31.10.10

Nadir Afonso


Nadir Afonso, is a geometric abstractionist painter. Formally trained in architecture, which he practiced early in his career with Le Corbusier and Oscar Niemeyer, Nadir Afonso later studied painting in Paris and became one of the pioneers in Kinetic art, working alongside Victor Vasarely, Fernand Léger, Auguste Herbin, and André Bloc.

As a theorist of his own geometry-based aesthetics, published in several books, Nadir Afonso defends that art is purely objective and ruled by laws that treat art not as an act of imagination but of observation, perception, and form manipulation.

Nadir Afonso achieved international recognition early on in his career and currently holds many of his works in museums. His most famous works are the Cities series, which depict places all around the world. As of 2007 he is still actively painting.

Nadir Afonso Rodrigues was born in the rural, remote town of Chaves, Portugal, on December 4, 1920. His parents were Palmira Rodrigues Afonso and poet Artur Maria Afonso.

By the age of four, he made his first "painting" on a wall at home: a perfect red circle, which anticipated his life as under the signs of rhythm and geometric precision. His teen years were dedicated to painting, earning him his first national prize at age 17.

Settled in Porto, he started to design houses and industrial buildings, while at the same time painting the city around him under his other surname, Rodrigues. His oil A Ribeira was purchased by the Contemporary Art Museum of Lisbon in 1944, when he was only 24 years old.

In 1946, Nadir Afonso left Porto for Paris with a number of unfinished works from his iris period, and changed his signature with the surname Afonso.

In 1974, he makes a solo exhibition at the Selected Artists Galleries, in New York. U.S. critics acclaim him as "one of the first proponents of geometric abstraction in Portugal and one of the new generation European artists."

Living in reclusion, Nadir Afonso defined himself in 2006 as "Portuguese and a son of the inner country. I learned from tradition to be humble, to praise the masters, and to live these eighty-six years with the simplicity that my lowly status has always guaranteed me. To do a balance of my existence and of my work now is absurd." He has spent the last three decades painting, exhibiting, and writing with regular and growing comfort. He is twice married, with five children, born between 1948 and 1989.

Nadir Afonso has produced mainly paintings and serigraphs. His current preferred materials are acrylic paint on canvas (bigger works), and gouache on paper (smaller works, often studies for bigger works). His best-known and most distinctive work is the Cities series, each painting usually representing a city from anywhere in the world.





Lietuviškai:

Nadir Afonso dailininkas, kurio stilius geometrinis abstrakcionizmas. Pradžioje nusprendė mokytis architekturos, kuria ir užsiemė savo karjeros pradžioje su Le Corbusier ir Oscar Niemeyer. Nadir Afonso vėliau studijavo dailę Paryžiuje ir tapo vienu iš pradininkų kinetinio meno, dirbdamas su Victor Vasarely, Fernand Léger, Auguste Herbin ir André Bloc.

Jis sukūrė savo geometrija paremtą estetiką ir išleido keleta knygų šia tem. Nadir Afonso mano, kad menas yra grynai objektyvus ir supaistytas taisyklių, kurios teigia, kad menas nėra vaizduotė, bet stebėjimo, formų manipuliacija.


Nadir Afonso pasiekė tarptautinį pripažinimą karjeros pradžioje ir dabar daug jo paveikslų priklauso muziejams. Jo žinomiausi darbai yra iš serijos “Miestai”, kurie atspindi vietas iš viso pasaulio. Dabar, nors būdamas garbaus amžiaus, jis ir tiliau aktyviai dirba.


Nadir Afonso Rodrigues gimė kaimo vietovėje, nutolusioje nuo miesto Chaves, Portugalijoje gruodžio mėnesio ketvirtą dieną 1920 metais, Palmiros Rodrigues Afonso ir poeto Artur Maria Afonso šeimoje.


