Amália Rodrigues – Queen of Fado || Amália Rodrigues – Fado karalienė

“Fado” (from Latin “fatum”, destiny) – is traditionally thought to be national folk music of Portugal. However, that is not entirely true as Fado’s origin is still not determined – North Africa, Brazil, Argentina are just some of the countries Fado’s roots might be. Amália Rodrigues put it in a very poetic way: "Fado came from the sea, the vast sea in front of us. Fado came from the lament for our sailors who departed and never returned." Fado used to be slaves, immigrants genre and there was nothing less respectable than to be a Fado singer. Severa who was the most famous "fadista" (female Fado singer) of her time (late seventeenth Century) was a prostitute. Luckily, the perception of fadistas changed with the rise of Amália Rodrigues whose legend continues to live to this day more than 10 years after her death.

Little Amália was born to a poor family in the Alfama district of Portugal’s capital, Lisbon. The exact date of her birth is unknown, because Amália’s passport claims it to be July 23, 1920 although herself fadista would always celebrate it on July 6th. At just 1 years old the little Amália was abandoned by her mother to grow up with her grandmother who had a significant impact on her. Since she was so poor and abandoned by her our mother, her childhood was an unhappy one, and naturally drew her to the mournful music of fado.

A 19 year-old Amália was an instant hit in Lisbon when she started singing in the nightclub called Retiro da Severa. It would only take a year for her to perform for the full house clubs all around Lisbon. In 1944, she was flown to sing in Brazil where she performed at the Copacabana Casino and made her first recordings in Rio de Janeiro.

The real breakthrough would not come until 1955 when Amália Rodrigues became internationally known for a song called Coimbra. And in 1962, she met Alain Oulmain, who was a rich intellectual, composer of great culture and sensitivity. He understood that Amália was just entering the peak of her creativity and vocal capabilities at 42. This partnership would change Fado forever. Oulmain introduced her to a much more sophisticated form of music and adapted it to the highest caliber of Portuguese poetry - both modern and ancient. It was just what she needed at that stage. This was the start of the most important decade of Amália's work. The snobbish intellectuals of the middle/upper class would finally accept her. Never before had the sound of the Portuguese language sound as universal as when sang by Amália.

In 1974, a revolution came and dictatorship was taken down. Amália was accused of collaborating with the deposed fascist regime. Rumors that she opposed the new government wore her down until she was hospitalized with depression. Amália remained depressed until, around 1976, after the revolutionary dust had settled, she was ready for a big comeback at the Lisbon Coliseum. This was a triumph – fadista received the longest ovation in the history of the Coliseum and restored her full glory.

Amália Rodrigues would go on to have a successful career for almost 20 years after that, but her voice was becoming weaker and weaker with age. Her last performance came in 1995 and at that time she understood the public could see that, but the final ovation was greater than ever before, because everybody understood this was the end.

Without singing Amália could not live. On October 6, 1999, she was found dead by her secretary in her house in Lisbon. The electoral campaign at its peak had to be interrupted and three days of mourning were declared by the Government. Her funeral drew a crowd not seen since the 1st day of the April 1974 revolution and she was awarded honors that before had only been given to Heads of State. She lay in state for two days in one of the most important churches of Lisbon, so people could pay her their last respects. Prime Minister António Guterres spoke for many when he said: "Amalia Rodrigues was the voice of the Portuguese soul." Her remains are currently interred at the National Pantheon (a special law had to be passed in order to allow her to be there which until then had only been open to male figures of Portuguese history).

“Fado” (iš lotynų “fatum”, likimas) – yra tradiciškai laikoma nacionaline Portugalijos liaudies muzika. Tačiau tai nėra visiška tiesa, kadangi Fado ištakos iki šiol nėra žinomos - šiaurės Afrika, Brazilija, Argentina yra tik kelios šalys iš kurių yra kildinamas Fado. Amália Rodrigues apibrėžė tai itin poetiškai: "Fado atsirado iš jūros, plačios jūros priešais mus. Fado atsirado iš raudų mūsų jūreiviams, kurie išvyko ir niekuomet nesugrįžo." Anksčiau Fado buvo vergų ir imigrantų žanras ir nebuvo nieko prasčiau nei būti Fado dainininku. Severa, kuri buvo to meto (septyniolikto amžiau) įžymi fadista (Fado dainininkė moteris) buvo prostitutė. Tačiau laimei, požiūris į fadistas pasikeitė su Amália'os Rodrigues iškilimu, kurios legenda vis dar gyva praėjus daugiau nei 10 metų po jos mirties.

