Bruno Espadana (EN)

Bruno Espadana

Art is a language, an intimate conversation with those who understand the art.

Photography - one of the arts - is a certain form of painting. The way to portray the world as we want, to give the environment a distinctive sense of the soul, unique style, to plant the idea. Photography is a way of living, personal fulfillment. This is an attempt to see the world in a different way than we used to see it in our daily lives, perhaps more beautiful, perhaps more mysterious, perhaps more interesting.

By watching numerous works of portuguese photographers, i was surprised by Bruno Espadaña's works. I was fascinated by the cycles" Les gens ", " Smoke "," Photomaton". B. Espanada, a contemporary portuguese photographer, born in 1976 in Nazaré, Portugal. In 1994 at the age of 18 years, he came to Lisbon, where he lives today.In 1994-1998 he studied economics. In 2000, Bruno Espadaña began his career in photography. In 2003 in Lisbon hosted the first exhibition - Jazz & Blues. This artist's photos are of the main subject - a man, urban fragments. He is showing in his photos everyday's images, everyday's details. The very simple things. Frequently Bruno Espadaña's photos are in black and white. However, in the cycles of photographs "subterranea homesick blues" and "Colorblind" we can see colourful photos. Here the colors are bright, surreal, the photographs recalls visions.

Bruno Espadaña's works hide a deep thought which cause each of us different emotions. It is precisely because of the fascination of this photographer's works. Each photo hides a message saying differently, allows to interpret in their own way, causes to think. Many of the artist's works reflects intelligence, disseminate the melancholic melody and calm.

Bruno Espadana (LT)

Bruno Espadana

Menas, tai kalba, tai intymus pokalbis su tais, kurie supranta meną.

Fotografija- viena meno rūšių - tam tikra tapybos forma. Būdas pavaizduoti pasaulį taip, kaip norisi, suteikti aplinkai savitą prasmę, sielą, savitą stilių, pasodintį mintį. Fotografija, tai gyvenimo būdas, saviraiškos priemonė. Tai bandymas pamatyti pasaulį kiek kitaip, negu jį matai kasdieniame gyvenime- galbūt gražesnį, galbūt paslaptingesnį, galbūt įdomesnį.

Bežiūnt daugybę portugalų fotografų kūrinių, labiausiai nustebino Bruno Espadanos darbai. Buvau sužavėta fotografijų ciklais "Les gens", "Smoke", "Photomaton". B. Espanada, tai šiuolaikinis portugalų fotografas, gimęs 1976 metais Nazaré mieste, Portugalijoje. 1994, būdamas 18 metų, atvyko į Lisaboną, kur gyvena ir šiuo metu. 1994-1998 studijavo ekonomiką. 2000 metais Bruno Espadana pradėjo fotografo karjerą. 2003 Lisabonoje surengė pirmąją parodą - "Jazz & Blues". Šio menininko fotografijose pagrindinis objektas - žmogus, miestų fragmentai. Vaizduojami kasdieniai vaizdai, buities detalės. Paprasti dalykai pateikiami nepaprastai. Dažniausiai Bruno Espadanos nuotraukos juodai baltos. Tačiau nuotraukų cikluose "Subterranean homesick blues" ar "Colorblind" galima pamatyti ir spalvotų fotografijų. Spalvos čia ryškios, siurrealistinės, o fotografijose vaizduojami sulieti vaizdai primena vizijas.

Bruno Espadanos darbai slepia gilią mintį, sukelia kiekvienam skirtingas emocijas. Būtent dėl to šio fotografo darbai žavi. Fotografijose paslėpta mintis kiekvieno suprantama kitaip, leidžia interpretuoti savaip, verčia mąstyti. Daugelis menininko darbų spinduliuoja intelektualumu, skleidžia melancholišką melodiją, ramybę.