Būdamas ketverių, jis nutapė savo pirmąjį paveikslą ant namų sienos: tobulą raudoną apskritimą, kuris atspindėjo jo gyvenimą įtakojamą ritmo ir geometrijos. Pauglystėje jis buvo atsidavęs tapybai ir laimėjo pirmąjį nacionalinį prizą būdamas septyniolikos metų.


Įsikūręs Porto mieste, jis pradėjo projektuoti gyvenamuosius ir industrinius pastatus, tuo pačiu metu tapydamas miestą ir pasirašydamas Rodrigues pavarde. Aliejiniais dažais tapyta “A Ribeira” drobė buvo pristatyta Šiuolaikinio meno muziejuje Lisabonoje 1944 metais, kai jam buvo tik 24 metai.


1946 metais Nadir Afonso paliko Porto miesta ir išsikėlė į Paryžių.


1974 metais jis pristatė savo parodą Išrinktųjų Dailininkų Galerijoje New York mieste Amerikoje. Kritikai laikė vienu pirmuoju geometrijos abstrakcijos šalininku Portugalijoje ir naujosios kartos dailininku Europoje.

Nadir Afonso save apibūdina kaip portugalą ir sūnų iš svetimos šalies. Kaip jis pats sako: balansuoti tarp jo egzistencijos ir jo darbo yra absurdas.




29.10.10

Sara Tavares

Sara Tavares (born on the 1st of February, 1978) is portuguese singer, composer, guitarist and percussionist. She was born and brought up in Lisbon, Portugal, where she still lives. Sara was raised by an older Portuguese woman after being left alone by her father and mother. Her parents separated and moved away. Her father left for the States in search of a better life, and her mother took her younger children and traveled south in pursuit of the same ends. Sara showed great musical promise from a young age, a potencial that was cultivated and bore fruit while Tavares was still in her teens. Winning the Endemol song contest Chuva de Estrelas, followed by victory at the Portuguese Television Song Contest in 1994, earned Tavares a slot in the Eurovision Song Contest, all at the age of 16.
Born out of second generation Cape Verdian immigrants, Sara grew up between two cultures. Initially known as a singer and composer of Gospel, Funk and Soul, she gradually incorporated more of her African music in her compositions. Now Sara composes African, Portuguese and North American influenced world music. She composes in Portuguese and Portuguese-based creole languages. Although Portuguese is the main language of her songs, it's not rare to find in her repertoire multilingual songs mixing Portuguese with Portuguese creole and even English in the same song (e.g."One Love").
Her second album Mi Ma Bō, produced by Parisian Lokua Kanza, reached gold in her native Portugal and was a mix of African rhythms and melodic pop songs. In February 2006 she released an album named Balancê. In this record produced by Sara herself, she wrote and composed all the songs and played many of the instruments. Balancé is a beautiful record in which Sara shows to be a very talented contemporary singer/song writer, that has managed to combine in a subtle and honest way contemporary music with her African roots.
Sara Tavares is also known for singing the European-Portuguese version of "God Help the Outcasts" for the Disney movie "The Hunchback of Notre Dame," which won a Disney award for the best version of the original song. She also won a Portuguese Golden Globe for Best Portuguese Singer in 2000 and her discography consists of:
• 1994 Chamar a Música
• 1996 Sara Tavares & Shout (EP)
• 1999 Mi Ma Bô
• 2006 Balancê
• 2008 Alive! in Lisboa
• 2009 Xinti.

Howard Male (the Independent) wrote a steaming review about her work:

"Portuguese singer-songwriter Sara Tavares trades in understatement. She strokes rather than strums guitar chords, her two percussionists are more likely to brush a drum than whack it hard, and her soft close-to-the-mike voice specialises in gentle yearning rather than soul-girl histrionics. So the intimate space of the Jazz Café seems much better suited to her than, say, the Barbican where she had the unenviable task earlier this year of being a viable support act to the larger-than-life Malian diva, Oumou Sangare. As it turned out, Sara did a perfectly good job of warming up Oumou’s crowd, but she was definitely much more at home last night in front of an audience who were there only for her."
"Artists like Sara Tavares should be treasured because it’s so rare for them to get their music, in its purist most uncompromised form, out there for public consumption. Tavares may produce the gentlest music and have the sweetest of smiles, but she must have had to be one tough cookie to have made it this far completely on her own terms, as her music suggests that she has."


