Sérgio Mendes

Sérgio Santos Mendes (born February 11, 1941 in Niterói, Brazil) is one of Brazil’s most famous musicians, composers and producers. As a child, he took piano lessons, later switched from classic to jazz in his youth. In the beginning of the 60s, Mendes started playing jam sessions at nightclubs. He competed in jazz festivals and was leader of the Sexteto Bossa Rio (which recorded with Cannonball Adderley), playing in the Carnegie Hall Bossa Nova Festival, New York in 1962.
The 1964 album made by Sergio Mendes & Bossa Rio is considered fundamental for bossa nova. During the 70s he toured many countries with different groups before rounding up Brasil 66, with whom he made records and very successful tours. The album Herb Alpert Presents Sergio Mendes & Brasil 66 sold over a million copies, with Jorge Ben’s Mas Que Nada hitting the top of the charts in North-America.




Starting 1966, Sergio has made many albums, both solo and with his groups, always mixing bossa nova with jazz and Brazilian rhythms. He collaborated with famous Brazilian musicians like Chico Buarque ( A Banda) or Edu Lobo (Ponteio). Sergio Mendes even played at the White House in 1967.

Sergio is a bandleader who has been able to surround himself with top-flight musical talent and translate Brazilian sounds for international ears. His albums have marked the first times that many foreigners have heard material by Jobim, Ben (now known as Benjor), Ivan Lins, Milton Nascimento, Gilberto Gil, Guinga, and other leading Brazilian songwriters. Mendes stepped out of his usual pattern with Primal Roots (1977), which included folkloric styles in the mix, and the Grammy-winning Brasileiro (1992) which showcased rising Bahian songwriter Carlinhos Brown and fused MPB (Música Popular Brasileira) and Rio samba with axé music and funk.

Sergio Mendes and his bands have done much to spread Brazilian music around the world, and his light, smooth renditions of bossa and MPB standards have gained a new popularity in recent years with the global revival of bossa nova.

--------------------------------------------

Sergio Santos Mendez (gimęs 1941 metų vasario 11 dieną Niterói, Brazilijoje) yra vienas žymiausių Brazilijos muzikantų, kompozitorių ir prodiuserių. Būdamas vaiku mokėsi groti pianinu, jaunystėje iš klasikos perbėgo į džiazą. 1960-tųjų pradžioje jaunasis Sergio naktiniuose klubuose grodavo improvizacijas, dalyvaudavo džiazo festivaliuose ir buvo Sexteto Bossa Rio (kuris įrašinėjo su Cannonball Adderley) lyderiu. 1962 metais Sexteto Bossa Rio grojo garsiojoje Carnegie salėje Niujorke.

1964-aisiais Sergio Mendes & Bossa Rio išleistas albumas laikomas vienu svarbiausių bossa nova stiliaus propaguotojų. Septintajame dešimtmetyje Sergio Mendes daug keliavo ir grojo su skirtingomis grupėmis bei atlikėjais iki kol įkūrė grupę Brasil 66, su kuria leido įrašus ir sėkmingai koncertavo gimtinėje ir užsienyje. Albumo Herb Albert presents Sergio Mendes & Brasil 66 buvo parduota per milijoną kopijų, o kompozitoriaus Jorge Ben darbas Mas Que Nada užkopė ant aukščiausių laiptelių Šiaurės Amerikos populiariausių įrašų sąrašuose.

Pradedant 1966-aisias, Sergio įrašė daug solinių albumų ir darbų su savo grupe, kuriuose nuolat jungė bossa nova su džiazu ir braziliškais ritmais. Taip pat jis bendradarbiavo su tokiais žymiais brazilų muzikantais kaip Chico Buarque ( dainoje A Banda) ar Edu Lobo (dainoje Ponteio). 1967 metais jis netgi koncertavo Baltuosiuose rūmuose.

Sergio Mendes yra puikus grupės lyderis – jis sugebėdavo aplink save sutraukti geriausius muzikinius talentus ir perduoti braziliškus garsus tarptautinei ausiai. Jo albumuose pirmąkart užsienio klausytojams buvo girdimi šių dainų rašytojų darbai - Jobim, Ben (dabar žinomas kaip Benjor), Ivan Lins, Milton Nascimento, Gilberto Gil, Guinga ir kitų. Mendes peržengė savo įprasto stiliaus ribas 1977 metais išleisdamas albumą Primal Roots, kuriame įmaišė folklorinių elementų ir stilių, bei su 1992 metais pasirodžiusiu ir Grammy apdovanojimą jam laimėjusiu albumu Brasileiro, kuriame savo sugebėjimus pademonstravo populiarėjantis bahietis (valstija Brazilijoje) dainų rašytojas Carlinhos Brown. Šiame albume Sergio Mendes sujungė MBP (populiariąją Brazilijos muziką) ir Rio sambą su axé ir funk stiliais.

