Guimaraes Castle

Guimaraes Castle is usually described as one of the mythical territories in Portugal. The castle is a popular tourist destination because of its historical connection with the inevitable emergence and shaping of the Portuguese nation. In fact, the Guimaraes Castle is often called the cradle of the nation because it is located where D. Afonso Henriques was born and raised and where he planed to battle for the independence of the province of Portugal in the 12th century. After some time he became the first Portuguese king.

The history of Guimaraes Castle began in 968, when the Countess of Galicia - D. Mumadona Dias ordered the construction of the fortress, whose main mission was to protect the local population and the existing monastery from raids by the Vikings and Normans from the shore and Arabs who attacked the South.

In the 11th century the fortress Guimaraes had a solid defensive structure. At that time, Count Henrique took control of the local province, which was entrusted by King Alfonso VI of Leon. The existing tower and wall were reinforced and supplemented, as well as, the retaining walls were reinforced at the same time with the original fence and wall.

In 1129 D. Afonso Henriques proclaimed the independence of Portugal, hence Guimaraes Castle became a major site of several battles including one against his mother, who was on the side of opponents. Even though, internally wanted to see an independent Portugal she was against independence.

With the advent of artillery, Guimaraes Castle was then an old fort to resist and was abandoned for several centuries serving as a prison. In 1910, the castle Guimaraes was declared a national monument of Portugal and in 1937 the National agency responsible for maintenance of buildings and monuments had launched a major restoration. After that, on June 4th, 1940 Guimaraes was officially opened for public visits.

Guimaraes pilis dažniausiai apibūdinama kaip viena iš mitinių Portugalijos teritorijų. Dėl istorinio ryšio su neišvengiamu portugalų  tautos susiformavimu, ši pilis pritraukia daugelį turistų. Iš tiesų, pilis pastatyta D. Afonso Henriques gimtinėje, kurioje jis kūrė planus kovai dėl Portugalijos provincijos nepriklausomybės XII a. bei po tam tikro laiko tapo pirmuoju Portugalijos karaliumi. Dėl šios priežasties Guimaraes pilies vieta neretai vadinama tautos lopšiu.

Pilies istorija prasidėjo dar 968 m., kuomet Galicijos grafienė D. Mumadona Dias įsakė pastatyti tvirtovę apginsiančią vienuolyną ir vietinius gyventojus nuo vikingų ir normanų puldinėjimų pakrantėje, bei nuo arabų, kurie puldavo pietinį regioną.

XI-ame amžiuje Guimaraes tvirtovė turėjo patikimą gynybinę struktūrą. Tame pačiame amžiuje karalius Alfonso VI Leon vietos provincijos valdymą pavedė grafui Henrique. Buvo sutvirtintas pilies bokštas ir atraminė siena kartu su pirmine tvora ir siena.

1129 m. D. Afonso Henriques paskelbė Portugalijos nepriklausomybę, o Guimaraes pilis tapo pagrindine kovų vieta, įskaitant ir kovą su jo mama, palaikiusią priešų pusę. Nepaisant to, kad giliai širdyje karaliaus mama norėjo matyti Portugaliją laisvą, ji buvo nusistačiusi prieš nepriklausomybės idėją.

Atsiradus artilerijai, Guimaraes pilis buvo laikoma per daug senu fortu patikimai gynybai, todėl kelis šimtmečius buvo apleista bei kurį laika atstojo kalėjimą. 1910 m. pilis buvo paskelbta nacionaliniu Portugalijos paveldu, o 1937 m. nacionalinė agentūra, atsakinga už paminklų bei pastatų priežiūrą, paskelbė pilies restauravimo darbus. Vėliau, 1940 m. birželio 4d. Guimaraes buvo oficialiai atidaryta viešajam lankymui.

Museu de Marinha

Lisbon's Museu de Marinha (Maritime Museum) highlights the Portugal's rich maritime history with a display of ship models, navigational instruments and historic vessels.

History

The museum's history goes back to 1863 when king Luís I decided to create a collection of maritime related artifacts. As the only Portuguese monarch to have personally commanded ships, the king had a personal interest in the country's maritime history and he was keen to preserve its heritage.

