares a strong kinship with the U।S., Germany and France are the most visible exponents of modern dance form. Merce Cunningham has been the basis for much of French modern dance; the Germans have their own expressionist heritage. Spain and Belgium have been drawing notice. But Portugal is largely unknown.“ – said dance critic Larry Campbell in one of his reviews. Nevertheless, the Company Paulo Ribeiro (Companhia Paolo Ribeiro) is well-known outside Portugal. During its fifteen years’ activity, it has conquered an important position among the most recognized Portuguese companies of contemporary dance, having a regular presence in the main national stages, as well as through all Europe, Brazil and United Sates. The story of Companhia Paolo Ribeiro started in 1995, when, after having worked with some of the most prestigious European dance companies, a Portuguese choreographer Paolo Ribeiro established his own dance company. Prior to consolidating his career as a choreographer, Lisbon-born Paulo Ribeiro enjoyed a successful career as a professional dancer with various French and Belgian companies. His first experience as a professional choreographer was in Paris in 1984, with Stridanse, a company he co-founded. He later took part in various competitions in the French capital, and in 1984 was received the Humour Award, whilst in 1995 he was the runner up in the Contemporary Dance category of the international choreography competition 'Prix Volinine'. After his return to Portugal, in 1988, he started collaborating with the Lisbon Dance Company and with Ballet Gulbenkian. With the solo Modo de utilização, interpreted by him, he comes to represent Portugal in the Europália 91 Festival, in Brussels. From 1991 his career as a choreographer acquired an international scope, with the creation of works for renowned companies, such as Nederlands Dans Theater II or Centre Chorégraphique de Nevers. Working with his own company allowed P.Ribeiro to develop more effectively his personal language as a choreographer. One of the main scores of the creator has always been the making dance into an art that appeals to everyone, irrespective of each individual’s particular tastes. By now, the company has already created twenty eight productions, which interested the public as well as the critics. With the global audience of about 80.000 people, Companhia Paolo Ribeiro received some of the most important national and foreign awards: “Circulação Nacional”, “Prix d’Auteur”, “New Coreography Award”, “Prix d’Interpretation Collective”. One of the most recent awards of the company is the PRIZE SPA, attributed in 2010 for the best choreography of the performance called “Landscapes - where black is color”. The excerpts of the performance could be seen by clicking this link:





27.3.11


New Year Traditions in Portugal
New Year is a popular celebration all over the world. Its festivity, gaiety and amusement are felt practically in all countries, especially in Portugal. It is worth discussing Portuguese New Year celebration traditions and customs since they are distinct from other countries and have their own peculiarities.
To begin with, the New Year in Portugal is the perfect time to have fun and enjoy the holidays, therefore, it is celebrated with fun and great passion. All Portuguese people get really excited and welcome the New Year with joy and merriment. New Year in Portugal is welcomed with a midnight party which may take place merely at home with the dearest family and relatives or in a luxurious restaurant, bar or a club together with a lot of friends. Where to celebrate the New Year depends on each person‘s wishes and expectations: those who wish to congratulate the forthcoming year quietly and cosily, prefer celebrating with family members and those willing to great the New Year in a lavish and exclusive way, usually organise a huge party outside their homes.

Despite the fact that is it already a 21st century, many Portuguese people tend to turn back and celebrate the New Year according to their ancestors’ traditions. The first custom which catches my eye and is clearly distinct from other countries’ traditions is the custom of having twelve grapes on the New Year‘s Eve midnight. All the twelve grapes are eaten from a bunch as the clock strikes twelve. Each grape is eaten with one wish for each month, and everyone drinks champagne. This ancient tradition is special and it is believed that twelve grapes will ensure twelve happy months for the coming year.
Talking about other Portuguese mouth-watering dishes besides grapes is pork served on New Year's Eve. This custom is based on the idea that pigs symbolize progress; the animal pushes forward, rooting itself in the ground before moving. Thus, roast pig is served for the New Year in Portugal. Furthermore, since fish is inseparable from Portuguese cuisine, fish dishes are also commonly served. Among most popular dishes is salted cod, know as Bacalhau. Desserts also play an integral part in Portugal‘s New Year celebration. The most popular desserts include arroz doce (rice pudding with cinnamon) and pasteis de nata, bola de berlim, pão-de-ló (sweet cakes and pastries with rich taste).

Another popular New Year tradition, especially in northern Portugal, is children singing carols, i.e. Christmas songs. The Portuguese children go into the streets and usually visit other people‘s houses singing and in turn receiving treats and coins. Those who are singing are called the Janeiras (New Year’s carollers). This tradition is followed since it is believed that carols bring good luck for the people in Portugal on New Year. I consider this tradition really sweet and charming, as it takes people back to earlier times; hearing young children singing in the streets is really rare nowadays, therefore, it is worth waiting for the New Year in Portugal in order to remember childhood and other warm memories.

Inseparable New Year celebration attribute is also noisemaking and fireworks. This tradition is considered to have originated from ancient times, when noise and fire were thought to curtail evil spirits and bring good luck. As a result, Portuguese people retain this tradition in order to have lots of luck and protect themselves from all the demons and evil spirits. Since Portuguese enjoy amazing shows, various amusing attractions, noisemaking and fireworks is all what they have been waiting for all year. During the New Year fest, vivid, colourful and breath-taking salutes are fired into the sky, and this attraction is really gripping and unforgettable. Kissing the beloved people at midnight New Years Eve parties is also a very common tradition. It is practiced not only to share the New Year moment with the love but also to ensure that the love and affection remains steadfast throughout the year. Portuguese people also believe in having a year filled with happiness and success, therefore, they stick to the custom of wishing each other good luck for the coming year.