Sergio Mendes ir jo grupės labai daug nusipelnė braziliškos muzikos sklaidai visame pasaulyje, o jo lengvi, ramūs bossa nova ir MBP standartų vaizdavimai kartu su pasauliniu bossa nova atgimimu pastaraisiais metais įgavo naujo populiarumo.

João Luis Carrilho da Graça

João Luis Carrilho da Graça (born 1952, in Portalegre) is one of the most famous contemporary Portuguese architects. He has a huge reputation in Portugal, many awards, a long and stellar career of relentlessly minimal sculptural modernist work. By closely studying the landscape and territorial structure Carrilho da Graça is able to develop an architectural programme with plastic sensibility that brings out the expressiveness of a construction and the materials.

Graduating from ESBAL (Lisbon higher-education school of fine-arts) in 1977, in the same year he started his professional life. He lectured at the Faculty of Architecture of the Technical University of Lisbon between 1977 and 1992, at the Autonomous University since 2001 and at the Évora University since 2005. The architect was an invited professor at the Navarra University Architecture School in 2007 and 2010. He has taught at a great number of lectures in seminars and conferences at several international universities. João Carrilho da Graça is published extensively in a number of Architectural books and magazines, most recently in "Electa", Monography "João Luís Carrilho da Graça, Opere E Progetti", 2003. He is distinguished with the Order of Merit of the Portuguese Republic in 1999.

João Luis Carrilho da Graça built work such as the Science and Technology Pavilion, Lisbon and the Algarve Hotel and Tourism School are remarkable demonstrations of his agenda.

His largest and most famous project is the Knowledge of the Seas Pavilion for the Lisbon Expo of 1998. The Pavilion of Knowledge is located next to the central broad walk and the dock. It is made up fundamentally from a vertical volume - the ship which contains the vessels or fragments and which is the center off the exposition area - and from another horizontal block split by an access patio. The horizontal block is virtually suspended, which allows the continuity of the public area between the broad walk and the dock. The vertical volume and the suspended horizontal block cross each other like white concrete megaliths. The access patio is square. It rises up to the entrance by a ramp which accompanies the periphery of the square. This patio and the ramps are lined with grit sandstone. The ground is covered in water. Some walls are covered in ivy.

 João Luís Carrilho da Graça is an architect of the new Lisbon's Cruise Terminal that will be operating by the end of 2013. From the 37 proposals received, the one submitted by Carrilho da Graça was the best positioned in the international competition that took place for the project of the new cruise terminal in Lisbon. According to the jury, the project is valued by lightness, elegance and character of the building, seeking a strong dialogue between the city and the river.

One of the most standout and my favourite work of João Luís Carrilho da Graça is Pedestrian Bridge over the river Carpinteira, Covilhã, Portugal. Resembling a stretched Z when seen from above, the bridge is about 220 meters long. Part of the bridge's drama is obvious: the views of the Serra da Estrela mountain range. Architecturally the drama arises from the slenderness of the horizontal profile and the simplicity of its design. Only round columns of concrete and stone and the wood walkway itself veer from the white planarity that gives the bridge a minimal but alien presence in the natural and urban landscape.

João Luis Carrilho da Graça, gimęs 1952 metais Portalegro mieste, yra vienas žymiausių šiuolaikinių portugalų architektų. Carrilho da Graça yra užsitarnavęs puikią reputaciją Portugalijoje, gavęs daugybę apdovanojimų už jo unikalų stilių – nepalenkiamai minimalistiniai ir skulptūriškai modernūs darbai. Kruopščiai susipažinęs su landšafto ir kraštovaizdžio ypatumais, Carrilho da Graça sukuria tokį architektūrinį planą, kuris leidžia atskleisti visą konstrukcijų bei medžiagų ekspresiją.