Sara Tavares (gimusi 1987 m. vasario 1d.) yra portugalų dainininkė, kompozitorė, gitaristė ir perkusininkė. Ji gimė ir užaugo Lisabonoje, Portugalijoje, kur gyvena iki šiol. Po to, kai Sarą paliko tėvai, jos auklėjimo ėmėsi vyresnio amžiaus portugalė. Išsiskyrę, jos tėvais pasuko skirtingais keliais – tėvas išvyko ieškoti geresnio gyvenimo JAV, o motina, siekdama tų pačių tikslų, kartu su jaunesniais vaikais patraukė į Pietus. Tuo tarpu Sara būdama dar visai jauna pademonstravo didžiulį muzikinį potencialą, kuris buvo lavinamas ir davė vaisių, kai ji buvo dar tik paauglė. Šešiolikos Tavares laimėjo Endemol dainų konkursą Chuva de Estrelas bei Portugalų Televizijos dainų konkursą 1994-aisiais. Visą tai lėmė jos dalyvavimą Eurovizijoje.
Kadangi Sara yra kylusi iš antrosios Žaliojo Kyšulio imigrantų kartos, ji užaugo tarp dviejų kultūrų. Iš pradžių ji buvo žinoma kaip Gospel, Funk and Soul dainininkė ir kompozitorė, o paskui palaipsniui į savo kūrybą įtraukė vis daugiau afrikietiškos muzikos. Dabar Sara kuria Afrikos, Portugalijos ir Šiaurės Amerikos kultūrų įtakotą pasaulinę muziką. Ji kuria portugalų ir iš portugalų kylusios - kreolų, kalbomis. Nors portugalų kalba jos dainose yra pagrindinė, ne retai galima rasti ir kūrinių, kuriuose sumaišytos abi prieš tai minėtos ir netgi anglų kalbos. Kaip pavyzdį galima paminėti dainą “One Love”.
Antrasis Saros albumas Mi Ma Bō, kurį prodiusavo paryžietis Lokua Kanza, pelnė auksą jos gimtojoje Portugalijoje ir yra geriausias afrikietiškų ritmų bei melodingos pop muzikos mišinio pavyzdys. 2006-ųjų vasarį Tavares išleido albumą pavadinimu Balancê. Šį įrašą ji sukūrė savo jėgomis – ji parašė ir sukomponavo visas dainas bei grojo dauguma instrumentų. Balancê yra nuostabus albumas, kuriame Sara atsiskleidžia kaip talentinga šių dienų dainininkė/dainų autorė, sugebėjusi labai subtiliai ir sąžiningai suderinti šiuolaikinę muziką su savo afrikietiškosiomis šaknimis.
Sara Tavares taip pat žinoma dėl to, kad sudainavo europietišką-portugališką dainos „God Help for the Outcast“ versiją filmui „Notre Dame‘o kuprius“. Šis takelis pelnė Disnėjaus apdovanojimą už geriausią originalios dainos versiją. Sara taip pat laimėjo Portugalų Auksinį Gaublį, kaip Geriausia 2000 metų Portugalų Dainininkė, o jos diskografija susideda iš:
• 1994 Chamar a Música
• 1996 Sara Tavares & Shout (EP)
• 1999 Mi Ma Bô
• 2006 Balancê
• 2008 Alive! in Lisboa
• 2009 Xinti.