The original collection consisted of many historic model ships from the 16th and 17t century that were stored at the Ajuda Palace. The collection was exhibited at the Old Arsenal building. Unfortunately, most of the model ships were destroyed by fire in 1916.

The museum rose from its ashes in 1948, when Henrique Manfroy de Seixas died, leaving his impressive collection of model ships and other nautical artifacts to the museum. That same year the museum moved to the Laranjeiras Palace, only to move again in 1962, to the west wing of the Jerónimos Monastere where it is still located today.

Jerónimos Monastery

The location of the museum, in a monastery in Belém, may seem odd at first but it is in fact quite fitting: it is said that this was once the site of a church dedicated to sailors. According to local legend Vasco da Gama - one of Portugal's most famous explorers - prayed here before setting sail towards the Indies. The ships embarked nearby, at the harbor of Belém.

Museum Collection

The museum has a large collection of scale models, naval paintings, uniforms, weapons, globes, sextants and other nautical instruments. The model ships show the development of ship building, with a focus on Portugal's golden era in the 15th and 16th centuries, when its explorers discovered new profitable trade routes.

Important improvements in nautical instruments and navigation helped the explorers succeed; many of these items such as maps, telescopes and globes are also on display.

One of the museum's highlights is a plush cabin of the royal yacht of Queen Amelia, built in 1900.
From here, a corridor leads visitors to a large purpose-built hall, the Galliot Pavillion. This hall contains a number of historic vessels. The most impressive is the Royal Barge, built in 1778 for queen Maria I. The barge is decorated with gilded ornaments and relief sculptures. 

Lisabonos Museu de Marinha (Jūrų muziejus) pabrėžia Portugalijos turtingą jūrų istorija su laivų modeliais, navigacijos prietaisais ir istoriniais laivais.

Istorija

Muziejaus istorija prasidėjo 1863 metais, kai karalius Luís nusprendė sukurti kolekciją susijusią su jūros eksponatais. Kadangi tik portugalų monarchas asmeniškai valdė laivus, karalius turėjo asmeninių interesų šalies jūreivystės istoriją išsaugoti kaip savo paveldą. Originali kolekcija buvo sudaryta iš daugelio istorinių laivų modelių, kurie XVI ir XVII amžiuje buvo saugomi Ajuda Palace. Kolekcija buvo eksponuojama Senojo arsenalo pastate. Deja, dauguma pavyzdinių laivų buvo sunaikinta gaisro 1916 metais. Muziejus prisikėlė iš pelenų 1948 metais, kai Henrique Manfroy de Seixas mirė, palikdamas savo įspūdingą kolekciją pavyzdinių laivų ir kitų jūrinių paminklų muziejui. Tais pačiais metais muziejus persikėlė į Laranjeiras Palace į vakarinį sparną Jeronimo vienuolyne, kur jis vis dar veikia šiandien.

Jeronimo vienuolynas

Muziejaus vieta, Belem vienuolyne, gali atrodyti keista iš pirmo žvilgsnio, bet iš tikrųjų ji yra gana tinkama: yra sakoma, kad tai kažkada buvo bažnyčia skirta buriuotojams. Pagal legendą, Vasko de Gama – vienas iš garsiausių Portugalų tyrėnėtojų – ten meldėsi prieš išvykdamas į Indiją.

Muziejaus kolekcija

Muziejaus kolekcijoje yra daug modelių, karinio jūrų laivyno paveikslų, uniformų, ginklų, gaublių, ir kitų navigacinių priemonių. Laivų modeliai parodo laivų statymo vystimąsi, kartu su akcentų į Portugalų aukso erą XV ir XVII amžiuje, kai tyrinėtojai atrado mainų kelius. Svarbūs patobulinimai navigacinių instrumentų ir navigacijos padėjo tyrinėtojams pasiekti tikslą, daugelis iš šių, kaip antai žemėlapiai, teleskopai ir gaubliai taip pat yra eksponuojami. Vienas iš muziejaus akcentų yra prabangus salonas iš karališkosios jachtos „Karalienės Amelija“, pastatytos 1900 metais. Iš čia koridorius veda lankytojus į didelę salę - Galliot Pavillion. Šioje salėje yra daug istorinių laivų. Įspūdingiausia yra Royal barža pastatyta 1778m.  karalienei Marijai I. Baržą puošia paauksuoti ornamentai ir reljefo skulptūros.