1977 metais baigęs Lisabonos aukštąją menų mokyklą (ESBAL) João Luis Carrilho da Graça pradėjo savo kaip profesionalaus architekto karjerą. 1977-1992 metais jis dėstė Lisabonos technikos universiteto Architektūros fakulteto studentams, nuo 2001 metų dėstytojauja nepriklausomame Lisabonos universitete, o nuo 2005 metų – ir Évora universitete. 2007 ir 2010 metais kaip kviestinis dėstytojas skaitė paskaitas Navarra universiteto Architektūros mokykloje. Carrilho da Graça skaitė pranešimus daugybėje konferencijų ir seminarų keliuose tarptautiniuose universitetuose. Architekto straipsniai plačiai publikuojami daugelyje architektūros leidinių, tokių kaip žurnale "Electa", taip pat 2003 metais yra parašęs savo monografiją "João Luís Carrilho da Graça, Opere E Progetti". Carrilho da Graça yra gavęs Portugalijos Respublikos ordiną „Už nuopelnus“ 1999 metais. 

Tarp žymiausių João Luis Carrilho da Graça projektuotų darbų paminėtini tokie statiniai, kaip Mokslo ir technologijų paviljonas, Lisabonos ir Algarve viešbučių ir turizmo mokykla.

Tačiau pats didžiausias ir svarbiausias jo projektas yra Jūrų mokslo paviljonas, statytas specialiai Expo parodai 1998 metais. Mokslo paviljonas yra iškilęs visai šalia centrinės alėjos ir prieplaukos. Paviljono forma iš esmės yra panaši į laivą – vertikalaus ir horizontalaus blokų, atskirtų aikšte prie įėjimo. Horizontalus blokas yra virtualiai tarsi „pakabintas“, o tai sukuria viešosios erdvės nenutrūkstamumo, tęstinumo jausmą taip alėjos ir prieplaukos. Vertikalioji ir horizontalioji pastato dalys kerta viena kitą kaip balti betono megalitai. Aikštė prie įėjimo kyla kampu aukštyn, taip pabrėždama kvadrato periferiją.

João Luís Carrilho da Graça  jūrinę tematiką tęsia naujausiame savo projekte – Lisabonos kruizinių laivų terminale, kuris pradės veikti 2013 metų pabaigoje. Tarptautinėje atrankoje iš 37 pateiktų pasiūlymų, kompetetinga komisija atrinko būtent Carrilho da Graça projektą. Anot komisijos, šis projektas išskiria lengvumu, elegancija ir pastato charakteristika, leidžianti užmegzti dialogą tarp miesto ir upės.

Vienas iš mano mėgstamiausių tikrai išskirtinių João Luís Carrilho da Graça darbų yra pėsčiųjų tiltas virš Carpinteira upės Covilhã mieste Portugalijoje. Tiltas, iš viršaus primenantis įtemptą ir nusitęsusią „Z“ raidę, yra apie 220 metrų ilgio. Vienas iš tilto išskirtinumų yra akivaizdus – atsiveria nepakartojamas Serra da Estrela kalnų grandinės vaizdas. Architektūriniu požiūriu unikalumas atsiranda dėl horizontalaus kontūro grakštumo ir dizaino paprastumo. Tiktai apvalios plieno kolonos ir akmens bei medžio pėsčiųjų takas savaime išsiskiria iš baltos plokštumos, kuri suteikia tiltui minimalistinę, bet svetimą išvaizdą natūraliam mažo miesto kraštovaizdžiui. 

Written by Justina Medžiūnaitė

Amália Rodrigues – Queen of Fado || Amália Rodrigues – Fado karalienė

“Fado” (from Latin “fatum”, destiny) – is traditionally thought to be national folk music of Portugal. However, that is not entirely true as Fado’s origin is still not determined – North Africa, Brazil, Argentina are just some of the countries Fado’s roots might be. Amália Rodrigues put it in a very poetic way: "Fado came from the sea, the vast sea in front of us. Fado came from the lament for our sailors who departed and never returned." Fado used to be slaves, immigrants genre and there was nothing less respectable than to be a Fado singer. Severa who was the most famous "fadista" (female Fado singer) of her time (late seventeenth Century) was a prostitute. Luckily, the perception of fadistas changed with the rise of Amália Rodrigues whose legend continues to live to this day more than 10 years after her death.

Little Amália was born to a poor family in the Alfama district of Portugal’s capital, Lisbon. The exact date of her birth is unknown, because Amália’s passport claims it to be July 23, 1920 although herself fadista would always celebrate it on July 6th. At just 1 years old the little Amália was abandoned by her mother to grow up with her grandmother who had a significant impact on her. Since she was so poor and abandoned by her our mother, her childhood was an unhappy one, and naturally drew her to the mournful music of fado.

