Fernando Pessoa

Fernando António Nogueira Pessoa (Lisboa, 13 de Junho de 1888 — Lisboa, 30 de Novembro de 1935), mais conhecido como Fernando Pessoa, foi um poeta e escritor português.

É considerado um dos maiores poetas da Língua Portuguesa, e o seu valor é comparado ao de Camões. O crítico literário Harold Bloom considerou a sua obra um "legado da língua portuguesa ao mundo"[1]. Por ter vivido a maior parte de sua adolescência na África do Sul, a língua inglesa também possui destaque em sua vida, com Pessoa traduzindo, escrevendo, trabalhando e estudando no idioma. Teve uma vida discreta, em que atuou no jornalismo, na publicidade, no comércio e, principalmente, na literatura, onde se desdobrou em várias outras personalidades conhecidas como heterónimos. A figura enigmática em que se tornou movimenta grande parte dos estudos sobre as suas vida e obra, além do fato de ser o centro irradiador da heteronímia, auto-denominando o autor um "drama em gente".

Morreu de cirrose hepática aos 47 anos na mesma cidade onde nasceu, tendo a sua última frase sido escrita na língua inglesa: "I know not what tomorrow will bring... " ("Não sei o que o amanhã trará").

Às três horas e vinte minutos da tarde de 13 de Junho de 1888 nascia em Lisboa Fernando Pessoa. O parto ocorreu no quarto andar esquerdo do n.º 4 do Largo de São Carlos, em frente à ópera de Lisboa (Teatro de São Carlos). De famílias da pequena aristocracia, pelos lados paterno e materno, o pai, Joaquim de Seabra Pessoa (38), natural de Lisboa, era funcionário público do Ministério da Justiça e crítico musical do «Diário de Notícias». A mãe, D. Maria Magdalena Pinheiro Nogueira Pessoa (26), era natural dos Açores (mais propriamente, da Ilha Terceira). Viviam com eles a avó Dionísia, doente mental, e duas criadas velhas, Joana e Emília.

Fernando António foi baptizado em 21 de Julho na Basílica dos Mártires, ao Chiado, tendo por padrinhos a Tia Anica (D. Ana Luísa Pinheiro Nogueira, tia materna) e o General Chaby. A escolha do nome homenageia Santo António: a família reclamava uma ligação genealógica com Fernando de Bulhões, nome de baptismo de Santo António, tradicionalmente festejado em Lisboa a 13 de Junho, dia em que Fernando Pessoa nasceu.


As suas infância e adolescência foram marcadas por factos que o influenciariam posteriormente. Às cinco horas da manhã de 24 de Julho de 1893, o pai morreu, com 43 anos, vítima de tuberculose. A morte foi anunciada no Diário de Notícias do dia. Fernando tinha apenas cinco anos. O irmão Jorge viria a falecer no ano seguinte, sem completar um ano. A mãe vê-se obrigada a leiloar parte da mobília e muda-se para uma casa mais modesta, o terceiro andar do n.º 104 da Rua de São Marçal. Foi também neste período que surgiu o primeiro heterónimo de Fernando Pessoa, Chevalier de Pas, facto relatado pelo próprio a Adolfo Casais Monteiro, numa carta de 1935, em que fala extensamente sobre a origem dos heterónimos. Ainda no mesmo ano, escreve o primeiro poema, um verso curto com a infantil epígrafe de À Minha Querida Mamã. A mãe casa-se pela segunda vez em 1895 por procuração, na Igreja de São Mamede, em Lisboa, com o comandante João Miguel Rosa, cônsul de Portugal em Durban (África do Sul), que havia conhecido um ano antes. Em África, onde passa a maior parte da juventude, e teve uma educação inglesa, Pessoa viria a demonstrar desde cedo talento para a literatura.