 

City of Coimbra

                              

                              City of Coimbra

A view of Coimbra's University Hill as seen from the Mondego River

Coimbra (Portuguese pronunciation: [ˈkwĩbɾɐ ]) is a city in the municipality of Coimbra in Portugal. According to the 2001 Census, provided by the Portuguese Instituto Nacional de Estatística (English: National Institute of Statistics), the city proper had a population of 101,069. The city of Coimbra is one of the most important urban centres in Portugal (after the much larger cities of Lisbon and Porto), playing a central role in the northern-central littoral and interior of the country. It is the principal centre in the Centro region, the District of Coimbra and the Baixo Mondego subregion.

Almost every nook of Coimbra speaks of historical significance and beauty. Located in central Portugal, the city prides itself as being the home of the world’s second oldest university in the world, the University of Coimbra. Being home to one of the oldest universities in the world, some of Coimbra’s main attractions involve traditional events held by the university. One of these is the Festa das Latas, a noisy parade held to welcome new students who are then baptized to the academic life in the Mondego River. The Queima das Fitas is also another university spectacle, where at the end of the academic year, students burn the ribbons attached to their gowns; as a part of holding academic traditions, students wear a long black robe under a black cape with ribbons of different colors, each of which represents a particular faculty. The historical tour around Coimbra Portugal region does not end in the academic ceremonies, though. Around a dozen of kilometers from the city center lies the impressive representation of the ruins of the Roman town of Conimbriga, where the Romans settled during the Iron Age. Built in 1962, the Museu de Conimbriga houses artefacts from the era that would blow any history buff’s mind away. These include a bust of Augustus Caesar and tesselated floors and mosaics the motifs of which include Roman villas and baths.

                                                          Library. Portugal. Coimbre.

                                                                   
 
The trip to Portugal would not be complete without visiting its impressive churches and monasteries. While in Coimbra, Portugal, visitors should not miss the Santa Cruz Monastery, whose historical significance does not end in art and religion. The monastery also holds political significance as its scriptorium was where the propaganda machine of the first king of Portugal, King Afonso Henriques, was operated. The king’s tomb is found in the monastery. Moreover, the Santa Clara Velha Monastery is also an attraction as it is where the remains of two of the most revered queens of Portugal, Santa Clara and Ines de Castro, were temporarily laid to rest.

                                                                       Santa Cruz Monastery

When visitors are overwhelmed by the weight of the city’s historical beauty, they can rest their eyes on the beauty of the city’s botanical gardens. Coimbra prides itself as being home to the largest boanical gardens not only in Portugal but also in Europe.


There is no doubt that Coimbra Portugal region has so much to offer, especially in terms of historical beauty, that visitors may not know where to start their tour. A tip for visitors of the city, though, is to begin their tour in Largo da Portagem, where the tourist information center is found.

Coimbra can be reached by bus, train or car. It is internally connected by a huge bus network, the SMTUC, and trolleybuses. By train, the city is only one hour away from Porto and 1 hour and 45 minutes away from Lisbon.

                                 

                                    Koimbra

Koimbra – miestas vidurio Portugalijoje, Vidurio Portugalijos regione, prie Mondego upės. Apskrities centras. Su priemiesčiais ~430 tūkst. Tai trečia pagal dydį metropolinė zona šalyje po Lisabonos ir Porto.

Mieste veikia vienas seniausių Europoje Koimbros universitetas, įkurtas 1290 m. Miestas nuo senovės vystosi kaip mokslinis, medicininis, prekybinis centras. Veikia keletas valstybinės reikšmės ligonių, elektronikos, aukštųjų technologijų centrų. Taip pat vystoma tekstilės, keramikos, maisto, vynininkystės pramonė. Yra pusiaukelėje tarp Porto iki Lisabonos, prie šiuos miestus jungiančio greitkelio.