José Nuno Lamas ir Valter Ventura

José Nuno Lamas ir Valter Ventura

:)Sveiki;)Pasirinkau būtent šiuos portugalų menininkus todėl, kad atvykę i Lietuvą, ir sudalyvavę parodoje, (M. Žilinsko dailės galerijoje) fotografai susilaukė labai prieštaringų vertinimų. Fotografijos kritikai jų darbus įvardijo kaip ,,absurdo teatrą primenančius fotoperformansus''. Būtų įdomu sulaukti ir Jūsų nuomonių, todėl pristatau José Nuno Lamas ir Valter Ventura:)José Nuno Lamas gimė 1975m. Lisabonoje, kur šiuo metu gyvena ir dirba. Baigęs dailės studijas Faculdade de Belas-Artes da Universidade de Lisboa - FBAUL, specializuojasi architektūros fotografijos srityje. Valter Ventura gimė 1979m. Lisabonoje, studijavo meno istoriją Faculdade de Letras da Universidade de Lisboa - FLUL, šiuo metu dėsto fotografiją Tomar Politechnikos Institute. Abu fotografai baigė fotografiją Ar.Co( Centro de Artes e Comunicação Visual), kur, dėka talento ir krupštaus darbo, net gaudavo stipendijas Banco Espírito Santo ir Kodak,kurios, minėtuose kursuose, buvo laikomos dideliu įvertinimu. José Nuno Lamas ir Valter Ventura dirba kartu nuo 2004metų, o nuo 2006 metų jų darbai keletą kartų buvo pristatyti ne tik privačiose, bet ir viešosiose kolekcijose Portugalijoje. Taigi, menininkai, susibūrę studijų metu, nuo 2006metų nebekuria atskirai. Nežiūrint grynai fotografinio išsilavinimo, jie naudoja fotografijos techniką ne tam, kad pabrėžtų fotografinio atvaizdo specifikas- techniką, stilius, bruožus. Fotografija jiems veikiau yra galimybė kalbėti apie banalumo, absurdiškumo ir kasdienybės lyrikos ir realizmo situacijas, kurias jie surežisuoja: darbas, laisvalaikis ir metaforomis paremti epiniai žygiai. Trumpai tariant, tai darbai, talpinantys vilties, nevilties, įtampos tarp charakterių kibirkštis, atsipalaidavimą, dinamiką, kryptingumą ten, kur dviejų aktorių veiksme, atrodo, niekas nevyksta. Jie siekia ieškoti žavesio rutinoje, banaliose kasdienėse situacijose.I have chosen these Portuguese artists because of the fact I was interested in. Both of them participated in the exhibition organized by Lithuanian artists(In the arts gallery of M. Žilinskas) where they recieved very contradicted assessments. Lithuanian fotographie critics described their works as ,, the photoperformants which remains the theatre of absurd''.


It would be interesting if you also express Your opinion about their works. thats why I am presenting José Nuno Lamas and Valter Ventura:)José Nuno Lamas (born in Lisbon 1975). Lives and works in Lisbon. Graduated in Painting from the Faculty of Fine Arts of the University of Lisbon, he is a specialist in Architecture Photography. Valter Ventura (born in Lisbon, 1979). Lives and works in Lisbon. Graduated in History of Art from the Faculty of Humanities of the University of Lisbon , he teaches Photography at Polytechnic Institute of Tomar. They both finished the Advanced Photography Course, at Ar.Co - Centro de Artes e Comunicação Visual (Arts and Visual Communication Centre), Almada, Portugal in 2005 with scholarships from Kodak and Banco Espírito Santo(Espírito Santo Bank) respectively. They have worked together since 2004. Their work has been exhibited several times since 2006 in Portugal. They are represented in both private and public collections in Portugal. Despite their education of photography, they use the technique not because they want to highlight the specificity of the image- technique, style, traits. Photography is considerated as an opportunity to express daily situations which somethimes seems to be banal, ludicrous, ridiculous. to reveal the idea, they imagine the ordinary situatios and then realise them in their photographies. To sum up, these works contains the feeling of hope as well as desparation, relaxation, movement, dinamics. they seek to achieve charm and magic in simple things, in casual situatios .

Aurore de Sousa

Selfportraits, 2003-2006

Aurore de Sousa, a Portuguese photographer, believes that the world is a vast theatre stage. One possible way to fill it is to present one’s images at a given time. Each of her selfportraits is thus as a reflection on oneself wearing off during the sudden apparition of oneself multiple images.

Born on the 27^th day of June in 1959, in Portugal, Aurore now lives and works in France.

In 1988 she started photography through the practice of Land Art and as a first subject explored hiking and landscape. This experience led her to dedicate her fully to photography. In 1990 she graduated from the Ecole Superieur d’Art of Grenoble and since 1996 Aurore has been exposing regularly her photographs in France and elsewhere (Portugal, Canada, Lithuania, Corsica, England, etc.)

In 1991 her field of interest became portraits and feminine nude while later her work got essentially directed toward a poetical approach of identity, memory and time.

In 2005 a project of photographic creation in Lisbon was realized after getting a grant from the Institut Camões.

This project was a natural desire to continue photographic research on the question of identity, this time pointing out the exploration of the urban landscape (open space) of Lisbon, a city close to the artist’s history and identity which undoubtedly marked in memory of discovering the world.

There was a general attempt to bring out the qualities of Lisbon, its history, culture, singularity, and to see how this confrontation of time into memory dramatizes the junction of the urban landscape in the intimate landscape, creating a shift towards an imaginary landscape.