As can be noted, the New Year celebration in Portugal is really entertaining and having its own charm. While some of the traditions are common to other countries (fireworks, champagne toasts, wishing good luck to each other), such customs as eating twelve grapes and singing carols remain distinctive in Portugal. So let‘s say “Feliz Ano Novo!“ (Happy New Year!) and visit Portugal to explore this unique culture and get familiarised with New Year celebration peculiarities.
* * *
Naujųjų Metų tradicijos Portugalijoje

Naujieji Metai – populiari šventė visame pasaulyje. Šios šventės linksmybės ir pramogos pastebimos visose šalyse, ypač Portugalijoje. Portugalijos naujametiniai papročiai ir tradicijos yra tikrai verti dėmesio, nes jie turi savo išskirtinumų ir savitų bruožų.
Visų pirma, Naujieji Metai Portugalijoje yra puikus laikas pasilinksminti ir gerai praleisti šventines atostogas, todėl jie švenčiami su didele aistra ir užsidegimu. Šventės metu visi portugalai nekantraudami laukia Naujųjų ir juos sutinka šiltai džiūgaudami bei sveikindami vieni kitus. Portugalijoje neretai organizuojami Naujametiniai vakarėliai mylimos šeimos ir giminių apsuptyje namuose arba draugų rate, pvz.: prabangiame restorane, bare ar klube. Kur sutikti Naujus Metus priklauso nuo kiekvieno žmogaus norų ir pageidavimų: kas nori sutikti Naujuosius ramiai ir jaukiai, renkasi namus su šeimyna, o tie, kurie nori palydėti senuosiu metus prabangiai ir išskirtinai, renkasi prašmatnią puotą ne namuose.
Nepaisant to, kad gyvename XXI-ame amžiuje, dauguma portugalų laikosi senovinių Naujametinių papročių. Pirmasis traukiantis dėmesį ir akį paprotys yra 12-a vynuogių. Laikrodžiui mušant dvylika, visos dvylika vynuogių yra suvalgomos. Kiekviena vynuogė valgoma tuo pat metu ir galvojant norą kiekvienam mėnesiui, užsigeriant šampanu. Ši senovinė naujametinė tradicija yra ypatinga ir yra tikima, kad visos dvylika mėnesių užtikrins laimę ir sėkmę ateinantiems metams.
Kalbant apie tirpstančius burnoje portugališkus patiekalus, neskaitant vynuogių, yra kiauliena, pateikiama Naujųjų išvakarėse. Šis paprotys grindžiamas idėja, klad kiaulės simbolizuoja progresą. Taigi kepta, paskrudinta kiauliena yra valgoma per Naujuosius Metus Portugalijoje. Taip pat neatsiejama virtuvės dalis yra ir žuvis. Tarp populiariausių žuvies patiekalų yra sūdyta menkė (Bacalhau). Labai svarbi stalo dalis yra ir desertai, pvz.: ryžių pudingas su cinamonu (arroz doce), saldūs tortai ir pyragėliai (pasteis de nata, bola de berlim, pão-de-ló).
Kita populiari Naujametinė portugalų tradicija, ypač žinoma Porugalijos šiaurinėje dalyje, yra vaikų Kalėdinės giesmės. Vaikai išeina į gatves dainuodami ir linksmina praeivius, kurie juos apdovanoja mažomis dovanėlėmis ar monetomis. Šis Naujametinis paprotys tęsiamas, kadangi yra tikima, jog giesmės neša laimę. Man ši tradicija atrodo labai miela ir turinti savo žavesio, nes ji nukelia į ankstesnius laikus, skatina prisiminti vaikystę ir kitus šiltus prisiminimus.
Neatsiejamas Naujųjų Metų šventės atributas yra triukšmavimas ir fejerverkų leidimas. Manoma, kad ši tradicija atėjo iš senovės laikų, kur triukšmas ir ugnis turėjo atbaidyti piktąsias dvasias ir atnešti sėkmę. Todėl ir šiai dienai portugalai išlaiko šia tradiciją. Kadanngi portugalams patinka kerintys pasirodymai, šou, triukšmavimas ir fejerverkai yra viskas, ko jie laukė visus metus. Per Naujametinį šventimą ryškūs, kvapą gniaužiantys saliutai yra paleidžiami į dangų, ir šią atrakciją sunku užmiršti. Mylimo ar artimo pabučiavimas vidurnaktį taip pat plačiai paplitusi tradicija. Ji siejama su meile ir švelnumu, kurie išliks per visus ateinancius naujus metus. Portugalai taip pat tiki laime ir sėkme, kurias atneša Naujieji Metai, todėl taipogi laikosi papročio vieni kitus šidingai pasveikinti ir palinkėti sėkmės ateinantiems metams.
Kaip matoma, Naujųjų Metų šventimas Portugalijoje yra tikrai smagus ir turintis savo išskirtinį žavesį. Nors kai kurie papročiai yra panašūs į kitų šalių (fejerverkai, šampano tostai, sėkmės palinkėjimas), tam tikros tradicijos, kaip antai, dvylikos vynuogių valgymas, giesmių giedojimas, išlieka išskirtiniai Portugalijos bruožai. Taigi garsiai ištarkime “Feliz Ano Novo!“ (“Laimingų Naujųjų Metų!”).