A 19 year-old Amália was an instant hit in Lisbon when she started singing in the nightclub called Retiro da Severa. It would only take a year for her to perform for the full house clubs all around Lisbon. In 1944, she was flown to sing in Brazil where she performed at the Copacabana Casino and made her first recordings in Rio de Janeiro.

The real breakthrough would not come until 1955 when Amália Rodrigues became internationally known for a song called Coimbra. And in 1962, she met Alain Oulmain, who was a rich intellectual, composer of great culture and sensitivity. He understood that Amália was just entering the peak of her creativity and vocal capabilities at 42. This partnership would change Fado forever. Oulmain introduced her to a much more sophisticated form of music and adapted it to the highest caliber of Portuguese poetry - both modern and ancient. It was just what she needed at that stage. This was the start of the most important decade of Amália's work. The snobbish intellectuals of the middle/upper class would finally accept her. Never before had the sound of the Portuguese language sound as universal as when sang by Amália.

In 1974, a revolution came and dictatorship was taken down. Amália was accused of collaborating with the deposed fascist regime. Rumors that she opposed the new government wore her down until she was hospitalized with depression. Amália remained depressed until, around 1976, after the revolutionary dust had settled, she was ready for a big comeback at the Lisbon Coliseum. This was a triumph – fadista received the longest ovation in the history of the Coliseum and restored her full glory.

Amália Rodrigues would go on to have a successful career for almost 20 years after that, but her voice was becoming weaker and weaker with age. Her last performance came in 1995 and at that time she understood the public could see that, but the final ovation was greater than ever before, because everybody understood this was the end.

Without singing Amália could not live. On October 6, 1999, she was found dead by her secretary in her house in Lisbon. The electoral campaign at its peak had to be interrupted and three days of mourning were declared by the Government. Her funeral drew a crowd not seen since the 1st day of the April 1974 revolution and she was awarded honors that before had only been given to Heads of State. She lay in state for two days in one of the most important churches of Lisbon, so people could pay her their last respects. Prime Minister António Guterres spoke for many when he said: "Amalia Rodrigues was the voice of the Portuguese soul." Her remains are currently interred at the National Pantheon (a special law had to be passed in order to allow her to be there which until then had only been open to male figures of Portuguese history).

“Fado” (iš lotynų “fatum”, likimas) – yra tradiciškai laikoma nacionaline Portugalijos liaudies muzika. Tačiau tai nėra visiška tiesa, kadangi Fado ištakos iki šiol nėra žinomos - šiaurės Afrika, Brazilija, Argentina yra tik kelios šalys iš kurių yra kildinamas Fado. Amália Rodrigues apibrėžė tai itin poetiškai: "Fado atsirado iš jūros, plačios jūros priešais mus. Fado atsirado iš raudų mūsų jūreiviams, kurie išvyko ir niekuomet nesugrįžo." Anksčiau Fado buvo vergų ir imigrantų žanras ir nebuvo nieko prasčiau nei būti Fado dainininku. Severa, kuri buvo to meto (septyniolikto amžiau) įžymi fadista (Fado dainininkė moteris) buvo prostitutė. Tačiau laimei, požiūris į fadistas pasikeitė su Amália'os Rodrigues iškilimu, kurios legenda vis dar gyva praėjus daugiau nei 10 metų po jos mirties.

Mažoji Amália gimė vargingoje šeimoje Alfama rajone Portugalijos sostinėje Lisabonoje. Tikroji jos gimimi data nėra žinoma mat Amália'os pase įrašyta Liepos 23-ioji, 1920, tačiau pati fadista savo gimtadienį švęsdavo Liepos 6-ąją. Vos vienerių, Amália buvo palikta savo motinos ir augo su senele, kuri jai darė itin didelę įtaką. Kadangi ji buvo tokia neturtinga ir dar palikta savo motinos, jos vaikystė nebuvo laiminga ir tai natūraliai patraukė ją prie graudulingos Fado muzikos.

19-metė Amália iškart tapo populiari, kuomet ji pradėjo dainuoji naktiniame klube pavadinimu Retiro da Severa. Ji užtruko vos metus, kol klubuose Lisabonoje ji jau dainuodavo pilnoms salėms. 1944 ji buvo nuskraidinta į Braziliją, kur dainuodavo Copacabana Casino ir įrašė pirmus įrašus Rio de Žaneire.