Un dia perfeito–red (“A Perfect Day-Red), Lisbon, 2005

Un dia perfeito-red – a triptic as a metaphor of the history of Lisbon.

Passers-by, Lisbon, 2005

Having in mind the idea that memory of places exists, fascination arises for the intense movement of the passers-by in Augusta street in Lisbon, in dialogue with fragments of the panorama of the city before the earthquake of 1755.

Un dia perfeito–bleu (“A Perfect Day-Blue), Lisbonne 2005

Un dia perfeito–bleu - a feeling of freedom is central in this work.

“I sit down a long moment, nothing moves, everything seems to be at rest, then standing up I contemplate the distant. Alone in this place I feel as an empty center between the sky and the earth, a sensation of the blue colour in all the body; the glance circulates in all the directions.

Memory location, perfect harmony of light, space... A perfect day in a perfect place here in Lisbon”.

Autobiographical characters in Aurore’s portfolio occupy a central place as a subject and a photographic representation. Mother’s and grandmother’s portraits are put back in living memory by plunging it into the present, to animate it, to give it back the motion (My Mother, I, 2002); places of her childhood persistently evoke the memory picturing; in the series of "The bare shadow", each image is in itself a fiction staging the iconographic memory of my ancestors. Aurore often creates an image in the image – projects another image on the existing portrait.

The metaphorical aspect of Aurore’s works, certain positioning of the photos, the implicit and subtle sensation of freedom – everything contributes to the feeling that something sacred and truthful is being said through the photos.


Announced land, 2006

The idea of light as a metaphor is central in this work. The colors (blue, red, yellow) symbolize the three inseparable moments of the poetic image: the visible, the invisible and the look that extend it into the dimension of time. The motion of the hands suggests the waves of the life and operates like a sequence of musical notes spreading in all the directions of space, offered to wind, to landscape, to the invisible bodies...

Announced Earth, 2004

A poetic evocation between the sky and the earth, the moveable and the immovable, the material and the spiritual from a single image: women hands.

The essence of Aurore’s approach pertains to the rise of the identity and historical awareness and could be described as an invitation to explore the way people glance on the visible world – and its sensitive expression that we make through photography – is a making of meaning that transforms us continuously in our relation with the perception of the world.

Memory is an image, an image of time, each moment is an origin.

* * *

Lietuvių kalba:

Aurore de Sousa, portugalų fotografė, mano, kad pasaulis – didžiulė teatro scena ir vienas iš būdų ja užpildyti, tai tam tikru metu patekti savo atvaizdus. Taigi, kiekvienas iš menininkės autoportretų yra pristatomas kaip dylantis jos atspindys atsiradus daugybei kitų.
Gimusi 1959-ųjų metų 27-tą birželio dieną Portugalijoje, Aurore dabar gyvena ir dirba Prancūzijoje.
Menininkė pradėjo fotografuoti praktikuodama Žemės Meną 1988-aisiais, o pirmuoju fotografijų objektu tapo žygiai pėsčiomis ir kraštovaizdis. Ši patirtis įtakojo visišką jos atsidvimą fotografijai.
1990-aisiais Aurore baigė Superieur d’Art mokyklą Grenoblyje ir nuo 1996-ųjų rengia savo fotografijų parodas Prancūzijoje ir kitur (Portugalijoje, Kanadoje, Korsikoje, Anglijoje, Lietuvoje, etc.)
1991-aisiais jos dėmesio centre atsirado portretai ir moterų aktai, vėliau ėmė iš esmės nagrinėti identitetą, atmintį ir laiką poetiniu aspektu.

2005-aisiais Aurore de Sousa gavo Camões instituto apdovanojimą ir parengė fotografinės kūrybos projektą Lisabonoje, kuris buvo tarsi natūralus troškimas tęsti savo fotografines paieškas nagrinėjant identiteto problemą, tačiau šį kartą nurodant Lisabonos urbanistinio kraštovaizdžio (atviros erdvės) atradimus, miesto, kuris toks artimas menininkės istorijai ir identitetui, ir neabejotinai turėjusiam įtakos Aurore atminčiai atrandant pasaulį.

Projekte menininkė taip pat bando atskleisti Lisabonos savybes, jos istoriją, kultūrą, savitumą ir pamatyti kaip laiko ir atminties konfrontacija dramatizuoja urbanistinio ir intymiojo kraštovaidžių sandūrą, sukurdami įsivaizduojamą kraštovaizdį kaip pakaitalą.

Un dia perfeito–red (“Puiki diena-raudona”), Lisabona, 2005

Šis triptikas - tarsi Lisabonos istorijos metafora.