26.3.11

Elis Regina


“She is the rare singer who can conjure an ocean of love trouble in the space between C and C-sharp”
John Dougan

Elis Regina

Legendary Elis Regina was one of the most talented Brazilian female singers. This small and fragile dark haired artist amazed everyone with her pure voice which seemed effortlessly good to capture both intimacy and strength. What made her so special, was Regina’s ability to sculpt the soul out of each and every song she sang. Elis was capable of expressing the full spectrum of emotions easily and touchingly. With her perfection for singing and working in studio, Elis set standards for today’s Brazilian popular music scene. “Singing for me is a sacred,” said Elis Regina.


Regina brought a daylight to everything she did. She renewed samba and bossa nova classics. And in the late 1960s, she became a champion of the young Brazilian songwriters who were integrating elements of British and American rock. Her interpretations of songs such as Nada Sera Como Antes, by Milton Nascimento, helped bring attention to this new generation of talents — the movement known as Tropicalia. Regina’s album Elis&Tom (recorded with Antionio Carlos Jobim) has been called by many journalists and musicians one of the greatest Brazilian pop records ever made. Regina was a real professional. Mistress of the “first take” when recording , she expected the most of herself and those she worked with. This is the possible reason why she was nicknamed Pinmentinha (Little Pepper). Although not as politically active as other singers of her generation Elis was not shy about criticizing Brazil's military rule. During her gigs in Europe she told a journalist that her country was “being run by guerrillas”. Typically , this kind of expression would lead straight to jail, but Regina's huge popularity protected her from any government punishment. That just showed the great influence she had.
However, while her career was such a success, her personal life was full of mess. Two marriages ended in divorce, Elis had one child with Ronaldo Boscoli (João Marcelo) and two with César Camargo Mariano (Pedro and Maria Rita). After the end of her second marriage, she began using cocaine regularly, but managed to keep it hidden from her friends and family. In the 1982 Regina married for a third time and signed a new recording contract. On January the 19th the same year she was found dead of alcohol and cocaine intoxication at age 36. Although her death was expected to be a suicide, there is no evidence proving that it was anything more than a tragic accident.

Over 100,000 grieving Brazilians came to a memorial concert in
São Paolo to pay their final respects to this gifted singer. Her voice lives on, she remains an icon in Brazil, remembered with great love not only in her country but in the whole wide world , even here, in Lithuania.

I divorced, I played
I invested in, I gave up
If luck exists,
I do not know it, I never saw it

Elis Regina , Piligrimage (Romaria)