Pra­ėjus pen­kias­de­šim­čiai me­tų po Fer­nan­do Pes­soa mir­ties jo se­suo per­da­vė Por­tu­ga­li­jai gar­si­ą­ją Pes­soa skry­nią, ku­rią ati­da­rius vi­suo­me­nę iš­ti­ko šo­kas. Dau­giau nei 27000 ran­kraš­čių – po­ezi­ja, pro­za, po­li­ti­niai trak­ta­tai, so­cio­lo­gi­ja, esė, ro­ma­nai, ling­vis­ti­ka, pje­sės, kri­ti­ka, ho­ro­sko­pai etc. pa­si­py­lė iš tos Pan­do­ros skry­nios. Bu­vo aiš­ku, jog teks per­ra­šy­ti kul­tū­ros is­to­ri­ją – ir mi­nios ty­ri­nė­to­jų kaip skė­riai už­puo­lė tą ar­chy­vą. Bu­vo įsteig­ta dau­gy­bė Pes­soa fon­dų, uni­ver­si­te­tų sky­rių, pa­da­li­nių ir papa­da­li­nių. La­bai grei­tai įsitikinta, kad į Pes­soa vo­ra­tin­klį pa­te­ko tau­tos, įta­kin­gi žmo­nės, in­te­lek­tu­a­lai ir in­te­li­gen­tai: 70 skir­tin­gų žmo­nių (kai kas ma­no, kad 86), pa­si­ro­do, bu­vo vie­nut vie­nas žmo­gus – Fer­nan­do Pes­soa. Iš pra­džių kai ku­rie ty­ri­nė­to­jai net ma­nė, jog to­kio as­mens iš­vis ne­bu­vo – tai te­bu­vęs tie­siog žmo­gaus, var­du Fer­nan­do Pes­soa, vaiz­duo­tės pa­da­ri­nys, juo la­biau, kad žo­dis pes­soa por­tu­ga­liš­kai reiš­kia „as­muo, per­so­na“. Ta­čiau ne tik dau­giau nei pu­sė – vi­sut vis­kas jo leis­ta­me žur­na­le „At­he­na“ (1924–1925) bu­vo pa­ra­šy­ta vien jo pa­ties. Da­bar, po dvi­de­šim­ties karšt­li­giš­kų ty­ri­nė­ji­mų me­tų, vis­kas daug­maž su­sto­jo į vie­tas. Kai di­dy­sis li­te­ra­tū­ros au­to­ri­te­tas Ha­rol­das Blo­o­mas įtrau­kė Pes­soa į „Va­ka­rų ka­no­ną“, t. y. jo pa­var­dę pa­ra­šė gre­ta Dan­te’s ir Go­e­the’s kaip vie­ną es­mi­nių Va­ka­rų kul­tū­ros fi­gū­rų, žur­na­las „Ti­me“ re­a­ga­vo skep­tiš­kai. Bet per­skai­tę „Ne­ri­mo kny­gą“ ir in­te­li­gen­tai tu­rė­jo prieš Fer­nan­do Pes­soa nu­kel­ti skry­bė­les. Poetą pra­dė­ta ly­gin­ti su Kaf­ka, Ril­ke, ta­čiau iš tie­sų jį sun­ku su kuo nors ly­gin­ti. Por­tu­ga­lai tei­gia, kad Pes­soa pa­kei­tė ir pa­čią kal­bą, kad vien jo dė­ka net Li­sa­bo­nos va­ly­to­jos da­bar šne­ka ki­taip nei jų se­ne­lės.
Fer­nan­do An­to­nio No­gu­ei­ra Pes­soa gi­mė Li­sa­bo­no­je 1888 me­tais pa­si­tu­rin­čio­je šei­mo­je. Kai jam su­ka­ko pen­ke­ri, nuo tu­ber­ku­lio­zės mi­rė jo tė­vas, mu­zi­kos kri­ti­kas ir Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­jos pa­val­di­nys. Mo­ti­na, ki­lu­si iš Azo­rų sa­lų, iš­te­kė­jo an­trą kar­tą (už bū­si­mo­jo Por­tu­ga­li­jos kon­su­lo Pie­tų Af­ri­ko­je), ir šei­ma per­si­kė­lė į Dur­ba­ną, kur pra­ėjo Pes­soa vai­kys­tė. An­gliš­ka mo­kyk­la įdie­gė stip­rią an­glo­ma­ni­ją – įskai­tant dra­bu­žius ir „bri­tiš­ką san­tū­ru­mą“, ku­rie ta­po Fer­nan­do gy­ve­ni­mo nor­ma. Be abe­jo, jo an­glų kal­ba ide­a­li (pran­cū­zų – taip pat), o pir­ma išleis­ta kny­ga – ei­lių rin­ki­nys an­gliš­kai. Šiuo laikotarpiu vis­kas ra­šy­ta vien an­gliš­kai. 1905-ai­siais sep­ty­nio­lik­me­tis Pes­soa grį­žo į Li­sa­bo­ną, iš kur ne­be­kė­lė ko­jos vi­są gy­ve­ni­mą. 1906 me­tais ap­si­gy­ve­no pas sa­vo se­ne­lę Dio­ni­sia ir aš­tuo­nis mė­ne­sius pra­lei­do Li­sa­bo­nos uni­ver­si­te­te. Por­tu­ga­lų kal­ba jam at­ro­dė keis­ta ir sve­ti­ma. 1907 me­tais jo se­ne­lė mi­rė; ga­vęs pa­li­ki­mą, jis ati­da­rė spaus­tu­vę, ku­ri be­veik iš kar­to ban­kru­ta­vo. Vie­nin­te­lė iš­ei­tis už­si­dirb­ti gy­ve­ni­mui – ver­slo ko­­res­pon­­den­ci­jos ver­ti­mai; tą jis ir da­rė iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos. Kai tik bū­da­vo įma­no­ma, bėg­da­vo iš kon­to­ros į vy­no rū­sį ke­lių tau­rių bren­džio – Pes­soa vir­ši­nin­kas tei­gė, kad po to jis dirb­da­vo kur kas ge­riau. Ne­tru­kus pra­dė­jo ra­šy­ti por­tu­ga­liš­kai ir vi­siš­kai at­si­dė­jo li­te­ra­tū­rai – net­gi pa­skel­bė, jog da­bar jau iki ga­lo yra įval­dęs li­te­ra­tū­ros me­no for­mas ir nei Sha­kes­pe­a­re’as, nei Mil­to­nas ne­be­ga­lį jo nie­ko iš­mo­ky­ti. Bet šio lai­ko­tar­pio kū­ry­ba nė­ra itin įdo­mi – tik­ro­ji jo is­to­ri­ja fak­tiš­kai pra­si­de­da 1914 me­tų ko­vo 8 die­ną.