Howard Male (the Independent) parašė išskirtinę jos kūrybos apžvalgą:

„Portugalų dainininkės-dainų autorės Saros Tavares kūryba yra santūri. Ji verčiau glamonėja negu čirpina gitaros stygas, du jos perkusininkai bugnus labiau braukia negu stipriai muša, o jos minkštas balsas daugiau primena ilgesį negu sielos merginos vaidybą. Taigi, intimi Jazz Cafe erdvė, atrodo, žymiai labiau jai tinka negu, tarkime, Barbican, kur jai teko atlikti nepavydėtiną užduotį šių metų pradžioje – būti gyvybinga aktorine parama didesniai už gyvenimą Malian diva, Oumou Sangare. Kaip vėliau pasirodė, Sara puikiai „sušildė“ Oumou minią, tačiau be jokios abejonės ji žymiai geriau jautėsi prieš publiką, vakar susirinkusią tik dėl jos.“
„Tokie menininkai, kaip Sara Tavares, turėtų būti didžiai vertinami, nes jiems taip sunku pačiu tyriausiu ir bekompromisiu būdu perduoti savo muziką auditorijos vartojimui. Tavares gali turėti saldžiausią šypseną ir kurti švelniausią muziką, tačiau tam, kad savo jėgomis pasiektų taip daug, ji turėjo būti kietu riešutėliu. Būtent apie tai byloja jos muzika.“

27.10.10

RICARDO GOUVEIA

The Deeper They Bury Me,
The Louder My Voice Becomes.

           Ricardo Gouveia (1966), famously known as Rigo 23, an artist born and raised on the Portuguese island of Medeira. However, he lives and works in San Francisco. Rigo 23 has exhibited his work internationally for over 20 years, placing murals, paintings, sculptures, and tile work in public situations. He creates images that are direct comments on culture and society. He’s not what you would call an ordinary artist.

He graduated from San Francisco Art Institute in 1991, and received MFA from Stanford University in 1997. Later on, he got involved with many international projects, such as Clarion Alley Mural Project, Human/Nature Project, Artists’ Space and Deitch Project in New York and American Indian Movement.
           Rigo is passionate about criminal justice abuse, that is why he joined in another project entitled „The Deeper They Bury Me, The Louder My Voice Becomes”. It is a words by Herman Wallace, a member of Angola 3, one of the three political prisoners falsely accused of a crime in 1972. It is a movement for prison reforms, and in 2001 when H. Wallace conviction was overturned, Rigo painted „Truth”, a mural in San Francisco’s Civil Center to commemorate his triumphant vindication. 
He is also well known in the Bay Area in San Francisco, for his word murals painted in the highly graphic style of traffic symbols. The most eye-catching mural is words placed within an oversized traffic arrow on the side of a building adjacent to a freeway entrance, called „One Tree”. The arrow points to a lone, frail-looking tree struggling to survive in industrial setting, a reminder to the thousands who pass it every day of what is lost in the process of urbanization. 


                 

            However, after years of hanging off the sides of buildings, the street artist has gotten down on his hands and knees to bang away at pavement. He started a new piece of public art, called „Cultural Geometry”. It is a mosaic that forms the sidewalks and plaza of Cohen Alley in a highly urban Tenderloin district (San Francisco). To help with the mosaic, he even invited Portuguese calçada master Fernando Cardoso. 
 
 


        Rigo 23 is the winner of many awards, and a type of artist who believes that by reaching the widest possible audience, art can send a powerful message. 