* * *
“Ji yra viena iš nedaugelio dainininkų, galinčių atverti meilės kančių vandenyną tarp C ir C diezo“ John Dougan
Elis Regina
Legendinė moteris , Elis Regina, yra viena populiariausių Brazilijos vokalisčių. Ši smulki ir trapi tamsiaplaukė mergina publiką pakerėjo skaidriu balsu, kuris sukuria ne tik intymią, bet ir aršią, kartais net agresyvią nuotaiką. Atlikėja pasižymėjo gebėjimu įkvėpti sielą kiekvienai dainai, kurią atlikdavo. Savo preciziškai ištobulintu vokalu ir atsakingu darbu studijoje Elis nustatė visiškai naujus standartus Brazilijos popscenai. „Dainavimas man yra šventas“ sakė Elis Regina.
Elis Regina gimė kovo septynioliktą dieną 1945 metais Porto Alegre, pietų Brazilijoje, vidurinės klasės atstovų šeimoje. Mergina buvo talentinga ir ambicinga nuo pat mažumės. Profesionaliai dainuoti ji pradėjo viename vaikų televizijos šou būdama tik dvylikos metų, o šešiolikos jau išleido savo pirmąjį albumą. Regina jau tada parodė savo aršų ir tvirtą charakterį – trokšdama koncertuoti naktiniuose klubuose, ji suklastojo gimimo liudijimą ir nuslėpė savo tikrąjį amžių. Reidų metu, kylančiai žvaigždutei nuo policijos tekdavo slėptis tualetuose ir persirengimo kambariuose. Dėka savo keistų ir madingų sceninių kostiumų bei virtuoziško Brazilijos bossa novos scenos grandų kūrinių interpretavimo, Elis kelias į šlovę ilgai neužtruko. Dar 1962 metais ji tapo klubo, kuriame koncertuodavo, absoliučia karaliene, o tų pačių metų pabaigoje Elis Regina pripažinta Metų atlikėja. 1965 metais pasirodydama Brazilijos Populiarios muzikos festivalyje, ji atliko Edu Lobo ir Vinicuis de Moraes’s prieštaringą dainą Arrastão. Atlikdama kūrinį Elis keistai kilnojo ir sukinėjo rankas; panašaus šokio niekas iki tol nebuvo matęs, tad jam iš karto buvo prilipintas pavadinimas – hELIScopter (lietuviškai tai būtų galima interpretuoti kaip reginsparnį :) -aut.past.) .Negana to, ji stovėjo kaip nukryžiuotoji, o kulminacijoje jos veidas pasruvo ašaromis.To užteko, kad per vieną naktį Elis Regina ,vietines reikšmės atlikėja, taptų svarbiausia šalies įžymybe.Tuo metu merginai buvo tik dvidešimt vieneri.
Regina atnešdavo sėkmę viskam, prie ko prisiliesdavo. Ji suteikė naujų spalvų ir skambesio tuo metu ypatingai populiariai sambai, bossa novai, ir toliau interpretuodavo Brazilijos estrados liūtų, tačiau kartu tobulindavo ir jaunų , pradedančių šalies kompozitorių bei muzikantų kūrinius. Vienas jų, Nada Sera Como Antes, parašytas Milton Nascimento, tapo atskaitos tašku jaunų kūrėjų eros pradžiai, judėjimui pavadinimu Tropicalia. Kartu su Antonio Carlos Jobin įrašytas albumas Elis&Tom kritikų ir melomanų iki šiol yra vadinamas vienu iš, jei ne pačiu geriausiu Brazilijoje kada nors išleistų albumų.
Elis Regina buvo tikra profesionalė. Ji turėjo sugebėjimą dainą tobulai atlikti ir įrašyti jau iš pirmo karto, tačiau tam reikejo daug pastangų ir rimties – ji buvo reikli ir sau, ir savo komandos nariams. Dėl šios savybės muzikantų tarpe ji buvo vadinama Mažuoju Pipiriuku (Pinmentinha ). Nors Regina nebuvo labai politiškai aktyvi, jai užteko drąsos gastrolių po Europą metu žurnalistams pareikšti, jog „ jos tėvynę valdo gorilos“. Paprastai tai būtų grėsę kalėjimu, tačiau Elis populiarumas apsaugojo ją nuo didelio valdžios keršto.
Nors kaip puikiai klostėsi talentingos atlikėjos karjera, asmeninis Elis Reginos gyvenimas buvo tikra sumaištis. Dvi iširusios santuokos padovanojo tris vaikus : João Marcelo ji susilaukė su Ronaldo Boscoli ,o Pedro ir Maria Rita su César Camargo Mariano . Po antrųjų skyrybų Elis susirgo sunkia depresija ir pradėjo vartoti kokainą, tačiau tai dar ilgą laiką pavyko nuslėpti nuo artimųjų. Tiesa išaiškėjo netrukus, kai 1982 metų pradžioje ji ištekėjo trečiąjį kartą bei pasirašė naują kontraktą, o vos po mėnesio buvo rasta mirusi. Mirties priežastis – narkotikų ir alkoholio perdozavimas. Elis tuomet buvo tik trisdešimt šešeri.
Į koncertą, surengtą San Paule pagerbti tautos numylėtinę, susirinko minios gedinčių gerbėjų - staigi netektis buvo skaudi visiems. Tačiau Elis Reginos balsas gyvuoja ir šiandien, garbinamas Brazilijoje ir mylimas visame plačiame pasaulyje.

People told me, however,...
to come here
to ask you…
peace for the troubles of mine
But as I do not know to pray
I just want to show you
My eyes, my eyes
My eyes

Fátima



''Nossa Senhora do Rosario de Fatima'' (Our Lady of the Rosary of Fatima)

Fatima is a town, located in west central Portugal. The town itself has a population of 7,756 habitants and is not very big, nor industrial. Actually, in the past it was just a small rural village whose main product was olive oil. Nowadays Fatima's economy relies on religious tourism.

The small town of Fatima is one of the most visited Marian shrines, which welcomes millions of pilgrims and tourists from all over the world, particularly on the pilgrimage days in May and October. The interesting and unique fact about this town is, that unlike many of Europe's great Marian pilgrimage sites, the sanctity of Fatima dates not from the Middle Ages but only from early in the 20th century.

The legend of the town

The Blessed Virgin Mary, the Mother of God, appeared six times to the three shepherd children Lucia Santos and her cousins Jacinta and Francisco Marto near the town of Fatima, Portugal between May 13 and October 17, 1917. Appearing to the children, the Blessed Virgin told them that She had been sent by God with a message. She promised that Heaven would grant peace to all the world if Her requests for prayer, reparation and consecration were heard and obeyed.


The biggest event of Fatima, which drew 70,000 people from all parts of Europe occurred on the October 17. It was a rainy day. The apparition announced to the children that she was in fact Mary, the Mother of Christ. She asked that prayers be said for the end of World War I and that a church be built in her honor. She then vanished in a blazing light as Lucia cried out, "Look at the Sun" which, however, was hidden behind dark clouds. Many thousands of those gathered reported seeing a movement in the heavens as if the sun was whirling toward the earth and away again. Others reported feeling the ground shake powerfully beneath their feet. Mysteriously, after the spinning of the great body of light, the crowd found its clothing completely dry and the rains stopped.


Today, lots of believers or simply curious people are willing to see this sacred land. For those, this town has a considerable number of shops and stalls selling all kinds of religious articles, and the streets of the town have plenty of hotels, hostels and restaurants.

In conclusion, the great fame of Fatima, with more than two million pilgrims arriving a year, is not, however, due to the dogma and support of the dictatorial church by rather due to the place that Fatima holds in the hearts and minds of the common people of Portugal, Spain, France and other countries.