Koimbros teritorija minima nuo romėnų laikų kaip Aeminium. Vėlyvuoju antikiniu laikotarpiu miestas tapo arkivyskupijos centru, kai germanų gentys nusiaubė anksčiau juo buvusį Konimbrigos miestą. Nuo jo ir kilo Koimbros pavadinimas. Valdant vizigotams miestas vadintas Emínio. 711 m. Koimbrą užėmė maurai ir pavertė ją svarbiu prekybiniu centru. 1064 m. Leono karalius Fernandas I miestą atkariavo. Pradžioje tapo Koimbros grafystės centru, vėliau inkorporuota į Portugalijos grafystę. Pirmasis Portugalijos karalius Afonsas I pasirinko Koimbrą kaip savo karalystės sostine. Tuomet pastatyta katedra, Santjago bažnyčia, Santa Kruzo vienuolynas. 1255 m. sostinė perkelta į Lisaboną.

Miestas apjuostas gynybine siena, pastatytas gotikinis Santa Klara a Velja vienuolynas. Atradimų amžiaus metu Koimbra suklestėjo kaip menų, kultūros centras. XIX a. pr. Koimbrą užėmė prancūzai, miestas patyrė nuosmukį.

Koimbrą galima pasiekti, autobusu, traukiniu, mašina. Viena valanda kelio traukiniu nuo Porto miesto ir mažiau nei dvi valandos nuo sostinės Lisabonos.

Olá! Chamo-me Vija e sou da Lituânia. Tenho 20 anos e sou de Širvintos, mas agora moro em Vinius na casa da minha irmã. Sou estudante de indologia na Universidade de Vilnius. Eu também trabalho. Sou empregada de mesa no restaurante indiano no centro da cidade. Então tenho muitos amigos lituanos e indianos. E gosto muito do meu trabalho. Gosto de ouvir música, dançar, viajar e encontrar-me com meus amigos também. Eu falo inglês, alemão, hindi e um pouquito português. 

Olá! Chamo-me Dominykas. Tenho vinte anos. Sou lituano, sou de Panevėžys, mas agora moro em Vilnius no dormitorio. Sou estudante de história cultural e antropologia na Universidade de Vilnius, agora no segundo ano. Eu falo lituano, inglês e russo, também estudo português. Eu adoro tocar piano e gosto viajar. Desejo visitar Brasil em breve.

Olá a todos! Chamo-me Jurga, sou de Vilnius e moro em Vilnius também. Eu tenho 21 anos. Sou estudante na Universidade de Vilnius. Eu estudo inglês e espanhol, então falo inglês, lituano e espanhol. Eu não sou casada, mas sou comprometida. Eu não tenho irmãos ou irmãs. Eu toco guitarra e gosto de pintar. Eu também gosto de aprender línguas e adoro conhecer pessoas novas! Estive em Portugal uma vez, eu vi Tavira, Monte Gordo, Altura, Faro, Mértola, Beja. Amo este país, portanto volverei muitas vezes mais!

Olá! Meu nome é María e eu sou da Lituânia. Tenho 21 ano. Moro em Vilnius com a minha família, na Rua do Ozas. Sou estudante de espanhol e inglês na Universidade de Vilnius. Ademais falo inglês, espanhol, lituano e russo. Meu pai é da Lituânia, mas minha mãe é da Ucrânia. Tenho duas irmãs: Kristina e Anastasija. Eu gosto de estudar as línguas e adoro viajar. Mas odio fazer os deveres de casa. Agora trabalho com japonêses e gosto de meu trabalho.

 

Capela dos Ossos

                           Capela dos Ossos

                                                     

   Capela dos Ossos (or in english The Chapel of Bones) is located next to the Church of St. Francis in the medieval Portuguese town of Évora. The 16th century chapel is a large room that gets its name because the interior walls are covered and decorated with human skulls and bones.    

   The decision to use human bones as building material for a church is certainly an unusual one, but there’s a story to justify it. It seems that in the 16^th century, Évora had about 43 cemeteries that took up way too much land. When the decision was made to destroy some of these cemeteries, the corpses of 5,000 monks were exhumed in an effort to save their souls from condemnation. It was decided that the remains of these monks would be relocated to the Capela dos Ossos. However, the existing monks soon realized that it might be a better idea to put these bones on display, rather than behind closed doors. These monks were concerned about the societal values of the wealthy town of Évora.  So they set about creating a place for meditation, a place where the undeniable reminder of death would help people transcend the material world.  This is clearly shown in the famous warning at the entrance:  Nós ossos que aqui estamos pelos vossos esperamos (“We, the bones that are here, await yours.").