< in lithuanian >

Ricardo Gouveia (1966), geriau žinomas kaip Rigo 23, yra menininkas gimęs ir užaugęs Portugalijos saloje Medeiroje, tačiau, jis gyvena ir dirba San Franciske. Rigo 23 jau daugiau nei dvidešimt metų eksponuoja savo darbus tarptautiniu mąstu: tapo pastatų sienas, paveikslus, kuria skulptūras ir kitokius meninius kūrinius. Kitaip tariant, jis kuria meninius vaizdus, kurie iš tikrųjų tiesiogiai kritikuoja ar komentuoja kultūrą ir visuomenę. Jis nėra toks, kurį galėtum pavadinti įprastu menininku.
1991 metais jis baigė San Francisko meno institutą, o 1997 metais Stanfordo universitete įgijo dailės magistro laipsnį. Vėliau, jis įsitraukė į daugybę tarptautinių projektų, tokių kaip Clarion alėjos sienų tapybos projektą, „Žmogaus/Gamtos" projektą, „Artistų erdvės ir Deitch‘o projektą“ Niujorke bei Indėnų judėjimą. 


Rigo yra labai karštai įsitraukęs į kovą prieš piktnaudžiavimą teisingumu. Todėl jis įsitraukė į dar vieną projektą, pavadinimu „Kuo giliau jie mane užkas, tuo garsesnis taps mano balsas“. Tai vieno iš „Angola 3” narių Herman Wallace žodžiai. Jis yra vienas iš trijų kalinių 1972 metais nuteistų kalėti iki gyvos galvos už neįvykdytus nusikaltimus. Šis judėjimas kovoja už reformas kalėjimuose, todėl 2001 metais, kai Wallace buvo paleistas iš kalėjimo, pagerbti jo triumfą, Rigo 23 ant San Francisko civilinio centro sienos nutapė „Tiesą“. 

Dėl savo nepaprastai grafiškų eismo ženklų pavidalo sieninių paveikslų, jis taip pat gerai žinomas San Francisko įlankos zonoje. Labiausiai akį patraukiantis jo kūrinys yra „Vienas medis“. Šie žodžiai, yra nutapyti didžiulės eismo strėlės viduje, ant pastato sienos prie įvažiavo  į greitkelį. Ta strėlė rodo į vienišą, silpnai atrodantį medį, kovojantį dėl išlikimo industrinėje  aplinkoje . Tai lyg ir nuolatinis priminimas tūkstančiams pro jį keliaujantiems praeiviams apie tai, kas pranyksta urbanizacijos proceso metu. 

Vis dėlto, po daugybės metų kabojimo ant pastatų sienų, šis gatvės menininkas nusileido ant rankų ir kelių triūsti ant grindinio. Jis pradėjo naują kūrinį, pavadinimu „Kultūrinė geometrija“. Tai yra mozaika, kuri formuoja šaligatvius ir Cohen alėjos aikštę, labai urbanizuotame Tenderloin rajone (San Franciske). Siekdamas įgyvendinti šį projektą, į pagalbą pasikvietė portugalų calçada meistrą Fernando Cardoso.

Rigo 23 yra gavęs daugybę apdovanojimų. Iš ties, jis yra menininkas, tikintis, kad pasiekus kiek įmanoma platesnę auditoriją, menas gali nusiųsti labai stiprią žinią.

22.10.10

José Couceiro - Portuguese football manager and former Lithuania national team coach


I’ve chose this man, whose full name is José Júlio de Carvalho Peyroteo Martins Couceiro (really long traditional portuguese name), for my article, because I wanted to touch one of the most anticipated things in Portugal – football, and by that find a connection with Lithuania. As far as I am aware the best way to do that was to write about the man, with whom we prayed that the level of our football would instantly grow. With the touch of Portuguese flavor, someone would say…

The story for José, has began in Lisbon, where he had born in 1962, also remembered for the world cup in Chile, where Brazil regained the champions medals. In his young years he was a footballer: played at CD “Montijo”, FC “Barreirense”, “Atlético” CP, SCU “Torreense”, “Clube Oriental de Lisboa”, CF “Estrela da Amadora” in total for 11 years. After playing career he fancied studying and finished law and economics studies, and soon it helped him to become a representative for footballers. 1985 – 1988 he was a secretary for Sindicato dos Jogadores Profissionais de Futebol (Portuguese Football Players' Union), 1988 – 1993 football committee member, and finally in the period of 1993-1997 he was a president of this organization, despite his relative young age.