Tikrasis proveržis, visgi, atėjo 1955, kuomet Amália Rodrigues tapo žinoma tarptautiniu mąstu dėl dainos Coimbra. 1962 ji sutiko Alain'ą Oulmain'ą, kuris buvo turtingas intelektualas, puikios kultūros ir itin jautrus kompozitorius. Jis suprato, jog Amália tik prieina savo kūrybiškumo ir vokalinių galimybių piką būdama 42-iejų. Ši partnerystė pakeis Fado visiems laikas. Oulmain'as supažindino ją su kur kas rafinuotesne muzikos forma ir adaptavo ją aukščiausio kalibro portugalų poezijai - tiek moderniai, tiek senovės. Tai buvo būtent tai ko jai reikėjo tuo metu. Ir tai buvo pačios svarbiausios dekados pradžia Amália'os darbų. Aukštesnės vidurinės klasės snobai intelektualai pagaliau ją priėmė. Niekada anksčiau portugalų kalba neskambėjo taip universaliai kaip dainuojama Amália'os.

1974 prasidėjo revoliucija ir diktatūra buvo nuversta. Amália buvo apkaltinta bendradarbiavimu su nuverstu fašistiniu režimu. Gandai, jog ji prieštaravo naujajai vyriausybei ją išvargino iki depresijos. Amália tokia liko iki maždaug 1976, kai revoliucinės dulkės nusėdo ir ji buvo pasirengusi didžiajam sugrįžimui Lisabonos Koliziejuje. Tai buvo triumfas - fadista susilaukė ilgiausių ovacijų visoje Koliziejaus istorijoje ir atgavo visišką šlovę.

Amália Rodrigues tęsė sėkmingą karjerą dar beveik 20 metų, tačiau jos balsas senstant buvo vis silpnesnis ir silpnesnis. Jos paskutinis pasirodymas įvyko 1995 ir tuo metu ji suprato, jog publika tai mato. Finalinė ovacija buvo puikesnė nei bet kada, nes tuo metu visiems buvo aišku, jog tai pabaiga.

Tačiau be muzikos Amália gyventi negalėjo. 1999 spalio 6-ąją ji buvo rasta negyva savo sekretorės savuose namuose Lisabonoje. Rinkiminė kampanija pačiu piko metu turėjo būti nutraukta ir trys gedulo dienos buvo paskelbtos. Jos laidotuvės sutraukė žmonių minią nematytą nuo pat 1974 revoliucijos laikų. Jai buvo suteikti ordinai, kurie iki tol buvo teikiami tik valstybės vadovams. Ji buvo pašarvota dvi dienas pačioje svarbiausioje Lisabonos bažnyčioje, kad žmonės galėtų su ja deramai atsisveikinti. Tuometinis ministras pirmininkas António Guterres kalbėjo už daugelį, kai pasakė: "Amália Rodrigues buvo Portugalijos sielos balsas." Jos palaikai šiuo metu yra Nacionaliniame Panteone (specialus įstatymas turėjo būti išleistas tam, jog ji galėtų būti ten, kur iki tol ilsėjosi tik Portugalijos istorijos vyriškosios lyties asmenybės).

Fado su Joana Amondoeira / Fado with Joana Amondoeira

[Lietuviškai]

Tai buvo tipinis rudens vakaras Vilniuje: lyja, šalta, niūru. Po truputi į Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčią rinkosi svečiai norintys nors vienam vakarui pamiršti šaltį bei lietų ir pabandyti bent trumpam įsijausti į kitos šalies kultūrą ir muziką.

Nors koncertas truputį vėluoja, tačiau netrukus pasigirsta pirmieji portugališkos gitaros akordai. Kaip žinia Joanai talkino ir Šv. Kristoforo kamerinis orkestras su Donatu Katkumi priešakį. Maestro Donatas Katkus ir Joana viso koncerto metu lyg seni geri draugai bendravo labai nuoširdžiai ir šiltai tiek tarpusavy tiek su publika, o būtent palaikomas ryšys su žiūrovais ir kūrė jaukaus bei draugiško vakaro atmosferą.

Joana koncerte atliko fado dainas, taip pat palietė ir populiariąja savo gimtojo regiono muziką, o didžiausia staigmena žiūrovams buvo išgirsti net dvi lietuviškas (Vytauto Kernagio) dainas: pirmąją „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ ji atliko kartu su puikia, jaunąja lietuvių dainininke Evelina Sašenko, o antrąją - „Mūsų dienos kaip šventė“ dainavo viena, ir nors sumaišiusi žodžius linksmai ištarė „terrible“, publikos palaikymas ir dainavimas kartu buvo vienas iš gražiausių koncerto momentų.