Passers-by ( “Praeiviai” ), Lisabona, 2005

Kūrinys įkūnija nuostabą įtakotą idėjos, jos vietos turi atmintį ir santykio tarp intensyvaus pėsčiųjų judėjimo Augusta gatve Lisabonoje šiandien ir miesto panoramos prieš 1755-ųjų metų žemės drebėjimą fragmentų.

Un dia perfeito–bleu (“Puiki diena-mėlyna”), Lisabona 2005

Laisvės pojūtis yra esminis šiame kūrinyje.
“Prisėdu kuriam laikui, niekas nejuda, viskas tarytum ilsisi, tuomet atsistodama kontempliuju tolumas. Būdama viena šioje vietoje jaučiuosi tarsi tuščias centras tarp dangaus ir žemės, jaučiu mėlyną spalvą visame savo kūne; žvilgsnis klajoja visomis kryptimis.

Vietos atmintis, puiki šviesos ir erdvės harmonija... Puiki diena puikioje vietoje, čia Lisabonoje”.

Autobiografiniai motyvai Aurore darbuose užima esminę vietą kaip fotografijos objektas ir reprezentacija. Motinos, močiutės portretai yra sugrąžinami į gyvąją atmintį įterpiant juos į dabartį tokiu būdu atgaivinant, įkvepiant judesį (My Mother, I, 2002); vietos iš vaikystės nuolatos iššaukia atminties vaizdinius; "The bare shadow" (“Nuogas šešėlis”) serijoje, kiekviena nuotrauka pati yra prasimanymas inscenizuojantis menininkės protėvių ikonografinę atmintį. Aurore dažnai kuria atvaizdą kitame atvaizde – turimame portrete projektuoja kitą vaizdą.

Metaforiškas Aurore darbų aspektas, tam tikras nuotraukų išdėstymas, numanomas ir subtilus laisvės pojūtis – visa tai turi įtakos jausmui, kad nuotraukomis pasakojama kažkas sakralaus ir tikro.



Announced land (“Paskelbtas kraštas”), 2006
Šiame darbe šviesos metafora yra pagrindinė idėja. Spalvos (mėlyna, raudona, geltona) simbolizuoja tris neatskiriamas akimirksa poetiniame paveiksle: matomą, nemagtomą ir žvilgsnį, kuris išplėtė tai į laiko dimensiją. Rankų judesys nurodo į gyvenimo bangas ir veikia tarsi muzikos natų seka sklindanti į visas puses erdvėje: į vėją, į kraštovaizdį, į nematomus kūnus...

Announced Earth (“Paskelbta Žemė”), 2004

Tai poetinis sužadinimas tarp dangaus ir žemės, judinamo ir nejudinamo, materialaus ir dvasinio viename atvaizde – moterų rankose.

Aurore požiūrio esmę sudaro tapatybės iškilimas ir istorinis sąmoningumas, jį taip pat galima apibūdinti kaip kvietimą tyrinėti būdus, kuriuos pasitelkę žmonės stebi matomą pasaulį, ir to jautri išraiška kurią kuriame fotografijos dėka yra prasmės kūrimas, kuris nuolatos transformuoja mus ir mūsų santykį su pasaulio suvokimu.

Atmintis yra atspindys, laiko atspindys, kiekviena akimirka turi kilmę.

Julião Sarmento

Julião Sarmento was born in Lisbon in 1948. In 1967 he took the studies of painting and architecture at the university of fine arts in Lisbon where he received his Master's degree in 1976. Today he is considered to be one of the most prolific contemporary Portuguese artists.

Julião Sarmento uses varied media in his works, such as painting, drawing, sound, film, sculpture, photography, installation that helps to reach the opening to new universes and configurations. Commenting on this technique, the painter has established a parallelism with literature, stating that he intended these "fragments" to work as single chapters of a novel with their own identity.

He is interested in various misunderstandings and doubts and issues of complex interpersonal relationships. Although throughout all his production, the female body takes the most important role, recent paintings no longer focus on line as a representation of female form, but utilize monochrome silhouettes to represent the figures. Moreover, the term "voyeurism" could be closely related with this artist's works as there appear many metaphors for latent violence, including sexual violence; its instruments the contexts of its aggression. Psychological interaction, sensuality and transgression are also frequent themes in his works as well as the presence of animals, real and imagined.

Since 1979 Sarmento has exhibited extensively in Europe (the Musée National d'Art Moderne Centre Georges Pompidou, Paris; the Stedelijk Van Abbemuseum, Eindhoven, Holland), America (The Hirshhorn Museum and Sculpture Garden, Washington, D.C.; the San Francisco Museum of Modern Art; The Solomon R. Guggenheim Museum, New York; The Museum of Modern Art, New York) and at the Center of Contemporary Art in Kitakyushu, Japan. He has represented Portugal in two Venice Biennales in one of which he was the only Portuguese artist, and received great international acclaim.