Mažoji Amália gimė vargingoje šeimoje Alfama rajone Portugalijos sostinėje Lisabonoje. Tikroji jos gimimi data nėra žinoma mat Amália'os pase įrašyta Liepos 23-ioji, 1920, tačiau pati fadista savo gimtadienį švęsdavo Liepos 6-ąją. Vos vienerių, Amália buvo palikta savo motinos ir augo su senele, kuri jai darė itin didelę įtaką. Kadangi ji buvo tokia neturtinga ir dar palikta savo motinos, jos vaikystė nebuvo laiminga ir tai natūraliai patraukė ją prie graudulingos Fado muzikos.

19-metė Amália iškart tapo populiari, kuomet ji pradėjo dainuoji naktiniame klube pavadinimu Retiro da Severa. Ji užtruko vos metus, kol klubuose Lisabonoje ji jau dainuodavo pilnoms salėms. 1944 ji buvo nuskraidinta į Braziliją, kur dainuodavo Copacabana Casino ir įrašė pirmus įrašus Rio de Žaneire.

Tikrasis proveržis, visgi, atėjo 1955, kuomet Amália Rodrigues tapo žinoma tarptautiniu mąstu dėl dainos Coimbra. 1962 ji sutiko Alain'ą Oulmain'ą, kuris buvo turtingas intelektualas, puikios kultūros ir itin jautrus kompozitorius. Jis suprato, jog Amália tik prieina savo kūrybiškumo ir vokalinių galimybių piką būdama 42-iejų. Ši partnerystė pakeis Fado visiems laikas. Oulmain'as supažindino ją su kur kas rafinuotesne muzikos forma ir adaptavo ją aukščiausio kalibro portugalų poezijai - tiek moderniai, tiek senovės. Tai buvo būtent tai ko jai reikėjo tuo metu. Ir tai buvo pačios svarbiausios dekados pradžia Amália'os darbų. Aukštesnės vidurinės klasės snobai intelektualai pagaliau ją priėmė. Niekada anksčiau portugalų kalba neskambėjo taip universaliai kaip dainuojama Amália'os.

1974 prasidėjo revoliucija ir diktatūra buvo nuversta. Amália buvo apkaltinta bendradarbiavimu su nuverstu fašistiniu režimu. Gandai, jog ji prieštaravo naujajai vyriausybei ją išvargino iki depresijos. Amália tokia liko iki maždaug 1976, kai revoliucinės dulkės nusėdo ir ji buvo pasirengusi didžiajam sugrįžimui Lisabonos Koliziejuje. Tai buvo triumfas - fadista susilaukė ilgiausių ovacijų visoje Koliziejaus istorijoje ir atgavo visišką šlovę.

Amália Rodrigues tęsė sėkmingą karjerą dar beveik 20 metų, tačiau jos balsas senstant buvo vis silpnesnis ir silpnesnis. Jos paskutinis pasirodymas įvyko 1995 ir tuo metu ji suprato, jog publika tai mato. Finalinė ovacija buvo puikesnė nei bet kada, nes tuo metu visiems buvo aišku, jog tai pabaiga.

Tačiau be muzikos Amália gyventi negalėjo. 1999 spalio 6-ąją ji buvo rasta negyva savo sekretorės savuose namuose Lisabonoje. Rinkiminė kampanija pačiu piko metu turėjo būti nutraukta ir trys gedulo dienos buvo paskelbtos. Jos laidotuvės sutraukė žmonių minią nematytą nuo pat 1974 revoliucijos laikų. Jai buvo suteikti ordinai, kurie iki tol buvo teikiami tik valstybės vadovams. Ji buvo pašarvota dvi dienas pačioje svarbiausioje Lisabonos bažnyčioje, kad žmonės galėtų su ja deramai atsisveikinti. Tuometinis ministras pirmininkas António Guterres kalbėjo už daugelį, kai pasakė: "Amália Rodrigues buvo Portugalijos sielos balsas." Jos palaikai šiuo metu yra Nacionaliniame Panteone (specialus įstatymas turėjo būti išleistas tam, jog ji galėtų būti ten, kur iki tol ilsėjosi tik Portugalijos istorijos vyriškosios lyties asmenybės).