* * *

Fatima



Fatima – tai miestelis įsikūręs vakarinėje Portugalijos dalyje. Kartu su vos 7,756 gyventojais miestelis nėra nei itin didelis, nei pramoninis. Iš tiesų, praeityje tai tebuvo mažas kaimelis, kurio pagrindinis gaminamas produktas buvo alyvuogių aliejus. Šiandien Fatimos ekonomiką palaiko religinis turizmas.

Mažytis Fatimos miestelis yra viena lankomiausių Mergelės Marijos šventovių, sukviečianti milijonus piligrimų ir turistų iš viso pasaulio, ypač piligrimystės dienomis gegužį ir spalį. Įdomi ir išskirtiniė šio miestelio ypatybė ta, kad kitaip nei visų kitų didžiųjų Europos šventų vietų, Fatimos šventumas yra datuojamas ne nuo viduramžių, o nuo ankstyvojo XX amžiaus.

Miesto legenda
1917m. tarp gegužės 13 ir spalio 17 netoli Fatimos miesto, Švenčiausioji Mergelė Marija, Dievo Motina, šešis kartus apsireiškė trims piemenukams: Liucijai Santos, jos pusseserei Jacintai bei pusbroliui Franciskui Marto. Apsireiškusi Mergelė Marija vaikams paaiškino, esanti siųsta Dievo perduoti žmonijai žinios. Ji pažadėjo, kad Dangus dovanos taiką pasauliui, jei tik bus paklūsta jos prašymams melstis, atgailauti ir keistis.

Įsimintiniausias Fatimos įvykis, subūręs 70,000 žmonių iš visų Europos kraštų, įvyko spalio 17. Diena buvo lietinga. Apreiškimas įtikino vaikus tikrai esantis Kristaus Motina. Mergelė Marija paprašė, kad būtų kalbamos maldos pirmąjam pasauliniam karui baigti ir kad jos garbei būtų pastatyta bažnyčia. Po to ji išnyko ryškioje šviesoje. Liucija šaukė: „Pažiūrėkite į saulę!“ (kurią tuo metu visgi slėpė tiršti tamsūs debesys). Tūkstančiai susirinkusiųjų teigė matę tokį judėjimą danguje, jog atrodė lyg saulė suktųsi artyn ir tolyn nuo žemės. Kiti, tuo tarpu, sakėsi jautę žemę stipriai drebant po kojomis. Po šio didžiulio šviesos kūno sukimosi, lietus baigėsi ir minia mįslingai rado savo drabužius visiškai sausus.

Šiandien, daugybė tikinčiųjų arba tiesiog smalsių žmonių tikisi pamatyti šią šventą vietą. Visiems jiems Fatima siūlo daugybę parduotuvių ir prekyviečių, kur galima įsigyti įvairių religinių straipsnių, o taip pat čia galima rasti pakankamai daug viešbučių, nakvynės namų ir restoranų.

Pabaigai svarbu paminėti, kad Fatimos populiarumas, priviliojantis kasmet daugiau kaip du milijonus piligrimų, nėra sukurtas dogmų ar diktatoriškos bažnyčios. Fatima visų pirma yra garsi tuo, kad gyvuoja paprastų Portugalijos, Ispanijos, Prancūzijos ir kitų šalių žmonių širdyse.





25.3.11

Caravel



The mid-to-late 15th century, called the Age of Discoveries, was an age in which European sailors and ships left the coastal waters of the Old World and started their adventure on the vast "green sea of darkness." First, Portuguese ships, then Spanish and finally, in the late 15th and early 16th centuries, British, French and Dutch ships set out to discover a world, a world they originally called the Other World, but eventually called the Mundus Novus - the New World.
Let‘s take a look at Portuguese ship caravel, often considered as a revoliutonary ship in sailing history, which helped the great explorers (such as Bartolome Diaz, Vasco da Gama, Pedro Álvares Cabral (the first european to see Brazil in 1500), Christopher Columbus) to discover new lands and cultures.

Caravel, shortly defined, is a small spanish or Portuguese sailing ship that had 2 or 3 masts, usually lateen-rigged (with triangular sails) used in 15th and 16th centuries. It is current opinion that the name caravela originated out of cįravo "small vessel (Portuguese version of the greek karabos "beetle, lobster" or of Arab ship qārib).
During the 15th century the caravela was the ideal boat for the exploration of the Atlantic and the African coast. The caravel was developed based on existing fishing boats under the sponsorship of Prince Henry the Navigator of Portugal and soon became the preferred vessel for Portuguese explorers. Caravels were up to about 65 feet (almost 20 meters) long and could carry roughly 130 tons of cargo. Being smaller and having a shallow keel, the caravel could sail upriver in shallow coastal waters. Its economy, speed, agility, and power made it esteemed as the best sailing vessel of its time.

To date, there are no drawings or any detailed information on this type of ship, and only through paintings and descriptions we can currently imagine how they could have been at the time. During that period there were several types of caravels. From a two masted caravelćo - (ćo being here a diminuitive) - to the four masted caravela redonda (rounded caravel). They had main deck and after castle, with lateen sails, their sizes decreasing towards the stern. The crew varied between 6 and 100 men depending on the type of boat and duration of trip.
From the reign of King D.Joćo II onwards, these ships were armed with cannons on deck instead of the usual low calibre hand held artillery. It was also common use to have eyes painted on their bows, as there was at the time the belief, that they see thus their way. This tradition was maintained up to the present day, as one can witness on some of today's Portuguese fishing boats.
To deny other countries the access to recent technical knowledge and innovation which the caravela possessed, she was target of rigorous protection measures which, amongst others, forbid her sale to foreign buyers and denied the access to the carpenters who built her.