Since then he turned his attention to the matters on the pitch. Since 1999 he became a chairman of the club FC „Alverca“. At 2002 he became a coach of this club, and helped him to reach Portuguese Liga (First division). After that he managed “Vitoria” FC for one season and surprisingly, being a long time Lisbon fan, he became a coach for fierce rivals FC “Porto” (2005). Since then he managed CF “Os Belenenses” (2005-06), until he was granted a job at Portuguese Under-21 team, reaching positive results in the UEFA Championships. Since 2008 his career made U-turn and settled in Lithuania, mostly known for its poor footballing traditions, and more widely identified as a basketball country.

He firstly was signed as a team coach for our side FBK Kaunas, where he with the club in July 2008 achieved one of the greatest things in its football history: knocked out last years UEFA Cup finalist Rangers on aggregate 2-1 to qualify for the third round of UEFA Champions League play-off match. I remember clearly that after this success there were more information about Lithuania in Scotland than ever before, so we could say that the appointment of Jose paid of instantly, and not only for FBK Kaunas. As it became clear that local football club was only stop for the higher role as a Lithuania national team coach, the joy of Lithuania’s football fans was ominous. We were high on our expectations, even though the qualifying group was by some distance one of the strongest out there, consisting of France, Serbia, Romania, Austria and Faroe Islands. In one of his interviews he was asked, why he had chosen this job. The answer was: “The challenge of leading a national project”. It soon became clear, that his role was bigger, as he was asked to watch out the training processes at our youth academies, communicate with Under-21, Under – 19 and other team coaches try to develop our football leagues, which he described as a “very poor one”. So expectations were high, and they even rose higher when Jose with our team started the campaign brightly by beating Romania 3-0, and Austria 2-0, but after those famous results our form became sluggish and ended the campaign with 5 defeats on the row. That was followed by some comments from our football federation about Jose inability to work in Lithuania with its conditions. It’s must be mentioned that in April 2009 he also accepted to coach Turkish side Gaziantepspor at the same time. Some questioning comments from Jose also didn’t help his case to remain at a national team coach position, where he underlined the need of better quality training for kids, and most frequently - the improvement of A Lyga (First Division in Lithuania). Nevertheless he stressed even in the beginning of 2010 that he would like to remain at the position he held for almost two years. That didn’t affect the football federation, which delegated the job to one of our own Raimondas Zutautas, who took over in February 2010. It was highly debated decision to hand over a job to inexperienced coach like that, and his first games didn’t improve his case. After playing football with Jose, Lithuania started to play something different with Raimondas, but at the moment he is ok, as we started our qualification campaign quite well with the win against Czechs, a draw with Scotland, and not a very bad performance against mighty Spain. Although the coach is questioned over the allegations of favoring some players against others, the football federation seems to be ok with that.

So the reign of Jose Couceiro in Lithuanian football has ended not so pleasingly, underlying that not all that well is in our corridors of football federation, and still it seems we are stuck protecting our own people instead of quality. Anyway the players seem to have learned something from Jose, as quite often they mentioned very good relationship with the coach. Now we try to pass the ball, to play football, as all the world try to do it, try to score goals as it was so hard to achieve before. So I think it possible to say, that we inherited some Portuguese flavor on our dining table of football, it is just a matter of how long we keep it and improve. It depends of course on our youth policy and improving our football leagues, which was so frequently underlined by Jose Couceiro, but for now we must wait and see, what has been left from our first foreign coach at National team football helmet.