For one year (1998-1999) he was a teacher at the 'Akademie der Bildenden Künste' in Munich. Today Julião Sarmento lives and works in Estoril, Portugal.

Julião Sarmento gimė Lisabonoje 1948 metais. 1967 metais jis pradėjo studijuoti tapybą ir architektūrą Menų universitete Lisabonoje, kur jis taip pat gavo magistro laipsnio diplomą 1976 metais. Šiandien jis yra vienas produktyviausių šiuolaikinių Portugalijos menininkų.

Julião Sarmento savo darbuose naudoja skirtingas priemones, tokias kaip tapyba, piešimas, garsas, plona juosta, skulptūra, fotografija ar kitokius įrengimus, kurie padeda atverti naujas meno plotmes ir konfiguracijas. Komentuodamas šią techniką, dailininkas pavartoja paralelę su literatūra, teigdamas, kad jis norėjo, jog tokie fragmentai egzistuotų kaip atskiri romano puslapiai su kiekvieno iš jų skirtingu tapatumu.

Jis domisi įvairiais nesusipratimais ir abejonėmis bei sudėtingomis visuomeninių santykių problemomis. Nors per visą jo kūrybą galima įžvelgti, jog dominuojanti rolė atitenka moters figūrai, visgi paskutiniai piešiniai nebesitelkia ties šia reprezentacija, o greičiau panaudoja vienspalviškus siluetus figūrų pristatymui. Taip pat terminą "vojerizmas" būtų galima sieti su šio menininko darbais, nes juose yra pilna metaforų apie užslėptą prievartavimą, smurtą, ypač seksualinį. Tai atskleidžia tam tikrą agresijos kontekstą Sarmento kūriniuose. Psichologinė sąveika, geidulingumas, nusižengimai bei realių ar išgalvotų gyvūnų buvimas yra taipogi dažnos temos jo kūryboje.

Nuo 1979 metų Sarmento darbai yra eksponuojami pasauliniu mastu: tiek Europoje, tiek Amerikoje ar Tokijuje. Jis taip pat atstovavo savo šaliai dvejose Venecijos Bienalėse. Vienoje iš jų jis buvo vienintelis atstovas iš Portugalijos menininkų tarpo, tad pelnė ypatingą tarptautinį pripažinimą.

Vienerius metus (1998-1999) Julião Sarmento dirbo mokytoju Miuncheno akademijoje. Šiuo metu gyvena ir dirba Estoril, Portugalijoje.

Edgar Martins

Edgar Martins is Portuguese photographer and author. He was born in 1977 in Portugal (Évora). Portuguese by birth, he grew up in Macau, China. This is where in 1996, at the age of 18, he published his first book - a philosophical novel entitled "Mäe, deixa-me fazer o pino” (“Mother, let me do the hand stand”). Same year he moved to the United Kingdom and completed a BA in Photography and Social Sciences in The University of the Arts (London) and an MA in Photography and Fine art in the Royal College of Art.

Edgar Martins was considered by US and UK art critics to be one of the most influential artists of his generation, working with the medium of Photography. The popularity of his art pieces helped Edgar Martin to receive many important awards for his photographic and literally work. He received the prestigious New York Photography Award, Terry O’Neil Award (UK), BES Photo Prize and Sony World Photography Award. Martins’ work has been successfully exhibited in Asia, America and Europe. His work has featured in various periodicals, such as “Source” or “Art Review”, “Blueprint and Creative Review”. His pieces are collected in museums, public and private collections in the entire world.

Edgar Martins is known for his series of photographs, which mostly examines landscape and suburban life. His intention is to catch on film the opposition, isolation and the alienation and the tension between urban and suburban surroundings. Photographer‘s goal is to disorientate his public and make them to draw their own conclusions.





In the July 6th, 2009, edition of the “New York Times Magazine” published Edgar Martins’ photo essay entitled “Ruins of the Second Gilded Age”, which was intended to capture evidence of the national real estate bust. The day after the publication, commentators pointed out that the published images were digitally altered. That objects to earlier Martins’ state that he does not use Photoshop or other “darkroom manipulations”: “When I photograph I don’t do any post production to the images, either in the darkroom or digitally, because it erodes the process. So I respect the essence of these spaces”. Also he labeled the New York Times story as editorial photojournalism, which means that no alterations in the pictures are allowed. The essay was immediately removed from the website and followed by the analysis, which showed that symmetrical images were created by mirroring half of the photograph and adding small, asymmetrical details to the mirrored half.



Edgar Martins tried to find his way out of this story, but nothing helped. The public felt deceived and claimed that the main problem was not the digital manipulation, but lying about it.