Publika labai šiltai viso vakaro metu palaikė viešnią iš Portugalijos: užtęsti ir netylantys plojimai, daugelį kartų iš Joanos lūpų skambėję žodžiai „ačiū labai“ ir „muito obrigado” leido suprasti, jog tikrai galime tikėtis dar ne kartą išvysti Joana Amondoeirą Lietuvoje, o galbūt net ir su dar platesniu Lietuviškų dainų repertuaru.

/////////

Joana Amendoeira (gimė Santareme, Portugalijoje, 1982 metais) yra viena iš populiariausių šių dienų fado atlikėjų Portugalijoje. Taip pat ji yra įvardijama kaip „naujos kartos“ fado atlikėja, nes jos atliekama muzika atsiskleidžia unikalumu, harmonija, jausmingais momentais.

Pirmas didelis žingsnis jos fado karjeroje buvo 1994 metais, kuomet Joana sudalyvavo Lisabonos fado gala šventėje, kur susilaukė publikos ir komisijos dėmesio.

Nuo tų metų ir prasidėjo nesustojantys koncertų turai Portugalijoje ir visame pasaulyje. Ji taip pat yra gavusi daugybe apdovanojimų, savo diskografijoje turi 7 albumus. Ir žinoma sutiko milijonus žmonių, kurie įsimylėjo fado muziką.

Jos dainavimo stilius yra klasikinis, tradicinis, tačiau unikalus vokalas leidžia suteikti fado muzikai naujų spalvų. Kai klausaisi Joanos dainų yra sunku teigti, jog fado, tai vien liūdna ir melancholiška muzika apie ilgesį. Šių dienų fado atlikėjai, būtent tokie kaip Joana Amendoeira gali atskleisti ir šiuolaikinę fado pusę, tačiau išlaikyti visas būtinas fado tradicijas.

[In English]

It was a typical autumn evening in Vilnius: rain, cold, gloomy. Little by little St. Catherine Church became full of people who wanted to forget that rain and try to feel diferent country, culture and music.

Although concert was a little bit late, soon everybody heard first Portuguese guitar chords. That evening Joana had very good assistance from St. Christopher orchestra and Donatas Katkus. Maestro Donatas Katkus and Joana all evening were like old good friends and it helped to create very cozy and friendly atmosphere for the audience.

Joana‘s performance contained of traditional fado music, also she shown her region popular music genre but the bigest susrprise was two Lithuanian songs (written by Vytautas Kernagis): first one „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ was preformed with a nice Lithuanian singer Evelina Sašenko and second song „Mūsų dienos kaip šventė“ she sang alone. Even after few mistakes when Joana said „terible“, all audience was very supporting, everybody sang together and it was really sublime moment of that night.

The audience was wery friendly and happy to have a guest from Portugal. It was impossible to stop applause and a lot of times we could hear Joana saying words „ačiū labai“ and „muito obrigado”. It made us to believe that this night show wasn’t the last one and Joana Amondoeira will come back in Lithuania soon, maybe with a much more longer list of Lithuanian songs.

/////////

Joana Amendoeira (was born in Santarém, Portugal in 1982) is one of the famous nowadays fado Singer in Portugal. Moreover she is called “New Generation” fado singer because fado reaches unique, sublime moments, powered by her sensuous and moving harmonies, through her voice and love for fado.

First big step in her fado career was in 1994, when Joana participated in the Lisbon Grand Fado Gala, where she received enthusiastic praise from the jury and the audience.

After that year she started to performe non-stop around Portugal and the world, received a lot of awards, she has 7 albums in her diskografia and also met million people who fell in love with fado and new music experience.

Her singing style is classic and traditional, her unique vocals bring a bright, new glow to fado. It is hard to say that fado is only sad and melancholic music about „saudade“ when you listen Joana‘s songs . Nowadays fado singers like Joana Amendoeira can show you diferent side of fado but stay with an old fado tradition too.

Aurore de Sousa

Selfportraits, 2003-2006

Aurore de Sousa, a Portuguese photographer, believes that the world is a vast theatre stage. One possible way to fill it is to present one’s images at a given time. Each of her selfportraits is thus as a reflection on oneself wearing off during the sudden apparition of oneself multiple images.

Born on the 27^th day of June in 1959, in Portugal, Aurore now lives and works in France.