José Couceiro - Portugalijos futbolo treneris ir buvęs Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės vadovas

Pasirinkau aprašyti José Couceiro (pilnas vardas yra José Júlio de Carvalho Peyroteo Martins Couceiro (pakankamai ilgas vardas, kaip lietuviams) ), nes norėjau prisiliesti prie vieno iš labiausių dominuojančių dalykų Portugalijos gyvenime – futbolo, ir kartu per tai atrasti sąsajas su Lietuva. Iš karto supratau, kad José Couceiro yra tinkamiausias žmogus tai padaryti, nes būtent su jo atėjimu, mes visi tikėjomės, kad mūsų futbolo lygis pakils dėka tam tikro portugališko prieskonio.

José gyvenimas prasidėjo Lisabonoje, kur jis gimė 1962, tais pačiais metais, kada Brazilija Čilėje sugebėjo apginti pasaulio futbolo čempionės vardą. Savo jaunystės metais José Couceiro žaidė tokiuose klubuose, kaip CD “Montijo”, FC “Barreirense”, “Atlético” CP, SCU “Torreense”, “Clube Oriental de Lisboa”, CF “Estrela da Amadora”. Iš viso jo, kaip futbolo žaidėjo, karjera truko 11 metų. Po to jis pasirinko teisės ir ekonomikos studijas, kas vėliau jam padėjo tapti futbolo žaidėjų atstovu. 1985 – 1988 jis buvo Sindicato dos Jogadores Profissionais de Futebol (Portugalijos futbolo žaidėjų sąjunga) sekretorius, 1988 – 1993 futbolo komiteto nariu, ir galiausiai 1993-1997 jis buvo organizacijos prezidentas, nepaisant sąlyginai jauno amžiaus.

Nuo to laiko, jis grįžo į futbolo stadioną. Nuo 1999 jis buvo klubo FC „Alverca“ vadovu. Nuo 2002 jis tapo to paties klubo treneriu ir padėjo šiam klubui pasiekti Portuguese Liga. Po to jis vadovavo “Vitoria” FC ir netikėtai po 1 sezono, būdamas nuo vaikystės Lisabonos sirgaliumi, jis tapo FC “Porto” (2005) treneriu. Vėliau jis dar treniravo CF “Os Belenenses” (2005-06), kada jam buvo suteikta galimybė treniruoti Portugalijos U-21 rinktinę, su kuria jis pasiekė visai neblogų rezultatų UEFA turnyruose. 2008 jo karjera pakrypo visai nauja linkme, kada jis atvyko į Lietuvą, kuri labiau garsėjo kamuolio dunksėjimu krepšinio salėse, nei futbolo rezultatais.