---------

Edgar Martins yra portugalų fotografas ir rašytojas. Jis gimė 1977 metais Portugalijoje, Evoros mieste. Nors ir gimė Portugalijoje, jis užaugo Kinijoje, Makau mieste. Būtent čia, sulaukęs 18 metų, jis išleido savo pirmąją knygą – filosofinę novelę, pavadinimu „Mäe, deixa-me fazer o pino“ („Mama, leisk man atsistoti ant rankų“). Tais pačiais metais jis persikėlė į Didžiąją Britaniją, kur baigė Fotografijos ir socialinių mokslų bakalauro studijas Londono menų universitete bei Fotografijos ir vaizduojamojo meno magistrantūros studijas Karališkame meno koledže.
Edgar Martins JAV ir Didžiosios Britanijos kritikų buvo laikomas vienu įtakingiausiu savo kartos menininkų, dirbančių su fotografijos mediumu. Jo darbų populiarumas padėjo pelnyti daugybę svarbių apdovanojimų tiek už fotografijos, tiek už literatūros kūrinius. Jis laimėjo prestižinį Niujorko fotografijos apdovanojimą, Terry O‘Neil apdovanojimą, BES foto prizą ir Sony pasaulio fotografijos apdovanojimą. Martins darbai buvo sėkmingai eksponuojami Azijoje, Amerikoje ir Europoje. Jo darbai pasirodė įvairiuose periodiniuose leidiniuose, tokiuose kaip „Source“ ar Blueprint and Creative Review“. Jo darbai yra laikomi muziejuose, viešose ir privačiose kolekcijose visame pasaulyje.
Edgar Martins yra žinomas dėl fotografijų, kurios daugiausiai analizuoja peizažus ir priemiesčio gyvenimą. Jo tikslas yra užfiksuoti opoziciją, izoliaciją, susvetimėjimą bei įtampą tarp miesto ir priemiesčio. Fotografo tikslas yra suklaidinti savo publiką ir priversti padaryti asmeniškas išvadas.
2009 metais, liepos 6 d., „New York Times Magazine“ leidinys išspausdino Edgar Martins foto esė, pavadinimu „Antrojo paauksuoto amžiaus griuvėsiai“, kuris turėjo užfiksuoti nacionalinio nekilnojamojo turto bankrotą. Sekančią dieną komentatoriai atkreipė dėmesį, jog išspausdintos nuotraukos buvo skaitmeniniai retušuotos. Tai prieštarauja ankstesniam Martins pareiškimui, jog jis nenaudojo „Photoshop“ ar kitų „tamsaus kambario klastojimo priemonių“: „Kai aš fotografuoju, nesinaudoju jokiomis tamsaus kambario ar skaitmeninėmis priemonėmis, nes tai suardo visą procesą. Aš gerbiu šių erdvių esmę“. Be to, jis apibūdino savo „New York Times“ esė kaip redakcine fotožurnalistika, kas neleidžia nuotraukose daryti jokių pakitimų. Esė buvo tuojau pat panaikinta iš internetinio puslapio, bei sulaukė analizės, kuri parodė, jog nuotraukose esanti simetrija buvo sukurta panaudojant veidrodinį vienos nuotraukos pusės atspindį bei pridedant smulkių, asimetriškų detalių.
Edgar Martins mėgino išsisukti iš šios istorijos, tačiau publika jautėsi nuvilta ir tvirtino, jog blogiausia buvo ne skaitmeninis retušavimas, bet melas.

Bruno Espadana- Photographer

BRUNO ESPADANA



(ENG)Art sets free, helps to show secret sides of a person, and allows showing different perspectives of him. With the help of art we can discover other person's inner corners of world. Various expressions of art have different influence. Music helps to relax, to escape from reality, meditate. Drawing is also a way of relaxation and meditation because it can vent feelings; also it is like a purification ritual. Playing an instrument or during the dance an artists express their feelings that tickle heart. Photographing is also a form of expression. Every moment is unique and with effort of photos we can record it. People make photos of many things, in different diverse, from different angles, but not all pictures are saved in mind or catalog. Photographic art is being taught in order to reveal the beautiful and exciting moments of fragility and splendor. Allowing you to to save a little piece of today for the future we consider the moment to be special and with one-click make it suspended.