Vi­są gy­ve­ni­mą Pes­soa ban­dė ko­vo­ti su sa­vo ta­pa­ty­bės, ego kri­ze. Ką da­ry­ti, jei ne­ži­nai, kas esi? Jei ne­su­pran­ti, kas tu per žmo­gus – ne bė­da: Pes­soa pa­ra­šė ne­ma­ža laiš­kų sa­vo bu­vu­siems mo­ky­to­jams ir ben­dra­kla­siams į Dur­ba­ną ap­si­me­tęs, kad jis yra psi­chiat­ras Faus­ti­no An­tu­nesas, ir prašė in­for­ma­ci­jos apie sa­vo pa­cien­tą Pes­soa. Kai ku­riuo­se laiš­kuo­se jis tei­gė, kad tas pa­cien­tas nu­si­žu­dė, ki­tur – kad vi­sam lai­kui už­da­ry­tas psi­chiat­ri­nė­je li­go­ni­nė­je. Ne­abe­jo­ti­na, kad Pes­soa vi­są gy­ve­ni­mą pra­lei­do ne­pa­pras­tai bi­jo­da­mas iš­pro­tė­ti: Vie­na iš ma­no men­ta­li­te­to kom­pli­ka­ci­jų – ne­ap­sa­ko­mai siau­bin­ga – tai be­pro­ty­bės bai­mė, ku­ri pa­ti sa­vai­me yra be­pro­ty­bė. Jo vi­siš­kas ne­su­ge­bė­ji­mas gy­ven­ti šio­kį to­kį ak­ty­vų gy­ve­ni­mą dar la­biau vis­ką kom­pli­ka­vo: Pri­sie­kiu, aš ken­čiu taip ne­žmo­niš­kai, kad esu ant be­pro­ty­bės ri­bos, jau­čiuo­si ga­lin­tis bet ką nu­veik­ti, bet ne­įstengiu, nes ne­už­ten­ka va­lios. Jo skry­nia pil­na frag­men­tų, teks­tų ant vo­kų, ant ki­tos la­po pu­sės, ant au­to­bu­so bi­lie­tų, ci­ga­re­čių pa­ke­lių etc. Vis­kas su­ski­li­nė­ję – as­me­ny­bė, kū­ry­ba, mąs­ty­mas. Frag­men­tiš­ku­mas, ne­už­baig­tu­mas, ko ge­ro, tiks­liau­siai api­bū­din­tų jį kaip žmo­gų ir kaip po­etą. Nors ati­da­rius tą skry­nią va­din­ti Pes­soa vien po­etu ir­gi ne­la­bai tin­ka – la­biau tik­tų tie­siog in­te­lek­tu­a­lo ter­mi­nas. Iš tie­sų jis dau­giau­sia ra­šė tik sau, pa­ly­gin­ti ma­žai kas bu­vo iš­leis­ta jam gy­vam esant, por­tu­ga­liš­kai – tik vie­na ei­lių kny­ga „Men­sa­gem“, pa­trio­ti­nis et­hos, ir įvai­rūs straips­niai žur­na­luo­se. Pes­soa lin­dė­jo sa­vo ma­ža­me bu­te, ra­šė, kro­vė vis­ką į krū­vą ir kū­rė nau­jus as­me­nis. Itin dro­vus, už­si­da­ręs, ypač po la­bai my­lė­tos mo­ti­nos mir­ties, jis sis­te­min­gai iro – tiek fi­ziškai, tiek psi­cho­lo­giškai.