Pirmiausiai jis pasirašė sutartį su vietiniu klubu FBK Kaunas ir tapo jo vyriausiuoju treneriu. Su José Couceiro klubas pasiekė turbūt vieną skambiausių rezultatų klubo istorijoje, kai UEFA čempionų lygos atrankinėse kovose antrame etape išeliminavo praeitų metų UEFA taurės finalininkus Glasgow Rangers bendru rezultatu 2-1. Asmeniškai, puikiai pamenu, kad po šio rezultato Lietuvos vardas Škotijoje skambėjo dažniau, nei po bet kokio įvykio anksčiau, tad galima drąsiai teigti, kad José atvykimas į Kauną iš karto atsipirko ne tik klubui, bet ir visai Lietuvai. Netrukus tapo aišku, kad Portugalijos treneris turėtų užimti ir Lietuvos futbolo rinktinės vyriausiojo trenerio postą. Lietuvos sirgaliai, ne be pagrindo, turėjo kuo džiaugtis. Lietuvos futbolas buvo tam tikroje euforijoje, nepaisant to, kad mūsų šalies nacionalinės rinktinės atrankos grupė lengvų mačų nežadėjo visai. Be mūsų joje buvo prancūzai, serbai, rumunai, austrai ir Farerų salos. José Couceiro vieną kartą paklaustas, kodėl apsiėmė šio sunkaus darbo, atsakė, kad dėl „Iššūkio vadovaujant nacionaliniam projektui“. Tapo aišku, kad jo vaidmuo Lietuvos futbole neapsiribos vien tik nacionalinės rinktinės vadovavimu. Jis buvo paprašytas sekti mūsų U-21 rinktinės progresą, prižiūrėti jaunimo akademijas, joms visokeriopai padėti, teikti konsultacijas mūsų vietinei futbolo lygai, kurią jis porą kartų apibūdino, kaip „labai prastą“. Taigi atsakomybė buvo didžiulė, kaip ir fanų lūkesčiai. Jie tik padidėjo po pirmųjų skambių pergalių atrankos etape prieš Rumuniją 3-0, ir Austriją 2-0. Deja, po šių pergalių mūsų rinktinės forma smarkiai krito ir mes patyrėme 5 pralaimėjimus iš eilės. Po to sekė keli keisti Lietuvos futbolo federacijos vadovų komentarai, kad José nesugeba tinkamai atlikti savo pareigų šioje aplinkoje. Matyt, prie to prisidėjo ir tai, kad treneris tuo pačiu metu pradėjo treniruoti klubinio futbolo komandą Gaziantepspor. Jo situacijai nepadėjo ir tam tikri José komentarai susiję su nepakankamomis investicijomis į vaikų ugdymą Lietuvoje, ir svarbiausia – su itin žemo lygio nacionaliniu futbolo čempionatu A-lyga. Nepaisant to, jis ne kartą pabrėžė norą likti Lietuvoje. Vis dėlto, tai nepaveikė Lietuvos futbolo federacijos ir jie 2010 metų pradžioje atleido José iš pareigų ir paskyrė naują nacionalinės rinktinės trenerį Raimundą Žutautą. Šis sprendimas buvo gausiai aptarinėjamas spaudoje ir futbolo kuluaruose. Pagrindinė priežastis – tai jaunas Žutauto amžius ir visiškas patirties neturėjimas. Pirmosios jo rungtynės už rinktinės vairo taip pat neprisidėjo prie situacijos sutvirtinimo. Visgi šiuo metu Žutautas yra pakankamai saugus dėl savo vietos, ypatingai po kvalifikacinio turnyro pradžios, kada sugebėjome įveikti čekus išvykoje, sužaisti lygiomis su škotais, ir visai neprastai pasirodyti prieš pasaulio čempionus ispanus.

Grįžtant prie portugalo galima teigti, jog jo karjera Lietuvoje prasidėjusi taip įspūdingai visgi baigėsi ne itin maloniai. Nepaisant to, tai išryškino tam tikras bėdas mūsų futbolo federacijoje, kur atrodo vis dar gajus sovietinis palikimas, ir tam tikras „švogerizmas“. Žaidėjai, kurie žaidė rinktinėje, atrodo, buvo patenkinti José darbu, ir treneris ne kartą pats minėjo, kad jo santykiai su rinktinės žaidėjais yra iš tikrųjų geri. Ir po tų dviejų „portugališkų“ metų futbolo aikštelėje Lietuvos futbolo rinktinė bando daugiau „žaisti“, negu kad anksčiau, kai buvo įprasta nuolatos gintis, stengiantis praleisti kuo mažiau įvarčių. Pirmojo užsieniečio nacionalinės rinktinės trenerio jau kuris laikas nebėra, bet akivaizdu, kad tam tikras jo palikimas vis dar gajus, ir bus įdomu pamatyti, kiek jis pasiliks ir ar galų gale įsirutulios į kažką daugiau, kas galbūt ateityje leis pasiekti taip mūsų išsvajotą tikslą – pateikti į vieną iš svarbiausių čempionatų. Žinoma, tai labai priklausys ir nuo kitų dalykų, kaip antai jaunimo futbolo sistemos sutvarkymo, A-lygos kokybės kėlimo ir kitų, bet pozityvių ženklų yra, tad gal ir tiesmukiški buvo José komentarai, bet su jų pagalba bus įmanoma pagerinti futbolo lygį ir susidomėjimą Lietuvoje.