.JPG)
José Pedro Croft born in Oporto in 1957, did the course of painting in 1981 at the School of Fine Arts in Lisbon, a city where he resides since adolescence, when he moved with his family after a brief stop in Galicia. His work has special reference in architecture through the formal organization of space and the concept of monument and its deconstruction. He is contemporary of Calapez Pedro, Pedro Cabrita Reis and Ana Leon, and having exhibited with them.
In harmony with the spirit of the times, Croft personified the return to an artistic practice rooted in issues of a formal nature that implied a criticism of the means of expression in order to be resolved. The idea of the monument is Croft’s main concern. This category, central to all European Sculptural tradition, undergoes an investigation, both of an aesthetic and an ethical nature, displacing all the predominant uses of the idea of monument over the ages. Thus, monumentality ceases to be the issue, in favour of its deconstruction, since the artist is interested in what refers to a monument’s sense of place. Due to this, the reference to architecture, and in particular to spatial organisation, configures the common axis of his entire production.
The artist drawing and print work can, at times, be seen as a complement to the sculpture, a study or experimental attempt, yet, it clearly has its own autonomy. In his compositions, a process of binary, whereby one object is combined with the next, prevails, and elementary geometrical figures such as the circle and rectangle reoccur worked through variations.
During the 80's worked hard to carving stone, carving and modeling, being much influenced by John Cutileiro with whom he collaborated during the first years of work. This phase was artistic closely linked to the image of death and the grave.
Then he began to explore an aspect of architecture, where the human scale prevails, shaped arches and columns through the pile of parts and industrial wastes.
In 90 years, incorporates in their daily work pieces such as chairs and tables, creating volumes ordered in order to produce memories and testing the stability, weight and arrangement. Later introduces the mirror and the fragmentation of objects, thus creating a new spatiality through deconstruction.
Over the years, gained an important status in the art scene nationally and internationally, participated in several international exhibitions and has held solo exhibitions at the Calouste Gulbenkian Foundation (1994) and a retrospective at the Centro Cultural de Belém (2002).
(sem titulo, 1999, wood and galvanized iron)
November 2008: Sculptures of José Pedro Croft at Galeria Helga de Alvear, Madrid. http://www.youtube.com/watch?v=9bZixHY9voQ&feature=youtube_gdata
Skulptorius José Pedro Croft pirmą kartą kaip menininkas iškilo 1980-aisiais metais, sėkmingai einantis užsibrėžtu keliu ir atrasdamas vis naujų kelių. Jo darbai įvertinti ir už Portugalijos ribų.
(Sem titulo, 1987, marble and bronze)
José Pedro Croft gimė Porto mieste 1957 metais, 1981 m. baigė dailės mokyklą Lisabonoje, mieste, kur jis gyvena nuo paauglystės, nuo tada, kai su savo šeima atvyko po trumpo sustojimo Galicijoje. Jo darbas yra speciali architektūros nuoroda per taisyklingą erdvės struktūrą bei paminklo ir jo dekonstrukcijos sampratą. Jis yra Calapez Pedro, Pedro Cabrita Reis ir Ana Leon amžininkas, neretai jų darbai eksponuojami kartu.
Harmoningai su tų laikų dvasia, J. P. Croft įsikūnijo grįžimą meno praktikos, įsišaknijusios taisyklingo pobūdžio dalykuose, kurie reiškia išraiškos priemonių kritiką, su tikslu tai išepręsti. J. P. Croft labiausiai domina paminklo idėja. Ši kategorija, centrinė visos Europos skulptorių tradicija, patiria tyrimą, tiek estetinio, tiek etinio pobūdžio, pakeisti visą per amžius vyraujantį paminklo idėjos naudojimą. Taigi, monumentalumas nustoja būti problema jo išardymo naudai, nes menininką domina, kas nurodo paminklo vietos jausmą. Dėl to, nuoroda į architektūra, o ypač erdvines struktūras, konfigūruoja su visos savo kūrinių bendrąja ašimi.
Menininko piešiniai ir graviūros kartais gali būti laikomi skulptūros papildymais, tyrimu ar eksperimentiniu bandymu, tačiau jis neabejotinai turi savitumo. Jo kompozicijose vyrauja dviguba komponentų eiga, kai vienas objektas yra derinamas su kitu, ir paprastos geometrinės figūros, pavyzdžiui, apskritimas ir stačiakampis, pasikartoja jo darbuose.
Devintąjame dešimtmetyje sunkiai dirbo su akmens raižiniais, drožyba ir modeliavimu. Smarkiai paveiktas John Cutileiro įtakos, su kuriuo jis bendradarbiavo pirmaisiais darbo metais. Šis etapas menine prasme buvo glaudžiai susijęs su mirties ir rimties vaizdais.
Vėliau jis ėmė tyrinėti aspektus architektūros, kur žmogiškumas, arkinės formos ir kolonos vyrauja prieš šūsnis dalių ir pramoninių atliekų krūvas.
Paskutiąjame XX a. dešimtmetyje į savo kasdienius darbus įtraukė tokius objektus, kaip kėdes ir stalus, sukurdamas tūrius, kuriais siekė (at)gaminti atsiminimus ir išbandydamas stabilumą, svorį ir išdėstymą. Vėliau įvedė veidrodį ir objektų susiskaldymą, taip sukuriant naują erdviškumą per dekonstrukciją.
Bėgant metams skulptorius gavo svarbų statusą nacionalinėje ir tarptautinėje meno scenoje, dalyvavo įvairiose tarptautinėse parodose, surengė personalinių parodų tokiose įstaigose kaip “Calouste Gulbenkian Foundation” (1994) ir retrospektyvinę parodą “Centro Cultural de Belém” (2002).
(escultura de ferro, 2010)
(tecnica mixta sobra paper, 2008)
Sem comentários:
Enviar um comentário