KARAVELĖ
Didžiųjų Atradimų amžius ( XVa. antra pusė) buvo laikotarpis, kai jūreiviai ir laivai iš Europos paliko Senojo Pasaulio pakrantes ir pradėjo savo nuotykius didžiulėje „žalioje tamsybės jūroje“. XV amžiaus pabaigoje ir XVI amžiaus pradžioje, visų pirma, portugalų laivai, vėliau – ispanų, galiausiai britų, prancūzų ir olandų laivai iškeliavo ieškoti pasaulio, kurį patys vadino Kitu Pasauliu, ilgainiui pramintu the Mundus Novus – Naujuoju Pasauliu.

Pažvelkime įdėmiau į portugalų laivą – karavelę, dažnai buriavimo istorijoje laikoma revoliuciniu laivu, kuri padėjo žymiems atradėjams (kaip Bartolome Diaz, Vasco da Gama, Pedro Álvares Cabral (pirmasis europietis įkėlęs koją Brazilijoje 1500 metais) bei Kristupas Kolumbas) atrasti naujas žemes ir kultūras.
Trumpai apibrėžiant, karavelė – tai XV ir XVI amžiuje naudotas nedidelis portugalų ar ispanų buriavimo laivas, turėjęs du arba keturis stiebus, dažniausiai su trikampio formos burėmis. Manoma, kad pavadinimas karavelė kilęs iš port. Cįravo „mažas burlaivis“ (portugališka graikiško žodžio karabus „vabalas, omaras“ ar arabiško burlaivio qirab versijos).
XV amžiuje karavelė buvo idealus laivas tyrinėjant Atlanto vandenyno ir Afrikos pakrantes. Karavelė buvo išvystyta pagal egzistavusius žvejybos laivus, finansuojant Portugalijos princui Henrikui Jūreiviui, ir greitai tapo pagrindiniu portugalų tyrinėtojų burlaiviu. Karavelės buvo apie 20 metrų ilgio ir galėjo gabenti maždaug 130 tonų svorio krovinius. Būdama mažesnė ir plokščiadugnė, karavelė galėjo plaukioti pasroviui sekliais krantų vandenimis. Jos taupumas, greitis, judrumas ir jėga pavertė ją geriausiu to meto burlaiviu.
Iki šiol nėra jokių brėžinių ar išsamios informacijos apie karavelę, ir tik per piešinius ir aprašymus mes galime įsivaizduoti kaip jos atrodė tuomet. Per tą laikotarpį būta kelių tipų karavelių. Nuo dvistiebės caravelco – (co – čia diminutyvas) iki keturstiebių caravela redonda ( apvali karavelė). Jos turėjo pagrindinį denį ir užpakalinį bokštą, su trikampėmis burėmis, jų dydžiai mažėjo link laivagalio. Įgula varijavo nuo 6 iki 100 žmonių, priklausomai nuo laivo tipo ir kelionės trukmės.
Nuo karaliaus D.Joco II karaliavimo, karavelės buvo apginkluotos patrankomis denyje vietoj įprastų žemo kalibro rankoje laikomos artilerijos. Taip pat buvo įprasta piešti akis ant laivo priekio, kadangi buvo tikėta, jog taip karavelės matys savo kelią. Ši tradicija yra išlikusi iki šiol, pieštas akis galima pastebėti ant kai kurių šiandienos portugalų žvejybos laivų. Kad kitos šalys neperimtų su karavele atsiradusių inovacijų, techninės pažangos, buvo imtąsi įvairių šių burlaivių saugojimo priemonių, kaip pavyzdžiui, uždrausta karaveles parduoti užsienio pirkėjams ir nesuteikti galimybės pasitelkti dailides, kurie jas statė.

24.3.11

Tara Perdida

Tara Perdida is a Portuguese punk rock band composed of 5 members: João Ribas (vocals), Ruka (guitar), Ganso (guitar), Jimmix (bass) and Rodrigo (drums), it was originally an underground project, but upon the release of their last album, Lambe-Botas, they have become commercially successful, especially among young generations.

Tara Perdida formed when João Ribas, after leaving Censurados (a pioneering

punk band in Portugal) wanted to create another Portuguese punk rock band, and other bandmantes, Ruka and Orélio had the same goal. So they joined, in 1995 and formed Tara Perdida. Since then Tara Perdida has released five studio albums: Tara Perdida (1996), Só Não Vê Quem Não Quer (1998), É Assim...(2002),Lambe-Botas(2005), and Nada a Esconder (2008).

Tara Perdida is probably the most successful surviving Portuguese punk rock band (albeit not as successful as Peste&Sida or even Censurados on their heyday, but these bands disappeared or stopped playing punk), and has on several notable occasions: opened NOFX and The Offspring concerts

. A DVD was released in December 2007, featuring a recent live performance in Almada. A studio album was also recently released in the beginning of 2008.

