Egas Moniz

Egas Moniz whose real name was Antonio Caetano de Abreu Freire is considered the father of modern psycho-surgery and chiefly remembered as the originator of lobotomy. He was born on the family farm in Avancha in northern Portugal (1874). His godfather named him Egas Moniz after the hero of the Portuguese resistance against the Moors.

Egas’ starting point in education was from his uncle Abbé Caetano de Pina Rezende Abreu Sa Freire, before joining the Faculty of Medicine at Coimbra University. He received further education at Bordeaux and Paris and became Professor at Coimbra in 1902. Nevertheless, in one-year time, he left his post on entering politics. He established the Partido Republicano Centrista and represented it in the Portuguese parliament from 1903 to 1917. Later Egas became Portugal's ambassador to Madrid (1917) and minister of foreign affairs (1918). In spite of entering politics, Moniz continued to practice medicine and teach physiology and anatomy and transferred to the new Chair in Neurology at Lisbon. Egas‘ early stages of life and the choice of medical sphere clearly indicated his interest in medicine and treatment. Consequently, in 1920 the politician gave up politics and returned to his previous post, I would say, he came back to his noble vocation.

In 1927 Moniz developed cerebral angiography, a technique allowing blood vessels in and around the brain to be visualized. Another discovery was prefrontal leucotomy, i.e. incision of the white matter of the frontal lobe with a leucotome passed via a cannula through holes drilled in the skull. In addition to these extraordinary discoveries, Egas together with his colleagues published over 200 papers and monographs on normal and abnormal cerebral angiography. It would take time and space to mention all of his important works, nevertheless, some of them are: “Anatomo-pathologic changes in diphtheria“, “Neurology in war“, “Prefrontal leucotomy. Surgical treatment of certain psychoses“ and many more.

Brain surgery has a long and controversial history, dating back to the Stone Age to release evil spirits. However, during the 1935 neurology conference in London Egas Moniz noted the data presented by other experts showing that a leucotomy on two chimpanzees successfully reduced their aggressive behaviour without untoward side effects. Moniz refined his surgical methods by fashioning a "leucotome", (a surgical instrument with a movable wire loop which he replaced with a steel band). He used this instrument to cut six holes in each of the brain's two hemisphere's white matter, severing the connections of the prefrontal cortex to the rest of the brain. Moniz judged the results acceptable in the first 40 patients he treated, using the method called "trial and error". Finally, Moniz’s conclusion was the following, "Prefrontal leukotomy is a simple operation, always safe, which may prove to be an effective surgical treatment in certain cases of mental disorder."

Unfortunately, in 1939, Moniz was shot by a disaffected patient and, as a result, was confined to a wheelchair for the rest of his life. For his strong and, I believe, indisputable contribution to medicine and treatment of patients Moniz was highly praised and awarded: in 1949 he shared the Nobel Prize for Physiology or Medicine, won the prize "for his discovery of the functional organization of the interbrain as a coordinator of the activities of the internal organs" and also "for his discovery of the therapeutic value of leucotomy in certain psychoses". At the Nobel presentations in 1949, it was said: “Frontal leucotomy, despite certain limitations of the operative method, must be considered one of the most important discoveries ever made in psychiatrics, because through its use a great number of suffering people and total invalids have recovered and have been socially rehabilitated.“

In 1955 Moniz died peacefully at the same farm where he was born. After his death, there have been endless discussions about his work and methodology, including considerations of Moniz' work as a "great and desperate" attempt to find effective treatment for severe forms of mental illness. Nevertheless, in Lisbon there is a Museum and a statue contributed to this hardworking and notable neurologist. From my personal point of view, such extraordinary people like Egas Moniz are worth to be honoured and highly praised since his contribution to medical surgeries and treatment is remarkable.

Lietuviškai:

Egas Moniz, kurio tikras vardas Antonio Caetano de Abreu Freire, yra laikomas moderniosios psicho chirurgijos tėvu ir lobotomijos pradininku. Jis gimė šeimos ūkyje Avanchoje, šiaurės Portugalijoje 1874 metais. Krikštatėvis jį pavadino Egas Moniz – portugalo didvyrio, kovojusio prieš maurus, garbei. Egas pradėjo mokytis pas dėdę Abbé Caetano de Pina Rezende Abreu Sa Freire, vėliau įstojo į medicinos fakultetą Coimbra universitete. Tolenį išsilavinimą įgijo Bordeaux universitete Paryžiuje ir 1902 metais tapo Coimbros profesoriumi. Tačiau po vienerių metų Egas paliko turimą postą ir įžengė į politiką. Jis įkūrė respublikonų centristų partiją, kuriai atstovavo 1903 – 1917 metais. Tolesnis karjeros vingis buvo tapimas Portugalijos ambasadoriumi Madride 1917 metais bei užsienio reikalų ministro postas ateinančių metų bėgyje. Nepaisant politinės veiklos, Moniz toliau tęsė medicinos praktiką, mokė fiziologijos ir anatomijos bei netrukus užėmė naują poziciją neurologijos srityje Lisabonoje. Galima tegti, jog Egas jaunystė ir medicinos srities pasirinkimas aiškiai atskleidė jo susidomėjimą medicina bei gydymu. Būten dėl šios priežasties, 1920 metais politikas metė esamą veiklą ir sugrįžo prie ankstesnio posto, mano manymu, prie savo tikrojo, kilnaus pašaukimo.