The word "photograph" was invented in1839 by Sir John Herschel. This word is derived from the Greek word phos that means light and graph that means drawing. Combination of these words is drawing with light. We can continue talking about the history of photography, debating whether it is art what is now very fashionable, look for interesting photographer, be interested in their biographies and works. But now I would like to jump straight to one of them, who interested me most- BRUNO ESPADANA. I watched a lot of his photos and want to share some cooments about them with you. (All photos I found here: http://www.brunoespadana.com/eng/main.html )

Review of a huge number of Portuguese photographers web pages, dozens of works, almost made me loose hope to found something what could thrill my soul. But suddenly I found Bruno Espanada's photos. I could not divert my eyes from them or direct my gaze somewhere else. It is enchanting!!!(Shout-rap in thoughts) Every photo tells a unique interesting story; while looking you hear music; they talk about eternal feelings, ripen thoughts, quiet reflections. His photos fit the whole world, no matter how huge it may be. From variety of his works, themes the most beautiful for me were black-and-white photos. In them I can see more of everything: thoughts, senses, secrecy. There is no point in talking a lot about art of photography, you should see the beauty of it, smell it, feel the magic touch, dream and enjoy...

In the photos you can see human's body and soul tracks. They are indelible; you can not forget or loose them. Following them you can touch the magnificence of the moment.

(LT)
Menas išlaisvina žmogų, padeda pasireikšti, leidžia parodyti save per kitą prizmę. Meno pagalba susipažįstame su kito žmogaus vidinio pasaulio kertele. Įvairios meno išraiškos skirtingai veikia. Muzika padeda atsipalaiduoti, atitrūkti nuo realybės, pasinerti į fantazijų pasaulį, pamedituoti. Atsipalaidavimo ir meditavimo būdas yra ir piešimas, nes galima išlieti jausmus, savotiškai atlikti apsivalymo ritualą. Per šokį ar grojimą instrumentu taip pat išreiškiami jausmai, kutenantys širdį. Fotografavimas taip pat viena iš saviraiškos formų- tai nuotaikos meninėje išraiškoje ieškojimas. Kiekviena akimirka unikali ir fotografijomis stengiamasi jas išsaugoti.. įamžinti, užfiksuoti. Žmonės fotografuoja daug ką, įvairiapusiškai, skirtingomis technikomis, iš skirtingų rakursų, tačiau ne visas nuotraukas norisi žiūrėti, ne visos įsimena, ne visas išsaugome tiek kataloge, tiek atmintyje. Fotografavimo meno yra mokomasi tam, kad gražiai ir patraukliai atsleistume akimirkos trapumą ir kartu nuostabumą. Leisdami sau išsaugoti dabarties dalelę ateičiai, mes tam tikrą akimirką laikome ypatinga, susitelkiame ir vienu spragtelėjimu išsaugojame ją sustabdytą.

Žodis "photograph" buvo sugalvotas 1839 metais sero Džono Herschelio ir yra kilęs iš graikų kalbos žodžio phos, reiškiančio "šviesa" ir graphe, reiškiančio "piešinys", sujungus- reiškiančius "piešinys su šviesa". Galima ir toliau kalbėti apie fotografijos istoriją, fotografavimo technikas, diskutuoti ar fotografija yra menas, kas dabar labai populiaru, ieškoti išskirtinių fotografų, domėtis jų biografija, kalbėti apie jų parodas, darbus. Tačiau dabar norėčiau peršokti tiesiai prie vieno, savo darbais mane pavergusio fotografo- Bruno Espadanos nuotraukų ir kelių komentarų apie jas. (visas nuotraukas radau čia: http://www.brunoespadana.com/eng/main.html)

Peržiūrėjus daugybę portugalų fotografų nuotraukų puslapių, keliasdešimt darbų, jau buvau beprarandanti viltį pamatyti tai, kas suvirpintų sielą. Tačiau netikėtai aptikau Bruno Espadanos nuotraukas. Negalėjau atitraukti akių, atplėšti žvilgsnio. Jos kerinčios- rėkte išrėkiau, minyse. Kiekviena fotografija pasakoja savitą įdomią istoriją, į jas bežiūrint girdisi muzikos garsai, jos kalba apie amžinus jausmus, brėkštančias mintis, tylų susimąstymą. Jo nuotraukose telpa visas pasaulis, kad ir koks didelis jis bebūtų. iš daugybės jo puslapyje pateiktų darbų- man labiausiai patiko- juodai- baltos nuotraukos. Jos kelia daugiau minčių, jose daugiau prasmių, paslapties. Daug kalbėti apie fotografavimo meną nėra tikslo, reikia apžiūrinėti darbus, pajusti jų magišką prisilietimą, svajoti, gerėtis...

Fotografijose matyti žmogaus kūno ir sielos pėdsakai. Jų nenuplausi, nepamesi, nepamirši. Sekant jais galima prisiliesti prie sustabdytos akimirkos nuostabumo.

Eurico Lino do Vale – photographer

Eurico Lino do Vale was born in Oporto, in 1966 August 13th. He lives and works in Lisbon. He is graduated in Photography Studies by Ar.Co. Lisbon Center for Art and Visual Communication in Lisbon, Royal College of Art in London and Academy of Fine Arts in Düsseldorf, Germany and has been exhibiting regularly since 1992.