The band featured in the opening line-up of the 2008 Lisbon, (Portugal), Super Bock Super Rock festival as guests of Iron Maiden.

video


Tara Perdida yra portugalų pankroko grupė, sudaryta iš 5 narių: João Ribas (vokalas), Ruka (gitara), Ganso (gitara), Jimmix (bosinė gitara) and Rodrigo (būgnai). Ši grupė pradėjo nuo undergroundo su mažu klausytoju ratu, bet kai pasirodė jų pirmasis albumas Lambe-Botas, jie tapo gerai žinomi, ypatingai tarp jaunų žmonių.

Tara Perdida susiformavo kai João Ribas, palikęs grupę Censurados (pirmoji pankroko grupė Portugalijoje), norėjo sukurti kitą pankroko grupę, ir kiti grupės nariai, Ruka and Orélio, turėjo tą patį tikslą. Taiga, jie visi susijižungė 1995 metais ir taip atsirado grupė Tara Perdida. Nuo to laiko Tara Perdida įrašė 5 albumus: Tara Perdida (1996), Só Não Vê Quem Não Quer (1998), É Assim... (2002),Lambe-Botas (2005), ir Nada a Esconder (2008).

Tara Perdida yra tikriausiai pati sėkmingiausia išlikusi pankroko grupė Portugalijoje (nors ir netokia sėkminga kaip Peste&Sida ar net Censurados jų šlovės viršūnės laikotarpiu, bet šios grupės išnyko ar nustojo groti pankroką). Tara Perdida apšildė tokias įžymias grupes kaip NOFX ir The Offspring. DVD iš gyvo pasirodymo Almadoje buvo išleistas 2007 metų gruodį. Studijinis albumas buvo išleistas 2008 metų pradžioje.

Grupė apšildė Iron Maiden Super Bock, Super Rock festivalyje, vykusiame 2008 metais Lisabonoje.

video


23.3.11

Carmen Miranda






CARMEN MIRANDA (9 FEBRUARY 1909 - 5 AUGUST 1955) was a Portuguese samba singer, Broadway actress and a Hollywood film star. She will always be remembered best for her outrageous tropical outfits and hat with "bowl of fruit". Her family moved to Brasil when Miranda was still a baby, so she is sometimes referred to as Brazilian, although she was born in Portugal. They settled in Rio de Janeiro, where Miranda went to severeal auditions for entertainment shows, sung at parties and festivals, worked in a boutique shop where she learnt how to make hats and later founded her own business of hats which was very successful. She recorded her first album after signing a contract with a German recording company in 1929. Later, she signed a contract with Radio Mayrink Veiga and became very popular in Brasil, resulting with an offer to sign a contract with RCA Records. She continued her career as a samba singer and ten years later she was invited to New York to perform in Broadway. Miranda made her actress debut in a documentary film called "A Voz Do Carnaval" in 1933. Miranda signed a movie contract in Hollywood in 1939. By 1946, she was the highest-paid entertainment in Hollywood. She acted in fourteen Hollywood films between 1940 - 1953 and was called the Brazilian Bombshell. All in all, she appeared in 22 films during her career as an actress. She is remembered as always wearing platform sandals and hats made of fruit, becoming famous as "the lady in a tutti-frutti hat". Her last film she acted was "Scared Stiff" in 1953. Miranda was married to a not successful film producer from Detroit David Alfred Sebastian. In 1948 she became pregnant, but lost her baby in one of the shows. There were many problems in her marriage, but she did not want to divorce because she was a strong Catholic. In the later years of her life she was smoking and drinking alcohol constantly and even started taking drugs, which contributed to her death. She died in 1955 after a second heart attack at her home in Beverly Hills.






TRANSLATION INTO LITHUANIAN



Carmen Miranda (1909 Vasario 9 - 1955 Rugpjūčio 5) buvo portugalų sambo dainininkė, Brodvėjaus aktorė ir Holivudo filmų žvaigždė. Ji išliks visų atmintyje dėl savo iššaukiančio tropinio apsirengimo stiliaus ir skrybėlėm, kurias puošė "vaisių indas". Jos šeima persikraustė į Braziliją, kai Miranda buvo dar kūdikis, todėl kartais žmonės ją palaiko brazile, nors tikroji jos gimimo vieta yra Portugalija. Ji su šeima įsikūrė Rio de Žaneire, kur ji dalyvavo pramoginių laidų kastinguose, dainavo vakarėliuose ir festivaliuose, dirbo boutique parduotuvėje, kurioje išmoko gaminti skrybėles ir vėliau pati įkūrė skrybėlių biznį, kuris buvo itin sėkmingas. Miranda įrašė pirmąjį savo albumą, kai pasirašė sutartį su viena Vokietijos įrašų kompanija 1929 metais. Vėliau ji pasirašė kontraktą su Radio Mayrink Veiga ir tapo labai populiari Brazilijoje, todėl RCA Records pasiūlė bendradarbiauti. Miranda tęsė sambos dainininkės karjerą ir po 10 metų buvo pakviesta atvykti į Niujorką vaidinti Brodvėjuje. Miranda pirmą kartą pasirodė kaip aktorė filme "A Voz Do Carnaval" 1933 metais, o 1939 pasirašė sutarį Holivude. 1946 metais ji buvo pripažinta kaip daugiausia uždirbanti Holivudo žvaigždė tarp moterų. Tarp 1940 - 1953 metų ji suvaidinio 14 filmų. ir buvo vadinama Braziliška Sensacija. Apskritai, ji suvaidino 22 filmuose. Miranda įsiminė kaip dėvinti basutes su platformom ir nešiojanti skrybėles su vaisiais, todėl buvo praminta "panele su tutti-frutti skrybėle". Paskutinis filmas, kuriame Miranda suvaidino, buvo "Scared Stiff" 1953 metais. Miranda buvo ištekėjusi už nenusisekusio filmų prodiuseriu iš Detroito Davidu Alfredu Sebastianu. 1948 ji tapo nėščia, tačiau prarado savo kūdikį viename iš pasirodymų. Santuokoje buvo labai daug nesklandumų, bet Miranda nenorėjo skirtis, nes buvo stipri katalikė. Paskutiniais savo gyvenimo metais ji pradėjo labai rūkyti ir gerti alkoholį, net vartodavo narkotikus, kurie prisidėjo prie jos mirties. Miranda mirė 1955 metais po antrojo širdies infarkto savo namuose Beverli Hilse.