In 1988 she started photography through the practice of Land Art and as a first subject explored hiking and landscape. This experience led her to dedicate her fully to photography. In 1990 she graduated from the Ecole Superieur d’Art of Grenoble and since 1996 Aurore has been exposing regularly her photographs in France and elsewhere (Portugal, Canada, Lithuania, Corsica, England, etc.)

In 1991 her field of interest became portraits and feminine nude while later her work got essentially directed toward a poetical approach of identity, memory and time.

In 2005 a project of photographic creation in Lisbon was realized after getting a grant from the Institut Camões.

This project was a natural desire to continue photographic research on the question of identity, this time pointing out the exploration of the urban landscape (open space) of Lisbon, a city close to the artist’s history and identity which undoubtedly marked in memory of discovering the world.

There was a general attempt to bring out the qualities of Lisbon, its history, culture, singularity, and to see how this confrontation of time into memory dramatizes the junction of the urban landscape in the intimate landscape, creating a shift towards an imaginary landscape.

Un dia perfeito–red (“A Perfect Day-Red), Lisbon, 2005

Un dia perfeito-red – a triptic as a metaphor of the history of Lisbon.

Passers-by, Lisbon, 2005

Having in mind the idea that memory of places exists, fascination arises for the intense movement of the passers-by in Augusta street in Lisbon, in dialogue with fragments of the panorama of the city before the earthquake of 1755.

Un dia perfeito–bleu (“A Perfect Day-Blue), Lisbonne 2005

Un dia perfeito–bleu - a feeling of freedom is central in this work.

“I sit down a long moment, nothing moves, everything seems to be at rest, then standing up I contemplate the distant. Alone in this place I feel as an empty center between the sky and the earth, a sensation of the blue colour in all the body; the glance circulates in all the directions.

Memory location, perfect harmony of light, space... A perfect day in a perfect place here in Lisbon”.

Autobiographical characters in Aurore’s portfolio occupy a central place as a subject and a photographic representation. Mother’s and grandmother’s portraits are put back in living memory by plunging it into the present, to animate it, to give it back the motion (My Mother, I, 2002); places of her childhood persistently evoke the memory picturing; in the series of "The bare shadow", each image is in itself a fiction staging the iconographic memory of my ancestors. Aurore often creates an image in the image – projects another image on the existing portrait.

The metaphorical aspect of Aurore’s works, certain positioning of the photos, the implicit and subtle sensation of freedom – everything contributes to the feeling that something sacred and truthful is being said through the photos.


Announced land, 2006

The idea of light as a metaphor is central in this work. The colors (blue, red, yellow) symbolize the three inseparable moments of the poetic image: the visible, the invisible and the look that extend it into the dimension of time. The motion of the hands suggests the waves of the life and operates like a sequence of musical notes spreading in all the directions of space, offered to wind, to landscape, to the invisible bodies...

Announced Earth, 2004

A poetic evocation between the sky and the earth, the moveable and the immovable, the material and the spiritual from a single image: women hands.

The essence of Aurore’s approach pertains to the rise of the identity and historical awareness and could be described as an invitation to explore the way people glance on the visible world – and its sensitive expression that we make through photography – is a making of meaning that transforms us continuously in our relation with the perception of the world.

Memory is an image, an image of time, each moment is an origin.

* * *

Lietuvių kalba:

Aurore de Sousa, portugalų fotografė, mano, kad pasaulis – didžiulė teatro scena ir vienas iš būdų ja užpildyti, tai tam tikru metu patekti savo atvaizdus. Taigi, kiekvienas iš menininkės autoportretų yra pristatomas kaip dylantis jos atspindys atsiradus daugybei kitų.
Gimusi 1959-ųjų metų 27-tą birželio dieną Portugalijoje, Aurore dabar gyvena ir dirba Prancūzijoje.
Menininkė pradėjo fotografuoti praktikuodama Žemės Meną 1988-aisiais, o pirmuoju fotografijų objektu tapo žygiai pėsčiomis ir kraštovaizdis. Ši patirtis įtakojo visišką jos atsidvimą fotografijai.
1990-aisiais Aurore baigė Superieur d’Art mokyklą Grenoblyje ir nuo 1996-ųjų rengia savo fotografijų parodas Prancūzijoje ir kitur (Portugalijoje, Kanadoje, Korsikoje, Anglijoje, Lietuvoje, etc.)
1991-aisiais jos dėmesio centre atsirado portretai ir moterų aktai, vėliau ėmė iš esmės nagrinėti identitetą, atmintį ir laiką poetiniu aspektu.

