Aurore de Sousa

Selfportraits, 2003-2006

Aurore de Sousa, a Portuguese photographer, believes that the world is a vast theatre stage. One possible way to fill it is to present one’s images at a given time. Each of her selfportraits is thus as a reflection on oneself wearing off during the sudden apparition of oneself multiple images.

Born on the 27^th day of June in 1959, in Portugal, Aurore now lives and works in France.

In 1988 she started photography through the practice of Land Art and as a first subject explored hiking and landscape. This experience led her to dedicate her fully to photography. In 1990 she graduated from the Ecole Superieur d’Art of Grenoble and since 1996 Aurore has been exposing regularly her photographs in France and elsewhere (Portugal, Canada, Lithuania, Corsica, England, etc.)

In 1991 her field of interest became portraits and feminine nude while later her work got essentially directed toward a poetical approach of identity, memory and time.

In 2005 a project of photographic creation in Lisbon was realized after getting a grant from the Institut Camões.

This project was a natural desire to continue photographic research on the question of identity, this time pointing out the exploration of the urban landscape (open space) of Lisbon, a city close to the artist’s history and identity which undoubtedly marked in memory of discovering the world.

There was a general attempt to bring out the qualities of Lisbon, its history, culture, singularity, and to see how this confrontation of time into memory dramatizes the junction of the urban landscape in the intimate landscape, creating a shift towards an imaginary landscape.

Un dia perfeito–red (“A Perfect Day-Red), Lisbon, 2005

Un dia perfeito-red – a triptic as a metaphor of the history of Lisbon.

Passers-by, Lisbon, 2005

Having in mind the idea that memory of places exists, fascination arises for the intense movement of the passers-by in Augusta street in Lisbon, in dialogue with fragments of the panorama of the city before the earthquake of 1755.

Un dia perfeito–bleu (“A Perfect Day-Blue), Lisbonne 2005

Un dia perfeito–bleu - a feeling of freedom is central in this work.

“I sit down a long moment, nothing moves, everything seems to be at rest, then standing up I contemplate the distant. Alone in this place I feel as an empty center between the sky and the earth, a sensation of the blue colour in all the body; the glance circulates in all the directions.

Memory location, perfect harmony of light, space... A perfect day in a perfect place here in Lisbon”.

Autobiographical characters in Aurore’s portfolio occupy a central place as a subject and a photographic representation. Mother’s and grandmother’s portraits are put back in living memory by plunging it into the present, to animate it, to give it back the motion (My Mother, I, 2002); places of her childhood persistently evoke the memory picturing; in the series of "The bare shadow", each image is in itself a fiction staging the iconographic memory of my ancestors. Aurore often creates an image in the image – projects another image on the existing portrait.

The metaphorical aspect of Aurore’s works, certain positioning of the photos, the implicit and subtle sensation of freedom – everything contributes to the feeling that something sacred and truthful is being said through the photos.


Announced land, 2006

The idea of light as a metaphor is central in this work. The colors (blue, red, yellow) symbolize the three inseparable moments of the poetic image: the visible, the invisible and the look that extend it into the dimension of time. The motion of the hands suggests the waves of the life and operates like a sequence of musical notes spreading in all the directions of space, offered to wind, to landscape, to the invisible bodies...

Announced Earth, 2004

A poetic evocation between the sky and the earth, the moveable and the immovable, the material and the spiritual from a single image: women hands.

The essence of Aurore’s approach pertains to the rise of the identity and historical awareness and could be described as an invitation to explore the way people glance on the visible world – and its sensitive expression that we make through photography – is a making of meaning that transforms us continuously in our relation with the perception of the world.

Memory is an image, an image of time, each moment is an origin.

* * *

Lietuvių kalba:

Aurore de Sousa, portugalų fotografė, mano, kad pasaulis – didžiulė teatro scena ir vienas iš būdų ja užpildyti, tai tam tikru metu patekti savo atvaizdus. Taigi, kiekvienas iš menininkės autoportretų yra pristatomas kaip dylantis jos atspindys atsiradus daugybei kitų.
Gimusi 1959-ųjų metų 27-tą birželio dieną Portugalijoje, Aurore dabar gyvena ir dirba Prancūzijoje.
Menininkė pradėjo fotografuoti praktikuodama Žemės Meną 1988-aisiais, o pirmuoju fotografijų objektu tapo žygiai pėsčiomis ir kraštovaizdis. Ši patirtis įtakojo visišką jos atsidvimą fotografijai.
1990-aisiais Aurore baigė Superieur d’Art mokyklą Grenoblyje ir nuo 1996-ųjų rengia savo fotografijų parodas Prancūzijoje ir kitur (Portugalijoje, Kanadoje, Korsikoje, Anglijoje, Lietuvoje, etc.)
1991-aisiais jos dėmesio centre atsirado portretai ir moterų aktai, vėliau ėmė iš esmės nagrinėti identitetą, atmintį ir laiką poetiniu aspektu.