       

            

Interestingly, the bones of the monks who assembled the chapel are not on display - they are kept in a small white coffin in the chapel.       

 

                     

In addition to all the bones, there are two full corpses hanging high on a wall. Their identities are unknown, but there are plenty of legends: one popular story says they are an adulterous man and his infant son, cursed by his jealous wife.

(One of two poems that are in the Chapel)

Aonde vais, caminhante, acelerado?                Where are you going in such a hurry traveler?
Pára...não prossigas mais avante;                     Stop … do not proceed;
Negócio, não tens mais importante,                 You have no greater concern,
Do que este, à tua vista apresentado.               Than this one: that on which you focus your sight.
Recorda quantos desta vida têm passado,        Recall how many have passed from this world,
Reflecte em que terás fim semelhante,             Reflect on your similar end,
Que para meditar causa é bastante                   There is good reason to reflect
Terem todos mais nisto parado.                       If only all did the same.
Pondera, que influido d'essa sorte,                   Ponder, you so influenced by fate,
Entre negociações do mundo tantas,                Among all the many concerns of the world,
Tão pouco consideras na morte;                     So little do you reflect on death;
Porém, se os olhos aqui levantas,                   If by chance you glance at this place,
Pára...porque em negócio deste porte,            Stop … for the sake of your journey,
Quanto mais tu parares, mais adiantas.            The more you pause, the further on your journey you will be.

(por Padre António da Ascenção)                           ( by Fr. António da Ascenção (translation by Fr.                                                                                                                                  Carlos A. Martins, CC)

 

                           Capela dos Ossos

      Capela dos Ossos (lietuviškai Kaulų koplyčia) yra  karališkos Šv. Pranciškaus bažnyčios dalis, viename iš Portugalijos miestų - Evoroje. XVI amžiaus koplyčia yra gan didelė patalpa, kurios viduje sienos ir kolonos yra padengtos ir papuoštos žmonių kaukolėmis ir kaulais, iš kur ir kilo koplyčios pavadinimas.                            

 

  

Sprendimas naudoti žmogaus kaulus kaip statybinę medžiagą bažnyčiai, yra tikrai neįprastas pasirinkimas, tačiau istorija paaiškina šį keistą reiškinį. Iki XVI amžiaus Evoros apylinkėse buvo net 43 kapinės, kurios užėmė vertingą žemę. . Kai buvo priimtas sprendimas sunaikinti dalį kapinių, 5000 vienuolių kūnų buvo iškasti. Nenorėdami pasmerkti ten palaidotų žmonių sielų, vienuoliai nusprendė pastatyti koplyčią ir į ją perkelti žmonių kaulus norint išgelbėti jų sielas nuo pasmerkimo. Buvo nuspręsta, kad šių vienuolių palaikai bus perkelti į Capela dos Ossos. Tačiau tuometiniai vienuoliai greitai suprato, kad geriau būtų padaryti šiuos kaulus viešai matomus, o ne laikyti juos už uždarų durų. Užuot palaidoję kaulus, vienuoliai, kurie buvo labai susirūpinę to meto visuomenės vertybėmis, nusprendė juos pakabinti viešai, manydami taip sukurti garsiam ir turtingam Evoros miestui naudingą vietą, kur žmonės galėtų susirinkti medituoti ir, neginčijamos mirties akivaizdoje, suvoktų materialių dalykų laikinumą. Apie tai skelbia provokuojantis užrašas virš įėjimo durų į bažnyčią "Mes, - čia esantys kaulai, laukiame jūsų kaulų".

            

 

Įdomu tai, kad vienuolių , kurie įkūrė šią koplyčią, kaulai,  ilsisi atskirai nuo visų kitų  - jie laikomi nedideliame baltame karste.

 

 

Be to, tarp visų šių kaulų, yra du lavonai, kabantys ant sienos, šalia kryžiaus. Jų tapatybės yra nežinomos, tačiau apie juos sklando daug legendų: viena iš populiariausių istorijų pasakoja, kad tai yra neištikimas vyras su savo sūnumi, kuriuos prakeikė pavydi žmona.