2005-aisiais Aurore de Sousa gavo Camões instituto apdovanojimą ir parengė fotografinės kūrybos projektą Lisabonoje, kuris buvo tarsi natūralus troškimas tęsti savo fotografines paieškas nagrinėjant identiteto problemą, tačiau šį kartą nurodant Lisabonos urbanistinio kraštovaizdžio (atviros erdvės) atradimus, miesto, kuris toks artimas menininkės istorijai ir identitetui, ir neabejotinai turėjusiam įtakos Aurore atminčiai atrandant pasaulį.

Projekte menininkė taip pat bando atskleisti Lisabonos savybes, jos istoriją, kultūrą, savitumą ir pamatyti kaip laiko ir atminties konfrontacija dramatizuoja urbanistinio ir intymiojo kraštovaidžių sandūrą, sukurdami įsivaizduojamą kraštovaizdį kaip pakaitalą.

Un dia perfeito–red (“Puiki diena-raudona”), Lisabona, 2005

Šis triptikas - tarsi Lisabonos istorijos metafora.

Passers-by ( “Praeiviai” ), Lisabona, 2005

Kūrinys įkūnija nuostabą įtakotą idėjos, jos vietos turi atmintį ir santykio tarp intensyvaus pėsčiųjų judėjimo Augusta gatve Lisabonoje šiandien ir miesto panoramos prieš 1755-ųjų metų žemės drebėjimą fragmentų.

Un dia perfeito–bleu (“Puiki diena-mėlyna”), Lisabona 2005

Laisvės pojūtis yra esminis šiame kūrinyje.
“Prisėdu kuriam laikui, niekas nejuda, viskas tarytum ilsisi, tuomet atsistodama kontempliuju tolumas. Būdama viena šioje vietoje jaučiuosi tarsi tuščias centras tarp dangaus ir žemės, jaučiu mėlyną spalvą visame savo kūne; žvilgsnis klajoja visomis kryptimis.

Vietos atmintis, puiki šviesos ir erdvės harmonija... Puiki diena puikioje vietoje, čia Lisabonoje”.

Autobiografiniai motyvai Aurore darbuose užima esminę vietą kaip fotografijos objektas ir reprezentacija. Motinos, močiutės portretai yra sugrąžinami į gyvąją atmintį įterpiant juos į dabartį tokiu būdu atgaivinant, įkvepiant judesį (My Mother, I, 2002); vietos iš vaikystės nuolatos iššaukia atminties vaizdinius; "The bare shadow" (“Nuogas šešėlis”) serijoje, kiekviena nuotrauka pati yra prasimanymas inscenizuojantis menininkės protėvių ikonografinę atmintį. Aurore dažnai kuria atvaizdą kitame atvaizde – turimame portrete projektuoja kitą vaizdą.

Metaforiškas Aurore darbų aspektas, tam tikras nuotraukų išdėstymas, numanomas ir subtilus laisvės pojūtis – visa tai turi įtakos jausmui, kad nuotraukomis pasakojama kažkas sakralaus ir tikro.



Announced land (“Paskelbtas kraštas”), 2006
Šiame darbe šviesos metafora yra pagrindinė idėja. Spalvos (mėlyna, raudona, geltona) simbolizuoja tris neatskiriamas akimirksa poetiniame paveiksle: matomą, nemagtomą ir žvilgsnį, kuris išplėtė tai į laiko dimensiją. Rankų judesys nurodo į gyvenimo bangas ir veikia tarsi muzikos natų seka sklindanti į visas puses erdvėje: į vėją, į kraštovaizdį, į nematomus kūnus...

Announced Earth (“Paskelbta Žemė”), 2004

Tai poetinis sužadinimas tarp dangaus ir žemės, judinamo ir nejudinamo, materialaus ir dvasinio viename atvaizde – moterų rankose.

Aurore požiūrio esmę sudaro tapatybės iškilimas ir istorinis sąmoningumas, jį taip pat galima apibūdinti kaip kvietimą tyrinėti būdus, kuriuos pasitelkę žmonės stebi matomą pasaulį, ir to jautri išraiška kurią kuriame fotografijos dėka yra prasmės kūrimas, kuris nuolatos transformuoja mus ir mūsų santykį su pasaulio suvokimu.

Atmintis yra atspindys, laiko atspindys, kiekviena akimirka turi kilmę.