In 1994, with the Calouste Gulbenkian Foundation grant went to an internship Royal College of Art in London. The following year, again received a grant to FCG, he received a Master's degree in photography Art Academy in Dusseldorf. Graduated in 1997

One of the biggest challenges for shooting portraits is that the artist has only a short time to choose his model. This is a deconstruction of the work, as Eurico Lino do Vale likes to call it, but it is his work secret.

His most noteworthy solo shows include Retrato dos Túmulos dos Reis de Portugal, (Carlos Carvalho Arte Contemporânea, Lisbon, 2007), As Senhoras do Chiado, (Arquivo Municipal de Lisbon - Arquivo Fotográfico) and A Nova Geração, (Centro de Arte Moderna Fundação Calouste Gulbenkian, 2001).

From his group exhibitions I have to mention Visitações a partir de Pontormo (Gallery Luís Serpa. Lisbon, 2005), Uma extensão do Olhar (CAV - Centro de Artes Visuais, Coimbra, 2003, curated by Miguel Amado), Densidade Relativa, (CAMJAP - Fundação Calouste Gulbenkian. Lisbon, 2003), Contemporary art from Portugal, (European Central Bank, Frankfurt, Germany, 1999), Roundgang, (Kunstakademie Duesseldorf, Germany,1999), Roundgang, (Kunstakademie Duesseldorf, Germany).

He is represented in various public and private collections namely the Centro de Arte Moderna da Fundação Calouste Gulbenkian, Lisbon, Maison Europeene de la Fotografie, Paris, Fundação PLMJ, Lisbon, Portugal, Arquivo fotográfico da Câmara Municipal de Lisbon, Banco Central Europeu, Frankfurt and Museu Temporário, Lisbon.

More photos and Eurico Lino do Vale works can be found here - http://linodovale.com.sapo.pt/homepage.html and http://www.palaciocadaval.com/en/eurico-lino-do-vale.html

---

Eurico Lino do Vale gimė Porto mieste, 1966 m. rugpjūčio 13 d. Gyvena ir dirba Lisabonoje. Jis baigė fotografijos studijas “Lisabonos meno ir vaizdinės komunikacijos centre”, Lisabonoje, “Royal College of Art” Londone ir dailės akademijoje Diuseldorfe, Vokietijoje ir jo buvo eksponuoti reguliariai nuo 1992 metų.

1994 m., su “Calouste Gulbenkian “ fondo stipendija išvyko į stažuotę “Royal College of Art” Londone. Kitais metais vėl gavęs FCG stipendiją, jis įstojo į fotografijos magistrantūrą “Dailės akademijoje” Diuseldorfe. Studijas baigė 1997.

Vienas iš didžiausių iššūkių fotografuojant portretus yra tai, kad menininkas turi tik trumpą laiką pasirinkti savo modelį. Tai yra darbo dekonstrukcija, kaip Eurico Lino do Vale mėgsta jį vadinti, o tai yra jo darbo paslaptis.

Jo žinomiausios solo parodos yra Retrato dos Túmulos dos Reis de Portugal (Carlos Carvalho Arte Contemporanea, Lisabona, 2007), Kaip Senhoras padaryti Chiado (File Municipal de Lisboa - File fotografijos) ir Nova Geração (Centro de Arte Moderna Fundação Calouste Gulbenkian, 2001).

Verta paminėti jo grupines parodas Visitações a partir de Pontormo (galerija Luís Serpa. Lisabona, 2005), Uma extensão do Olhar (CAV - Centro de Artes Visuais, Coimbra, 2003, kuratorė pateikė Miguel Amado), Densidade relativa (CAMJAP - Fundação Calouste Gulbenkian. Lisabona, 2003), Šiuolaikinio meno Portugalija (Europos centrinio banko, Frankfurtas, Vokietija, 1999), Roundgang (Kunstakademie Diuseldorfas, Vokietija, 1999), Roundgang (Kunstakademie Diuseldorfas, Vokietija).

Jo kolekcijos yra įvairios valstybinės ir privačios, kaip Centro de Arte Moderna da Fundação Calouste Gulbenkian, Lisabona, Maison de la Europeene nuotraukos, Paryžius, Fundação PLMJ, Lisabona, Portugalija, Arquivo fotográfico da Camara Municipal de Lisabonos, Banco Central Europeu, Frankfurtas ir Museu Temporário, Lisabona.

Daugiau nuotraukų ir Eurico Lino do Vale darbų rasite čia - http://linodovale.com.sapo.pt/homepage.html ir http://www.palaciocadaval.com/en/eurico-lino-do-vale.html