22.3.11

Ponta do Pico

If, after reading the title of this article, you still remember the mount’s name than I must congratulate you - you already know the name of the highest mountain in Pico island, in the Azores, in Portugal and even in the Mid-Atlantic Ridge. Yes indeed, it’s Pico.

The volcane of Pico is 2351 metres high above the sea level. This altitude makes it the highest point, higher more than twice than any other peak in the Azores. Classified nature reserve in 1972, this massive volcano and Pico island are the youngest volcano island in the Azores group at a mere 300 000 years. We can compare this youngster with Santa Maria, the oldest island of the Azores, which is about 7 million years old.

This colossal mountain is topped by a round crater with a perimeter of about 700 m and a depth of only 30 m, peaked on its north-western extremity by a 70 m high volcanic cone, the Pico Pequeno with some fumaroles at its foot. The furmaroles, openings which emit steam and gases, proof that there is still volcanic activity. The volcano erupted last in 1712.

If you want a closer look to the mount Pico there’s no better way than climbing it. It will take you two and a half hours if you are an experienced mountaineer, or more than four hours if your just a curious tourist. And here’s a tip: check the weather before coming. The clouds and wind could arrive very quickly and as they don’t have any marks on the way, it is easy to be lost. In winter the volcano wears a snowy cap, so it can be quite treacherous.

Upto around 1200 m the plateau is covered in thick forests, but as you move higher the landscape changes to shrub, which ends at about 2000 m. After that only the stark lava remains. Everyone who gets on top of Pico is rewarded with truly spectacular, unforgettable and indescribable views over the Atlantic and neighbouring islands (Faial, São Jorge, Graciosa and Terceira).


Jei vis dar prisimenate šio straipsnio pavadinimą, tuomet privalau jus pasveikinti - jūs jau žinote aukščiausio kalno Pico saloje, Azorų salyne, Portugalijoje ir netgi vidurio Atlanto kalnagūbryje pavadinimą. O taip, tai - Pico.

Pico ugnikalnio aukštis siekia 2351 metrą virš jūros lygio. Šio aukščio dėka tai yra aukščiausia viršukalnė Azoruose, daugiau nei dvigubai aukštesnė už bet kurį kitą tašką šiame salyne. 1972-siais paskelbtas gamtiniu draustiniu, šis didžiulis ugnikalnis bei Pico sala yra tik 300000 metų senumo, taigi, - jauniausia vulkaninė sala Azoro salų grupėje. Kad tai įrodytume, galime salos amžių palyginti su seniausia sala Azoruose - Santa Maria, o jai yra maždaug 7 milijonai metų.

Šio nuostabaus kalno viršūnėje yra apskritas krateris, kurio perimetras - 700 metrų, o gylis siekia 30 metrų. Jo šiaurės vakariniame krašte yra 70-ties metrų aukščio vulkaninis kūgis Pico Pequeno, kurio papėdėje yra fumarolių. Fumarolės (garų ir dujų šaltiniai) rodo, kad ugnikalnis, kurio paskutinis išsiveržimas įvyko 1712 metais, yra vis dar aktyvus.

Jei norite geriau susipažinti su Pico kalnu, to nepadarysite geriau nei užkopdami į jo viršūnę. Patyręs alpinistas šiai kelionei sugaištų maždaug dvi su puse valandos, na, o smalsiam turistui tikriausiai prireiks daugiau nei keturių valandų. Prieš kopiant į kalną patartina pasidomėti orų prognozėmis: kadangi kalno šlaituose nepažymėtos trasos, netikėtai atplaukus debesims ar pakilus stipriam vėjui lengva pasklysti. Žiemomis ugnikalnio viršūnė pasidengia sniegu, o tai taip pat gali lengvai suklaidinti keliautojus.

Iki maždaug 1200 metrų aukščio ribos kalną dengia tankūs miškai, kylant aukščiau juos pakeičia krūmokšniai. Apytiksliai nuo 2000 metrų ribos plyti vien tik plikos lavos laukai.

Kiekvienas, užkopęs į Pico viršūnę, yra apdovanojamas įspūdingais, nepamirštamais ir neaprašomais Atlanto vandenyno bei gretimų salelių - Faial, São Jorge, Graciosa ir Terceira,- vaizdais.