1927 metais Egas išrado smegenų angiografiją, metodiką, leidžiančią kraujagyslėms galvos smegenyse ir aplink jas, tapti regimoms. Kitas atradimas buvo priešakinė leukotomija, t.y. baltosios piekinės smegenų skilties medžiagos įpjovimas leukotomu, praeinančiu pro vamzdelį per skyles įgrežtas kaukolėje. Be šių išskirtinių atradimų, Egas kartu su kolegomis išleido virš 200 straipsnių ir monografijų apie įprastą ir anomalią smegenų angiografiją. Išvardinti visus jo veikalus užtruktų daug laiko, tačiau keletas iš jų yra šie: „Anatomo – patologiniai pokyčiai difterijoje“, „Neurologija karo metu“, „Priešakinė leukotomija. Chirurginis tam tikrų psichozių gydymas“ ir daugybė kitų.

Smegenų chirurgijos istorija yra ilga ir prieštaringa, sienkianti dar akmens amžių, kurio laikotarpiu buvo ja buvo naudojamasi siekiant išvyti blogosioms dvasioms iš kūno. Tačiau neurologinės konferencijos, 1935 metais vykusios Londone, metu Egas Moniz atkreipė dėmesį į ekspertų surinktus duomenis, rodančius, kad leukotomija, atlikta dviems šimpanzėms, sėkmingai sumažino jų agresyvų elgesį be nepageidaujamų pašalinių efektų. Moniz patobulino chirunginius metodus patobulindamas „leukotomo“ – chirurginio instrumento - dizainą, vielinę kilpą pakeisdamas plieniniu raiščiu. Šis instrumentas buvo neurologo naudojamas norint įpjauti šešias skyles kiekviename iš baltųjų smegenų medziagos pusrutulių, atskiriant piekinės žievės sujungimus su likusia smegenų dalimi. Moniz įvertino rezultatus pirmiems 40 jo gydytų pacientų, naudodamas vadinamąjį „bandymo ir klaidos“ metodą. Galiausiai Moniz išvada nuskambėjo taip: „Piešakinė leubotomija yra paprasta, visados saugi bei galinti tapti efektyviu chirurginiu gydymu tam tikruose psichinio sutrikimo atvejuose“.

Deja 1939 metais Egas Moniz buvo pašautas nepatenkinto paciento ir dėl to likusiam gyvenimui prikaustytas prie invalido vežimėlio. Svaraus ir, mano nuomone, nenuginčijamo įnašo medicinoje ir gydyme dėka, Moniz buvo plačiai išgirtas ir apdovanotas: 1949 metais jis pasidalino Nobelio prizu už fiziologiją ir mediciną, laimėjo prizą už „funkcinės tarpsmegeninės formacijos atradimą kaip vidinių organų veiklos koordinatorius“, taip pat už „tam tikrų psichozių leukotomjos vertę“. Per Nobelio premijų įteikimą buvo pasakyta: „Priešakinė leukotomija, nepaisant tam tikrų operatyvinio metodo apribojimų, turi būti laikoma vienu svarbiausių atradimų psichiatrojoje, nes jos dėka didelis skaičius kenčiančių žmonių ir visiškų invalidų atsigavo ir buvo socialiai reabilituoti“.

1955 metais Moniz mirė tame pačiame ūkyje, kur ir gimė. Po jo mirties vyravo nesiliaujančios diskusijos apie neurologo darbą ir metodologiją, įskaitant jo veiklos laikymą „dideliais bet beviltiškais“ būdais siekiant surasti efektyvų sunkių protinių ligų gydymą. Nepaisant šių požiūrių Lisabonoje randasi muziejus ir skulptūra šio sunkiai dirbusio ir garsaus neurologo garbei. Mano asmeniniu požiūriu, tokie išskirtiniai asmenys kaip Egas Moniz yra verti būti gerbiami ir giriami, nes jo įnašas i medicininę chirurgiją ir gydymą yra nepaprastas.