2005-aisiais Aurore de Sousa gavo Camões instituto apdovanojimą ir parengė fotografinės kūrybos projektą Lisabonoje, kuris buvo tarsi natūralus troškimas tęsti savo fotografines paieškas nagrinėjant identiteto problemą, tačiau šį kartą nurodant Lisabonos urbanistinio kraštovaizdžio (atviros erdvės) atradimus, miesto, kuris toks artimas menininkės istorijai ir identitetui, ir neabejotinai turėjusiam įtakos Aurore atminčiai atrandant pasaulį.

Projekte menininkė taip pat bando atskleisti Lisabonos savybes, jos istoriją, kultūrą, savitumą ir pamatyti kaip laiko ir atminties konfrontacija dramatizuoja urbanistinio ir intymiojo kraštovaidžių sandūrą, sukurdami įsivaizduojamą kraštovaizdį kaip pakaitalą.

Un dia perfeito–red (“Puiki diena-raudona”), Lisabona, 2005

Šis triptikas - tarsi Lisabonos istorijos metafora.

Passers-by ( “Praeiviai” ), Lisabona, 2005

Kūrinys įkūnija nuostabą įtakotą idėjos, jos vietos turi atmintį ir santykio tarp intensyvaus pėsčiųjų judėjimo Augusta gatve Lisabonoje šiandien ir miesto panoramos prieš 1755-ųjų metų žemės drebėjimą fragmentų.

Un dia perfeito–bleu (“Puiki diena-mėlyna”), Lisabona 2005

Laisvės pojūtis yra esminis šiame kūrinyje.
“Prisėdu kuriam laikui, niekas nejuda, viskas tarytum ilsisi, tuomet atsistodama kontempliuju tolumas. Būdama viena šioje vietoje jaučiuosi tarsi tuščias centras tarp dangaus ir žemės, jaučiu mėlyną spalvą visame savo kūne; žvilgsnis klajoja visomis kryptimis.

Vietos atmintis, puiki šviesos ir erdvės harmonija... Puiki diena puikioje vietoje, čia Lisabonoje”.

Autobiografiniai motyvai Aurore darbuose užima esminę vietą kaip fotografijos objektas ir reprezentacija. Motinos, močiutės portretai yra sugrąžinami į gyvąją atmintį įterpiant juos į dabartį tokiu būdu atgaivinant, įkvepiant judesį (My Mother, I, 2002); vietos iš vaikystės nuolatos iššaukia atminties vaizdinius; "The bare shadow" (“Nuogas šešėlis”) serijoje, kiekviena nuotrauka pati yra prasimanymas inscenizuojantis menininkės protėvių ikonografinę atmintį. Aurore dažnai kuria atvaizdą kitame atvaizde – turimame portrete projektuoja kitą vaizdą.

Metaforiškas Aurore darbų aspektas, tam tikras nuotraukų išdėstymas, numanomas ir subtilus laisvės pojūtis – visa tai turi įtakos jausmui, kad nuotraukomis pasakojama kažkas sakralaus ir tikro.



Announced land (“Paskelbtas kraštas”), 2006
Šiame darbe šviesos metafora yra pagrindinė idėja. Spalvos (mėlyna, raudona, geltona) simbolizuoja tris neatskiriamas akimirksa poetiniame paveiksle: matomą, nemagtomą ir žvilgsnį, kuris išplėtė tai į laiko dimensiją. Rankų judesys nurodo į gyvenimo bangas ir veikia tarsi muzikos natų seka sklindanti į visas puses erdvėje: į vėją, į kraštovaizdį, į nematomus kūnus...

Announced Earth (“Paskelbta Žemė”), 2004

Tai poetinis sužadinimas tarp dangaus ir žemės, judinamo ir nejudinamo, materialaus ir dvasinio viename atvaizde – moterų rankose.

Aurore požiūrio esmę sudaro tapatybės iškilimas ir istorinis sąmoningumas, jį taip pat galima apibūdinti kaip kvietimą tyrinėti būdus, kuriuos pasitelkę žmonės stebi matomą pasaulį, ir to jautri išraiška kurią kuriame fotografijos dėka yra prasmės kūrimas, kuris nuolatos transformuoja mus ir mūsų santykį su pasaulio suvokimu.

Atmintis yra atspindys, laiko atspindys, kiekviena akimirka turi kilmę.